Įrašymo „kokybė“ kaip integrali kūrinio dalis: ar „gero skambesio“ supratimas tikrai yra standartizuotas? (II)

  • 2019 m. rugsėjo 23 d.

Povilas Vaitkevičius

(II dalis)

Tęsdami svarstymus apie muzikos įrašymo kokybės, kaip integralios kūrinio dalies, ir požiūrio į tai skirtumus, publikuojame antrą rašinio dalį su menininkų, kuriančių nekonvencionalesnės muzikos sferose, atsakymais.


Grįžtant prie solinių, vieno asmens, projektų, Patris Židelevičius, kuriantis pseudonimu Patris, klausimuose išvardytas mintis komentuoja taip: „Pirmiausia, norėčiau nesutikti, jog kuriantysis, kuris „išlipa“ iš manipuliavimo garsu ir kūrybos DAW terpėje bei pradeda ieškoti garsų fiziniuose instrumentuose, seks standartiniu „kokybės“ supratimu. Čia remiuosi asmenine patirtimi. Manyčiau, jog tas „gero skambesio“ vaikymasis labai glaudžiai susijęs su pačiu požiūriu į muzikos / garsų kūrimą apskritai. Išskirčiau tokius galimo priėjimo būdus:

1. Viena galimybė – prieiti grynai iš „muzikinės pusės“. Nežinau, kaip tiksliau pasakyti, tačiau tai vadinčiau priėjimu iš instrumentininko / atlikėjo / muzikanto požiūrio taško, kai visa turima žinių imtis pagrįsta muzikos teorija ir klasikine muzikos mokykla. Tokioje situacijoje tikriausiai nėra jokių techninių DAW, garso įrašymo ar skambesio žinių. Neegzistuoja gero garso, kokybiško įrašo sąvokos, apibrėžtos teorija ir standartais kaip savaiminės duotybės. Remdamasis savo patirtimi spėčiau, jog tokie kūrėjai (bent jau iš pradžių) neturi daug teorinių žinių apie minėtus dalykus ir daugiausiai remiasi savo klausa bei asmeniniu „gero skambesio“ supratimu. Šis, savo ruožtu, prasideda nuo eksperimentų.

Savo pirmąjį ambient / drone stilistikos kūrinį įrašiau būdamas 15-os metų. Jį sukūriau „Fruity Loops“ DAW’u – įrašyti violončelės garsai buvo sukelti į programos klavyrą ir atkurti itin žemu registru, todėl garsas sulėtėjo ir išsitempė laike. Tai buvo eksperimentas, atliktas visiškai nemokant naudotis minėtu DAW pagal taisykles. Nepaisant kanoninio „gero garso“ neatitikimo, rezultatas tuo metu mane visiškai tenkino. Čia galima paminėti du svarbius momentus – žanriškumą ir defaultinį skambesį. Žanriškumas apsprendžia ir atleidžia nuo priklausymo skambesio kanonams bei legitimuoja lo-fi estetiką.

Kita dalis – defaultinis skambesys. Galėčiau jį ir teisinti, ir smerkti, tačiau nenoriu teigti, kad jis nesvarbus. Tenka pripažinti, jog kartais jis neturi kertinio faktoriaus ir yra labiau kliuvinys jį atpažįstantiems. Nesifokusuojant į šiojo faktą muzikos klausymosi metu, šis defaultiškumas tikriausiai pranyktų bendrame įrašo kontekste. Iš esmės visi DAW bei kiti instrumentai savyje turi užprogramuotas defaultines darbo sekas (workflow), garsynus, estetiką ir gal netgi žanrus. Tokiu būdu prieiname prie savotiškos kovos – man versus machine. Šiuo momentu ir prasideda naudojimasis „ne pagal instrukciją“. Pats gi niekuomet neskaitau aparatų ar programinės įrangos instrukcijų, nebent kai nebelieka kitos išeities.

2. Priėjimas iš „teorinės pusės“. Čia neturiu galimybės daug išsiplėsti, nes tai ir yra tas technokratiškas priėjimas, remiantis manualu ir tam tikromis „gero skambesio“ tendencijomis. Apibendrinus, aš nežinau, kas yra „geras skambesys“. Savo įrašų skambesį vertinu subjektyviai, remdamasis patirtimi, kontekstais ir estetikos supratimu. Tai dažniausiai dviejų kanalų įrašai, todėl kažkokios manipuliacijos, taisymai ar „gero skambesio“ paieškos su mano techninėmis žiniomis yra minimalios bei labai ribotos.“

Gimtojoje scenoje turint kelis projektus, savo garsą sąmoningai siejančius su lo-fi terminu ir iš to kylančia estetika, šioje temoje pasiteirauti šiųjų autorių minčių atrodo esą būtina. Vienas tokių – gan retokai šmėkštelintis, tačiau veiksnus projektas pavadinimu „Inwards“, kurio autorius Jonas Matijošius savo kūryboje daugiausia remiasi būtent kasetinio formato garsu. Kūrėjas kalba: „Lo-fi garso naudojimas ir klausymas yra asmeninė preferencija. Visgi pritariu, kad tokio garso atžvilgiu dar yra nemažai išankstinių neigiamų nusistatymų. Daugiausiai tarp tų, kurie pradėjo įrašinėti tuo metu, kai vienintelė prieinama aparatūra buvo gerokai nutolusi nuo studijinių standartų (tarkime, kasetiniai 4 takelių įrašytuvai ar buitiniai juostiniai magnetofonai). Tenka pastebėti ir tokių, kurie pradeda savo kūrybinius ieškojimus nuo lo-fi, bet po kurio laiko pereina prie skaitmeninių ir švarių įrašų, nors jau buvo pradėję vystyti įdomesnį skambesį. Jei orientuojamasi į platesnę auditoriją, dažniausiai lo-fi garsas laikomas nepriimtinu ar neaktualiu.

Pats savo kūryboje naudoju kasetes – ir kaip laikmeną, ir kaip instrumentą. Pagal dabartinius įrašų standartus jos laikomos lo-fi, tačiau turint noro bei pasitelkus tam tikrus būdus ir aparatus būtų galima išspausti ir priešingą rezultatą. Man kasečių naudojimas leidžia įrašų procesą paversti įdomiu ir nenuspėjamu – iš anksto negali žinoti, kaip pavyks suklijuoti bei įrašyti kasetinės juostos kilpą ar kaip aplinkos garsai užsifiksuos tiesiai į magnetinę juostelę. Senstanti grotuvų mechanika taip pat prisideda prie garso architektūros.“

Antonas Zolotenkovas, atsakingas už kūrybinį vienetą, pavadinimu „Semănat“, pasisako kiek plačiau: „Visų pirma, malonus yra pats faktas, kad pagaliau pribrendo poreikis tekstui, analizuojančiam lo-fi muzikos / estetikos apraiškas Lietuvoje. Apie jį tarsi „pagal nutylėjimą“ yra ganėtinai sudėtinga samprotauti, kadangi tiek garso kūrėjo, tiek klausytojo atžvilgiu šiuo klausimu egzistuoja daugybė garso percepcijos faktorių. Neišvengiama ir asmeninio muzikinio skonio reikalų, dėl kurių, kaip žinia, sunku ginčytis, neprarandant neutralių vertinimo pozicijų.

Pavyzdžiui, net ir sau pačiam sunku įvardyti, kaip ir kokios juslės suveikia (arba nesuveikia) klausant lo-fi kokybės įrašo. Ir tai nepriklauso nuo to, ar „nekokybė“ yra sąmoningas muzikos autoriaus estetinis ėjimas, ar tik savotiškos klaidos rezultatas. Tai gal net galėtų būti keista priešprieša tekste minėtam skaitmeniniam glitch triukui IDM muzikoje. Turiu omenyje tokias „klaidas“ kaip suvedimo gairių neišmanymas, netinkamas įrašymo įrangos pasirinkimas, netikėti garso laikmenos kaprizai ir t. t. Tiek vienu, tiek kitu atveju klausantis gali suveikti tam tikra garsinio turinio ir teisingai parinkto (net jei tai atsitiktinumas) lo-fi garso kombinacija. Kartais netgi kyla asociacijų su kokiais nors ASMR dalykais (angl. Autonomous sensory meridian response – autonominis jutimo mazgų atsakas į aplinkos dirgiklius, daugiausia garsinius), kai logiškai ir net moksliškai sudėtingai paaiškinama „garsinė chemija“ perklausos metu sukelia savotiškas teigiamas reakcijas. Tačiau, vėlgi, tai nebūtinai suveikia visiems vienodai.

Šiaip teigčiau, jog įraše deramai atliktas lo-fi „veiksmas“ siejasi su papildomu garsiniu svoriu, gelme, įtaigumu ir savitesniu, unikalesniu soundu. Neabejotinas faktas, jog nemažai atmosferos ir savitos paslapties garsiniam audiniui prideda kad ir technine prasme elementari kasetinė kilpa – dusli, tarsi dulkėta, skęstanti dirbtiniame senos juostos artefaktų rūke. Tokiu būdu minimali „senovinė“ analoginė priemonė kartais tampa pranašesne už „švarų“, vadovėlinį studijos įrašą, kad ir kokią krūvą atmosferinių efektų panaudotum įrašo postprodukcijoje. Čia puikiai veikia vadinamasis „laikmenos fantomas“, leidžiantis be ypatingų papildomų nuorodų ar imitacijų cikliškai besikartojančiame kasetės loopse (kilpoje) įžvelgti daugiasluoksnį, miglotą, tarsi sapne šmėkščiojantį vaizdinį / peizažą. Arba priklausomai nuo klausytojo fantazijos – ką tik nori, kad ir betoninę plytą ar kepamas bulves.

Kalbėti apie lo-fi vaidmenį dabartinėje Lietuvos andergraundo scenoje dar sunkiau. Susidaro įspūdis, jog kryptingai šios technikos / estetikos nenaudoja beveik niekas. Epizodine išimtimi tampa vos keletas siauruose vadinamosios noise / industrial muzikos ratuose žinomų atlikėjų. Negaliu pasakyti, kodėl taip yra, kadangi lo-fi kaip raiškos būdas šiuo metu pasauliniame kontekste yra beveik praradęs pirminį „gąsdinančio marginalaus kreivarankio“ įvaizdį. Manyčiau, taip yra dėl amorfiškos nostalgijos, beveik tapusios mada, apraiškų nūdienos muzikoje, kai dėl įvairiausių hauntologinių mikrožanrų (sunkiai įspraudžiamų į underground / mainstream scenų gretas) aktyviai eksploatuojama „keistesnės“ garso kokybės estetika. Vienintelis logiškesnis paaiškinimas – lietuviškoji „požemio“ scena nėra itin gausi kiekybiškai, tad šis apytikslis „lo-fi entuziastų“ procentas bendroje masėje yra tiesiog per mažas, kad būtų galima kalbėti apie kažkokią visumą ar pastovumą.“


Reziumuodamas, neįvardyčiau siekiamybės iš čia esančių muzikantų atsakymų sukurti kokį nors vyraujantį požiūrį. Tebūnie tai suvokimo kartografijoje išsidėsčiusios gairės, nurodančios tam tikras nuomones bei nuostatas. Aptariamoje temoje jos visgi remiasi į kūrėjo asmenines estetines preferencijas. Kai kurie bruožai, be abejo, turi bendrybių – pavyzdžiui, kalbant apie būdus, kai konkrečios garso technikos galimybės modifikuojamos neprogramiškai, siekiant užmanyto kūrybinio išpildymo. Šią mintį daugiau mažiau regėčiau bemaž kiekvieno pasisakiusiojo žodžiuose. Tai galima apibendrinti mintimi, jog savo garsyno išpildymui yra itin svarbus neprisirišimas prie sutartinių standartų.

0