Justė Janulytė

Justės Janulytės muzikinio mąstymo būdas – ilgos, lėtos ekspozicijos, laipsniškas faktūros sodrinimas; pamėgtos kanono technikos dėka didžiuliai garsų sluoksniai kuria mirgėjimo įspūdį, spalvų, šviesų, blyksnių ir raibuliavimų įvaizdžius. Muzika tarytum išnyra iš neįžvelgiamų tolių, vos pastebimai artėja klausytojo link, pagaliau persmelkia jį kiaurai, pereina visas ląsteles, išjudina atomus, paskui pamažu nutolsta, kol visai išnyksta horizonte. Kartais atrodo, kad Justės kūriniai išvis neturi pradžios ir pabaigos, kad ten už horizonto muzika keliauja toliau, persmelkia jau kažką kita. Justės muzika asocijuojasi ne su garsiniais įvaizdžiais, o su erdvėje judančia materija, kuri turi savo temperatūrą, šviesą, tankį. Toks muzikos medžiagiškumas itin paveikus klausytojui: net pirmąsyk girdėdamas kūrinį gali susivokti, kurioje jo padaloje esi, kur link slenka garsų masė. Šis kvazifizinis kontaktas yra esminis Justės Janulytės muzikos recepcijos bruožas.

Jūratė Katinaitė

balta muzika

X
balta muzika

kas yra ištyręs liepos nakties bedugnę, kiek sieksnių reikia lėkti gilyn į tuštumą, kurioje nieko nebeįvyksta...?

X
kas yra ištyręs liepos nakties bedugnę, kiek sieksnių reikia lėkti gilyn į tuštumą, kurioje nieko nebeįvyksta...?

Pabaigos

X
Pabaigos

tekstilė

X
tekstilė

Biografija

Justė Janulytė (g. 1982) M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje mokėsi fortepijono, chorinio dirigavimo, muzikos teorijos ir iš prof. Broniaus Kutavičiaus gavo kompozicijos pradmenis. 2004 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro studijas: kompoziciją pas prof. Osvaldą Balakauską bei muzikos teoriją pas prof. Gražiną Daunoravičienę. 2004-2005 m. studijavo Milano Giuseppe Verdi konservatorijoje ir 2006 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos magistrantūrą. Tobulinosi Baltijos šalių jaunųjų kompozitorių kursuose Dundagoje (2002, Latvija), tarptautiniuose meistriškumo kursuose kompozitoriams ir muzikologams Varšuvoje (2003), Helenos Tulvės meistriškumo kursuose Taline (2006), Lucos Francesconi kompozitorių laboratorijoje „Earlab“ Strėzoje (2006, Italija).

Janulytės muzika skambėjo Europoje, JAV bei Kanadoje, atliekama Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, operos teatro „La Fenice“ ir Gothenburgo simfoninių orkestrų, Prancūzijos fleitų, Lietuvos kamerinio bei Šv. Kristoforo kamerinio orkestrų, Rygos sinfonietos, Birmingemo šiuolaikinės muzikos grupės, ansamblio „Bit20“ (Norvegija), Estijos nacionalinės filharmonijos bei Danijos radijo „DR Vokalensemblet“ kamerinių chorų, Lietuvos fleitų kvarteto, „Chordos“ ir Kauno styginių kvartetų, „Quasar“ (Monrealis) bei „Xasax“ (Prancūzija) saksofonų kvartetų, Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto, violončelininkų Antono Lukoszevieze (Anglija) ir Francesco Dillon (Italija) bei kitų. Jos kūriniai buvo atliekami tokiuose festivaliuose kaip „Birmingham’s Artsfest“ (JK, 2007), Venecijos Bienalė (2008), Hadersfieldo šiuolaikinės muzikos festivalis (JK, 2008, 2010), Pasaulio naujosios muzikos dienos (Švedija, 2009), „Sounds New“ Kenterberyje (JK, 2011), „Musica“ Strasbūre (2011), „RomaEuropa“ Romoje (2011), MaerzMusik“ (Vokietija, 2011), „Holland Festival“ (Olandija, 2011), „Varšuvos ruduo“ (Lenkija, 2011, 2014, 2015), „Sonica“ Glazge (JK, 2012), Sidnėjaus festivalis (2013), Vale of Glamorgan festivalis (JK, 2013), Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalis (Vokietija, 2013), Pasaulio muzikos dienos Vroclave (Lenkija, 2014), „Expositions of New Music“ Brno (Čekija, 2014) ir kt.

Justė Janulytė kurį laiką dėstė šiuolaikinės muzikos kalbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ji yra paskelbusi muzikos publicistikos bei kritikos straipsnių.

Justė Janulytė dėmesį į save atkreipė jau diplominiu darbu – 2004 metais jos „balta muzika 15-kai styginių buvo pripažinta geriausiu kameriniu kūriniu Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame konkurse. „Tekstilė simfoniniam orkestrui bei „Naktų ilgėjimas styginių grupei šiame konkurse atitinkamai pelnė geriausio kūrinio orkestrui (2008) bei geriausio kamerinio kūrinio (2010) titulus. 2009 m. Janulytė laimėjo pirmąją vietą UNESCO organizuojamoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje Paryžiuje, jaunimo kategorijoje (už kompoziciją chorui „akvarelė), 2011 m. – pirmąją vietą Lietuvos kompozitorių sąjungos konkurse už koncertinę instaliaciją „Smėlio laikrodžiai. Už vizionierišką ir ypač plataus tarptautinio atgarsio sulaukusią pastarųjų metų kompozitorės kūrybą 2011 m. jai įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo menininko premija. 2017 m. kompozitorė apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Dauguma autorės kūrinių, parašytų monochrominiams ansambliams (4 fleitoms ar saksofonams, 21 styginiui etc.), yra lėtos faktūrinių, dinaminių, tembrinių, ornamentinių gestų metamorfozės. Balansuodama tarp minimalizmo ir sonorizmo estetikų, Justė Janulytė kuria akustines optinių idėjų metaforas („Švytuoklės, 2011; „Naktų ilgėjimas, 2009; „tekstilė, 2008; „akvarelė, 2007; „Krintančio sniego tyla, 2006, ir kt.) bei tyrinėja vizualinę muzikinių reiškinių prigimtį garsą bei vaizdą sulydančiuose darbuose („Kvėpuojanti muzika styginių kvartetui, gyvajai elektronikai ir kinetinėms skulptūroms, 2007; „Užtemimai smuikui, altui, violončelei, kontrabosui, gyvajai elektronikai bei garsui nepralaidaus stiklo instaliacijai, 2007, „Smėlio laikrodžiai 4 violončelėms, gyvajai elektronikai, video bei šviesos instaliacijai, 2010).

„Viena iš priežasčių, kodėl taip mėgstu rašyti muziką, – tai galimybė realizuoti utopiškiausias idėjas, nepaisant jokių logikos dėsnių ar juo labiau fizikos taisyklių: baltą atspindį veidrodyje, kuris priešais save regi juodą spalvą, žvelgiančią į savo atvaizdą („balta muzika), ar objektų su nusidriekusiais šešėliais virsmą pačiais šešėliais be jokių objektų („pakalbėkime apie šešėlius) ir pan. Žinoma, tokia informacija klausytojas nevarginamas, tai lieka tik tarp manęs ir mano muzikos. Tarsi kažkur plaukiančios, nors vargu, ar krantas kur nors yra.“

0