Muzikinė „Timid Kooky“ žaidimų aikštelė

  • 2020 m. sausio 28 d.

Kalbino Rūta Giniūnaitė

„Timid Kooky“ trijulės negalima pavadinti tiesiog roko grupe. Būna, scenoje jie išsirengia ir dainose siūlo pamesti kelnes. Būna, valtimi atplukdo televizorių, skirtą naujo vaizdo klipo peržiūrai. Būna, padaro popprincesės Britney Spears dainos koverį. Būna, laimi du didžiausius jaunų grupių konkursus Lietuvoje ir koncertuoja prestižiniuose užsienio festivaliuose.

Jų tikslas – groti, mėgautis ir žaisti. Kaip patys sako, grojant būtina išlaikyti žaidimo momentą, nes, kai pradedi nebežaisti, viskas pradeda griūti. Kartais jie nerimtai žiūri į rimtus dalykus – tai juos ir skiria nuo kitų atlikėjų. Turi nuomonę įvairiais klausimais, vengia banalaus turinio kūrėjų, prisidengiančių kostiumais bei efektais ir sako: esmė visada bus tik muzika.

Apie nebaigtus žaidimus, lietuviškos scenos baisybes ir jaunų grupių galimybes įsitvirtinti susėdome pasikalbėti su Dovydu Subičiumi (elektrinė gitara, vokalas), Tomu Simniškiu (bosas, vokalas) ir Martynu Stanevičiumi-Džiugu (būgnai, vokalas) jų studijoje Ozo gatvėje. Ant stalo mėtėsi žaisliniai pistoletai. Pokalbio metu niekas nenukentėjo. Tik Tomas, trumpam užspringęs arbata.


Papasakokit apie „Timid Kooky“ susikūrimą.

Džiugas: Su Dovydu susipažinome gal 2012-taisiais, kai dar buvome paaugliai. Pagrojome vieną repeticiją ir vėliau išsiskyrėme ketveriems metams. Dar iki šiol turiu telefono numerį, pavadintą „Dovydas Gitara“. Paskui grojau su Tomu ir sugalvojau paskambinti Dovydui. Jis sutiko prisijungti. Grojome roką ir vadinomės „Cupranugar“. Bet teko pakeisti pavadinimą, nes kita progresyviojo roko grupė „Camel“ buvo ant bangos.

Dovydas: Džiugas man parašė po ketverių metų nesimatymo, net neprisiminiau, kaip jis atrodo.

Tomas: Tai kodėl atėjai?

Dovydas: Jeigu tau rašo kažkoks nepažįstamas žmogus ir sako: „Ei, sveikas, gal tu nori rokiaros papliekti“, visada turi sakyti „taip“.

Ramūnas Zilnys apie jūsų albumą „Tanzen“ rašė: „Šios trijulės muzika skamba taip, lyg per pilnatį Labanoro girioje jie būtų suradę iki tol niekam nežinomą augalą, kurį kadaise per apeigas rūkė pagonys, ir suvartoję nežmonišką jo kiekį.“ Taigi kaip atrodė albumo įrašymo procesas?

Tomas: Nuo pirmos repeticijos iki pirmos dainos mes kokius dvejus metus tiesiog kartu virinom „Sigmutėje“ (repeticijų salė Kalvarijų gatvėje, – aut. past.). Norėjome smagiai groti. Manau, daug grupių daro tą patį – kažką groja ir žiūri, ar klijuojasi.

Džiugas: Ilgai grojome ir bandėme suvokti, kas esame ir kaip jaučiamės būdami kartu. Į jaunų grupių konkursą „Garažas“ ėjome turėdami gal keturis gabalus. Po „Garažo“ pamažu pradėjome galvoti apie albumą ir per ateinančius metus sukūrėme likusias keturias dainas. Didžiąją dalį įrašėme mano tėvų namo rūsyje su Jurgiu Masilioniu ir naminiu maistu, todėl galima įsivaizduoti, kad įrašai vyko sklandžiausiai pasaulyje.

Jūsų muzika kartą buvo įvardinta kaip šizofrenija tarp žanrų. Kaip patys apibūdinate savo skambesį?

Dovydas: Geras apibūdinimas. Man atrodo, jei save apriboji vienu žanru, pavyzdžiui, postpanku, tai pradedi klausytis tos pačios stilistikos grupių ir nevalingai jas kopijuoti. Tada įtaka labai girdisi kūryboje. Patenki į uždarą ratą.

Džiugas: Dar būna tokių grupių kaip „Greta Van Fleet“, kurios nueina ne į vieno žanro, bet į vienos konkrečios grupės („Led Zeppelin“) stilistiką. Ir jiems visai gerai sekasi. Mums nesinori apsistoti ties kažkuo vienu. Išjauti, išgroji ir supranti, kas geriausiai skamba, o kas ne. Kartais grodami nukrypstame į jau girdėtą rifą ir atrodo, kad tai panašu į kažkieno kito. Tada stengiamės ieškoti originalumo.

Laimėjote jaunų grupių konkursus „Novus“ ir „Garažas“. Kiek tokios pergalės leidžia įsitvirtinti lietuviškos muzikos rinkoje?

Dovydas: Visi konkursai atveda auditoriją, kurios paprastai negalėtume lengvai pasiekti. Bet tai dar negarantuoja, kad įsitvirtinsi. Daugėja reguliariai ateinančių žmonių, jie bendrauja su mumis po koncerto, kai kurie ateina ir penktą kartą.

Tomas: Jei laimi „Garažą“, turi šansą išgarsėti. Vien patekimas į finalą reiškia, kad kažkam pasirodei vertas dėmesio. Bet reikia dirbti: jei neišleisi dainų, nerengsi koncerto, tave pamirš.

Greitai prasiveržėte ir į užsienio rinką. Grojote Liublianoje, Rygoje, Pernu, Lenkijoje, dabar vyksite į Prancūziją, Ispaniją. Kas labiausiai įsiminė gastrolių metu?

Džiugas: Įvairus klausytojų ratas. Po kiekvieno koncerto darosi vis neaiškiau, kokiai auditorijai skirta mūsų muzika. Užsienyje kartais pajunti, kad toje šalyje, kitaip nei Lietuvoje, nebuvo dešimtmečius trukusios cenzūros. Visuose koncertuose matome, kaip muzika veikia žmones, ir tuo mėgaujamės.

Tomas: Mano tėvų karta klauso visokios muzikos, bet gal mūsų trijų tėvai buvo šiek tiek alternatyvesni nei jų tuometinė aplinka, todėl ir mes patys tokie. Kaip ir Džiugas minėjo, ne visi jaunystėje turėjo prieigą prie pasaulinės muzikos.

Dovydas: Man įsiminė, kai pirmą kartą grojant Rygoje tuo pačiu metu už kampo turėjo groti latvių grupė „Nikto“. Kažkaip pavyko su jais suderinti, kad koncertai nesikirstų, žmonės paklausytų ir jų, ir mūsų. Vėliau jie patys mus pakvietė į savo koncertą. Tai mielas gestas, kai pirmą kartą esi svetimoje šalyje ir gimsta toks ryšys.

Atsimenate momentą, kai labiausiai jautėtės roko žvaigždėmis?

Džiugas: Turbūt Sankt Peterburge. „Euro Rock“ festivalis Vokietijoje dar buvo smagus, labai draugiškai priėmė.

Tomas: Bet jei tave draugiškai priėmė, nereiškia, kad elgėsi kaip su roko žvaigžde...

Dovydas: Per „Jūros šventę“ Klaipėdoje mums repetuojant ant scenos užlipo vyras su ginklu rankose ir pradėjo grasinti, nes per garsiai grojame. Viskas baigėsi gerai. Tada tikrai pasijutau kaip roko žvaigždė.

Esat sakę, kad įrašinėdami albumo demo versiją kartą buvote pačiuožinėti su rogutėmis, o įrašinėdami galutinę versiją – nė karto. Kiek svarbu išlaikyti žaidimą muzikuojant?

Džiugas: Grojant visada reikia žaisti. Kai nebežaidi, viskas pradeda griūti.

Dovydas: Tada nebelieka smagumo, išlenda asmeniškumai, visi pradeda pyktis. Sėdi kūrybiniame procese, kur visi suinteresuoti ir kur turi būti smagu, bet vietoj to pykstiesi dėl viršelio ar skambesio. Taip neturėtų būti. Kuriant albumą mums buvo nustatyti keisti terminai ir ta įtampa privertė prislopinti bajerio, linksmybės momentą.

Tomas: Žaidimas galioja ne tik kuriant albumą, bet ir gyvenime. Kartais reikia suprasti, kurie dalykai turi būti rimti, o kur galima leisti sau žaisti į valias.

Užaugote nepriklausomoje šalyje be represijų ir kūrybinės cenzūros, galite sau leisti, ką tik norite. Nebėra reikalo kurti kažkur slaptai pogrindyje. Tačiau ką būtumėte norėję pamatyti iš to laikotarpio?

Tomas: Aš džiaugiuosi gyvendamas dabar. Tas laikotarpis gal ir buvo įdomus, bet tuo metu būti paaugliu ar studentu turėjo būti daug pavojingiau ir sudėtingiau. Girdėjau istorijų, kad beveik nei vienas koncertas neapsieidavo be muštynių. Man atrodo, kuo toliau, tuo geriau gyvename. Man patinka jaustis saugiam ir laisvam.

Džiugas: Joną Meką.

O kokią matote alternatyvios muzikos sceną Lietuvoje dabar? Kas joje yra labai gerai?

Džiugas: Kalbant pavyzdžiais, tai grupė „Karšti klijai“. Jie yra toks neatrastas dalykas! Skamba nelietuviškai. Dar vakar paklausiau jų dainos „Į Minties gimnaziją“. Pasaka, veža nuo pradžios iki galo. Reikėtų nusipirkti albumą.

Dovydas: Man labai rezonuoja „Egomašina“. Atrodo, kad jie visiškai radę savo žanrą, atmosferą, nuotaiką. Jie visi yra BMX’eriai ir groja muzoną, skirtą tai publikai, žino, ko reikia tai stilistikai.

Tomas: Ir tikriausiai žino, kaip gerai važiuoti dviračiais...

Džiugai, paminėjai, kad „Karšti klijai“ skamba kaip kažkas nelietuviška. Kada galėsime neskirstyti muzikos į „lietuvišką“ ir „pasaulinį“ lygį?

(Tomas bando Džiugui išversti klausimą ir sako, kad kai kurie žmonės mano, jog lietuviška muzika yra lieva: „Bet, gink Dieve, pats nesakau, kad lietuviška muzika yra bloga. Galiu pakartoti ir į fotoaparatą: TAIP NESAKIAU. MYLIU LIETUVĄ.“ Tuomet užspringsta savo arbata, Dovydas jį išgelbėja.)

Džiugas: Tai sunkus klausimas. Kiek buvome išvažiavę į kokius nors showcase’us užsienyje, atrodė, kad visose šalyse yra ir paviršutiniškos muzikos, ir gerai išvystytų idėjų. Lietuva – ne išimtis, turime ir blogų pavyzdžių, ir baisiai gerų. Pastaruoju metu atrodo, kad turime progresyvių grupių, kurių Lietuvos publika nespėja pasivyti, ir todėl dauguma jų taip ir lieka pogrindžio legendomis.

Kokie pavyzdžiai yra blogi?

Džiugas: Išgirstu ir tampa aišku. Turiu jautrią vietą nuoširdumui, todėl jei atlikėjas muziką kuria ne nuo širdies, visada girdisi.

Tomas: Kartais per daug į viską rimtai žiūrinčių muzikantų kūryba būna, na... juokinga. Juokingiausia kūryba gimsta iš bandymo būti kažkuo, kuo nesi.

Dovydas: Man kliūna tas keistas misticizmas, apeigiškumas, kažkoks erdviškumas... Dar erzina, kad kai kurios lietuviškos grupės bando taikytis į vakarietišką lygį ir dainuoti angliškai, nors nelabai gerai moka kalbą. Išlenda riebus akcentas, sukuriama ir ištransliuojama nenuoširdi emocija.

Dar noriu klausti apie tai, ko nemėgstate. Trys atlikėjai, kurių lieptumėte visą gyvenimą klausytis savo priešams?

Džiugas: Yra tokia daina, kur... (niūniuoja). Va tokios siūlyčiau klausytis.

Tomas: DJ Dzigi. Nors jis baisiai gerai pliekia ir remiksavo mums dainą, bet pagalvok, jei visą gyvenimą tektų jo klausytis... Po savaitės permuštų širdis.

Dovydas: Gal „Kings of Leon“? Ir, aišku, mūsų visą gyvenimą klausytis būtų negerai.

Su kuo norėtumėte sugroti paskutinį savo koncertą?

Dovydas: Įsivaizduoju puikų koncertą su Kylie Minogue, jos šokėjomis ir vizualais. Tikrai taip.

Džiugas: Gal dar ant scenos paspausti ranką grupei „Pantera“.

Tomas: Su grupe „Sportas“ ir su Nėriumi Pečiūra. Bet paskutinį koncertą reikėtų daryti visiškai siaubingą.

Dovydas: Taip! Festivalyje „Granatos“ vienu metu per dvi scenas su Marijonu Mikutavičiumi. Bilietai po 300 eurų. Koncertas dešimtą ryto. Niekas neateina.



0