Paryžietiška Justės Janulytės premjera: „Panardink savo girdėjimą į sustingusį sonorų sūkurį“

  • 2015 m. gegužės 28 d.

Šviežioje Paryžiaus filharmonijoje, atidarytoje prieš penkis mėnesius, birželio 3 d. įvyks monochrominės ir homogeninės muzikos kompozitorės Justės Janulytės kūrinio violončelei ir dvylikai balsų „Plonge“ pasaulinė premjera. Kompoziciją atliks prancūzų violončelininkas Henri Demarquette ir vokalinis ansamblis „Sequenza 9.3“, diriguojami Catherine Simonpietri. Naujausias autorės darbas specialiai užsakytas ir įgyvendintas šių atlikėjų programos „Vocello“ kontekste, kuriame XX ir XXI a. kūryba laviruos tarp XVI ir XVII a. kompozicijų. Tokiu būdu Justės Janulytės sukurtas garsinis ūkas sklęs kartu su šiuolaikinės kompozicinės muzikos autorių Olivier Greifo, Érico Tanguy, Patricko Burgano, sero Johno Tavenero muzika ir Renesanso kompozitorių Giovanni Pierluigi da Palestrinos, Josquino des Prés, Johno Dowlando bei baroko autoriaus Henry’o Purcello kūriniais. Po prancūziškos premjeros Justės Janulytės kūrinys „Plonge“ rugpjūčio 16 d. bus atliktas Šveicarijos festivalyje „Murten Classcis“.

„Kadangi dauguma mano ankstesnių kūrinių parašyti styginiams (ypač violončelei) arba balsams, dažniausiai hermetiškų monochrominių ansamblių pavidalu, šįkart buvo labai smalsu šiuos tembrus sujungti ir sulieti į vienalytį organizmą, abiejų dainingumą išryškinant tarsi bendrą vardiklį, o kartu tyrinėjant, kaip skirtingos atskirų violončelės registrų spalvos atitinka tam tikrus mišraus choro balsų tembrus“, – savo naująją kompoziciją „Plonge“ komentavo kompozitorė.

Premjerinis Justės Janulytės kūrinys turi dvi stiprias inspiracijas, kurias autorė pavertė muzikinėmis metaforomis. „Susipažinus su „Vocello“ programa, mane, tikrąja to žodžio prasme, apsėdo į ją atlikėjų įtrauktas Didonės lamento iš Henry’o Purcello operos, pagrįstas nuolat pasikartojamai besileidžiančiu basso continuo. Baroko muzikos retorikoje ši figūra įvardijama catabasis terminu, simbolizuojančiu leidimąsi į anapusinį pasaulį. Tuo pat metu, visiško atsitiktinumo dėka, mano dėmesį užkabino taip pat ir savotiškai susijusi frazė iš Charles’io Baudelaire’o „Blogio gėlių“, kurianti mistišką skendimo į statišką būseną jauseną (Plonge tes yeux dans les yeux fixes / Des Satyresses our des Nixes – Panardink savo žvilgsnį į sustingusių satyrių ar vandenių akis)“, – pasakojo autorė, kuri muzikos tapsmą toliau komentavo taip: „Muzikinis procesas yra itin lėtas ir nuoseklus catabasis, tačiau, skirtingai nei tragiška Purcello versija, turintis „laimingesnę“ pabaigą, vedančią veikiau ekstaziškos, hipnotizuojančios sonorinės būsenos link. Balsų partijos pinasi į vis lėtėjantį ir platėjantį sūkurį, paskandinantį violončelės liniją tarsi jos pačios sukeltų ir vis daugėjančių, ilgėjančių aidų jūroje. Šio lėtėjančio sūkurio stebėjimas padeda suvokti ir muzikinio laiko bei erdvės santykio kaitą: kuo akustinė erdvė labiau prisipildo garsais, kuo jie tampa žemesni, o jų spektras platesnis ir turtingesnis, tuo laikas labiau lėtėja, kol visai sustingsta“.

LMIC inf.

0