Mindaugas Stumbras: „Lietuvoje avangardas yra meinstrymas“

  • 2019 m. lapkričio 18 d.

Kalbino Vitalijus Gailius

Mindaugas Stumbras – vilnietis, jaunosios kartos džiazo gitaristas, pernai išleidęs debiutinį mini albumą „Our Kingdom“. Muzikinį kelią pradėjo Lietuvoje. Mokėsi Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, vėliau bandė tęsti studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet po kelių mėnesių išvyko į Škotijos karališkąją konservatoriją, kurią šįmet baigė.

Lietuvoje M. Stumbras žinomas kaip grupės „Brave Noises“ narys. 2015-aisiais jie nuskynė laurus konkurse „Vilnius Jazz Young Power“, o 2017 m. išleido puikų debiutinį albumą „Between the Dreams“. Tačiau šio muzikanto veiklos barai kur kas platesni. Jis ne tik 2016 m. nugalėjo konkurse „Gitarų šėlsmas“, bet ir aktyviai koncertuoja su skirtingais muzikantais bei kolektyvais. M. Stumbrą galite išgirsti improvizuojantį su perkusininku Daliumi Naujokaičiu, talkinantį saksofonininkui Tadui Pasaravičiui, kontrabosininkui iš Danijos Kennethui Dahlui Knudsenui ar netgi tokioms daugeliui gerai pažįstamoms asmenybėms kaip JAV perkusininkas Kenny Wollesenas, škotų saksofonininkas Tommy Smithas bei „Grammy“ laimėtojas trombonininkas Luisas Diego Bonilla. M. Stumbras taip pat yra tarptautinių kolektyvų „Interchange Quartet“, „JJ Jazz World Orchestra“ ir kt. narys.


Esi grojęs roko / metalo stiliaus muziką, vėliau pasukai į džiazą, o dar anksčiau turėjai ryšių su klasikine muzika. Nemaža dalis pasukusių į sunkesniuosius žanrus (roką / metalą) kreivokai žiūri į tuos, kurie pasirenka džiazą ar klasiką. Visgi jiems aktualus protesto motyvas, ypač paauglystėje. Ar pačiam nebuvo vidinio konflikto, kad neva išduodi roką ir suki į džiazą?

Roko muzika atsirado būtent paauglystėje. Man tuomet buvo 15 ar 16 metų. Bet, žvelgiant bendrai, daugelis džiazo gitaristų pradeda nuo roko. Antai Jonathanas Kreisbergas yra grojęs progresyvaus metalo grupėje. Roko muzika buvo mano pirmasis stilius. Pamenu, kai buvau šešerių ar septynerių, tėvas padovanojo „Metallicos“ albumą. Būtent dėl jo mane užkabino gitara ir būdamas 10 metų pats pradėjau ja groti. Turėjau tikslą groti soliakus kaip Kirkas Hammettas (juokiasi). Vėliau grojau įvairiose grupėse, bet pastebėjau, kad sulig kiekviena grupe muzika darydavosi vis laisvesnė. Imdavome naudoti neįprastus metrus, dermes. O džiazinis lūžis įvyko įstojus į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją. Tada supratau, kad galime groti ne tik rifus, bet ir kai ką daugiau.

Mano neįgudusios ausys visgi leidžia teigti, kad tavo grojime yra išlikusi roko muzikos įtaka.

Tikrai taip. Pavyzdžiui, grupę „Brave Noises“, kurioje groju, net laikau savotišku roko bandu. O pats džiazrokas tapo stipriu atskiru žanru.

Mokantis konservatorijoje neteko susidurti su požiūriu, kad džiazas ar klasika yra solidūs muzikiniai žanrai, o rokas ar metalas neverti dėmesio?

Pats niekada taip nemaniau, bet konservatorijoje tokią nuostatą teko išgirsti. Būdavo įsitikinusių, kad neva džiazas ir klasika yra aukštesnės meno formos. Manyčiau, kad toks požiūris, žvelgiant iš edukacinės perspektyvos, nėra geras.  

Pereikime prie klasikinės muzikos. Kokios tavo sąsajos su ja?

Dešimt metų grojau fortepijonu. Esu grojęs Mozartą, Haydną, Bachą, Beethoveną ir kitus.

Iš džiazo muzikantų tenka girdėti nemažai nusivylimo dėl klasikinės muzikos studijų, kurios kartais pernelyg įspraudžia kūrėją į rėmus.

Ribojimų šioje muzikoje tikrai esama. Matyt, dėl to žmonės ir pasuka į improvizacinę muziką – tiesiog pavargsta nuo rėmų. Aš ir pats nebetęsiau fortepijono studijų, nors grojau nuo šešerių. Fortepijonas – mano tėvų pasirinkimas, bet vėliau pats pasirinkau gitarą. Man buvo išdėstyta muzikos teorija ir bandoma sakyti, kad viskas turi būti būtent taip, o ne kitaip. Klasikinė mokykla, pagal kurią ruošiami vaikai, tokia ir yra. Toks požiūris mane atbaidė.

Iš dalies tai suprantama, nes tam tikri rėmai būtini, kad vaikas nepasimestų, nepasiklystų. Mokydamas kitus groti gitara, aš taip pat pradedu nuo klasikinių pagrindų, bet studentams visuomet stengiuosi užsiminti, kad viską galima padaryti kitaip, kad yra daugiau visokių niuansų, o ne tik vienas neginčytinas kelias.

Muzikinis kelias tave nuvedė į Škotiją. Kokius įspūdžius parsivežei iš šio krašto?

Ten labai aktyvus kultūrinis vyksmas. Daugybė muzikos. Kiekviename žanre galima aptikti daug kietų atlikėjų. Džiazo, roko, net ir elektroninės muzikos scenos ten labai stiprios. Muzikinė edukacija taip pat išties nebloga. Labiau disciplinuota nei čia. Studijavau džiazą, bet daug dėmesio studijų programoje buvo skiriama kompozicijai. Intensyviai reikėdavo rašyti įvairios apimties kūrinius, aranžuotes ir t. t. Vienas mano baigiamųjų darbų buvo aranžuotė bigbendui. Kadangi esu pratęs rašyti kūrinius vidutinio dydžio kolektyvams, tai buvo tikras iššūkis. Nesigailiu, kad išvykau mokytis į Škotiją.  

Teko girdėti, kad Lietuvoje nėra tiek daug gerų aranžuotojų, todėl įgyta patirtis gali tapti perspektyvia darbo niša.

Taip, tik aranžavimas nėra tai, ką labiausiai mėgstu daryti. Žinoma, smagu aranžuoti savo kūrinius, juos pritaikyti skirtingiems kolektyvams bei instrumentams. Tačiau aranžuoti svetimus kūrinius dėl finansinių sumetimų? Reikėtų gerai apie tai pagalvoti.

Kodėl pasirinkai būtent Škotiją? Lietuvos jaunieji džiazo muzikantai dažniau renkasi Daniją ar Olandiją.

Būtent – daugelis renkasi Daniją ar Olandiją, o man norėjosi išbandyti Jungtinės Karalystės sceną. Juk ten visko tiek daug. Pažiūrėkim į šių metų „MAMA Jazz“ festivalio programą – kone pusė grupių iš Jungtinės Karalystės. Iš šios šalies kilo daugybė pasaulyje puikiai pažįstamų grupių, tad buvo įdomu pačiam ten pabūti. Jungtinė Karalystė turi labai gilias džiazo tradicijas. Tenykščiai muzikantai turėjo glaudesnius ryšius su JAV, tad santykis su tradicija ten stipresnis. Be to, norėjosi pabėgti iš žemyninės Europos. Jungtinė Karalystė yra viena, o likusi Europa – kas kita. Patys Didžiosios Britanijos gyventojai dažnai sako: vykstame į Europą. Salos mentalitetas ten labai ryškus. Svarsčiau apie studijas Londone, bet į tokį milžinišką miestą labai nesiveržiau. Tada kažkas iš pažįstamų rekomendavo Škotiją, kur, pasirodo, ir mokslas nemokamas.

Kaip sekėsi tyrinėti vietinę sceną? Skaitydavai, sekdavai naujus įrašus, eidavai į koncertus?

Viskas vyko daugiau per praktiką. Vaikščiodavau į koncertus, domėjausi tuo, kas vyksta aplink. Su kažkuo susipažindavau, kažkas kažką papasakodavo, taip ir plėtėsi kontaktai bei patirtys. Be to, į Glazgą atvažiuodavo nemažai grupių iš Anglijos. Soweto Kinch, Laura Jurd ir kt., kurie dominuoja JK džiazo topuose.

Gal gali pasidalinti didžiausiais atradimais?  

„Graham Costello’s STRATA“ – tai tiesiog kažkas vau! Gal net kažkuo panašūs į „Brave Noises“. Jie groja tokį minimalistinį džiazroką. Stato rifą ant rifo. Jų koncertai puikūs. Taip pat teko susipažinti ir mokytis kartu su pianistu Fergusu McCreadie. Tai kylanti Jungtinės Karalystės žvaigždė. Koncertuoja visoje Europoje. Tenka ir man su juo pagroti. Iš tokių žmonių kaip jis ir pats daug ko galiu išmokti.

Palikime muziką kiek nuošaliau. Kaip pats gyvenimas Škotijoje? Man regis, apie šį kraštą turime įvairiausių vaizdinių ir dažnai ne pačių maloniausių, kaip antai kultinio filmo „Traukinių žymėjimas“ suformuotas alkoholio, smurto ir depresijos skandinamos Škotijos vaizdinys.

Škotija tikrai įkvėpė kūrybai. Teko pakeliauti po kraštą. Gamta ten fantastiška. Sakyčiau, kad tai vienas gražiausių Europos kampelių. Žmonės nuostabūs ir paprastai žvelgiantys į gyvenimą. Depresijos tikrai nėra daug. Gatvėje gali prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir su juo kalbėtis be didesnio vargo, kas Lietuvoje sunkiau. Važiuojant taksi, visuomet linksmai pasikalbu su vairuotoju. Atrodo, kad ten nėra tiek sienų tarp žmonių, jie gana nuoširdūs. Be to, nėra jokio seksizmo, rasizmo. Per visą tą laiką, kiek buvau, niekas nebuvo prisikabinęs dėl mano akcento ar to, kad esu iš Lietuvos. Tuo tarpu Anglijoje tokių replikų sulaukti galima kur kas dažniau.

Kalbėtis su vietiniais žmonėmis netrukdė legendomis apipintas škotiškas akcentas?

Kaip kada. Universitete visi kalbėdavo suprantamai, bet nuvykus į mažesnius miestelius tenka paplušėti, tačiau ilgainiui ausis įgunda.

Žinau, kad pastaruoju metu domiesi lietuviška liaudies muzika. Kas paskatino į ją atsigręžti?   

Dabar daugelis muzikantų bando ją integruoti į džiazą. Tigrano Hamasyano, Larso Danielssono ar Shai Maestro džiazo kalboje juntama ryški folko įtaka. Bandžiau pats nusiimti Tigrano kūrinius – jis naudoja labai fainas armėniškas dermes – ir galiausiai supratau, kad reikėtų žvilgtelėti, ką turime patys. Perklausiau įvairiausias sutartines. Bandau aranžuoti ir atlikti per koncertus, pvz., „Oi giria, giria“ ir „Saulele motule“. Pastarąją atliekame kartu su „Brave Noises“.

Žmonėms „Saulele motule“ paprastai labiausiai patinka. Po koncerto visi tik apie ją ir tekalba. Būna, papasakoju dainos tekste slypinčią istoriją apie piemenėlį ir saulelę. Man atrodo, kad žmonės praranda susidomėjimą džiazu, kai po juo nėra jokios istorijos, personažų, kažko unikalesnio. Žmonėms kur kas įdomiau, kai kūrinys yra apie kažką, o ne tik natų kratinys. Liaudies muzika džiazui gali suteikti savitumo.

Nekyla minčių parengti liaudies dainomis grįsto albumą?   

Kol kas ne. Tiesiog smagu jausti liaudies muzikos įtaką ir tiek. Neseniai koncerte atlikau vieną kūrinį, kuriame neįžvelgiau jokių liaudies motyvų, bet vienas klausytojas po koncerto pasakė, kad skambėjo panašiai kaip sutartinės. Taip ir pasireiškia tos įtakos.

Tuomet galima užduoti banaloką klausimą – ar dar įmanoma sukurti kažką naujo? Ar mes tik atkartojame praeities modelius?

Manau, kad kiekvieną dieną pats sau pagroju kažką naujo. Jeigu tik turi noro ir nuolatos ieškai, tai visuomet save kažkuo nustebinsi. O jeigu išlaikysi ambiciją nustebinti visų pirma pats save, tuomet kažką naujo pateiksi ir klausytojui.

Platonas sakė, kad filosofija kyla iš nuostabos, bet panašu, kad ir muzikai tai taip pat artima.

Dalius Naujokaitis kažkada pasakojo, kad grojant koncerte kiekvienąsyk jam svarbiausia nustebinti pačiam save, pagroti kažką kitaip, nei jau buvo grojęs. Tik tokiu atveju pasirodymą galima vadinti sėkmingu. Tokio požiūrio laikausi ir pats. Kai stengiesi išspausti kažką naujo vien tik dėl klausytojo, tai atrodo dirbtina, tačiau kai sieki nustebinti pats save ir tau tai patinka, tuomet lengviau sudominti ir klausytoją. Viskas turi ateiti organiškai iš vidaus, o ne per prievartą. 

Ir muzikoje galioja principas, kad visų pirma turi patikti sau, o tada patiksi ir kitiems.

Taip, taip. Pavyzdžiui, Lietuvos džiazo koncertams būdingas, kaip aš sakau, šoko terapijos kursas. Lankiausi „Vilnius Jazz Young Power“ konkurse – toks jausmas, kad visi, užuot groję nuoširdžiai, tiesiog stengiasi nustebinti ir šokiruoti. Tai reiškiasi intensyviu, garsiu grojimu. Man atrodo, tai Lietuvos avangardinės muzikos bruožas. Eidami į koncertą visi tikisi, kad bus kažkas naujo, kažkas radikalaus. Bet manyčiau, kad nevertėtų to vaikytis, nes galime užsidaryti tame rate ir tiesiog nuolat save spausti, kad sukeltume tokias šoko terapijas.

Galbūt tai atsiranda dėl to, kad mūsų džiazo scenoje galima pastebėti savotišką susipriešinimą, trintį tarp tų, kurie groja klasikinį, standartinį džiazą, ir tų, kurie groja laisvąjį džiazą bei improvizacinę muziką. Norima kurti vis radikaliau, kaip atsaką klasikinį džiazą propaguojantiems kolegoms.

To maištavimo kažkiek yra. Vilniečių, grojančių avangardą, akimis, aš esu daugiau meinstrymeris, o kai groju su užsienio džiazmenais – jiems esu tas, kuris groja kreivai ir inovatyviai.

Vadinasi, kad būtum pripažintas avangardistas Lietuvoje, reikia labiau paplušėti.

Taip. Nors man dar nėra aiški ta riba, kur viena baigiasi, o kita prasideda. Nebėra tokio atskirties taško, kuris leistų pasakyti, kad tai avangardas, o tai jau meinstrymas. Konkrečiai mūsų atveju sakyčiau, kad Lietuvoje avangardas ir yra meinstrymas (juokiasi).

O kaip dėl skirstymo į mokyklas? Daug kas sako, kad turime Vilniaus džiazo mokyklą. Yra kalbų apie Rytų Europos džiazą ir apskritai europinę džiazo mokyklą. Žinoma, yra tai neigiančių. Kaip tai vertini? Ar Lietuva tikrai išsiskiria savo skambesiu?

Manau, kad Lietuvos džiazo scena tikrai išskirtinė. Per pastaruosius metus teko koncertuoti ir lankytis su įvairiais kolektyvais bene dvidešimtyje valstybių – tikrai niekas taip negroja. Lietuvoje daugelis groja laisvąjį, eksperimentinį džiazą, kitur tokio masiškumo nėra. Kad ir tame „Vilnius Jazz Young Power“ konkurse jautėsi, jog visos grupės atėjusios iš tos pačios mokyklos plačiąja prasme.

Man tik įdomu, iš kur visa tai kyla. Žinoma, GTČ trio įtaka svarbi, bet keista, kodėl atlikėjai nesusidomi kuo nors kitu. Lietuvoje nelabai turim dėstytojų iš užsienio, kurie galėtų įskiepyti kitokį džiazą. Tad įdomu, ar tiesiog to kitokio džiazo niekas neatneša, ar jo mums tiesiog nereikia?

Bet nemaža dalis dabar į užsienį studijuoti išvykstančių jaunųjų muzikantų vis tiek lieka prie to laisvesnio džiazo ir jį parsiveža į Lietuvą.

Aš pats irgi nesu linkęs į tą tikrąjį džiazą. Man visai patinka ECM, ACT kompanijų skambesio kryptys. Pats gana daug groju improvizacinę muzika, bet groju ne tokį, sakykim, pankrokinį avangardą, o labiau skandinavišką improvizacinę muziką. Kažką kaip Jacobas Bro. Jo muzika beveik visa improvizuota, bet skamba labai gražiai, nėra jokių disonansų. Arba dar galiu paminėti Arve Henrikseną. Man labiau patinka konsonansinė, nostalgiška improvizacinė muzika, o toji pankrokinė improvizacija nėra iki galo artima. Smagu kartais, bet...

Su „Brave Noises“ pradžioje tikrai grodavome labai kreivai, triukšmingai. Tuo metu atrodė jėga taip groti. Išleidom albumą „Between the Dreams“, kuris buvo miksas tarp to pankrokinio avangardo ir paprastesnių gabalų. Jau praėjo daugiau nei pora metų ir naujojo įrašo medžiaga bus kitokia.

Išleidęs debiutinį solo albumą „Our Kingdom“ žadėjai, kad jis bus ir fiziniu formatu. Bet kol kas vis dar nėra.

Atsisakiau šios minties. Įrašą leidau kaip ilgą EP, bene 40 min. trukmės. Tiesiog tegul jis būna platformose, kuriose dabar yra, ir pakaks. Ateityje kitą albumą jau pasistengsiu išleisti ir fiziniu formatu. Šiuo metu kaip tik rašau muziką kvintetui. Tai bus kitokios sudėties kolektyvas nei tas, su kuriuo įrašėme „Our Kingdom“, o ir muzika šiek tiek skirsis.

Viename interviu esi prasitaręs, kad tau muzikoje svarbu pati emocija, idėja, nuotaika, o tik po to technika. Galima daryti prielaidą, kad įkvėpimas kūrybai tau ateina iš kasdienių patirčių, o ne iš gitaros zulinimo kiekvieną dieną.

Prieš kokius penkerius metus man technika buvo svarbesnė. Studijuodamas sulipdydavau kūrinį kaip kokį konstruktą. Štai vienas gabalas, štai kitas. Abu jie veikia, ir gerai. Bet paklausydavau tos muzikos ir ji man pasirodydavo tokia kampuota. Vėliau viskas apsivertė ir supratau, kad iš paprastų elementų sukurta muzika išeina nuoširdesnė.

O inspiracijos... Nebūna taip, kad pasižiūriu į gatvę ar lauką, ir štai suskamba melodija. Kūrinius dažniausiai parašau kur nors ilgiau keliaudamas. Tuomet viskas automatiškai susiakumuliuoja ir prasiveržia. Tiesiog pajunti, kad grojimu turi ką pasakyti. Kaip tik skaičiau knygą „Inner Game of Music“, kurioje kalbama apie muzikanto gyvenimą. Labai įsiminė autoriaus frazė: „Kad būtum geras muzikantas, nebūtina kiekvieną dieną groti, tiesiog reikia gyventi gyvenimą ir muzika pati kalbės už save.“

Daug skaitai?

Taip. Domiuosi muzikine literatūra, tačiau ne teorine, o labiau apie pačių muzikantų psichologiją. Apie tai, kaip pajausti muziką, kaip tą pojūtį perkelti į sceną ir t. t. Ypač mąstymą pakeitė šaunaus pianisto Kenny Warnerio knyga „Effortless Mastery“. Supratau, kad muzika... tiesiog let it go ir viskas bus puiku. Reikia būti laisvam, nesistengti kažkam kažką įrodyti, tuomet sukursi gerą produktą, kuris atspindės tave. Mano paties naujausi ir brandžiausi kūriniai tokie ir yra. Dariau juos nenorėdamas ką nors nustebinti ar kam nors įtikti.

Groji keliuose tarptautiniuose kolektyvuose („Interchange Quartet“, „JM Jazz World Orchestra“ ir kt.). Kaip juose atsidūrei?

Daug kas mano, kad nuvažiavau į Glazgą ir visas pažintis ten užmezgiau, bet tai nėra tiesa. Ten daugiau mokiausi, bet supratau, kad reikia imtis veiklos. Dalyvaudavau įvairiausiuose workshopuose, važinėdavau į kitas šalis ir taip po truputėlį radosi pažintys.

Su „JJ Jazz World Orchestra“ nemažai turuojame, kolektyve groja žmonės iš viso pasaulio. Tai puiki terpė susipažinti vieniems su kitais, atrasti žmonių, su kuriais malonu groti. Šiais metais jame buvo, jei neklystu, muzikantų iš 17-os šalių. Ir paskui su tais kolegomis iš orkestro rengiame koncertus, bet jau mažesnėmis sudėtimis.

Kalbant apie „Interchange Quartet“, Mattia Galeotti ir Michelangelo Scandroglio sutikau Italijoje prieš trejus metus. Mums patiko vieniems kitų grojimas, svarstėm, kad reikėtų tai pratęsti. Bet metus ar dvejus nieko nedarėm, tačiau galiausiai nusprendėm, kad reikia kažko imtis. Su Fergusu McCreadie kelis kartus vykom į Italiją, po to jie atvyko į Škotiją. Dabar vėl teks vykti į Italiją. Įrašinėsime albumą su Seamusu Blake’u.

Nors retkarčiais grįždavai į Vilnių, bet ar po studijų Škotijoje pastebėjai kokių nors pokyčių gimtajame mieste?

Iš muzikinės pusės gal daugiausia pasikeitė tai, kad anksčiau visus gerai pažinojau. Užsukus į koncertą, visi būdavo pažįstami, o dabar jau matau daug naujų veidų. Vadinasi, ateina nauja banga, kuri taip pat gerai groja.

O kokie artimiausi kūrybiniai planai?   

Artimiausiu metu planuojami trys įrašai. Su „Brave Noises“ vis neprisiruošdavome įrašinėti antrojo albumo, bet jau greit turėtų pajudėti ledai. Pats rašau muziką savo tarptautiniam kvintetui – kitąmet turėtų pasirodyti albumas. Gruodį, kaip minėjau, su „Interchange Quartet“ įrašinėsime albumą Italijoje su Seamusu Blake’u. Tai vienas reikšmingesnių įvykių. Bandysiu šį kolektyvą atvežti ir į Lietuvą.


0