ADE: „Į repą žiūriu kaip į harmoniją“

  • 2020 m. balandžio 8 d.

Kalbino Ugnė Matulevičiūtė

Hiphopo bendruomenei šio pašnekovo pristatyti nereikėtų – daugelis ir taip žino atmintinai. Ir kiekvieną žodį, ir istorijas iš koncertų, ir freestyle’o kovas… Lietuvos repo ir hiphopo scenos dokumentikoje Edgaras Adamovas-ADE būtų paminėtas kaip vienas svarbiausių kūrėjų ir atlikėjų. Praėjus penkiolikai metų nuo pirmosios dainos „Perfektas“ sukūrimo, visai neseniai pasirodė naujas Adės albumas kiek panašiu pavadinimu „Primatas“. Didžiulis kūrėjo gerbėjų būrys įrašo laukė aštuonerius metus, kol ADE niekur neskubėdamas brandino vaisius.

Nors laikui bėgant skambesys keitėsi ir „Primatas“ daugelį nustebino žvilgsniu iš kito kampo, svarbiausi bruožai liko – melodingumas, originalūs tekstai ir kūrybiškos dainų koncepcijos dar kartą aukščiau iškėlė šiuolaikinio lietuviško repo kartelę. „Pastaruoju metu savęs nebevadinu reperiu, nes tai, ką darau, yra laisva meno forma“, – sako pašnekovas kitoje teletilto pusėje. Pasaulis tarsi sustojęs, tačiau pagaliau iš širdies pragysta garso kolonėlės, yra laiko įsigilinti į dainų žodžius ir laiko kalbėtis apie gyvenimą. 


Kokios nuotaikos Jonavoje?

Man patinka tas tuštumas. Einu su šuniu ir galvoju: galėtų taip būti visada. Jonava, jei neklystu, yra tankiausiai apgyvendintas miestas, tad labai smagu matyti vos du žmones tolumoje. Čia visi vieni kitus žino, visada vyksta kažkoks malimasis tarpusavyje, jaučiuosi kartais lyg ne namuose, nors iš tiesų čia mano namai.

Jonavos kilo daug repo ir hiphopo.

Ne tiek daug, kiek – tikro. Pavyzdžiui, M.I.R.A.Zh Squad (iš Vaiperio ir Shmeklos kartos) pradėjo kurti čia stiprią subkultūrą. Visi mokėjome piešti grafičius, beatboxinti, šokti breiką ir t. t. Susirinkdavo dešimt ar daugiau žmonių ir visi iki vieno freestyle’inome. Jei atvirai, nelabai turėjome daugiau ką veikti. O dabar čia jaučiasi kažkoks tvarkingo priemiesčio prieskonis. Visi su vienodom mašinom, klausosi daugmaž tos pačios muzikos... pas ką švaresni ratai. Liūdna.

Ar niekada neturėjai svajonės išvažiuoti į didmiestį, apsigyventi ant Gedimino kalno, užvaldyti pasaulį..? 

Minčių buvo daug. Tačiau dabar suprantu, kad labiausiai norėčiau gyventi dykumoje. 4real! Kai tik turiu galimybę, leidžiu laiką kaime šalia upės ir miško. Labai tikiuosi, kad kada nors pavyks ir dykumos planas. 

Kodėl geriau be žmonių?

Daug ramiau – gal todėl, kad labai jautriai reaguoju į žmones? Labai priimu į save. Bėgant laikui, šitas jausmas apkrauna. Kartais atrodo, kad žmonių, kuriuos norėčiau atstumti – daugiau nei tų, kuriuos norėčiau priimti. Nesakau, kad žmonių nemyliu, bet tikrai geriausiai jausčiausi dykumoje su šuniu ir su drauge. 

Turi daug gerbėjų. Jie ne tik atpažįsta, bet ir kažko iš tavęs tikisi. Aišku, viskas dėl to, kad jiems labai patinki.

(šypsosi) Nemanau, kad esu labai populiarus, bent jau savęs tokiu nelaikau. Visada nuo to bėgau. Bet iš tiesų gana neseniai pajutau atsakomybę prieš žmones, kurie laukia ir tikisi naujos muzikos. Anksčiau kurdavau nekreipdamas dėmesio į aplinką, niekas – juolab mintis apie kažko laukiančius – manęs nepaveikdavo. Su laiku ėmiau jausti lyg skolą tam tikram klausytojų ratui, kuris gana įvairialypis – tai iš tikrųjų džiugina. 

Tarp mūsų – dešimties metų skirtumas. Man atrodo, kad vienas ryškus pokytis yra įvykęs. Tavo kartai dar buvo labai svarbu nuoširdžiai priklausyti subkultūrai. Mano kartoje vyrauja individualizmas. Ar tau svarbu, kad su tavo muzika žmogus „išgirstų“ ir kultūrą, jos filosofiją, ar kaip tik – norėtum, kad muzika būtų universali, prieinama ir suprantama visiems? 

Visada maniau, kad muzika gali būti sunkiau suprantama, nes tai ne banalus reiškinys. Bet žavu ir tai, kad klausytis gali kiekvienas – iš kiekvieno klausančio žmogaus gauni energijos, kuri reikalinga kūryboje. Kartais jaučiasi, kad žmogus kuris manęs klausosi dėl haipo, iš tiesų nelabai supranta, apie ką visa tai. Išleidęs trečią albumą pajutau didelį žmonių susidomėjimą, bet pajutau ir nesusipratimą. Daugelis tikėjosi seno repo, kurį rašiau prieš aštuonerius metus. Bet ir mano požiūris, ir gyvenimas, ir, automatiškai, muzika yra gerokai pakitusi. Tad neimu į širdį.

(Ade per kamerą rodo šeimos narius – šunį Bufą ir miške rastą katę Bagyrą.) 

Ar pastebi, kad kas nors bando kopijuoti tavo muziką, stilių? Kai žmonės pajunta ką nors autentiško, nori tą kelią kartoti. Ką jiems patartum?

Tai nekrinta į akis, nes esu gana atsiribojęs nuo socialinės erdvės. Tačiau negaliu teigti, kad nematau. Nuvažiuoju į kokią nors studiją, pasišneku, vis išlenda kažkas. Pamatau panašumų, imliai pagautas detales. Juk tokia formulė: ko žmonės klauso, tą ir daro. Jeigu ne aklai kopijuoja, o ima pavyzdį – tik džiaugiuosi! O patarčiau... esu prastas patarėjas. Bet siūlyčiau daryti taip, kaip norisi, ir kuo mažiau klausyti kitų nuomonės. Kurti sąžiningai.

Kada pats pradėjai repuoti?

Pati pirma išgirsta lietuviško repo muzika buvo krikšto tėvo klausytas „Pompos“ albumas per juostinį magą – neseniai buvau išmokęs vaikščiot (šypsosi). O kai buvau, berods, trylikos, tėvas nupirko „G&G Sindikato“ CD „Gatvės lyga“. Kaip šiandien prisimenu: liepė prie mamos neleisti ketvirtos dainos „Prisijunk prie mūsų“. Nuo tos dienos supratau, kad noriu rimuoti. Viskas gana greitai išsirutuliojo. Tuo pat metu tėvas dirbo automobilių dažų parduotuvėje ir kažkokiu chaltūros būdu gavo didžiulę dėžę kompaktų. Numetė vieną vakarą po darbo ir sako: „Čia kažkokie kompaktai iš Vokietijos, patikrink, o jeigu nieko gero – išmesk.“ Puikiai atsimenu, kad ištraukiu pirmą ir ant jo parašyta „Wu-Tang Clan Forever“... Visi iki vieno buvo klasikiniai, hiphopo pamatus sudėję albumai. Iki dabar turiu pusę jų. Tėvo įnašas į mano susidomėjimą repu buvo esminis. Pirmą savo parašytą tekstą parepavau tėvui. Su juo jaučiausi saugiausiai – taip liko iki šių dienų, nors jis ir nėra mano biologinis tėvas, bet pats artimiausias žmogus šeimoje. Šešiolikos įrašiau pirmą dainą, pavadinimu „Perfektas“. Mtw (Mantydas Mirinauskas) nusipirko studijinį mikrofoną – į jį įrašėme pirmą dainą. Taip prasidėjo Mtw studijos „Shiaure“ ir Adės kelionė. 

Apie ką repavai? Matyt, daugiau mažiau, apie save?

Paauglystėje rašiau apie tai, ką smegenys sugebėdavo tuo metu eksploatuoti. Susidėdavo vienas kitas išgyvenimas ir subręsdavo vaisius. Nebuvo viskas tobula, easy going, tiek aplinkoje, tiek šeimoje buvo sunkumų... Repas tapo išsiliejimu. Bet tai, matyt, standartinis atvejis. 

Terapijos forma?

Taip... Papuoli tarsi į kažkokią transo būseną kitoje erdvėje. Galbūt išsivalai? Nesu tas rašytojas, kuris rašo kiekvieną dieną. Rašau pagautas emocijos, dalimis, dažniausiai po truputį. 

iazo būgnininkas Marijus Aleksa interviu sakė, kad kaip tik bando rasti būdą visada būti įkvėpimo zonoje, mokėti ją įjungti tada, kai pats nori. Bet repas gal ir turi kilti būtent iš emocijos? 

Manau, kad kiekvienas randa savitą būdą jį kurti. Kiek žmonių, tiek ir formulių. Pastaruoju metu jaučiuosi atitolęs nuo repo žanro. Nesielgiu taip, kaip reperiai elgiasi. Man tai labiau laisva kūryba, muzikali išraiška, ir nežinau, ar sugebėčiau muzikavimą paversti darbu. Jei atvirai, niekada ir nebandžiau (šypsosi). Manau, kai kūryba tampa darbu – tai girdisi. Nors gal ir klystu. Man asmeniškai trūksta disciplinos, kad galėčiau nuosekliai dirbti su muzika. Kai jos nėra – kuriu apimtas „bangos“. 

Ar rimuodamas galvoji apie ritmiką? Kažkaip schematiškai, laikydamasis savo stiliaus?

Kurdamas pakliūnu į zoną, iš kurios ištrūkęs nieko nebeatsimenu. Taip pat ir su freestyle’ais – vėliau pasižiūriu ir stebiuosi, kad ten aš, kad sakau kažkokius žodžius. Turbūt papuolu į „pakibimo“ zoną. 

Kaip žmogui, kuris repo nepažįsta, paaiškintum, kas yra tas freestyle’as?

Ekspromtu pinami žodžiai virsta rimu. Juk freestyle’as būdingas ir rašymui, ir poezijai – kai žmonės gali ekspromtu deklamuoti eiles. Pastaruoju metu repo muzikoje yra telikusios pačios freestyle’o šaknys, nes viskas pavirto į „greičiau suklausomą, paprasčiau, lengviau prieinamą“. O freestyle’as reikalauja įgūdžių. Nesakau, kad jis išnykęs, tiesiog susitraukęs.

Tai ką daryti?

Geras klausimas. Nežinau. Važiuoti gyventi į dykumą (šypsosi). Pasaulio dantračiai sukasi, stilius keičiasi, muzika, viskas keičiasi. Tačiau viskas eina ratu ir kažkada grįš, atsisuks... arba nueis į tolius. Esu atitrūkęs nuo scenos naujienų, klausau senos muzikos. Gal šiek tiek mažiau repo – nes senų albumų per tiek metų jau truputį atsiklausiau. Nors vis atrandu ką nors naujo. Galėčiau kiaurą dieną klausytis muzikos… Neretai taip ir būna.

Ar Lietuvos scenoje tave kas nors nustebina? Kas atrodo šviežia, kas atgaivina? 

(mąsto) Labai patiko Paulius-IYE. Prieš porą metų išleistas jo albumas „Ajajai“ skambėjo labai šviežiai, atlikimas irgi labai fresh. Taip pat, net po tiek metų, manęs nenustoja stebinti Mesijus. Didžiulė pagarba. Jei atvirai, nelabai klausau lietuviškos muzikos, repo... Ir šiaip, tendencijos, naujovės nėra mano „arkliukas“. 

Kokį vaidmenį, tavo nuomone, Lietuvos repo ir hiphopo scenoje atliko „G&G Sindikatas“. Manau, kad daugeliui lietuvių jie yra pagrindiniai ir vieninteliai vartai į šią kultūrą.

Be kalbų, jie yra pradininkai, kurių dėka dauguma pradėjo repuoti. „Gatvės lyga“ – mano nuomone, yra kertinis Lietuvos hiphopo albumas, ir man jie buvo pats kiečiausias dalykas. Vėliau prisijungė Pushaz… Buvo real. O kalbant apie jų įtaką kultūrai, tai, žiurint į šių dienų aktualijas, net nežinau, ar tokia kultūra išvis egzistuoja, gal labiau pavienių kūrėjų bendruomenės... Bet prieš maždaug dvidešimt metų „G&G Sindikatas“, manau, buvo tramplynas Lietuvos hiphopui. Svaras man visada bus vienas poetiškiausių, geriausiai eiles rašančių MC Lietuvoje. „Likimas kvailį baudžia, o protingiems, kaip žinai, visko atsitinka“, – vienu gyvenimo etapu šie žodžiai tiesiog nuolat sukosi galvoje. Bet taip, viskas keičiasi – „žmonės, gatvės“...

Visada norėjau paklaust, kiek iš tiesų svarbu yra mašinos, merginos, pinigai ir kiti dalykai, apie kuriuos dauguma repuoja?

Manau, kad didžiajai pasaulio gyventojų daliai to reikia, o repas, šiuo metu tapęs nemaža popkultūros forma, lengviausiai tai perteikia. Dėl to savęs, pastaruoju metu, nelabai ir laikau reperiu. Niekada nemėgau pompastikos, būti dėmesio centre, su krūtom mašinom ir t. t. Tarp kitko, mano pats pirmas gabalas ir yra apie tai.

Ši tema man parūpo, kai prasidėjo trepo era, įsitvirtino žanras. Tik bėda, kad visi repavo (ir repuoja), atrodo, apie tą patį. Bendriniai rūpesčiai. Ta muzika pasidaro neįdomi dėl to, kad tematika nebeįtikina – nu, ar tikrai gyveni tuo pačiu, kaip ir tas kitas?

Aš visada buvau už kūrybą, kad ir kokia ji būtų. Šiais laikais mus labai stipriai bombarduoja medijos, be to, repas, pripažinkime, labiausiai paplitęs tarp vaikų ir paauglių – tai jų būdas išsiskirti. Kai žiniasklaida pompuoja tuos blizgučius ir šūdukus, jaunimas viską absorbuoja ir patys ima skleisti. Manau, kad dauguma jaunų žmonių yra tiesiog feisbukų, instagramų aukos. Repas šiuo metu yra svarbi popkultūros dalis ir jeigu dar likę andergraundinio repo – tai jis iš tiesų ir yra andergraunde. O visa kita gali pamatuoti like’ais.

Ar pats save matai kaip andergraundo ir alternatyvios kultūros dalį?

Aš save matau kaip nepriklausomą kūrėją. Gal anksčiau ir buvo tam tikras oldskūlo rėmas hiphope, bet dabar mano muzikos suvokimas mutavo, išsilaisvino. Nors, tiesą sakant, niekada nemokėjau skirti muzikos stilių. Aišku, matau skirtumą tarp metalo ir regio, tačiau pats galiu nueiti miegoti su „Depeche Mode“, o atsikelti su „Nirvana“. Jeigu muzika gera – tai gera. Pastaruoju metu jaučiuosi laisvai ir jokiam rėmui savęs nepriskiriu. Tačiau, taip, matyt, vis tiek esu arčiau andergraundinio repo, ant jo pamato. 

Manau, viena iš priežasčių, kodėl tavo muzika turi daug klausytojų – tai sugebėjimas būti ir kurti autentiškai. Ar tiesiog taip išeina, ar turi vidinę kontrolę, kuri atpažįsta, kad vienas gabalas yra nuoširdus, o kitą, kuris ne toks, meti į šoną? 

Autentika atsiranda iš to, kad – gal nuskambės naiviai – darau iš širdies. Tai ir veikia. O muzikos, kurios neišleidžiu, tikrai yra – kuriu preciziškai, man svarbios detalės. Kartais nepavyksta kūrinyje įgyvendinti sumanymų, tai jie ir nugula šone... Bet jie gal kada nors taps „neišleistų gabalų“ albumu. 

Aštuoneri metai! Po tiek laiko laiko nuo antrojo, visai neseniai, išėjo tavo trečiasis albumas „Primatas“.

Gal elgiuosi savanaudiškai, kad darau muziką tada, kai noriu. Ypač kai supratau, kad iš tiesų yra žmonių, kurie tos muzikos laukia... Linkėjimai visiems jiems! Iš kitos pusės, juk kūryba esu aš – tad ne tik kuriu, kai man patinka, bet ir KAIP patinka ir SU KUO patinka. „Primatas“ tai įrodo. Vieną vakarą albumas atėjo ir išėjo iš manęs, padedant Vytukui (Vytautas Franukevičius-Spurga yra albumo muzikos prodiuseris, – red. past.). Šia proga norėčiau labai padėkoti visiems prisidėjusiems: Lukui ir Mykolui už varomąjį motyvą, Mesijui ir Vaiperiui už prisilietimą ir stiprų sąlytį! Mindaugui už vaizdą, o OG Version, Viliui ir Benui šiaip už viską.

Albumo viršelį sukūrė grafikos dizaineris Mavros Skylos. Kaip dailininkui papasakojai, kas ant to viršelio turi atsirasti?

Nusiunčiau Mindaugui visus savo albumo demo ir pasakiau, kad viršelyje įsivaizduočiau save ryjantį drakoną. Jis labai subtiliai, savo stiliumi tai interpretavo. Beje, pats esu gimęs Drakono metais.

Kaip sudėliojai albumo turinį?

Yra keli būdai sudėlioti albumą: kurį laiką įrašinėti muziką ir tuomet išsirinkti dainas, arba užsidaryti ir albumą įrašyti nuo pradžios iki galo. Šį sykį būtent taip ir padarėme. Vytas atvažiavo į Jonavą, atsivežė vieną kolonėlę ir vieną mikrofoną. Būtent dėl to albumą pirmiausiai norėjome pavadinti „Mono“. Pagavome tokią energiją, kad šitame kambaryje, kuriame dabar ir sėdžiu, per penkias dienas viską įrašėme. Albume girdisi, kaip vaikšto mano šuo.

Yra ir labai geras gabaliukas, kur tiesiog girdisi, kaip verda arbata. Galima interpretuoti kaip duoklę šių laikų fenomenui – bedroom (miegamojo, – red. past.) prodiuseriams, kūrėjams... 

Apie tokią interpretaciją net nepagalvojau. Tiesiog užsivirėme po puodelį arbatos. Vytas, nieko nesakęs, paliko mikrofoną įjungtą... Tiesa, jau vėliau galvojome įrašyti dar kelias dainas, kad albumas atrodytų pilnesnis, tačiau abu priėjome išvadą, kad reikia palikti taip, kaip yra. Dėl to albumas yra EP formato, šiek tiek trumpesnis.

Mąsčiau, kad galbūt kai kurie žmonės nemėgsta repo, nes jis jiems atrodo piktas. Visuomenėje egzistuoja nepykstančio žmogaus idealas. Bet pykti – sveika. Tai visokių didelių problemų prevencija. 

Taip, feel you. Kam reikia papykti, tam repas – puiki priemonė. Nes dainuoji kirčiuotai. Būgnai irgi tinka puikiai – išlieti ir pykčiui, ir energijai... Tačiau aš į repą žiūriu kaip į harmoniją. Skambesys turi būt melodingas. Nors kartais piktos muzikos paklausau, man norisi, kad mano muzika būtų be pykčio, harmoninga. Aštuonerius metus grojau smuiku, gal dėl to… Bet smuiko nemėgau, norėjau būti krepšininku. Mama privertė... 

Tai kas, reperi, dainoje svarbiau – žodžiai ar melodija? Višta ar kiaušinis?

Melodija!


0