Tautinės mažumos Lietuvos muzikiniame gyvenime

  • 2019 m. rugsėjo 4 d.

Vitalijus Gailius

Pastarojo (2011 m.) Lietuvos Respublikos visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, iš Lietuvos gyventojų 15,8 proc. yra ne lietuvių tautybės asmenys. Iš viso užfiksuota net 154 tautybių gyventojų. Gausiausia įvardyta lenkų bendruomenė (6,6 proc.). Po jų rikiuojasi rusai (5,8 proc.), baltarusiai (1,2 proc.), ukrainiečiai (0,5 proc.) ir kiti (0,6 proc.).

Šių tautybių atstovai buriasi į bendruomenes, puoselėja savo kultūrą, tradicijas, papročius. Jų gretose dažnai galime aptikti į muzikos puoselėjimą orientuotų ansamblių ar kolektyvų, pvz., Trakų lenkų dainų ir šokių ansamblis „Troczanie“, Nemenčinės lenkų dainų ir šokių ansamblis „Wileńszczyzna“, Visagino baltarusių kultūros centro „Krok“ choras, Klaipėdos baltarusių dainų ansamblis „Kupalinka“ ir daugybė kitų. Tačiau šio straipsnio tikslas – atitolti nuo folkloro ir pažvelgti kiek plačiau į, autoriaus nuomone, charakteringiausius tautinių mažumų muzikinės raiškos aspektus. Šis darbas nepretenduoja tapti gilia atvejo (-ų) analize, tai veikiau bandomasis žvilgsnis, kuris potencialiai atvertų vartus į tolimesnį temos pažinimą.

Lenkai

Lenkiškumas muzikoje ilgai tūnojo paraštėse, išskyrus turbūt folklorinę veiklą. Yra žinių, kad 10 dešimtmečio pradžioje Trakuose grojo lenkų metalistų grupė „Ghetto“, tačiau daugiau sėkmės pavyzdžių atsiskleidė įžengus į XXI amžių.

2002 m. džiaze kaip lyderis ir kompozitorius debiutavo saksofonininkas Janas Maksimoviczius. Iki šiol aktyviai kuriantis muzikantas dėl savo emocionalaus, dinamiško ir, žinoma, techniško grojimo tapo neatsiejama Lietuvos džiazo scenos dalimi.

2003 m. pateikė dvi skirtingas stovyklas reprezentuojančias naujienas. Realybės šou „Baras“ dalyvė Agnieszka Dobrovolska (vėliau Olševska) pasuko muzikinės karjeros link ir poplauke imta kalbėti apie dainuojančią lenkaitę. Kaip vienas ryškesnių tų metų proveržių paminėtina merginų punk / ska stiliaus grupė „Zimbabwe“, dainavusi angliškai, lietuviškai ir lenkiškai. Savo metu grupė išties įpūtė šviežio vėjo į šalies sceną, koncertavo Latvijoje, Estijoje, Austrijoje, Italijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje. Lenkiškumo dėmuo bene ryškiausias 2005 m. grupės albume „Social Dump“, kurio beveik pusė dainų atliktos lenkiškai. Lygiagrečiai multikultūriškumo dimensijai, šiai grupei buvo itin svarbios feministinės, moterų emancipacijos idėjos.

Apie 2009-uosius, sulig pasirodymu LRT profesionaliosios muzikos konkurse „Triumfo arka“, ėmė skaisčiai šviesti Evelinos Sašenko žvaigždė. LMTA pradėjusi džiazo vokalo studijas, dainininkė tapo dažna viešnia miuzikluose, atlieka F. Chopino, E. Piaf kūrybą, įsitraukia į su džiazu susijusius projektus. Tai gana plataus profilio profesionalė. 2011 m. atlikėja buvo išrinkta atstovauti Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse Diuseldorfe. Atlikėjos teigimu, tuomet netrūko priešiškų replikų, kodėl Lietuvai atstovauja lenkė.

Platų lenkiškos kilmės muzikantų pasklidimą po įvairiausius žanrus atskleidė 2014 m. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos finansuojamo projekto „Muzikos genealogija“ rėmuose išleista kompaktinė plokštelė „Muzyczne Rodowody Litwa“. Joje sugulė Vilniaus grupių „Kite Art“, „Will’N’Ska“, „StaraNowa“, „Black Biceps“, „Rob B Colton“, „Berserker“, „Saint Oil Sand“, reperio Filmik, minėtojo J. Maksimowicziaus ir kitų kūriniai. Daugelis šių atlikėjų tęsia aktyvią muzikinę veiklą ir kūryboje nevengia multikultūriškumo temų. Kaip tokie pavyzdžiai paminėtini: reperio Filmik plačiai viešojoje erdvėje pristatytos dainos „Po Polsku“ ir „Lingwistyka Wilna“ istorijos, taip pat daugeliui pažįstami ska propaguotojų „Will’n’Ska“ kūriniai „Pierwszy autobus“ ar „Multikultūra“ (šis pasirodė dar prieš 2014-uosius). Paminėti galima ir „Black Biceps“. Nors masinio dėmesio susilaukė po dainos „Despacito“ parodijos, tačiau dar iki tol turėjo susukę klipą savo kūriniui „Polenkas“, o pernai išleido CD pavadinimu „Po polsku“.

Su muzika susijęs reiškinys – LRT eteryje transliuojama laida „Misija: Vilnija“. Tai lenkiškos kilmės nesibodinčios dainininkės Katažinos Zvonkuvienės (Nemycko) inicijuotas TV projektas, kuriame vedėjos amplua galime išvysti ir anksčiau minėtąją A. Olševską. Ši laida prisideda prie Vilniaus krašto, kaip multikultūrinio darinio, suvokimo. Joje domėtasi ne tik lenkiškais, bet ir kitų tautų atstovų – ukrainiečių, rusų, gruzinų – pėdsakais ir veikla. Žinoma, K. Zvonkuvienės matomumas viešojoje erdvėje ir savo lenkiškos kilmės pabrėžimas taip pat prisideda prie žinios apie lenkišką kilmę sklaidos ir pagarbos.

Lenkų tautinės mažumos atstovų muzikinė raiška pasižymi ir gana stipriu instituciniu palaikymu. Prie to svariai prisideda Lenkijos institutas bei Vilniaus lenkų kultūros namai, nors abi šios institucijos neapsiriboja vien tik muzika.

1996 m. veiklą pradėjęs Lenkijos institutas, Lenkijos užsienio reikalų ministerijai pavaldi įstaiga, yra bene vienas geriausių kultūrinės diplomatijos pavyzdžių Lietuvoje. Muzikinėje plotmėje ši institucija orientuojasi į aukšto meninio lygio atlikėjus, skatina Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį dialogą. Institutas ypač aktyviai prisideda prie Lenkijos atlikėjų koncertų Lietuvoje. Institutas yra prisidėjęs organizuojant vieno ryškiausių lenkų pianistų Leszeko Możdżerio, multiinstrumentininko Włodzimierzo Nahorny ir kitų koncertus. Šįmet Lenkijos institutas bendradarbiavo organizuojant pianisto Wojciecho Waleczeko koncertą XXXVII festivalyje „Resurrexit“ Šiauliuose bei Piotro Barono kvinteto pasirodymą festivalyje „Kaunas Jazz“. Be to, institutas nesikrato nišinių žanrų koncertų, antai 2017 m. inicijavo „Avant Fest“ renginį „Lofte“.

Vilniaus lenkų kultūros namai, gyvuojantys nuo 2001 m., pasižymi gana eklektišku požiūriu. Čia galima užsukti ne tik į susitikimą su Viktoru Uspaskichu, bet ir išgirsti įvairios muzikos. Šiuose namuose skamba folkloras, džiazas, rokas, klasikinė ar netgi disco polo eros muzika. Šioje scenoje galima išvysti ne tik Lietuvoje kuriančius atlikėjus ar grupes, bet ir svečių iš Lenkijos.

Kartais Lenkijos institutas ir Vilniaus lenkų kultūros namai apjungia jėgas. 2016–2017 m. inicijuotas jaunimui skirtas koncertų ciklas „Bye, bye summer...“, kuriame drauge grojo lietuvių ir lenkų kilmės atlikėjai: „Garbanotas bosistas“, „Sen Svaja“, „Will'N'Ska“, „Kite Art“ ir kt.

Matyti, kad lenkiškos muzikos židiniu išlieka Vilniaus kraštas. Taip pat galima pastebėti, kad lenkų tautybės muzikantų kūryboje nevengiama akcentuoti multikultūriškumo dėmens, nors tokio ryškaus įsitraukimo į savo bendruomenės socialinių problemų sprendimą, kaip, pavyzdžiui, romų atveju, negalėtume išskirti. Be to, lenkų kilmės muzikantai reprezentuoja bene plačiausią muzikos žanrų diapazoną: pop, džiazas, hiphopas, klasikinė muzika, rokas.

Rusai

Rusiškumo dėmuo Lietuvoje – gana daugiabriaunis bei susipynęs su istorinėmis bei politinėmis patirtimis. Ilgi dešimtmečiai Sovietų Sąjungos sudėtyje suformavo gerai rusų kalbą bei mentalitetą suprantančius vyresniosios kartos atstovus, kurie netgi nėra rusų kilmės, tačiau rusiška muzika jiems yra gana artima. Tuo tarpu jaunesnioji karta, turiu omeny kilusią iš lietuviškų šeimų, ilgą laiką užtikrintai tolo nuo rusų kalbos ir domėjimosi Rytuose vykstančiais kultūriniais procesais, tačiau pastaruoju metu galima apčiuopti augantį susidomėjimą naujosios kartos Rusijos muzika. Kita vertus, egzistuoja gana įdomi tendencija tarp paauglių. Dalis jaunuolių, net gerai nesuprasdami rusų kalbos, demonstruoja polinkį į gana abejotinos kokybės, dažnai kriminalizuotais tekstais pasižyminčią rusišką muziką. Patvirtinti tokias tendencijas leidžia pasižvalgymas po socialiniuose tinkluose sukurtas paauglių anketas bei elementarus lauko tyrimas.

Politikos ir muzikos plotmėje lūžio tašku laikytini 2014-ieji. Po kruvinų įvykių Ukrainoje imta įdėmiau vertinti ne tik atvykstančių koncertuoti Rusijos muzikantų dainų tekstus, bet ir jų veiklą / pasisakymus už scenos ribų. Kaip to rezultatą galima traktuoti tai, kad Kremliui artimi muzikantai tampa nepageidaujami Lietuvoje (Olego Gazmanovo, Grigorijaus Lepso, Timati atvejai). Be to, kasmet Vilniuje vykstančios Rusų kultūros dienos palydimos akylų žiniasklaidos publikacijų ir visuomenės reakcijų, nes šioje šventėje nestinga politikavimo. Muzikinė šio renginio dalis – kelianti diskusijų. Antai pernai čia grojo Olegas Pogudinas, surengęs koncertinį turą Rusijos okupuotame Kryme, bei Viktoras Saltykovas, kuris iki šiol lieja apmaudą dėl Sovietų Sąjungos griūties.

Politinis tvaikas stipriausias rusiškos popmuzikos lauke, bet tam yra alternatyvų. Rusiškos muzikos pasiūla – plati. Į Lietuvą dažnai užsuka ir savo nuolatinę publiką sutraukia rusiško roko atlikėjai („Bi-2“, „Splin“, DDT, Borisas Grebenščikovas), taip pat į Nacionalinę filharmoniją ar Kongresų rūmus kiekvieną sezoną atvyksta iškilių rusų muzikantų (Aleksejus Volodinas, Denisas Macujevas, Nikolajus Luganskis).

Ilgai atrodė, kad rusakalbės muzikos raiška Lietuvoje laviruoja tik tarp senosios pop bei rusiško roko atstovų kartos ir rimtosios bei pogrindžio muzikos. Žinoma, su labai ryškiu popmuzikos dominavimu. Trūko domėjosi Rytuose vykstančiais šiuolaikiniais muzikiniais procesais, tačiau situacija, rodos, palaipsniui keičiasi. 2014–2015 m. festivalio „STRCamp“ organizatoriai Lietuvos publikai pristatė grupes „Utro“ ir „Motorama“, pastarieji Lietuvoje po to grojo dar kelis kartus. Postpankeriai „Ploho“ iš Novosibirsko tampa vos ne reguliariais svečiais. Pernai Vilniuje alternatyvų kalėdinį miestelį „Šv. Stotis“ atidarė rusakalbė Luna (Kristina Bardash) iš Ukrainos, kurios koncerto metu, nepaisydama šalčio, susirinko solidi minia. Šią vasarą festivalyje „Devilstone“ jau trečią kartą Lietuvoje pasirodė ekstravagantiškieji „Shortparis“, kurie rugsėjo viduryje atvyks ir į „Loftas Fest“. Taip pat festivalyje koncertavo eksperimentinės elektronikos atstovai „Ic3peak“, kuriems tai buvo antrasis kartas Lietuvoje. Be to, Vilniaus geležinkelio stotyje vartus atvėrusioje „Platformos“ erdvėje, sutraukiančioje daug jaunimo, taip pat aktyviai koncertuoja grupės iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos.

Džiugu, kad šiuolaikiniai atlikėjai ir grupės iš Rytų, kurie neretai siūlo gana unikalią muzikinę prieigą, atranda mūsų rinkas ir tampa patrauklūs ne tik išskirtinai iš rusakalbių šeimų kilusiems tautiečiams, bet ir platesniam klausytojų būriui.

Be viso to, jaunosios kartos atlikėjai iš Rusijos padeda atsverti prėską oficiozinę rusišką estradą, kuri, vertinant iš meninės perspektyvos, ne tik toli gražu nesiūlo kokybiškiausio produkto, bet ir neretai yra susijusi su abejotinos reputacijos Kremliaus politikais.  

Lietuvos vietinėje scenoje rusakalbė bei rusiškos kilmės asmenų atliekama muzika žanriškai pasklidusi gana plačiai ir tuo yra panaši į lenkų atvejį. Antai Visagine kadaise susibūrė progresyvaus metalo grupė „WaySide Peaks“, kurių lyderį teko kalbinti; amžių sandūroje grupė „Funky“ turėjo parengę koncertinę programą beveik vien rusų kalba ir išleido porą rusiškų albumų; rusiškus romansus atlieka ne tik žanro klasikė Liuba Nazarenko, bet ir Gytis Paškevičius, Inga Valinskienė, Inga Jankauskaitė; vienų populiariausių Lietuvos grupių „Lemon Joy“ (kadaise vadinosi „Этаж-3“) ir „Biplan“ nariai, turį rusiškų šaknų, į savuosius repertuarus įtraukia rusiškų dainų; kiekviename savo albume rusiškai atliekamų dainų pasiūlo muzikos gurmanų vertinama Alina Orlova. O kur dar džiazo mohikanai Olegas Molokojedovas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas ir kt.

Kiek labiau netikėti atrodo tokie leidiniai kaip 2007 m. išleistas Russkoje radio rinkinys, kuriame visa plejada Lietuvos atlikėjų (Alanas Chošnau, Stano, „69 Danguje“, „Rondo“ ir kt.) atliko savo dainas rusiškai. Turint omeny ir jau minėtuosius „Funky“, G. Paškevičių ar I. Valinskienę, matome tam tikrą skirtybę nuo romų ar lenkų – rusiškai dainas atlikti, bent jau kurį laiką, mėgo ne tik rusų kilmės atlikėjai.

Lietuviškame kontekste gana išskirtinė atrodo rusiško hiphopo scena. 2002 m. išleistas įrašas „Hip-Hop Klanaz“. Jame dalis kūrinių atlikti rusiškai. Lietuvos hiphopo apdovanojimuose būdavo galima aptikti nominacijų už geriausią rusišką garsą. Įdomu, kad 2007 m. vienas ryškesnių rusakalbio repo atstovų Skripas antrąjį savo albumą išleido lietuvių kalba. Taip pat šiai scenai dėmesį skiria RapRu.lt platforma (šiuo metu beveik nebeaktyvi), pasak kurios, rusakalbiai reperiai laikosi iš JAV atėjusių tradicijų ir skirsto Lietuvą į West (Klaipėda) ir East Coast (Vilnius, Visaginas) dalis.

2014 m. į „YouTube“ pradėta kelti išsami rusakalbė dokumentika apie hiphopą Lietuvoje, kurioje prisiminimais dalijasi ne tik rusakalbiai reperiai, bet ir Svaras, DJ Mamania, Skruzdėliukas ir kt. Šiuo metu yra 19 dalių, kurių paskutinė įkelta 2018 m. vasarį. Nors rusakalbis repas iš esmės visuomet veikė pogrindžio sąlygomis, bet panašu, kad pastaruosius kelerius metus jis traukiasi į dar siauresnę nišą, naujienų apie jį viešojoje erdvėje mažėja.

Kalbant apie rusakalbę muziką, galima pastebėti tam tikrą „Kino“ kultą Lietuvoje. Igoris Sokolovas reguliariai organizuoja V. Cojui skirtus vakarus. 2009 m. buvo renkamos lėšos V. Cojaus paminklui, o 2010 m. Vingio parke surengtas V. Cojaus žūties 20-mečio koncertas bei išleistas lietuvių atlikėjų tribute CD. Trivialus pasakymas „Цой жив!“ (Cojus gyvas!) atrodo vis dar aktualus, nors tikėtina, kad tai būdinga daugeliui iš SSRS išsivadavusių šalių.

Dar vienas rusų kalba atliekamą muziką liečiančių aspektų – šią kalbą Lietuvoje vartoja ne tik rusai. Minėtieji romai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kitų tautų atstovai neretai vartoja šią kalbą ne tik bendraudami, bet ir muzikoje.

Ukrainietiškas ekskursas

Pastaruosius kelerius metus tarp Lietuvos atlikėjų galima pastebėti ryškią tendenciją išleisti vieno ar kito kūrinio ukrainietišką versiją. Bene vieni pirmųjų buvo ir didžiausią įdirbį šiame lauke demonstruoja Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“, kurie 2013-aisiais Maidano aikštėje atliko kūrinio „Priesaika“ ukrainietišką versiją. Vėliau jų repertuare atsirado ir daugiau ukrainietiškų kūrinių, koncertai Ukrainos kariams bei glaudi bičiulystė su ukrainiečių grupe „TaRuta“. Šiame kontekste minėtini „Biplan“, nors savo diskografijoje turi net tris rusiškai įdainuotus albumus (paskutinysis „Plius/Minus“ išleistas 2012 m.) bei keletą rusiškų klipų („Amore“ ir „Киносны“), visgi pamažu nuo rusų kalbos vartojimo tolsta ir verčiau uždainuoja ukrainietiškai („Amore“, „Ми вічно юні“, „Дитинство“, „Hey Ya Ho“), o kartais ir Maidano aikštėje. Taip pat minėtina grupė „Žalvarinis“, į albumą „Teka“ įtraukusi ukrainietišką kūrinį „Kalyna Malyna“, atlikėja Kami (Kamilė Kielaitė), Ukrainos nepriklausomybės 25-mečiui skyrusi kūrinį „Tamsoje“, bei ypač didelio populiarumo Ukrainoje sulaukiančio dueto Beissoul & Einius kūrinio „Kaip tu ir sakei“ ukrainietiška versija.

Kodėl populiarėja dainos šia kalba? Ukrainietiškos kūrinių versijos ėmė plisti 2013–2014 m. sandūroje, kai viso pasaulio dėmesį kaustė kruvini įvykiai Maidane. Lietuva aktyviai palaiko Ukrainą kelyje į Europą, tad nenuostabu, kad palankumas šiai šaliai reiškiasi ir muzikinėje plotmėje. Žinoma, tam tikrais atvejais, galimai svarios įtakos turi ir kilmės faktorius. Beissoul (Artūras Žabas) yra gimęs Ukrainoje, R. Semeniukas taip pat neslepia turįs ukrainietiško kraujo. Šiaip ar taip, politinis kontekstas, rodos, išjudino ukrainiečių kalbos vartojimą Lietuvos muzikos scenoje. Tai gana unikalus reiškinys, nes prisiminus 2008-ųjų įvykius Sakartvele, kurių metu Lietuva aktyviai remė šios šalies gyventojus, anuomet dainų, atliekamų gruziniškai, nebuvo tiek daug.

Romai

Romų tautos atstovai nuo seno siejami su muzika, dainingumu. Spalvingomis palaidinėmis bei suknelėmis pasipuošusios moterys, rankose laikančios tamburinus, bei ryškiaspalvius marškinius dėvintys vyrai, brazdinantys gitaromis ar griežiantys smuikais – tai chrestomatinis muzikaliųjų romų vaizdinys. Žvilgtelėjus į šiomis dienomis rengiamų romų kultūrai skirtų švenčių (pvz., Romų dienos minėjimo) fotografijas ar romų kolektyvų koncertus, ryškūs rūbai, blizgūs papuošalai, gitaros bei smuikai išlieka svarbiomis romų įvaizdžio detalėmis.

Kalbant apie muziką, dabar žinomiausiais romų atstovais galima įvardyti ansamblį „Sare Roma“ („Visi kartu“) ir dainininką Radžį Aleksandrovičių. „Sare Roma“ ištakos siekia prieškario laikus, tačiau, 1996 m. vadovu tapus Ištvanui Kvikui, ansamblio žinomumo kreivė šovė viršun. Apie jį yra girdėję net ir tie, kurie įprastai tokia muzika nesidomi. „Sare Roma“ nuolat dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose, koncertuoja Lietuvoje bei užsienyje. 2011 m. su programa „Taboras žengia į dangų“ jie apkeliavo net 44 Lietuvos miestus ir miestelius, supažindindami su romų kultūra vietos bendruomenes. „Sare Rome“ bendradarbiauja su kitais Lietuvos populiariosios muzikos atlikėjais, yra kartu išleidę muzikos rinkinius „Taboras“ ir „Geriausios čigoniškos dainos“, autorinį albumą „Daugiau ugnies“ ir t. t. Dainas šis kolektyvas atlieka lietuvių, romų ir rusų kalbomis.

R. Aleksandrovičiaus, išgarsėjusio realybės šou „Kelias į žvaigždes“, atvejis – kiek kitoks. Tai dažnai įvairiose medijose matoma personalija, pernai bandžiusi užkariauti net „Žalgirio“ areną. Kalbant apie Radži ir romų bendruomenės santykį, matyti, kad jis nėra nusisukęs nuo tėvynainių bėdų, nevengia komentuoti romų bendruomenę liečiančių įvykių, tačiau, šio straipsnio autoriaus manymu, galima įžvelgti ir ne visai pozityvią Radži fenomeno pusę.

Tokie televizijos projektai kaip „Radži ieško žmonos“, maniakiški „gerbėjos“ Raisos Šarkienės išsišokimai, stand-up komedijos atstovų ištransliuoti ir visuomenėje išplitę juokeliai R. Aleksandrovičiaus atžvilgiu, jo paties dalyvavimas įvairaus plauko TV pokalbių laidose ar tapimas „Aukso voko“ reklaminiu veidu ne tik nepadeda išvengti perdėto romų stereotipizavimo, bet ir prie to prisideda. Formuojamas ir palaikomas romo, kaip linksmintojo, kvailelio, pagyvenusių moterų numylėtinio ir tik auksu besimėgaujančio asmens, įvaizdis. Žinoma, tiesioginės atsakomybės primesti tik Radžiui negalima. Tačiau atsakingas įvaizdžio kūrimas svarbus kovojant su romų bendruomenę persekiojančiais stereotipais, ką stengiasi daryti kiti jos atstovai.

Platesnį muzikinį pripažinimą pelnę romai pasižymi išskirtiniu socialiniu atsakingumu. Antai „Sare Roma“ vadovas I. Kvikas taip pat eina Lietuvos romų bendruomenės pirmininko pareigas ir būtent jo žinomumas padeda dirbant su romų integracijos problemomis. Apie tai pats I. Kvikas kalbėjo gruodį Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje „Tautinių mažumų teisės Lietuvoje: kaip nustatyti standartus?“.

Puikus socialinio atsakingumo pavyzdys – Konsuela Mačiulevičiūtė. Ši mergina atkreipė į save dėmesį 2010 m. laidoje „Lietuvos balsas“. Diplomuota muzikos pedagogė yra Romų integracijos centro vadovė. Ji aktyviai prisideda prie romų problemų sprendimo, dirba su bendruomenės vaikais bei suaugusiaisiais, Šiauliuose organizuoja kasmetinį romų jaunimo muzikos konkursą-festivalį „Tamburinas“, 2008 m. išleido solinę kompaktinę plokštelę „Soul“.

Ginant romų teises pastebimas Gopalas Michailovskis. 2017 m. „Lietuvos balse“ pasirodęs jaunuolis, tuomet dar LMTA magistrantas, patraukė daugelio dėmesį dėl stipraus baritono. Tačiau, greta muzikos, jis yra Romų intelektualų organizacijos pirmininkas.

Tarp muzikinių leidinių norėtųsi išskirti 2004 m. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento pagal vykdomą Romų integracijos į visuomenę programą išleistą kompaktinę plokštelę „Lietuvos romų dainos“, kuria siekta pristatyti įvairiuose Lietuvos miestuose gyvenančių romų muzikinę kultūrą. Albume dainas romų ir rusų kalbomis atlieka daugiausiai savamoksliai dainininkai (Steponas Aleksandravičius, Antonas Brižinskas, Valdas Belevičius), tačiau taip pat girdėti minėtoji K. Mačiulevičiūtė, ansamblis „Sare Roma“ bei šalčininkiečiai „Romani Jegori“. Plokštelė buvo išleista 500 kopijų tiražu – kiek plačiai ir kokius sluoksnius ji pasiekė, pasakyti sunku, tačiau idėja per muziką atkreipti dėmesį į romų kultūrą ir paskatinti pasidomėti šios bendruomenės gyvavimo aspektais tikrai sveikintina.

Vienas įdomiausių ir konceptualiausių su romais susijusių leidinių pasirodė 2007 m. – organizacijos „Involved“, skatinančios kultūrinius projektus, ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamento pastangomis išleista „Bango Collective“ kompaktinė plokštelė. Už šio kolektyvo slypi Vilniaus romų taboro gyventojo Bango bei daugeliui gerai pažįstamo muzikos kūrėjo Pauliaus Kilbausko vardai. Kultūrines ir socialines Vilniaus romų bendruomenės problemas „Bango Collective“ aktualizavo per delikatų garsinį P. Kilbausko pasaulį ir unikalų Bango vokalą. Tai puikus albumas, kuris potencialiai galėjo sudominti jaunesnius didžiųjų Lietuvos miestų gyventojus, kuriems tradicinė romų muzika ar tokie projektai kaip „Sare Roma“ savo forma nėra visiškai priimtini.

Žydai

Žydai turi gilias muzikines tradicijas: religinė judėjų muzika, aškenazi žydų gretose užgimusi klezmerių muzikinė tradicija, Viduržemio jūros baseino regionui būdinga sefardų tradicija ir t. t. Mūsų regionui būdinga klezmerių muzika. Galime pasigirti turį unikalų Baltijos šalyse kasmetinį Klezmerių muzikos festivalį, kuriame susipina ne tik garsas, bet ir literatūrinis bei vizualusis žydų kultūros paveldas. Susidomėjimą klezmerių muzika iliustruoja savo sudėtyje žydų kilmės muzikantų neturinčio „Rakija Klezmer Orkestar“ fenomenas. Šis kolektyvas, propaguodamas klezmeriškają tradiciją, tapo itin populiarus tarp jaunimo.

Lietuvos istorijoje galima apčiuopti svarią žydų kilmės žmonių įtaką vadinamojoje estradinėje muzikoje. Vertėtų atsigręžti į tarpukario Kauno publikos numylėtinį Danielių Dolskį. Žydų komersantų šeimoje gimęs dainininkas tapo Lietuvos estrados pradininku. Antroje XX a. pusėje estradinės muzikos baruose plušo kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, parašęs, kalbant šių dienų terminais, ne vieną hitą. Pramoginę kryptį taip pat išlaiko ir nuo 1971 m. veikiantis Jakovo Magido įkurtas Lietuvos žydų šokių ir dainų ansamblis „Fajerlech“.

Be abejo, Lietuvos atveju akivaizdus litvakiškasis muzikos dėmuo. Būtent iš Lietuvos yra kilę daugybė garsių, puikia atlikimo technika pasižymėjusių muzikantų: smuiko genijus Jascha Heifetzas, pianino virtuozai Leopoldas Godowskis ir Vlado Perlemuteris, violončelininkas Alexanderis Schneideris, kompozitorius bei pianistas Maximilianas Steinbergas, smuikininkas Josephas Achronas, vunderkindu vadintas choro dirigentas ir pedagogas Hermanas Perelšteinas ir kiti.

Pastebima tai, kad visi išvardyti kūrėjai susiję su akademine muzika, kuriai būtinas puikus teorinis ir praktinis pasiruošimas. Polinkis į akademinę, džiazo ar kitas muzikines kryptis, kurias galėtume pakišti po rimtosios muzikos terminu, išlieka iki šiol. Akademinės muzikos baruose minėtini: dirigentas, smuikininkas, orkestrų vadovas, profesorius Saulius Sondeckis, kurio pėdomis pasekė jo sūnūs – smuikininkas Paulius ir violončelininkas Vytautas; šįmet mus palikęs, savita muzikine artikuliacija pasižymėjęs, inspiracijos iš religinių tekstų sėmęsis kompozitorius Anatolijus Šenderovas; smuikininkas, trio „Musica Camerata Baltica“ dalyvis, ansamblio „Lietuvos Jeruzalė“ įkūrėjas Borisas Traubas; pasaulinį pripažinimą pelnęs, Vokietijoje šiuo metu gyvenantis violončelininkas Davidas Geringas, vaikystėje į Austriją emigravęs smuiko virtuozas Julianas Rachlinas, operos solistas Rafailas Karpis ir kt.

Atsigręžus į džiazą, iškart topteli Viačeslavo Ganelino vardas, kurio indėlį formuojantis Lietuvos džiazo scenai būtų sunku apsakyti nepasitelkus aukščiausio laipsnio būdvardžių. Taip pat šio žanro ribose aktyviai veikia išradingumu garsėjantis perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Jis taip pat eina minėtojo Klezmerių muzikos festivalio meno vadovo pareigas. Tikslumo dėlei galima tik pridurti, kad tiek V. Ganelinas, tiek A. Gotesmanas neapsiriboja džiazu ir darbuojasi ne tik akademinės muzikos baruose, bet ir bendradarbiauja su teatro, šokio, dailės ir kitų menų atstovais.

Norisi atkreipti dėmesį ir į kompozitoriaus Arturo Bumšteino kūrybą. Pasivadinęs Refusenik pseudonimu, kuris referuoja į terminą, vartotą įvardijant Sovietų Sąjungoje gyvenusius žydus, kuriems nebuvo suteiktas leidimas emigruoti, šis kompozitorius pasiūlė vieną konceptualiausių muzikos įrašų, susijusių su žydų palikimu. Albume „Musikaliszer Pinkos“ jis naujam gyvenimui prikelia 1927 m. Vilniuje Abrahamo Berenšteino publikuotas hebrajų religines giesmes. Kiek vėliau A. Bumšteinas pristatė kūrinį „The Rise and Fall of Jakob Bauer“. Tai Vienos filharmonijos archyve atrasta Jacobo Bauerio atlikta hebrajų šabo giesmė „Lecha Dodi“. Pasiremiant šia giesme sukomponuotas unikalus 27 minučių kūrinys. Abu minėtieji įrašai – tai musique concrète, elektronikos, folko ir kitų žanrų mišinys, atskleidžiantis unikalų A. Bumšteino braižą.

Epilogas

Lietuvos muzikinis gyvenimas – ne tik lietuviškai ar angliškai atliekamos dainos. Tai daugialypis ir skirtingas tautybes jungiantis darinys, kuriame atsiskleidžia skirtingoms tautinėms bendrijoms būdingi savitumai. Taip pat išryškėja daugialypė muzikos panauda, t. y. per muziką bandoma gvildenti socialines problemas, ieškoti dialogo galimybių su įvairiomis tautinėmis grupėmis. Galima pastebėti, kad aptariamos problemos lauke muzika linkusi išaugti savirealizacijos rūbą ir ima reprezentuoti ne tik paties kuriančiojo, bet ir visos tautinės bendruomenės problemas, lūkesčius ar džiaugsmus.


0