Šių metų spalio 21–25 d. 21-ą kartą organizuojama tarptautinė tinklaveikos platforma WOMEX (World Music Expo), skirta folkloro ir pasaulio (world) muzikos industrijai. Folkloro sąvoka šiame kontekste suvokiama ir pristatoma itin plačiai bei kūrybiškai: etninė muzika bet kokiu būdu gali būti jungiama su bet kuriuo kitu muzikos žanru. Budapešte vyksiančioje muzikos parodoje WOMEX organizuojamas ir Lietuvos nacionalinis muzikos stendas, kurį rengia Lietuvos muzikos informacijos centras. Lietuvos nacionalinį muzikos stendą taip pat sudarys įrašų leidyklų „Dangus“, „Semplice“ ir „Kukū Records“, festivalių „Mėnuo Juodaragis“ ir „Griežynė“, ansamblių „Vydraga“, „Sutaras“, „Meropė“, Lietuvos džiazo federacijos atstovai ir kiti. Lietuvos muzikos informacijos centras Budapešte ketina pristatyti naujausią muzikos rinktinę „Note Lithuania: Folk/World“. Toliau tekste pateikiama šio kompaktinio disko recenzija, parašyta Jurijaus Dobriakovo - nepriklausomo šiuolaikinės kultūros ir meno reiškinių tyrinėtojo, kritiko, dėstytojo, vertėjo ir kuratoriaus.

Tikriausiai nedaug yra tokių šalių, kuriose liaudies muzika ir kultūra yra tokios gyvybingos esamajame laike kaip Lietuvoje. Bent viena akimi stebintys šią sritį turėtų puikiai žinoti, kad čia jos nėra vien dalykas iš praeities, akylai saugomas puristų ir tradicionalistų, bet yra ir gana reikšminga (miesto) jaunimo kultūros dalis. Viena vertus, baltiško folkloro tradicijos elementai Lietuvoje yra tokie svarbūs todėl, kad ši tradicija iš tiesų yra unikali ir archajiška, ir todėl sujungia dabartinius šalies gyventojus su tautos etninėmis ir kultūrinėmis šaknimis, kartu išskirdama Lietuvą iš kitų Europos ir pasaulio šalių. Tačiau ši tradicija yra ir paradoksaliai atvira interpretacijoms ir inovacijoms, todėl ji yra ne tik inkaras, bet ir transporto priemonė, nugabenanti Lietuvos kultūrą už šalies ribų ir į ateitį labai intriguojančiais maršrutais. Tai didele dalimi ir demonstruoja rinkinys „Note Lithuania Folk/World 2015“.

Ugnius Liogė, baltiškos muzikos organizacijos „Dangus“ vadovas, duodamas interviu LRT televizijos kultūros laidai, pasakė, jog „Mėnuo Juodaragis“ – svarbiausias jo organizuojamas renginys ir didžiausias Lietuvoje bei tikriausiai visose Baltijos šalyse post-folkloro festivalis, turintis neabejotinai kultinį statusą – nuolat ieško būdų suteikti naujų, šiandienai aktualių reikšmių tradicijai ir išplėsti jos ribas. Žinoma, tradicija remiasi tam tikrais ritualais, tačiau ritualo esmė yra pasikartojimas, kuris vis dėlto byloja naujoms kartoms ir auditorijoms. Turbūt todėl šių metų festivalio programa buvo įvairesnė nei bet kada, ir iš dalies šio rinkinio turinys į ją panašus.

Be abejo, tokia plėtra turi ne tik šalininkų, bet ir oponentų, ir reakcijos į tokį folklorinės muzikos rinkinį gali būti labai nevienodos. Kai kuriems, pavyzdžiui, elektroninės muzikos kūrėjų įtraukimas atrodys kaip šventvagystė, kiti sveikins tai kaip atvirumo ir progresyvumo ženklą. Galų gale, viską lemia asmeninės nuostatos ir skonis. Nepasakyčiau, kad viskas, ką galima rasti šiame leidinyje, man atrodo vienodai įdomu arba rezonuoja manyje, tačiau apskritai ši įvairovė paverčia jį kažkuo iš esmės kitu nei įprastos folklorinės muzikos antologijos, ir todėl potencialiai patraukliu gerokai platesnei – ir jaunesnei – auditorijai. Įsivaizduoju, kad po kelerių metų tokio rinkinio žanrinės ribos galėtų išsiplėsti dar labiau, ir į jį būtų įtraukta ir tokia muzika, kuri neturi tiesioginių nuorodų į lietuvišką folklorinę tradiciją, bet vis dėlto stipriai pulsuoja archajiška atmosfera tematikoje ir instrumentuotėje – pavyzdžiui, šiuolaikinė post-industrinė elektronika ir tamsus neofolkloras. Juk akivaizdu, kad šios scenos atstovus greta kitų dalykų nemaža dalimi paveikė ir efemeriškos etninės kultūros šaknys.

Kūrėjai, pristatyti rinkinyje „Note Lithuania: Folk/World 2015“, tradicinius įkvėpimo šaltinius išplečia labai skirtingomis kryptimis ir supina platų bei eklektišką šiuolaikinio (lietuviško) folkloro globaliame kontekste vizijų tinklą. Dalis jų, pavyzdžiui, „Merope“, Solo & Indrė, Saulius Petreikis arba Justina Mileškaitė, perkelia jį į meditacinę multiinstrumentinės world muzikos visatą, įrodydami, kad folklorinė tradicija yra iš esmės belaikė ir puikiai funkcionuoja už griežtų nacionalinių ribų. Taip pat tikriausiai galima konstatuoti, kad šiuo metu tokia trans-etninė muzika turi didžiausią klausytojų auditoriją, lyginant su kitomis folklorui artimomis formomis, ir yra didele dalimi paremta tarpžanriniu bendradarbiavimu.

Keli atlikėjai pasilieka prie tradiciškesnių autentiško lietuviško folkloro interpretacijų, kurios taip pat yra labai svarbios, nes nurodo tam tikrą atspirties tašką, kuris susieja tarpusavyje likusį disko turinį. Tarp šių atlikėjų yra „Ritingo“, Rytis Ambrazevičius, „Esatis“ ir Donato Bielkausko bei jo kolegų projektas „Tabalai“. Jų kompozicijas išskiria ištikimybė ištakoms, tačiau pakankamai šiuolaikiškos aranžuotės paverčia jas kažkuo daugiau nei tiesiog tradicinių dainų ir melodikos rekonstrukcijos. „Esaties“ ir „Ritingo“ ritmingas folkrokas skamba gana atpažįstamai, tuo tarpu Ambrazevičiaus ir „Tabalų“ nenušlifuotas skambesys labiau nustebina ir sukuria įdomų kontrapunktą.

Kita rinkinio dalis pasirenka gerai įtvirtintą etnodžiazo/fusion žanrą, kuris jau ir pats turi gana solidžią tradiciją. Šalia žinomo šios formos plėtotojo Algirdo Klovos čia pasirodo mažiau girdėti ir naujesni vardai – „Virsmas“, „In Albedo“ ir „Jorė Remixed“ (folkloro kolektyvo „Jorė“ ir trijų aktyvių jaunų džiazo instrumentininkų bendras projektas). Pastarieji renkasi labiau atpalaiduotą, erdviai ritmingą ir elektrifikuotą skambesį, sužadinantį šiuolaikinio džiazo klubo prietemos vaizdinius, o dinamiška Klovos pjesė tiktų tradiciškesniam džiazo festivaliui. Folkloriniai elementai čia praverčia pirmiausia kaip išeities taškas džiazui būdingesnių ritminių ir melodinių struktūrų konstravimui.

Projekto „Rasa Rasa“, kuriame dalyvauja kelios lietuvių folkloro dainininkės ir keli patyrę Niujorko instrumentininkai ir improvizuotojai (tarp jų ir žinomas enfant terrible Dalius Naujokaitis), pateikta kompozicija yra nepanaši į nieką kita visame rinkinyje. Tiesą sakant, ji skamba kaip triukšmingas lietuviškų sutartinių ir šiurkštaus Niujorko noizroko bei free džiazo pogrindžio susidūrimas. Nors šie dalykai iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkiai suderinami, jų kombinacija sukuria įspūdingą efektą savo chaotišku veržlumu ir pirmykšte energija. Atrodo, ji netgi galėtų ką nors suerzinti, bet tai neabejotinai yra vienas įsimintiniausių viso disko momentų.

Galiausiai, tai auditorijos daliai, kuri paprastai yra labai nutolusi nuo bet kokių folkloro apraiškų, yra skirti trys kūriniai, kurie jungia ambient/dub elektroniką su lietuviško tradicinio dainavimo fragmentais. Čia folkloriniai elementai yra didžiąja dalimi skoliniai, įpinti į šiaip jau gana įprastą ir paplitusį šiuolaikinės elektronikos skambesį, ir ši rinkinio dalis nėra viena iš man asmeniškai įdomiausių, tačiau žinau, kad tokia muzika turi nemažą auditorija, ir yra labai dėsninga, kad tokios formos irgi egzistuoja. Juk skirtingos žmonių grupės skirtingais būdais pasiekia iš esmės tą patį dalyką – gyvybingą srovę, tekančią iš amžių glūdumos, tačiau vis dar maitinančią šiandieninę kultūrą.

Jurij Dobriakov