Raizgus Viačeslavo Švedovo („WaySide Peaks“) muzikinis kelias

  • 2019 m. gegužės 10 d.

Kalbino Vitalijus Gailius

Prieš aštuonerius, o gal net ir daugiau metų, diskutuojant apie muziką, vienas geras bičiulis manęs paklausė: „Esi girdėjęs „WaySide Peaks“?“ Neigiamas atsakymas išprovokavo trumpą paskaitą apie šio kolektyvo šaunumą. Tiek ir tereikėjo, kad grįžęs namo susirasčiau internete prieinamą 2005 m. grupės demo įrašą. Brūžinau tuos keturis gabalus ir galvojau, iš kur Visagine galėjo rastis tokia puiki grupė. Ilgos, dinamiškos ir techniškos kompozicijos džiugino ausis.

Informacijos apie kolektyvą nebuvo daug, tačiau faktai, kad grupė turėjo galimybių išvykti groti į Skandinaviją, kad grupės lyderis buvo pasitraukęs gyventi į vienuolyną, kad jubiliejiniame naujų grupių festivalyje „Naujas Kraujas 2006“ kolektyvas užėmė pirmąją vietą, tik didino smalsumą. Negana to, pasirodė, kad kolektyvas veiklą tęsė Vokietijoje, kur iki šiol gyvena grupės lyderis Viačeslavas Švedovas. Savo „YouTube“ kanale šis savamokslis muzikantas skelbia filmukus, kuriuose fantastiškai atlieka „Metallica“, „Red Hot Chilli Peppers“, „A-Ha“, „Dream Theatre“ ir daugelio kitų grupių kūrinius. O ir peržiūrų skaičius neretai pasiekia solidžią pusės milijono ribą. Gyvendamas Vokietijoje V. Švedovas nuo muzikos nenutolo ir iki šiol aktyviai groja keletoje šios šalies grupių.

Apie vaikystę, laukinį 10 dešimtmetį Visagine, metalo muziką, patirtis vienuolyne bei kitus gyvenimiškus nutikimus kalbuosi su V. Švedovu.


Lietuvos kontekste Visaginas – gana įdomus miestas. Norėtųsi sužinoti, kokia jūsų atsiradimo šiame mieste istorija?

Gimiau Daugpilyje, Latvijoje. Jei atmintis neapgauna, į Visaginą atvykome, kai buvau šešerių. Persikėlėme, nes tėvas dirbo montuojant Ignalinos atominę elektrinę. Tuomet miestas dar vadinosi Sniečkumi. Galima sakyti, užaugau Visagine. Daugpilio visiškai neprisimenu. Vaikystė prabėgo Liaudėnų kaime, greta Visagino. Ten stovėjo vos trys namai ir nebuvo jokių kitų vaikų. Visiškai vienas ir laisvas laksčiau po miškus. Vaikystę turėjau tokią, kad net pas sau pavydžiu.

Kada atsirado potraukis muzikai? Galbūt šeima pasižymėjo muzikalumu?

Ne, šeima nebuvo muzikali. Tik tėvukas rinko įvairias plokšteles. Senąjį, klasikinį 7–8 dešimtmečio roką: „Led Zeppelin“, Jimi Hendrixą, Janis Joplin, „King Crimson“. Nuo vaikystės girdėjau tokią muziką. Man ji patiko ir palaipsniui formavosi noras pačiam kažką panašaus daryti. Groti pradėjau keturiolikos. Manyčiau, gana įprastas amžius roko muzikos mylėtojui imtis brazdinti pačiam.

Ir gimė „Wayside Peaks“?

Iki tol grojau keliose kitose grupėse. Bandėm groti thrash metalą, bet klausant įrašų dabar atrodo, kad skambėjo labiau kaip trash (angl. šiukšlės) (juokiasi). Trūko įgūdžių, bet buvo smagu. Tuo metu į mane atkreipė dėmesį vietinis visaginietis. Jis grojo grupėje „Добрая имя“ („Geras vardas“), kuriai trūko bosisto. Anksčiau, kaip ir dabar, rasti gerą bosistą nebuvo lengva. Niekas nenorėdavo groti bosu, nes tai žmogus, kurio niekas nepastebi. O man, jaunam bičiukui, atrodė šaunu groti su vyresniais – Vladislavu Filipovičiumi ir jo grupe. Porą metų buvau jų bosistu. Daug grodavome, gana aktyviai koncertavome Lietuvoje ir Latvijoje, įvairiuose festivaliuose. Bet tai buvo ne mano muzika, ne aš ją kūriau. Be to, bosisto pozicija manęs pradėjo nebetenkinti. Norėjosi būti vokalistu ir groti gitara. Palikau „Добрая имя“ ir surinkau savo kolektyvą. Pradžioje vadinomės „Twin Peaks“, paskui persivadinom į „WaySide Peaks“.

Tai buvo 1992 m., buvau septyniolikmetis. Gerai pamenu tuos laikus. Nuosekliai ilgai negrodavome – tik tokiomis sesijomis. Susirinkdavom, metus ar dvejus pagrodavome, tada vėl pauzė. Tačiau būgnininkas Jurijus Šyrokovas visą laiką būdavo kartu „WaySide Peaks“ gretose. Tai tikrai buvo mano būgnininkas, jei galima taip pasakyti. Jam nieko nereikėdavo aiškinti, iškart viską suprasdavo. Jei kada nors vėl imtumėmės kažko susijusio su „Wayside Peaks“, jis būtų pirmas žmogus, į kurį kreipčiausi. Šiuo metu jis gyvena Bonoje, daro tatuiruotes ir daro jas taip pat puikiai.

Lietuvoje po 1990-ųjų metalo muzikos scenoje dominavo deathas ir thrashas, o čia staiga pasirodo visaginiečiai, grojantys netipišką, į progressive metal estetiką linkusią muziką. Kaip jus priėmė ano meto sunkiosios muzikos gerbėjai?

Stebėtinai gerai. Mes patys nerimavom, kad visi mūsų nemėgs. Visgi grojome keistą, naujovišką, ilgų kompozicijų muziką. Mus palaikė tiek metalistai, kurie manė, kad varom thrashą ar deathą, tiek vyresnieji klausytojai priėję sakydavo, kad mes vos ne naujieji „King Crimson“. Malonu būdavo tokius palyginimus išgirsti.

Grojote tų laikų Lietuvos kontekste tikrai keistą muziką. Iš kur tas polinkis į progresyvųjį metalą?

Vos pradėję groti su Jura, kūrėme visiškai kitokią muziką nei su „WaySide Peaks“ – labiau į grunge‘o pusę. Vėliau prisijungė klavišininkas Vladimiras Vojevodinas. Labai geras pianistas, dabar gyvenantis Anglijoje, kur baigė Karališkąją akademiją. Jis įnešė progresyvumo. Skambėjome kaip sunkesnio thrasho („Sepultura“ ar „Slayer“) grupė, bet papildyta klavišiniais instrumentais. Deja, su Vladimiru padirbėjome vos tris mėnesius. Kilo buitinių nesutarimų ir visi išsilakstėme į skirtingas puses.

Jūsų grupės draugai – jie visi visaginiečiai?   

Tie, su kuriais grojau, visi buvo vietiniai. Išskyrus vėlesnį laikotarpį. Buvo bandymų į „Wayside Peaks“ įtraukti rusų kilmės vokalistę iš Vokietijos Margaritą Kirchmeier. Ji puikiai atlikdavo rusų folklorinę kūrybą, domėjosi world stiliaus bei arabų tradicine muzika. Aš pats kelerius metus aktyviai domėjausi arabišku garsynu. M. Kirchmeier imponavo, kad mūsų muzikoje girdėjosi rytietiškų elementų. Žinoma, dabar tokių grupių, sujungiančių skirtingas tradicijas, yra daug, bet anuomet tokių buvo gerokai mažiau.

Persikėlus į Vokietiją, teko pagroti su bosistu iš Venesuelos. Bet greitai išsiskyrėm, nes Jura gavo darbą Dubline ir išvyko. O kito būgnininko jo vietoje niekada nemačiau, ypač „Wayside Peaks“ formate.

Teko skaityti, kad 1996 m. turėjote šansą išvykti pagroti į Skandinavijos šalis.

Taip, turėjome. Tiksliai nepamenu, kartu su „Katedra“ ar ne, bet visa tai organizuojant buvo įsimaišęs „Katedros“ gitaristas. Planuoti 7–8 koncertai. Bet tuo metu muzikanto karjera manęs ėmė nebedominti. Kažkokie kiti vėjai galvoje pūtė. Tiesiog nutraukėm veiklą. Ypač nusivylė mūsų bosistas Saša Gruninas, žinoma, Jura taip pat. Belieka spėlioti, kaip šios gastrolės galėjo pakeisti mūsų muzikinį kelią. Be abejo, butų buvę šaunu pasitrankyti po Šiaurės Europą, sunkiosios muzikos lopšį.

Kiek žinau, po to buvote pasitraukęs į vienuolyną. Norėjosi nuo visko atitrūkti, pabūti su Dievu?

Keista, bet taip. Norėjosi išsiaiškinti su savimi, susidėlioti mintis. 10 dešimtmetis buvo gana savotiškas. Draugus laidojome vieną po kito. Kažką užmušė, kažkas pats nusprendė pasitraukti iš gyvenimo, mūsų bosistas Artemijus mirė nuo perdozavimo ar tiksliau apsinuodijimo. Jam vietoj heroino pardavė kažkokį šlamštą. Kas už tai atsakingas – neaišku. Miestas mažytis, sklido įvairių gandų.

Taigi atėjo momentas, kai norėjosi vienatvės. Pasitraukiau į vienuolyną Vilniuje, prie Šv. Dvasios cerkvės (dab. Vilniaus stačiatikių vienuolynas). Iškart galiu pasakyti, kad to, ko ieškojau, vienuolyne neradau. Gana greitai suvokiau, kad įsivaizdavimas eina savo keliu, o realybė – savo. Šiuolaikiniai vienuolynai labiau yra visuomenės aptarnavimo fabrikai, daug įvairių darbų, daug bendravimo su žmonėmis. Vienatvė ten neįmanoma.

Praleidęs kurį laiką tarp vienuolyno sienų, pats priėmiau sprendimą iš ten išeiti. Žinoma, sunku pasitraukti iš rato, kuriame žmonės susisaistę religiniais saitais. Atrandi, kad pasaulis yra ne tik materija, bet ir šis tas daugiau, jutau baimę, kad išeidamas nusidėsiu Dievui. Užtruko, kol supratau, kad Dievas nėra visus baudžianti beždžionė su lazda. Tai tuščios idėjos, reikalingos tik palaikyti baimę tam tikroje žmonių grupėje.

Bet muzikos neapleidote.

Dar būdamas vienuolyne vėl surinkau „WaySide Peaks“, kartu su Jura ir nauju bosistu. Netgi sugrojome keletą koncertų. Susidomėjo vienuolyno vadovybė. Teiravosi, ką visa tai reiškia. Jaunas šventai tarnystei atsidėjęs jaunuolis pradeda groti kažkokią keistą muziką ir dar keistu balsu dainuoja. Bet jie į tai pažvelgė gana ramiai, gal net kiek su humoru. Visgi po keleto metų aš pats išėjau. Išvykau trumpam į Vokietiją, po to į Angliją, vėl į Vokietiją.

Kodėl išvykote iš Lietuvos?

Tiesiog nemačiau galimybių užsiimti savo mėgstama veikla, o ypač muzika. Maža šalis, maža rinka. Tai bendra problema visoms mažosioms valstybėms. Žinoma, dabar situacija geresnė. Turiu Lietuvoje likusių pažįstamų, draugų, kurie nors ir ne per geriausiai, bet kažkaip pragyvena iš muzikos. Tiksliau būtų sakyti, ne tiesiogiai užsiima muzika, bet daugiau sukasi muzikos versle.

Iki tol dirbau gitaros mokytoju vaikų namuose, gaudavau visai menką atlyginimą. Bandėme koncertuoti, bet paprasčiausiai nebuvo kur groti. Jei kartą per metus atvykdavom į Vilnių, tuomet susirinkdavo pilna salė. Pamenu pamatę sausakimšą salę, sakom, na, reiks atlėkti po poros mėnesių. Atvarom į tą pačią salę – joje tik trys žiūrovai. Nelabai kas eidavo į tos pačios grupės koncertą porą kartų per metus. Mažoje šalyje dažnai koncertuoti negali, tampi niekam neįdomus.

Norėčiau grįžti prie Artemijaus. Kiek tenka girdėti pasakojimų iš vyresniųjų metalistų, susidaro vaizdas, kad 10 dešimtmetyje liejosi alkoholio upės, bet apie narkotikus pernelyg neužsimenama, o jūsų bosistas mirė būtent nuo narkotikų. Ar narkotikai buvo plačiai paplitę?

Visagine vienu metu pasirodė tam tikrų asmenų, kurie platino sunkius narkotikus. Speedas (metamfetaminas, – V. G.) buvo populiarus tarp sportininkų. Visagine veikė bokso, kikbokso, karatė mokykla. Ne vienas iš ten tapo čempionu. Mušti žmonės Visagine mokėjo. Mane patį ne kartą buvo sumušę. Pasitaikydavo ir kokaino, bet jis brangiai kainuodavo, todėl dažniau vartodavo metamfetaminą.

O muzikantai pirkdavo heroiną. Kai neturėdavo pinigų, patys varydavo salomką (rus. солома, aguonų nuoviras, – V. G.), leisdavosi vadinamąjį kompotą (medicininių preparatų, turinčių opijaus, nuoviras, – V. G.). Žiaurus daiktas. Savo akimis mačiau, kaip trilitrinius to brudo sau į venas leisdavosi. Baisu net prisiminti.

Mūsų mieste tai buvo laukinis laikotarpis. Kita vertus, tuo metu susikūrė nemažai grupių. Grojo gal kokios devynios ar dešimt. Organizavome net festivalį. Tęsėsi tris dienas. Grojome buvusiame kino teatre „Draugystė“. Visas dienas salė buvo pilnutėlė. Grojo tos pačios grupės, bet kiekvieną dieną skirtingas programas. Visi turėjo prikūrę daugybę medžiagos. Bet palaipsniui viskas nuslūgo. Grįžęs pas tėvus į Visaginą, pasiklausiu muzikuojančiųjų, ar yra kokių nors grupių, bet jų vos viena kita ir tos nereguliariai grojančios.

Dar apie anuos laikus. Tenka girdėti pasakojant apie aršius metalistų susidūrimus su vadinamaisiais urlaganais ar marozais. Visagine to pasitaikydavo?

Taip, žinoma. Tai buvo bendra tendencija. Panašiu metu Visagine atsirado pirmoji repo grupė. Pasitaikydavo konfliktų netgi su reperiais, nors tie vaikinai iš esmės buvo labai šaunūs, bet tuo metu atrodė, kad repas ne lygis. Kiek vėliau, atradus „Rage Against The Machine“, grojusius sunkų hardkorą su repui būdingu vokalu, visiems pasidarė aišku, kad tai puikus reikalas, tam tikra kultūra ir nėra ko vieni kitiems daužyti snukių.

„WaySide Peaks“ gretose grojote gitara, bet jau gana seniai esate žinomas kaip bosistas. Kaip galiausiai apsistojote prie šio instrumento?

Kaip ir minėjau, pirmą kartą prie boso prisiliečiau Vladislavui pakvietus į „Добрая имя“. Po to grįžau prie gitaros. Norėjosi groti savo muziką, o tinkamo gitaristo nemačiau. Vėliau jau Vokietijoje supratau, kad tokių gitaristų yra keli tūkstančiai kvadratiniame kilometre, ir iškart nusprendžiau grįžti prie bosinės. Suaugus jau neberūpėjo, kad kažkas laiko bosistus kvaileliais, kurių niekas nepastebi. Jura nenorėjo, kad gročiau bosu. Sakė, kad jei tu imi bosą, tai aš metu būgnus ir pradedu groti klavišais. Bet galutinai iširus „WaySide Peaks“ paėmiau bosą į rankas ir iki šiol beveik tik juo ir groju.

Sakote iširo, bet „Metal Archives“ duomenų bazėje „WaySide Peaks“ vis dar aktyvi.

Galima sakyti, kad grupė niekada neišsiskyrė, nes niekada ir nebuvo susirinkusi (juokiasi). Visuomet grodavome sesijomis. Susirinkdavome, pagrodavome ir vėl išsilakstydavome. Pas kurį nors vis atsirasdavo kažkokių kitų reikalų. Grupėje buvo tiek įvairių gitaristų, bosistų, net saksofonininkų. Ko mes tik neišbandėm.

Rodos, turėtų kažkur būti įrašas iš to periodo, kai turėjome baritono saksofonininką. Baritonas skamba ypač stipriai. Man labai patiko, ką tas žmogus įnešė į mūsų, sakykim, piktą muziką. Deja, vėliau jis visiškai apleido muziką ir išvyko į Rusiją. Bandėm su kitu saksofonininku, kuris grojo tenoru – skambėjo kur kas švelniau, todėl ne taip gerai prilipo. Galiausiai ir šis saksofonistas išvyko, tik ne į Rusiją, bet į Angliją.

Vadinasi, yra dar įrašų. Ne tik 2005 m. demo.

Koncertinių įrašų yra ganėtinai daug, nemažai video iš pasirodymų Vokietijoje ir Lietuvoje. Tik pas mane viso to neliko. Nuolat kraustantis daug kas prapuolė. Kai kas grįžo pas mane kitų žmonių dėka. Pavyzdžiui, mano vyresniojo brolio žmona padovanojo man mūsų koncertinį įrašą kasetėje, berods, iš 1992 metų.

Puikiai grojate bosine gitara ir kurį laiką keldavote filmukus į savo „YouTube“ kanalą. Bet paskutinysis įdėtas prieš trejus metus. Kodėl nustojote?

Tiesiog atsibodo pats formatas. Aš pats kaltas, kad pasirinkau tokį formatą, t. y. slapping techniką, kai vienu metu groju dvi linijas – vienu pirštu boso liniją, o kitu melodiją. Taip pats sau susikūriau kvailus rėmus. Bandžiau groti kitaip, įkėliau kelis filmukus, kur tiesiog kažką grūvinau, bet tai buvo niekam nebeįdomu. Visi norėjo, kad tęsčiau tai, ką dariau anksčiau.

Šiuo metu groju keturiose grupėse ir laisvo laiko rasti nėra lengva, bet turiu minčių padaryti šį tą naujo kartu su būgnininku, su kuriuo neseniai susipažinome. Pabandysiu ir tai įkelti į „YouTube“. Jei susilauksime pakankamai dėmesio, plėtosime, jei ne – ieškosime kitų formų.

O koks jūsų santykis su dabartine muzikos rinka. Klausotės muzikos „YouTube“, „Spotify“, „Bandcamp“ platformose?

Santykis skeptiškas. Palyginus tai, ką girdi per „Spotify“, su tuo, ką girdi užsidėjęs vinilą ar CD – tai du skirtingi pasauliai. Klausydamiesi minėtose platformose ženklios dalies muzikos tiesiog neišgirstame. Nesigirdi dalies instrumentų, viskas pernelyg suspausta, muzikai trūksta dinamikos, ji tampa bebalse, skamba vienodai, stokoja detalumo. Bendraudami vieni su kitais mes juk atitinkamai reaguojame į garso lygį, tonų aukštį, o šiuolaikinėse muzikos pateikimo platformose to pasigendu. Flac formato kokybė – pusėtina, bet iki plokštelės jam dar toloka. Be abejo, skaitmeninės technologijos žengia į priekį labai sparčiai ir yra viltis, kad greitai pasieksime analogo lygį.

Perkate muzikos įrašus?

Labai retai. Anksčiau aktyviai rinkdavau. Pradžioje dar rinkau juostinio magnetofono ritinius. Plokštelės neatrodė ilgaamžės ir kainuodavo beprotiškus pinigus. Turiu omeny firmines plokšteles, o ne sovietinius perleidimus. O tie ritiniai buvo visai nebloga platforma su ne pačia aukščiausia, bet gana nebloga kokybe.

Juostinis magnetofonas vis dar stovi mano tėvo garaže. Ir sukauptos juostos išliko. Buvau didelis Hendrixo fanas. Turėjau septyniasdešimt Hendrixo juostų, nors jis buvo išleidęs vos keturis studijinius albumus. Tie ritiniai iki šiol skamba gana neblogai. Klausant jų atrodo, kad tą muziką gali paliesti. Klausantis kompaktinio disko viso to nejauti, o su mp3 ar „YouTube“ – dar blogiau.

Savo bosinių gitarų asortimente turite vieną, kuri atrodo kaip milžiniška balalaika. Iš kur tokią gavote?

Iš buvusio „The Jancee Pornick Casino“ grupės bosisto. Tai kontrabosinė balalaika su trimis stygomis, tik aš ją perdariau. Kurį laiką grojau tomis trimis stygomis, bet po to perdariau į keturstygę. Iš tiesų visi mano bosai perdaryti. Negroju nei su vienu gamykliniu bosu, vis kažką pakoreguoju.

Esate grojęs su ne viena grupe (pvz., „Highlight Kenosis“, „The Helldozers“). Su kuo grojate dabar?

Pagrindinė grupė – „The Jancee Pornick Casino“. Taip pat groju klezmerių orkestre. Esu vienintelis ne žydas jų gretose. Man tai glosto širdį, nes yra daugybė puikių žydų kilmės muzikantų, bet jie kažkodėl laiko mane. Be to, man asmeniškai toji muzika labai įdomi. Minėjau, kad kadaise domėjausi arabų muzika, o ji turi nemažai panašumų su žydiškąja. Abi remiasi 24 tonų sistema. Smagus kolektyvas. Laisvesniu metu, kurio išties nėra tiek daug, groju su koverių grupėmis. Retkarčiais pakoncertuojame, pavyksta iš to užsidirbti.

Sekate lietuviškos scenos naujienas?

Specialiai laiko tam neskiriu, bet jei kokios nors rekomendacijos pasiekia, su malonumu pasiklausau.

Pastebėjau, kad oficialioje jūsų „Facebook“ paskyroje vardas ir pavardė užrašyti naudojant lietuvišką raidyną.

Kaip ir sakiau, gimiau Latvijoje, bet pirmieji mano prisiminimai – lietuviškas miškas, pelkės. Su šiomis vietomis tiek daug visko susiję. Ir tas laisvės jausmas... Puikiai prisimenu 1991-ųjų įvykius. Mes, kartu su kitais rusų vaikinukais, su uzbekais bei kitų tautybių atstovais, vykome į Vilnių, stovėjome su Lietuvos vėliavomis. Bjaurėjausi Sovietų Sąjungos struktūra. Mano tėvas labai nemėgo SSRS ir turėjo svarių priežasčių. Jo paties tėvas už nieką praleido lageriuose ilgus metus. Nebuvo nė menkiausios priežasties mylėti Sovietų Sąjungą ir, galiu pridurti, tuo metu beveik visi žmonės Visagine jautėsi panašiai. Tai buvo vienas jauniausių, pagal gyventojų amžių, miestų SSRS. Į jį vyko jauni specialistai, statybininkai, montuotojai, kurie statė atominę elektrinę. Kurį laiką vyriausiam gyventojui nebuvo nė trisdešimties. Subyrėjus Sovietų Sąjungai buvom beprotiškai laimingi. Sklandė laukinis laisvės pojūtis. Kaip vaikystės pelkėse, kuriose laksčiau vienas, taip ir aikštėse mosuojant Lietuvos vėliavomis, kartu su žmonėmis, kuriems įkyrėjo nesibaigianti kontrolė, nurodinėjimai, ką ir kaip daryti. Tai buvo nuostabus jausmas, neįmanoma to pamiršti.

Tačiau žvelgdamas į Lietuvą iš laiko perspektyvos kardinalių pokyčių nematau. Nuo 1991 m. prabėgo daugybė metų ir, manyčiau, buvo galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų, gyventi kur kas geriau. Pasiekti aukštesnį kultūrinį, politinį, netgi žmogiškąjį lygmenį. Žinoma, galbūt klystu, visgi retai būnu Lietuvoje.

Kaip jaučiatės Vokietijoje?

Vokietija man patinka. Galima sakyti, čia atradau antrą tėvynę ir išvykti iš čia kol kas tikrai nesiruošiu. Na, nebent kas nors su lazda ims vyti (juokiasi).

Vokietijoje, kiek žinau, gyvena gausi rusakalbių bendruomenė.

Jei atvirai, visai tuo nesidomiu ir su rusakalbiais Vokietijoje beveik nebendrauju. Priežastis gana liūdna – jie atvyko į Vokietiją, bet nuolatos kalba, kaip čia blogai ir kaip šaunu būtų grįžti į Rusija, koks Putinas geras. Man tokios kalbos tarytum buliui raudonas skuduras.

Stebite politinius procesus Rusijoje? Kaip vertinate tai, kas ten vyksta?

Anuomet nemėgau Sovietų Sąjungos, o tai, kas vyksta Rusijoje dabar – gerokai blogiau nei tai, kas dėjosi tada. Nėra nė menkiausios priežasties žavėtis šia struktūra. Neturiu nieko prieš rusus kaip tautą, bet dabartinė politinė sistema – siaubinga.

Anksčiau domėjausi aktyviau, bet dabar stengiuosi atsiriboti nuo ten vykstančių procesų, nes tai neša tik nusivylimą. Man mieliau sekti naujienas apie naują „Fender“ firmos pagamintą bosinę gitarą ar naują mėgstamos grupės albumą. Visa kita neįdomu, juolab kad niekaip negaliu viso to pakeisti. Geriau užsiimti savo reikalais. O vaidinti auką taip pat ne mano būdui.

Viešojoje erdvėje tenka girdėti kalbant, kad dabartiniame politiniame kontekste žmonės nebeatskiria rusų, kaip tautos, nuo politinio režimo, o tai neigiamai atsiliepia santykiams su rusų bendruomene. Ar asmeniškai pastebite tokias tendencijas?

Galima pastebėti to apraiškų, bet asmeniškai manęs tai nelabai liečia. Nei Vokietijoje, nei Lietuvoje netenka susidurti su neigiamomis išankstinėmis nuostatomis. Nebent kažkokie labai nežymūs, neagresyvūs ir menkaverčiai atvejai, kurių nesureikšminu ir stengiuosi nereaguoti.


0