Domantas Starkauskas: „Niekada nekursiu muzikos, kuri nepumpuotų kraujo mano venomis“

  • 2020 m. vasario 28 d.

Kalbino Rūta Giniūnaitė

Jei reikėtų apibūdinti šį pokalbį vienu žodžiu, sakyčiau: kontrastas. Iš pirmo žvilgsnio prieš mane sėdi jaunas šviesiaplaukis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, būsimasis aktorius, rašantis dainas įkvėpimui, pavasariui ir gražiai merginai Agnei. Bet tie, kurie klauso „Abudu“ ir stebi jų koncertus, žino: ne problema tam pačiam vaikinui nuo scenos konstrukcijos nušokti į žiūrovų rankas ir plaukti tų rankų jūros paviršiumi.

Domantas Starkauskas – vaikinas iš Šakių rajono ir grupės „Abudu“, gyvuojančios jau ketverius metus, vokalistas. Nors kai kurios grupės dainos skamba pozityviai, iš tiesų jos svajingos, pilnos melancholijos ir emocijų. „Labai norisi į muziką sudėti skaudesnius dalykus, kad galėčiau apsivalyti“, – sako Domantas. Pokalbis netikėtai išplaukia apie vidinius apsivalymus, buvimą kitokiam mažame miestelyje tarp kietų bičų ir psichologinę jauno žmogaus sveikatą, apie kurią viešojoje erdvėje vis dar per mažai kalbame.

Ir dar: jis netiki, kad žmogus turi tokių subjektyvių jausmų, kurių kitas nesuprastų. Bandau suprasti ir aš.


Praėjo dveji metai nuo „Abudu“ debiutinio albumo „Akys žvyro pilnos“. Ką muzikaliai jautiesi nuveikęs per tą laiką?

Išaugo publika, pagerėjo koncertų kokybė ir pasikeitė vietos, išaugo mūsų ambicijos. Pats jaučiuosi labai patobulėjęs – albumas buvo didelė pamoka, kaip vyksta įrašinėjimas, kaip svarbu yra turėti viziją kūriniui, albumui, neieškoti nereikalingų idėjų. Gavau nemažai žinučių iš jaunų žmonių, kurie nusprendė kurti grupę susitikę mūsų koncertuose ar sekdami „Abudu“ pavyzdžiu. Gimtuosiuose Šakiuose yra žiauriai kieta jaunuolių grupė – svarbu, kad nepaleistų to noro ir energijos. Gal kažkoks mano indėlis į tai yra, bet negaliu sau kabinti laurų.

Supratau, kad noriu naujo skambesio. Dabar koncentruojuosi į būsimo albumo muziką ir idėjas, kaip naujai pateikti grupę. Gal kažkam ir nepatiks naujas „Abudu“ garsas, bet pasikeitė labai daug dalykų: pirmame albume buvo sudėtos dainos, kurias parašiau būdamas penkiolikos. Dabar viskas šviežia, išjausta stipriau ir skaudžiau. Labai norisi į dainas sudėti skaudesnius dalykus, kad galėčiau apsivalyti. Sunku įsivaizduoti, kad galėčiau sukurti naują „Agnę“ ar „Patinka“. Tas etapas jau praėjo.

O kiek grupė turėtų likti prie savo šaknų? Pavyzdžiui, daug kas nemėgsta britų „Coldplay“ dėl to, kad šie nuėjo kita kryptimi, tolyn nuo alternatyvaus roko. Nėra baimės, kad pasikeisite ir nepatiksite publikai ar sau?

Ne, nes jau dabar darau tik tai, kas patinka pačiam. Niekada nekursiu muzikos, kuri tenkintų tik publiką ir nepumpuotų kraujo mano venomis, neleistų keistis ir jaustis laisvam. Tada nebeliktų tokio dalyko kaip „Abudu“. Man smagu stebėti atlikėjo jausmų virsmą ir tobulėjimą per albumus, pavyzdžiui, amerikiečių reperio Tyler, The Creator – su kiekvienu albumu keičiasi jam svarbūs dalykai. Karjeros pradžioje jis buvo pilnas pykčio, tačiau su metais šie jausmai keitėsi. Kartu ir albumų temos.

Manau, ir muzikos žanrai jau nebereikšmingi, tuoj pasibaigs jų dėliojimas į lentynas. Kalbėsime tik apie pačią muziką, o ne ją skirstysime. Pavyzdžiui, „Abudu“ turi skirtingų įkvėpimų ir įtakų iš aplinkos, todėl nenorime atsisakyti elektronikos ar hiphopo elementų, nors esame roko grupė. Turime daug gitarų, vyrauja stipresnis tonas, tačiau nenoriu dėti grupės į rėmus; noriu leisti dainoms išsivystyti pačioms, kirsti žanrų ribas tiek muzikoje, tiek klausytojų galvose. Noriu, kad išgirdus dainą būtų aišku, jog čia yra „Abudu“.

Visa „Abudu“ grupė kilo iš Šakių krašto. Ar atvykimas iš mažo miestelio nesukėlė sunkumų įsitvirtinant sostinės scenoje?

Nepasakyčiau. Gal padėjo ir tai, kad jau iš anksčiau turėjome pradedančių kurti pažįstamų, pažinojau Beną Aleksandravičių (grupė „ba.“), Džiugą Širvį (grupė „jauti“). Užteko tik atiduoti save publikai ir paskleisti žinią internete. Viskas greitai pradėjo cirkuliuoti. Gyvenamoji vieta niekam neturėtų būti kliūtis siekti svajonių. Šiais laikais galima siųsti savo medžiagą atlikėjams ir gauti grįžtamąjį ryšį. Lietuvoje greitai išpopuliarėti lengva, bet sunku išlaikyti publiką, negalvoti vien apie jos tenkinimą, neprarasti kokybės ir sugalvoti kažką naujo.

O Šakiai man visada liks namais. Gal tai sãvo krašto patriotizmas, bet negaliu sakyti, kad Vilnius – namai, nors praleidžiu čia didžiąją dalį metų. Grįžus į Šakius pasikeičia mano būsena: nurimstu, niekur nereikia skubėti. Man atrodo, taip ir turėtume jaustis namuose.

Kokią lietuviškos muzikos sceną matai tu? Į ką žiūri kritiškai?

Atrodo, kad stiprėja plačiosios auditorijos susidomėjimas jaunomis grupėmis. Į popsceną išlenda įdomesni atlikėjai, tokie kaip Free Finga.

Apie nepatinkančius dalykus: iš pradžių jaučiau atmetimo reakciją visai trepo (viena iš hiphopo muzikos atmainų, – R. G.) kultūrai. Tai atrodė paviršutiniška, daugiau paremta įvaizdžiu, o ne jausmu, kuris man tuo metu atrodė svarbiausias. Bet vėliau teko su trepu geriau susipažinti. Ir pavyko jame rasti patinkančių dalykų. Pastaruoju metu pradėjau klausyti daug daugiau repo muzikos. Amerikiečių repo grupė „Brockhampton“ man yra metų atradimas. Smagu matyti tą kultūrą ir bendradarbiavimą tarp repo muzikantų – pats tai laikau galimybe grupei „Abudu“.

Koks yra „Abudu“ klausytojas?

Yra kelios grupės žmonių. Ne paslaptis, kad tie žmonės cirkuliuoja per beveik visų jaunų lietuviškų grupių koncertus. Stiprioji grandis yra pirmose eilėse stovintys paaugliai, studentai. Tai viską išjaučiantys, kartais net fanatiškai mūsų muzikos klausantys žmonės. Jie įkvepia kurti toliau. Dar yra jaunais atlikėjais besidomintys vyresnieji, kurie labai rimtai žiūri į naujos kartos muziką ir ją analizuoja, koncertuose retkarčiais pakrato galvą.

O iš tiesų nėra svarbu, koks yra mūsų klausytojas, apie tai daug negalvoju. Jei žmogus klauso, matyt, jaučia tai, ką sukūrėme, jam yra įdomu. Stengtis tyčia eiti į kažkokią auditoriją, kviesti tam tikrus žmones... Man tai nėra svarbu. Muzika tiesiog turi būti artima. Į mūsų koncertus renkasi labai labai gražūs žmonės. Ir visi savaip...

Tave minia per koncertus nešioja ant rankų. Kada labiausiai jauteisi roko žvaigžde?

Aš pats nesijaučiu žvaigžde. Bet ateina momentų, kai suvokiu, jog scenoje galiu daryti bet ką: jei šoksiu į minią, mane sugaus; žinau, kaip sureaguos į mano žodžius; galiu lipti scenos konstrukcijomis ir šokti nuo jų. Tas jausmas vis atsiranda, bet primenu sau, kad kiekvienas koncertas vyksta ne šiaip sau – žmonės ateina dėl tavęs, todėl reikia dirbti iki galo.

Esi minėjęs, kad kai kurie kūriniai skamba pozityviai, bet buvo sukurti iš melancholijos. Dainoje „Patinka“ yra tokie žodžiai: „žmonės nekenčia to, ko nesupranta / kaip būtų gera rasti tokį kaip tu.“ Ar vis dar patiri šią būseną?

Kai rašiau tą dainą, sugebėjau ją pateikti sentimentaliu, gražiu kampu. Dabar jis daug aštresnis, skiriasi energija, naujos dainos bus daug intensyvesnės. „Patinka“ sukūriau sėdėdamas po tiltu už miesto ir rūkydamas iš kažkur gautas cigaretes. Pasiėmiau knygelę ir parašiau tai, ką mačiau, man buvo svarbu perteikti klausytojui tuometinę emociją.

Apskritai pradėjau kurti po patirtų patyčių mokykloje. Man atrodo, beveik visi esame perėję tą etapą, ypač tie, kurie užsiima menine, kitokia veikla nei didžioji dalis kietų bičų. Prireikė laiko, kol tie žmonės pradėjo mano veiklą vertinti. Bet sugebėjau visą laiką išstovėti tvirtomis kojomis, nes turėjau meną, draugus, svajones, ateities planus. Bet jei žmogus tai išgyvena vienas be jokio palaikymo, gali būti labai sunku. Klausykitės geros muzikos. Padės.

Pernai kompanija „Record Union“ atliko tyrimą ir nustatė, kad beveik 73 proc. nepriklausomų atlikėjų bent kartą susidūrė su psichologinės sveikatos problemomis. Kaip jaunam muzikantui su tuo reikėtų kovoti?

Tai sunki ir labai svarbi tema. Reikia kalbėtis: per muziką, su žmogumi, draugu, psichologu. Nereikia bijoti išsakyti krūtinę slegiančių dalykų, nereikia slėptis už personažų scenoje ir tikrame gyvenime. Labai svarbu reflektuoti viską, kas su tavimi vyksta, kaip jautiesi, nes bet kokia užsilikusi bloga emocija veda prie ligos ar sutrikimų. Tiesą pasakius, pats nesu geriausias pavyzdys, dar ir dabar išgyvenu sunkumų su savimi ir aplinka. Žinau, kaip sunku pradėti kalbėti apie savo problemas. Atrodo, gerklėje stovi gumulas, bet nepapasakojus jis ėda iš vidaus. Ir naikina gerus dalykus.

Žinoma, būna, pasilieku dalykus tik sau. Reikia drąsos skaudžią patirtį sudėti į dainą, ne kiekvienas kūrėjas tai gali. Kiekviena karta susiduria su savo nelaisvėmis, todėl reikia apie jas kalbėti, tuomet atsiras bendraminčių. Netikiu, kad žmogus turi tokių subjektyvių jausmų, kurių kitas nesuprastų.

Ko Domantas palinkės savo grupei „Abudu“?

Plėsti žanrus, kurti daugiau muzikos, eiti ne lengvu, bet įdomiu keliu, įvilkti save į kitus drabužius ir naudoti neįprastus garsus. Noriu, kad inovatyviai žiūrėtume į muziką, nes tik taip gimsta gražūs dalykai. Reikia, kad būtų įdomu ir mums patiems, ir klausytojams. Jei kartojiesi, savo talentą murkdai tame pačiame vandenyje daugybę kartų. Taip kaupiasi visi nešvarumai.


0