Marijus Aleksa: „Savo smalsumą turime maitinti patys“

  • 2020 m. kovo 23 d.

Kalbino Ugnė Matulevičiūtė

Marijus Aleksa yra vienas geriausių visų laikų lietuvių būgnininkų. Tarp skirtinguose pasaulio taškuose vykstančių koncertų ir repeticijų pašnekovas kelioms dienoms stabteli namuose Vilniuje. Neseniai ėmė bazuotis čia, po dešimtmečio, praleisto beribio Londono kultūros sultyse. Bazuotis – tinkamas žodis, nes, kaip pats sako, gyvena pasaulyje. Tiesiog toks tempas, toks ritmas. Visgi pripažįsta, kad maršruto „studija–namai“ yra labai pasiilgęs po visų metų aktyvios sceninės veiklos – ima norėtis laiko, kai energiją galėtų kaupti, ne tik dalinti.

Pagalvoju, kad netikėtai valstybių sienoms ėmus užsidarinėti, nurimti gali visi – Marijus įsipatogina savo studijoje Naujamiestyje. Tiesa, Vilniuje jo laukia ne vien tyla ir ramybė, bet ir būrys Marijaus Aleksos ritmo mokyklos mokinių bei planų – pavyzdžiui, žiemą vainikavo Marijaus kuruotas „Tamsta Jazz Weekend“ festivalis. Klausiu, kaip viską spėja – paprastą kaip dukart du atsakymą rasite jau pokalbio pradžioje (spoiler alert: taip sako ir „Nike“). Klausiu ir apie tai, kas neduoda ramybės. Marijus Aleksa atsako, kad šiuo metu – tai bandymas nuspėti mūzų trajektorijas, noras būti in the zone, gebėjimas „įjungti“ įkvėpimą bet kuriuo metu. Ši paieška pašnekovą atvedė iki Vipasanos meditacijų. Intriga? Su įžanga daugiau nebetrukdau – nerkite!


Ar skaičiuoji, kiek kartų tenka per metus skristi?

Net nebeskaičiuoju. Praeitais ar užpraeitais metais jau buvo kažkoks kvailas skaičius, du šimtai skrydžių ar daugiau. Vien šiais metais iki gegužės mėnesio turėsiu penkiasdešimt koncertų. Su tokiu krūviu reikia prisižiūrėti. Net ir mėsos nebevalgau ir alkoholio nevartoju, nes kitaip apsunkstu ir imu prarasti viso šito darbo malonumą. Nes šiaip tai labai faina keliauti po pasaulį, groti, susipažinti su įvairių kultūrų žmonėmis. Ilgainiui architektūra ir muziejai pabosta, miestų kultūrą geriausiai atspindi žmonės. Labai cool, kai džiazo festivaliuose mumis rūpinasi vietiniai kultūros žmonės. O jeigu būčiau apsunkęs nuo kelionių – visi įspūdžiai tiesiog paskęstų rūke.

Įdomu, kad gana ekstremalus gyvenimo būdas atveda iki kaip tik – sveikatingų, sąmoningų pasirinkimų.

Taip. Daugelio gyvenimuose apsisuka ratas ir kai kurie dalykai pasidaro tiesiog nebeįdomūs.

Kiek per metus turi laisvo laiko?

Iš tiesų – kiek pats susigalvoju. Galiu rinktis, su kuo koncertuoti, o kieno pasiūlymų atsisakyti. Pernai daug atsisakiau, nes sugrįžau gyventi iš Londono į Lietuvą. Labai norėjosi nuo visko pailsėti, iššokti iš Londono žiurkėnų rato, kuris visus įsuka. Tačiau kartu, jeigu nieko neveikiu dieną ar dvi, apima nerimas. Iškart norisi ką nors daryti.

Pamačiau tavo koncertinį tvarkaraštį – toks ritmas tikrai ne kiekvienam... Iš kitos pusės – įkvepia! Jeigu kokia nors veikla tavo tempais užsiimčiau bent metus, po jų pati savęs turbūt neatpažinčiau. Ką vienas nuveikia per metus, kitas per dešimt. Dažnai apima tinginys, abejonės ar tas nerimas nepaleidžia... Tu, atrodo, su tuo nesusiduri.

Kai man buvo 12 metų, su broliu Domu įkūrėme pirmą muzikos grupę ir grodavome tuometinėje „Arkoje“ („In Vino“ kiemelyje Vilniuje) ir klube „Amerika“ (dabar „Artistai“). Už koncertą gaudavome po 50 litų ir įpratome gyventi savarankiškai. Kai buvau 15 ar 16 metų, su broliu pradėjome pakankamai uždirbti iš muzikos ir išsikraustėme iš tėvų namų. Gyvenome prie „Cosy“, grojome ir baliavojome. Kai ateidavo laikas atlikti suplanuotus darbus – just deal with it. Taip pat ir šiais metais sutapo, kad keturi atlikėjai pasiūlė groti turuose, visus pavyko suderinti, visi jie parašė naujus albumus, teko išmokti naujas programas – apie 50 gabalų. Be to, su „Tamsta“ suorganizavome džiazo festivalį, kuriam sudėliojau programą ir kuris sklandžiai įvyko vasario pabaigoje. Sausio viduryje galvojau: „Ką aš padariau...“, nes visa tai įveikti atrodė neįmanoma. Bet tada atsikeldavau, užsirašydavau dienos užduotis ir taip po truputį viskas išsivyniojo.

Esu girdėjusi legendinį Lietuvos festivalių apšvietėjo Norvydo Birulio sakinį: „Jeigu laidai atrodo susimazgę – niekada jų nepainiok. Tik švelniai patrauk ir išsities.“

Su darbais, kaip „Nike“ šūkis sako, just do it. Praeitų metų gale turėjau gana daug laisvo laiko, susidurdavau su tamsiais laikotarpiais, nebūdavo įkvėpimo. O šiais metais, kai tik atsirado didžiulis darbo krūvis, viskas iškart pagerėjo. Ir kūryba, ir gyvenimas... Viskam atsirado jėgų.

Bet muzikantams kartkartėmis paabejoti – beveik privaloma.

Jeigu tie muzikantai yra dar ir kūrėjai – žinoma. Mano kūrybinis kelias prasidėjo prieš metus dvejus, kai išleidau pirmą savo EP „MAPS“. Jį įgyvendinti padėjo daugybė draugų, o mano kūrybos forma buvo suburti juos visus į vieną vietą, vėliau šį tą paredaguoti. O dabar įrašinėdamas albumą daug daugiau laiko prie kūrybos praleidžiu vienas ir matau, kad kūrybinis kelias yra ilgas. Didelis iššūkis.

Kitas didelis iššūkis – tai jaunystėje susikrauti daiktus ir išvažiuoti gyventi į Londoną.

Yra pora priežasčių, kodėl taip prieš dešimt metų pasiryžau ir padariau. Pirmiausia, buvau ten nuvažiavęs paauglystėje, pamačiau, kokia plati, kokio lygio Londono muzikos scena. Likau labai įkvėptas. Kitas dalykas – jaučiau nerimą, kad dvidešimt vienerių jau buvau su visais pagrojęs. Ir su andergraundu visu, ir su džiazo dėstytojais... Pajutau, kad likęs Lietuvoje – nustosiu tobulėti. Devyniolikos išvažiavau mokytis į Berlyną, bet tas miestas man netiko – elektronika dar nesidomėjau, buvau paskendęs improvizacinėje muzikoje, tad mokiausi džiazo mokykloje. Toje mokykloje džiazo mokymas turėjo daug taisyklių. Man tai nepatiko. Tada išvykau į Londoną.

Kaip tapai Londono muzikinės bendruomenės dalimi? Kaip įvyksta ta iniciacija? Tas miestas toks didelis ir gausus visko, kad galima prapulti.

Vaikščiojau į jam sessionus, vėliau pakliuvau į vieno žymaus muzikos klubo penktadieninį house bandą – grupę, kuri klube pradeda jam session vakarus. Ten grojantį mane pamatė tam tikri žmonės ir po trejų metų Londone pradėjau gauti muzikinių darbų, gastroliuoti. Treji metai buvo skirti įsiliejimui į vietinę muzikantų bendruomenę, o kitus septynerius jau skraidžiau po pasaulį koncertuodamas ir įrašinėdamas.

Dar grodavai gospelo bažnyčiose.

Taip, tai buvo juodaodžių gospelo bažnyčios, iš kurių per pastarąjį dvidešimtmetį atsirado labai daug geros muzikos. Ji pasklido ir į pop, ir į džiazą. Paaugliai būgnininkai ten groja tiesiog vau. Dabar pats turiu būgnų mokyklą, nes man taip patiko tas natūralus mokymasis groti – PLAY. Lietuvių kalboje yra du skirtingi žodžiai – „žaisti“ ir „groti“, o anglų – vienas. O juk grojimas ir yra žaidimas, jame nėra nieko rimto. Taip žvelgiant, labai greitai vyksta tobulėjimas. Vaikai groja, tarsi žaistų kašį. Kai aš pats prieš dvidešimt metų mokiausi muzikos mokykloje, nenorėdavau girdėti klasikinės muzikos, kurios reikėjo mokytis. Norėjosi klausytis to, kas tuo metu buvo aktualu! Smagu, kad dabar jau atsiranda naujos muzikos mokyklų iniciatyvos, kaip „Muzikalkė“. Nors, pažvelgus atgal, šiandien jaučiu didelį dėkingumą visiems savo mokytojams ir kolegoms.

Galime pašnekėti apie tavo švietėjišką veiklą. Esi įkūręs Marijaus Aleksos ritmo mokyklą, be to, tinkluose visada ragini žmones tau užduoti klausimus, daliniesi su jais savo atradimais, įspūdžiais. Visa tai – pamokos. Puiku, kad tam randi laiko. Sakoma, kad laiko visada atsiranda dalykams, kurie tikrai rūpi. Tad kodėl tau rūpi švietimas?

Kadangi į Londoną išvažiavau vienas, visad galvodavau, kad jeigu tie mano Lietuvoje likę homies irgi važinėtų po pasaulį kartu su manimi, mokytųsi, koncertuotų, visi labai daug iš to gautume, atsirastų stipri bendruomenė. Tačiau taip nebuvo, ir grįžęs matydavau, kad lietuviams iki tarptautinio lygio reikia dar gerokai tobulintis. Atrodo, kad jiems tiesiog trūksta įgūdžių arba informacijos, kaip tam tikri dalykai daromi tarptautinėje scenoje. Aš visa tai gavau, todėl norėjau dalintis, taip pat įkvėpti išvažiuoti ir tobulintis. Viską padaryti yra įmanoma. Mano laiku patyrusių patarėjų, su muzika keliaujančių po pasaulį, įkvėpti galinčių žmonių, kurių galėtum paklausti, ką jie padarė, kad atsirastų ten, kur yra, beveik nebuvo.

Galvoju, kad tapti tuo mokytoju dažnai neleidžia ego, mentalitetas... Žmogui atrodo: plušau, vargau, aukojau laiką ir sveikatą, tad tai, ką gavau, yra „mano“. Užuot dalinęsi, jie sako: „Eikit ir patys prakaituokit.“ Tad Lietuvoje, manau, mentorystė vis dar kabo ant plauko.

Man atrodo, kad žmonės, kurie bijo dalintis, nėra užtikrinti savimi arba bijo prarasti savo vietą. Aš dalinuosi informacija, bet kartu suprantu ir kiek darbo reikia įdėti. Negana to, būtina didžiulė motyvacija ir užsidegimas, kuris priklauso nuo daugybės aplinkybių. Aš nebijau ir tik džiaugsiuosi, jeigu kažkas įsižiebs. Palietei labai svarbų klausimą. Į „Tamstos“ festivalį, kurį surengėme kartu su Ona Gibieže ir Aurimu Rimeikiu, atsivežiau savo bičiulius iš Londono, kurie atskleidė, kokia yra svarbi bendruomenė, iš draugų susiformavusi scena, dalinimasis. Vietos užteks visiems. Būtent kai jau esi bendruomenėje – tave pastebi ir atsiveria galimybės patekti į pasaulinę rinką. Labai labai labai retai žmonės pastebimi kaip atskiri vienetai... Esu žiūrėjęs interviu su Brianu Eno, kuris pasakojo, kad yra ne „genijai“, o „scenijai“. Kad „genijai“ atsiranda iš verdančios scenos. Scenoje žmonių yra daug, bet kažkuris vienas išsiskiria šiek tiek ryškiau, yra įdomesnis – genijus scenijus.

Tad nebijai, kad kas nors tave nuspirs nuo būgnų kėdutės?

Ne, neturiu tokios baimės. Gyvenu pasaulyje, ne Lietuvoje. Bet, tiesą sakant, mane graužia sąžinė, kad Lietuvoje koncertuoju per mažai – reikėtų daugiau... Ir kartu jaučiu atsakomybę čia pasirodyti labai gerai. Kai būsiu nušlifavęs savo pasirodymus, mąstau, kad reikėtų padaryti „rezidenciją“ – groti kartą per mėnesį su kviestiniais svečiais.

Smagu žiūrėti džiazo „scenijų ir genijų“ masterclassus, kad ir jutubėje. Visi džiazo muzikantai dėlioja akcentus skirtingose vietose: vienas atkreipia dėmesį į rankas, kitas į pedalus, trečias į muzikos frazavimą... Kur tu dėtum akcentus?

2020 metais akcentą dėčiau ant originalumo paieškų. Ką tik perskaičiau Mileso Daviso autobiografiją ir suprantu, kad taip, originalumas visada buvo svarbus. Bet dabar – ypač. Atsirado „YouTube“ ir labai aukšto lygio atlikėjų yra iki kaklo, tačiau jie – tik kopijos. „YouTube“ mokytojų metodikas labai greitai galima perimti. Bet tarp daugybės profesionalų aktualūs yra tie, kurie kūrybingi. Tie, kurie gilinasi į savo muzikos nišą, savo šalies meno istoriją, naujas technologijas, bando išvystyti kažkokius labai specifinius, dar nevystytus momentėlius. Klausau beveik vien tik senos muzikos, nes ji mane įkvepia kur kas labiau nei nauja. Nauja muzika globalizavosi, visas garsas beveik toks pats. Radijo klausausi tik važiuodamas taksi – atrodo, kad didžiosiose radijo stotyse ta pati grupė groja visą dieną. Taigi, akcentuočiau kūrybiškumą ir originalumą.

Kaip išlaikyti smalsumą gyvą?

Savo mokyklos instagramo ir feisbuko paskyrose dalinuosi suvokimais, kurie gali būti aktualūs ne tik būgnininkams. Neseniai supratau, kad esame patys atsakingi, kad jaustumėmės įkvėpti. Turime maitinti savo smalsumą, jis visuose mumyse gyvena. Bet būtina padirbėti, kad jis būtų sotus, kad užsikurtų. Knygos, internetas... arba gali tiesiog nepažįstamo žmogaus paklausti, koks jo vardas, ir pradėti pokalbį – įkvėpimo šaltinių yra visada ir visur. Kita vertus, man pasisekė gimti geroje šeimoje – smalsumą turi pradėti ugdyti tėvai.

Dabar groji su Joe Armonu Jonesu, Billu Laurance’u. Skirtingi muzikantai, šiuolaikinis džiazas, kitoks požiūris į muziką. Ko išmoksti iš šių savo bendrakeleivių?

(galvoja) ...nežinau, ar iš jų tai išmokstu, bet mane ypač domina įkvėpimo klausimas. Laikas, kai esi pagautas mūzos arba, kaip sako anglakalbiai, buvimas in the zone. Kai transliuoji sau pačiam nesuprantamą energiją, kai tai nebėra vien galva išgalvotas dalykas, kai atsiduodi. Supratau, kad muzika man sukelia labai intensyvius jausmus. Juoda – balta. Gali sukelti labai gerą jausmą arba labai destruktyvų. Koncerto metu šie jausmai balansuoja. Ėmiau diskutuoti su kolegomis, ką daryti, – man atsibodo, kad ta mūza ateina ir išeina kada nori. Kaip ją sulaikyti?

Buvimas in the zone yra aukščiausias muzikanto išsipildymas, kone dvasinis potyris. Tad dabar mokausi ne iš žmonių, o iš kiekvieno grojamo koncerto – kaip koncerto metu rasti įkvėpimą, bet kuriuo metu atsirasti įkvėpimo būsenoje, kaip pačiam jį susikurti, jeigu aplinka to nesuteikia.

Bet, atvirai pasakius, mielai dabar išvis su niekuo nekoncertuočiau, o susitelkčiau į solinę kūrybą – tiek savęs atidaviau kitų muzikantų projektams... Labai gerai jaučiuosi savo Bermudų trikampyje, Vilniaus Naujamiestyje – studija, maisto parduotuvė, namai. Kita vertus, šiuo metu koncertavimas yra mano darbas, taip uždirbu pinigus.

Ar dažnai būna, kad tos žvaigždės yra iš tiesų užburiančios asmenybės?

Aišku, jeigu tas žmogus yra pasaulyje žinomas vardas, vadinasi, tikrai turi savyje kažką ypatingo. Su kai kuriais muzikantais ir kūrėjais jaučiu saitus, tarsi iš praeitų gyvenimų, o su kitais – ne. Kai kurie žmonės gali labai daug duoti...

...o kiti gali duoti į galvą.

(juokiasi) atsibundi kitą rytą – žiūri: „O!“

Iš tiesų tie blogi išgyvenimai muzikoje, ta bloga energija mane dažnai pastūmėja į gerus dalykus. Tiesiog priverčia ieškoti išeičių. Muzikoje beieškodamas gero jausmo, atsiradau meditacijos stovykloje. Gal kokie dešimt įdomių žmonių, su kuriais diskutuodavau apie tą inspirational zone, rekomendavo perskaityti Kenny Wernerio knygą „Effortless Mastery“ („Meistriškumas be pastangų“) – ta knyga yra the shit. Joje aprašoma būsena, apie kurią kalbu.

Svarbiausias dalykas gyvenime yra laisvė – kai esi laisvas nuo savo blokų, įsitikinimų. Kai esi tyloje – iš jos gimsta šedevrai, bet kokiu pavidalu. Toje knygoje Kenny Werneris, puikus Niujorko džiazo pianistas ir pedagogas, dalinasi savo įžvalgomis. Jis pastebi, kad džiazo legendų vartotos psichotropinės substancijos per neuroprocesus padėdavo pasiekti tą laisvės būseną. Tačiau ateidavo valanda, kai už šį kelią jie turėdavo sumokėti – sveikata ir panašiai... Autorius teigia, kad yra kitas, aišku, gerokai ilgesnis, bet toks pat veiksmingas būdas – tai meditacija.

Perskaitęs šią knygą, atsidūriau Vipasanos stovykloje. Negana to, staiga supratau, kad apie Kenny Wernerį girdėjau ir kažkada seniau... Pagūglinau... Istorija tokia: kai man buvo devyniolika, vykau į Šveicariją, meistriškumo kursus, į kuriuos suvažiavo geriausi jauni džiazo muzikantai iš viso pasaulio. Atvažiavo toks kvintetas iš Niujorko, kurio klavišininkas buvo būtent šios knygos autorius. Kas įdomiausia, visos stovyklos metu jis tarsi laikė mane po savo sparnu, drąsino: „Marijus, I'm behind you“, tikino, kad turiu savyje kažką ypatingo, vesdavosi į jam sessionus, supažindino su legendiniais Niujorko muzikantais... Prisiminęs šiuos įspūdžius ėmiau galvoti, kad tai ne sutapimas. Tai ženklas, kad tikrai turiu rinktis tokį ieškojimų kelią.

Kai klausiau tavo solo partijos Bill Laurance Trio „The Pines“, įrašytos Ronnie Scott's džiazo klube, ėmiau juoktis. Kaip anglai sako: ridiculous. Reikšmė – „juokinga“, o slengu – „nuostabu“. Toks efektas! Jeigu net internete žiūrimas video gali sukelti tokią reakciją – gal visiems reikėtų į tą Vipasaną?

Kaip tik Billo Laurance’o grupėje buvo atsiradusi kažkokia įtampa. Dar vakar su jais diskutavome – aš pabrėžiau, kad jo muzikoje yra daug suvaržymų, o norisi per muziką ieškoti laisvės. Mano nuomone, suvaržymai tiesiog ištraukia muziką iš natų. Bet smagu, kad britai turi aukštą kultūros etiką, pastabas visada išklausys... Mes daug diskutuojame. Būna, kelionėje į koncertą aptarinėjame kokią nors muzikinę koncepciją, išsakome savo įžvalgas, o tada kitą dieną kuris nors muzikantas, per naktį permąstęs, ką šnekėjome, vėl pradeda: „Ei, bet žinok...“ (juokiasi)

Taigi, pagaliau, apie „Tamsta Jazz Weekend“! Neseniai įvykusį, tavo suburtą džiazo festivalį „Tamstos“ muzikos klube. Vėlgi, tai ne tik grynas malonumas ir gera muzika (kas, visgi, sudaro labai svarbią dalį), bet ir publikos edukacija. Lietuva turi labai stiprią džiazo mokyklą ir iš ten ateinantį tradicinį suvokimą apie džiazą. Tavo festivalis plečia to įsivaizdavimo ribas – atveži, kas pačiam patinka, ir žmonės sako, kad tai nauja, įdomu, patinka ir jiems.

Svarstome, gal kitais metais festivalis galėtų vykti ne dvi dienas, o visą savaitę. Pagrindinė šio renginio žinutė – bendruomeniškumas. Visi atvykę muzikantai buvo, galima sakyti, iš vienos komunos. Tai labai svarbi tema Lietuvoje. Prieš porą metų grįžęs į Lietuvą ėmiau pastebėti, kad nors čia stipriai ugdoma pagarba vyresniems, dažniausiai šalti ir nemandagūs yra būtent jie – kad ir kaip keista, mūsų tėvų karta. O jaunimas darosi vis draugiškesnis ir atviresnis. Būtent dėl to dabar tinkamas laikas skatinti bendrą kūrybą, maišymąsi tarp džiazo, indie, elektronikos atlikėjų – iš čia rasis naujos spalvos...

Dar festivalyje vyko „Ritmo dirbtuvės“.

Taip, lavinti ritmą – būtina. Būgnas yra pats seniausias muzikos instrumentas. Ritmas ir būgnai nuo neatmenamų laikų turėjo labai didelę prasmę – vesdavo ir karines, ir dvasines apeigas. Mūsų kultūroje būgnas, kaip vedlys, nėra išvystytas. Čia jis vadovauja polkai, mes šiek tiek mediniai. Todėl svajoju pasaulį – Japoniją, Afriką, Indiją, Sibiro šamanų būgnus, Kubą, Braziliją, skirtingas kultūras ir istoriją pažinti būtent per senovinius būgnus.

Šioks toks susikaustymas, santūrumas – mūsų prigimtis.

Taip. Mes, europiečiai, baltaodžiai muzikantai, dažnai esame įpratę muziką perprasti galvoje, intelektualiai, o kitos kultūros ją junta čia (rodo į širdį). Manau, kad iš tikrųjų muzikuoti ir tikrąją muziko laimę jausti pradėjau tik išvažiavęs iš Lietuvos ir pragrojęs su muzikantais iš viso pasaulio, nors Lietuvoje gerai įvaldžiau techniką. „Tamstos“ dirbtuvėse jaučiausi atliekantis įdomią funkciją – lietuvių publikai galėjau „vertėjauti“, ką turi omeny apie ritmą kalbėdami mano kolegos Ashley Henry ir Rickas Jamesas, vienas iš Jamaikos, kitas iš Trinidado. Jie sako, kad savo viduje reikia ritmą sujungti su jausmu ir judesiu. Prieš dešimt metų nebūčiau supratęs, ką tai reiškia, o dabar jau bandžiau paaiškinti ir publikai. Festivalyje tvyrojo puikus bendruomenės jausmas. Anksčiau savo postuose rašydavau tokią galbūt cheesy frazę – „music unites“ ir sudėliodavau emoji vėliavėles šalių, iš kurių kilę muzikantai tądien groja kartu su manimi grupėje. Tai labai gražu – kad scenoje visi galime kalbėti viena kalba. Reikia mokytis būti bendrystėje, „Brexito“ laikais.

Baigiant – ką dabar nori spėti nuveikti iki vasaros?

Paruošti bent porą gabalų leidybai. Ir nuvažiuoti į antrą Vipasanos stovyklą.


P. S. Gilles'io Petersono BBC radijo laidoje skambėjo gyvas pasirodymas iš legendinės Londono studijos Maida Vale Studios. Čia Marijus Aleksa groja su vienais svarbiausių Jungtinės Karalystės džiazo atlikėjų. Įrašas čia.

P. P. S. Ashley Henry naujas albumas nuominuotas kaip geriausias metų džiazo albumas Jungtinės Karalystės „Jazz.fm“ ir „Worldwide Awards“. Marijus čia groja 9, 12 ir 15 kūriniuose.


0