Šriftas, sintaksė, kompozicija ir infrastruktūra. Interviu su Ignu Krunglevičiumi

  • 2016 m. kovo 11 d.

Ignas Krunglevičius yra kompozitorius ir vizualiųjų menų kūrėjas, gyvenantis ir kuriantis Osle. Muzikos kompozicija jis susidomėjo dar gerokai prieš akademines studijas. Vilniuje dvejus metus asmeniškai mokėsi pas kompozitorių Osvaldą Balakauską. Vėliau išvyko į Oslą, kur 2002 m. įstojo į Norvegijos muzikos akademiją ir baigė kompozicijos studijas. Sėkmingą ir aktyvią kompozitoriaus karjerą naujosios muzikos pasaulyje lydi nuolatinis įsitraukimas į šiuolaikinio meno projektus bei dalyvavimas parodose. Tad siužetišku naratyvu paremtus sceninius kūrinius jo, kaip menininko, biografijoje sėkmingai papildo įvairias medijas integruojančios instaliacijos, videomeno darbai. Gyvendamas Osle menininkas išsaugojo glaudų ryšį su Lietuvos šiuolaikinės kultūros scena.

Kompozitorių ir menininką Igną Krunglevičių kalbina menotyrininkas Tautvydas Bajarkevičius.


Tautvydas Bajarkevičius: Mes lyg ir sutarėme, kad kalbėsimės apie tavo kūrybą turėdami omenyje labai kompleksišką ir integralų jos kontekstą: muziką ir kompoziciją, vizualųjį meną, medijų meną bei tarpdiscipliniškomis strategijomis ir koncepcijomis grįstas jų sąsajas. Mūsų pokalbį man atrodo labai logiška pradėti nuo tematikos. Kaip apibūdintum dabartinę ir ankstesnę savo kūrybos tematiką ir teminių motyvų apraiškas skirtingų žanrų ir medijų kūriniuose? 

Ignas Krunglevičius: Mano kūrybos procesas panašus į kasyklas: domiuosi kokia nors sritimi ir, surinkęs pakankamai medžiagos, pasitelkiu to diskurso pasakojimus kūriniui. Pavyzdžiui, tuo periodu, kai domėjausi psichologija, manipuliacijomis ir psichiatrija (daugmaž 2008–2013 metais), kūriniuose naudojau dialogus iš policijos tardymų ir grupinės terapijos sesijų. Pastaruosius pora metų daug dėmesio skyriau utopinėms technolibertarų iš Silicio slėnio fantazijoms, tad dalyje mano naujausių darbų yra sumišusi ateities nerimo ir technologijų tematika. Jei anksčiau dažniausios mano kūrybos apraiškos įgaudavo muzikos kompozicijos ir video instaliacijų formą, šiandien koncentruojuosi ties skulptūra ir garso instaliacija bei performansu.

TB: Stabtelėkime šiek tiek prie ankstesniojo iš tavo paminėtų etapų. Sceniniuose kūriniuose „Skinner Box“, „Gradients“ bei instaliacijose „Interrogations“, „Confessions“, „Narrative With An Unexpected Outcome“ dialogo principu konstruojami įtempti, konceptualias įžvalgas ar paradoksus atveriantys, draminiais principais besiremiantys, psichologiškai kompleksiški dialogai. Kompoziciniu požiūriu, man regis, juose išnaudojamos universalios sinchronijos ir asinchronijos, paralelės ir sinkopės kategorijos, naudojama formalizuota sugestija. Redukuotomis formomis juose atsiveria medijuojamo, manipuliuojamo pranešimo, preciziškos analizės ir dekonstrucijos galia. Spalva, tembras, ritmas, šriftas juose paveikiai atsiskleidžia kaip ryškūs kompoziciniai sandai, apibrėžia veiksmo erdvę, įrėmina jo laiką. Ar galėtum plačiau pakomentuoti asmeninį tokios kūrybinės strategijos kontekstą? 

IK: Tiesą sakant, šį „šriftinį” kompozicijos metodą atradau atsitiktinai, dar bestudijuodamas Norvegijos muzikos akademijoje. Atrodė, kad tuometinius kūrinius reikia sugriežtinti, minimalizuoti ir sustiprinti gera doze elektroninės muzikos (ypač techno) agresijos. Dabar, žiūrint atgal, matosi, kad Michelio Foucault tekstai, nors ir ne tiesiogiai, padarė didelę įtaką. Dar reikia pridurti, kad 1991–2000 metų chaotiskas periodas Lietuvoje man turėjo formuojančios įtakos: totalus sisteminis politinis bei ekonominis visuomenės pasikeitimas vyko lydint naujajam elektroninės muzikos garso takeliui – Europos Sąjunga atkeliavo i Lietuvą technoritmu, tarsi realiu laiku būtume išgyvenę Gilles Deleuze’o 1992-ųjų esė „Postscript on Societies of Control“. Tad logiška, kad galios išraiškos bei psichologinės manipuliacijos temos labai domino.

TB: „Vartų“ galerijoje Vilniuje įvykusi paroda „Privačios sintaksės virusas“ (2015) žymi tavo minėtą kūrybinį posūkį. Čia akivaizdi postinternetinio meno konteksto įtaka, susidomėjimas makrolygmens duomenų srautų infrastruktūromis, kintančia suvokėjo kaip subjekto savivoka daugiasluoksnės šiuolaikiškos mediacijos sąlygomis. Jos dažnai nematomos ir tik dalinai suvokiamos, informaciniu požiūriu visada perteklinės ir patirties atžvilgiu visada entropiškos. Dėl to taip pat kelia galios klausimus, kalba apie nerimą, išskleidžia senas geras gundymo, žavėjimo ir prijaukinimo taktikas. Pastebimai pakito ir tavo meninė kalba: instaliacijų erdvėje tvyro hipnotiški hiperrvirtualaus audiovizualumo apžavai, į suvokimo trajektorijų koordinates nurodo stilizuoti indeksai (abstrakčios, tačiau techniniu požiūriu įmantrios instaliacijos), šiam vizualios ir audityvios plastikos šnabždesiui atitaria nauji diskursai ir kreipiniais į suvokėją artikuliuoti žodynai. Kas lėmė tokį kūrybinį posūkį? Kokios jo inspiracijos? Kaip jautiesi šiame tikriausiai ir tau pačiam gana naujame kontekste?

IK: Po jau minėto „šriftinio” periodo, kurio metu sukūriau seriją muzikos ir videodarbų, jaučiau, kad tiek metodas, tiek ir tematika po truputį išsisėmė. Tavo minėtas postinternetinis diskursas (nors šiandien ir nenoriu prie savęs prisegti šio žanro etiketės), buvo savotišku išeities tašku ir kūrė traukos lauką. Kaip minėjau, mano ankstesni darbai sėmėsi inspiracijų iš tekstų, kurie demonstruoja, kaip veikia galia. Besidomėdamas „postinternetinėmis“ nuorodomis, pastebėjau, kad net jei visos masinės medijos pasakoja mums, jog žmonija tuoj save susinaikins ir vilties liko mažai, Silicio slėnio naratyvas visiškai priešingas. Teminiu požiūriu labai sudomino šis paradoksas: kodėl ir iš kur gimsta šios nerealios utopijos iš naujųjų technologijų virtuvės? Pavyzdžiui, belieka pasiklausyti TED paskaitų ir gali pasirodyti, kad nuostabus, pilnai automatizuotas prabangos komunizmas tikriausiai bus pasiektas jau rytoj (įdomi 2013-ųjų gruodžio 30-osios Benjamino Brattono minipaskaita TED kritikos klausimu). Tad akivaizdu, kad internetinės korporacijos kuria naują pasaulinę infrastruktūrą, kompiuterinės megastruktūros generuoja naujas politines, ekonomines ir filosofines realybes, į kurias reikia pažvelgti rimtai. Galų gale, tampame vis labiau priklausomi nuo jų. Ir atrodo, kad norint įtikinti vartotoją finansuoti šį projektą, dalyvavimą naujose socialinėse ir ekonominėse platformose reikia įpakuoti į utopinę „vatą”. Štai kaip tik šiame realybės ir pasakojimo nesutapime randu medžiagą naujiems darbams.

TB: Paprastas ir įprastas klausimas, kurį – neabejoju – esi jau ne kartą girdėjęs, tačiau, matyt, dėl kintančių aplinkybių į jį kiekvieną kartą galima atsakyti naujai: ką tau kaip menininkui atveria gyvenimas Osle, Norvegijoje ir nenutrūkstantys ryšiai su Lietuvos meno scena: tiek vizualaus meno pasaulio, tiek šiuolaikinės muzikos kontekste?   

IK: Pastaruosius 5–6 metus Norvegija patiria kultūrinį sprogimą – sąlygos menininkui kurti Osle šiandien yra gana palankios. Žinoma, miestas, aplinka, įkvėpimo šaltiniai – visa tai labai svarbu mano kūryboje, bet tam, kad būtų galima įkvėpimą realizuoti meno kūriniu, rekia laiko ir pinigų. Finansinė parama Norvegijoje nėra tokia, kad būtų galima iš jos patogiai gyventi, bet ji egzistuoja, ir tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl kultūrinis gyvenimas Norvegijoje yra labai aktyvus.

TB: O kaip apibūdintum savo, kaip menininko, dėmesio spektrą muzikos ir garso panaudojimo įvairaus žanro kūriniuose atžvilgiu? Kokie būtų patys bendriausi tavo asmeniniai orientyrai šiuolaikinės muzikos ir garso meno pasaulyje?  

IK: Nors muzikos išsilavinimą esu įgijęs Norvegijoje, Osvaldo Balakausko pamokos ir Šarūno Nako kūryba darė formuojančią įtaką. Čia taip pat reikia paminėti kai kuriuos Giacinto Scelsi bei Helmuto Lachenmanno kūrinius, ir gerą dozę vokiško techno. Apibendrinant, kalba ir laikas yra pagrindiniai kūrybos traukos taškai. Kalba – pasakojimų meta struktūros, kurias abstrahuoju į skulptūrinius objektus, bei laikas – garsas, judantis vaizdas, jausmas.

0