Pripažinimo ir vandenyno gylis: Žibuoklei Martinaitytei suteikta Guggenheimo stipendija

  • 2020 m. balandžio 16 d.

Asta Pakarklytė

Niujorke gyvenanti lietuvių kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė balandžio 8 d. sužinojo tapusi Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendininke. „Nerandu tinkamų žodžių išreikšti jausmų. Stipendininkų kontekstas gniaužia kvapą, intensyvi konkurencinė aplinka gesina išankstinius lūkesčius ir staiga sužinai apie išskirtinį pripažinimą...“, – komentuoja kompozitorė, patekusi į aukščiausios lygos stipendiatų klubą, kuriame Johnas Cage’as, Mortonas Feldmanas, Meredith Monk, Steve’as Reichas, Laurie Anderson, Davidas Langas, Michaelas Gordonas ir daugelis kitų JAV kompozitorių.

Guggenheimo fondas stipendijas teikia nuo 1925 m., kiekvienais metais jas skirdamas JAV ir Kanadoje gyvenantiems įvairių sričių menininkams, gamtos, socialinių ir humanitarinių mokslų profesionalams. Ir šį kartą buvo pateikta apie 3000 paraiškų, kurių tik 175 sulaukė įvertinimo. Vadinasi, tikimybė gauti Guggenheimo stipendiją yra 5 proc. ir Žibuoklei Martinaitytei tai pavyko padaryti iš antro karto. „Kai kurie menininkai paraiškas teikia be atvangos kelis ar keliolika kartų iš eilės, jų bandymai ištįsta į dešimtmečius. Aš kritiškai peržvelgiau savo nesėkmingo pirmojo teikimo klaidas ir pašalinusi trūkumus po pertraukos bandžiau vėl“, – pasakoja kompozitorė.

Žibuoklė Martinaitytė pripažįsta, kad teikiant paraiškas tokiems konkursams kompozitoriams svarbu turėti ne tik reprezentatyvų kūrinių užsakymų ir jų atlikimų sąrašą, į ką paprastai ir susitelkiama, bet ir kūrybos fiksavimo „įrodymų“: „Aukštos kokybės įrašai, profesionalūs muzikos leidiniai, fiziniai formatai, atsiliepimai žiniasklaidoje, pageidautina – tarptautiniuose kanaluose – visa tai turi didelę įtaką ir manau, kad būtent tai ir lėmė komisijos sprendimą šį kartą skirti stipendiją“.

Tikra niujorkietė

Guggenheimo stipendija teikiama JAV ir Kanadoje gyvenantiems mokslininkams ir menininkams, kurie jau įrodė išskirtinius gebėjimus produktyviai veikti savo srityse. „Ši stipendija nėra skirta studentams ar ateities pažadams, ją teikia už ankstesnius pasiekimus ir kūrybos potencialą karjerą įpusėjusiems pažengusiems profesionalams“, – teigia kompozitorė.

„Tai labai rimtas įvertinimas ir reikšmingas pasiekimas. Ši stipendija turi stiprią reputaciją ne tik dėl įspūdingo finansinio aspekto, bet ir istorinio konteksto, savo poveikio meno ir mokslo procesams, kultūrinių ir socialinių priežasčių. Apie tai yra girdėjęs daugelis, stipendiatų sąrašai spausdinami „The New York Times“, jos svorį jaučia net ir tie, kurie nesidomi nei menu, nei mokslu. Matyt per šimtą metų tai bus giliai įsėdę į amerikiečių sąmonę“, – pasakoja Žibuoklė Martinaitytė.

Niujorke dešimtmetį gyvenanti Žibuoklė Martinaitytė džiaugiasi dar ir tuo, kad šią stipendiją galima įvertinti ir kaip miesto pripažinimo ženklą. „Tikri niujorkiečiai sako, kad čia turi pragyventi bent dešimt metų, kad galėtum vadintis tikru šio miesto gyventoju, tačiau teikdama paraišką stipendijai vis tiek nurodžiau New York-based Lithuanian born composer [Niujorke gyvenanti, Lietuvoje gimusi kompozitorė], nes ryšys su Lietuva niekada nebuvo nutrūkęs, čia grįžtu nuolat, čia atliekama didelė dalis mano muzikos“, – pasakoja Žibuoklė Martinaitytė.

„Apskritai, mano pripažinimo kelias Amerikoje nebuvo lengvas jau vien dėlto, kad čia nebaigiau jokių studijų, todėl nepatekau į natūraliai besiformuojantį akademinės bendruomenės ryšių tinklą ir egzistavau atskirai. Pavyzdžiui, šios stipendijos paraiškai gauti keturias solidžias vietinių rekomendacijas buvo tikras iššūkis. O juk rekomendacijų čia reikia ne formalių, bet autentiškų, autorinių, išsamių, nes atrankos komisija (beje, slapta) bet kada gali susisiekti su rekomendacijų autoriais ir patikrinti jų autentiškumą“, – komentuoja kompozitorė.

Lūžio taškas

Per beveik 100 metų Johno Simono Guggenheimo atminimo fondas yra skyręs daugiau kaip 375 mln. JAV dolerių (vidutinis stipendijos dydis – apie 45 tūkst. JAV dolerių) 18 tūkst. asmenų, tarp jų – daugybei Nobelio, Pulitzerio, Turingo, Fieldso ir kitų reikšmingų tarptautinių premijų laureatų. „Daug menininkų, galbūt ir mokslininkų, gavę šią stipendiją įgyvendina pačias utopiškiausias idėjas ir neria į ilgus eksperimentus, kurių iki tol nebūtų ėmęsi, o jų rezultatų turbūt niekas nebūtų išdrįsę pristatyti dėl didelės rizikos iš to negauti pajamų“, – teigia Žibuoklė Martinaitytė.

Kompozitorė pripažįsta, kad jau seniai atkreipdavo dėmesį į kitų kompozitorių biografijose išnyrantį Guggenheimo stipendijos faktą, kuris dažnai sutapdavo su karjeros lūžio momentu: „Kada įvyksta karjeros lūžis, kas sukelia negrįžtamus pokyčius, kokiose sąlygose įvyksta kokybinė transformacija? Tai tik mano asmeniniai pastebėjimai, bet regis, jog lūžio taškas neretai sutampa su Guggenheimo stipendija. Žinoma, ji teikiama tik brandiems pažengusiems menininkams, tad galbūt lūžiai sutampa tiesiog natūraliai“.

Kaip bebūtų, Guggenheimo stipendija turi didelę galią, ji daro poveikį mokslo ir meno raidai, jų plėtros kryptims. Šia stipendija nužymėta visa amerikiečių eksperimentinės muzikos istorija. George’as Antheilis, Henry’s Cowellas, Harry’s Partchas, Johnas Cage’as, Mortonas Feldmanas, George’as Crumb, Luciano Berio, Meredith Monk, Pauline Oliveros, Conlonas Nancarrowas, Steve’as Reichas, Terry’s Riley’s, La Monte Young’as, Laurie Anderson, Davidas Langas, Michaelas Gordonas ir kiti ryškūs kompozitoriai pateko į Guggenheimo stipendiatų klubą.

Hado zona

Gavusi Guggenheimo stipendiją Žibuoklė Martinaitytė įsipareigojo per metus sukurti beveik valandos trukmės kūrinį, jį atlikti ir įrašyti muzikos albumui. Nors skamba kaip įsipareigojimas per apibrėžtą laiką įvykdyti užsakymą, kompozitorė tai vertina kaip didelę laisvę. „Tai galimybė įgyvendinti slapčiausius kūrybinius norus, kurie ateina iš mano vidaus, o ne išorinio užsakovo, padengti įvairias gamybos išlaidas, pačiam kontroliuoti padėtį. Juk laisvė – tai atsakomybė“, – teigia kompozitorė.

Ankstesniame ilgos trukmės kūrinyje ieškojusi prarasto grožio – „In Search of Lost Beauty...“ (2016) – šį kartą Žibuoklė Martinaitytė ners į gelmes, ieškoti tamsos, gilumo ir išskirtinių patirčių. „In Search of Depth...“ („Beieškant gelmės...“) – tokia jos naujo kūrinio paantraštė, kurią inspiravo giliausi vandenynų plotai, prasidedantys 6 km gylyje, vadinami Hado zona. „Mokslininkai vandenyno zonas skaido pagal gylį ir šviesos skvarbos lygį. Per penkias zonas leidžiantis į povandenines gelmes, tamsa palaipsniui stiprėja. Būtent šį nėrimo į vandenyno gelmes procesą ir noriu atkurti garsais“, – pasakoja Žibuoklė Martinaitytė.

Kūrinyje „Hado zona“ ji ketina pasitelkti elektroniką ir gyvus žemiausių diapazonų instrumentus: tūbą, bosinį klarnetą, kontrabosą, perkusiją, kurių žemų dažnių klausa nebegali tiksliai diferencijuoti, kaip ir tamsos, todėl jie tiesiog rezonuoja pro mūsų kūną. Iš anksto įrašytų instrumentų arsenale – kontrafagotas, bosinė fleita, trombonas, žemas balsas. Kompozitorė ketina naudoti daug įvairių išplėstinių atlikimo technikų, balso partijoje – tik balses ir be tiesioginių žemų garsų kurti paslaptingus jų obertonų spiečius.


0