Monochrominis Justės Janulytės kambarys

  • 2015 m. gegužės 26 d.

2013-ųjų pabaigoje Muzikos informacijos ir leidybos centras išleido autorinę Justės Janulytės kompaktinę plokštelę „Smėlio laikrodžiai“. Ją sudaro DVD, į kurį buvo įrašytas tarptautinės auditorijos dėmesį įmagnetinęs audiovizualinis performansas „Smėlio laikrodžiai“ bei jo kūrybinės grupės interviu, ir CD su penkiais ryškiausiais pastarojo meto kompozitorės darbais. Toliau tekste pateikiama jaunosios kartos britų kompozitoriaus ir dirigento Beno Lunno recenzija.

Dvigubas leidinys „Smėlio laikrodžiai“ yra iš portretinės šiandieną aktyviai kuriančių Lietuvos kompozitorių kompaktinių plokštelių serijos „Šiuolaikinis kompozitorius“. Joje pasirodė Algirdo Martinaičio, Broniaus Kutavičiaus, Ramūno Motiekaičio, Ramintos Šerkšnytės, Fausto Latėno, Šarūno Nako, Mariaus Baranausko, Nomedos Valančiūtės, Vytauto Laurušo ir Jurgio Juozapaičio autoriniai leidiniai. DVD išleistas bendradarbiaujant su „Vilniaus festivaliais“, viso albumo leidybai dalinį finansavimą suteikė LR Kultūros ministerija ir Kultūros rėmimo fondas.

DVD

Jeigu tektų išskirti vienintelį kūrinį, kuriame atsispindėtų pastarojo dešimtmečio Justės Janulytės kūryba, tai būtų šį kūrybos etapą vainikuojantys „Smėlio laikrodžiai“ (2010). 50 minučių milžinas keturioms violončelėms, elektronikai, vaizdo projekcijoms, šviesų ir tiulio instaliacijai yra išties svarus kompozitorės muzikos didingumo, subtilumo ir meistriškumo liudijimas.

„Smėlio laikrodžiuose“ tyrinėjamos įvairios su smėlio laikrodžiais siejamos idėjos – vizualinės, filosofinės, muzikinės. Kūrinys prasideda aukščiausiame registre virpančiais violončelių ir elektronikos obertonais. Nuo pirmų garsų klausytojų dėmesį prikausto ir iki pat pabaigos nepaleidžia bemaž nejudanti statika. Laipsniškai, kanoniškai žemyn slenkanti muzika išlaiko meditatyvią nuotaiką, tuo tarpu vaizdo projekcijos traukia žiūrovų žvilgsnius vos pastebimais judesiais ir verčia aikčioti kaskart staiga persimainant spalvoms, faktūroms ar šviesoms.

Nepriekaištingas, pasigėrėtinas violončelininkų griežimas kūriniui suteikia papildomą kokybę. Jie griežia nepaprastai susikaupę (tai justi net žiūrint DVD įrašą namuose), palaikydami šio gelminio pasaulio vientisumą ir užburdami kiekvieną žiūrovą. Net menkiausi niuansai, tokie kaip flažoletai ar stygų gremžimas, atliekami pagirtinai tiksliai, liudydami besąlygišką atlikėjų atsidavimą šiam kūriniui. Bendras koloritas ir tiesioginis išgrynintos koncepcijos poveikis yra, ko gero, stipriausios ir daugiausia asociacijų keliančios šio kūrinio savybės. Taip pat elegantiškai ansambliui asistuojanti elektronika, kuri, tikėtina, stebins klausytojus dar daugelį metų.

Vaizdo įrašas santūriai elegantiškas, o tai, jog klausytojai namuose gali pasirinkti daugiakanalio erdvinio garso sistemą arba stereoformatą, iš tiesų tik sustiprina regimuosius įspūdžius. Tuo tarpu prie šio įrašo pridedami dvidešimties minučių trukmės interviu padeda geriau suvokti patį kūrybinį procesą, tam praverčia ir įrašo pradžioje demonstruojamos pasirengimo kūrinio koncertiniam atlikimui akimirkos.

CD

Leidinį papildančioje garso įrašų kompaktinėje plokštelėje skambantys kūriniai taip pat puikiai atskleidžia Justės Janulytės kūrybos savitumą. Jų pasirinkimas ne tik rodo kompozitorės kuriamos muzikos universalumą, bet ir supažindina jos kūrybos dar neatradusius klausytojus su monochrominės muzikos samprata.

Kompaktinę plokštelę pradeda „Naktų ilgėjimas“ (2010) – kūrinys dvidešimt vienam styginiam instrumentui. Kūrinio pradžioje aukštame registre mirguliuojančius styginius pamažu ima gožti galingi ir platūs violončelių bei kontrabosų mostai. Tai kūrinys, kuris nepaliauja stebinti, kad ir kiek sykių klausytum. Man asmeniškai jis pats mėgstamiausias šiame diske.

„Akvarelė“ (2007) yra tykus skaidrios faktūros kūrinys chorui a cappella. Statiški sąskambiai ir aidinčios atviros fonemos kiek primena Mortono Feldmano „Rothko koplyčią“ (1971). Klausytoją užburia kūrinio ramybė ir grožis. Vertas dėmesio ir kūrinio atlikimas, diriguojamas Paulo Hilliero.

„Debesų stebėjimas“ (2012) – stambiausias kūrinys šiame diske – taip pat puikiai atskleidžia prigimtinę Janulytės muzikinių idealų eleganciją. Tembro niveliavimas, orkestruotės niuansai, grynas ir nenuginčijamas skambesio prabangumas leidžia klausytojams sklęsti tarsi nesvarumo būsenoje, supamiems kiekvienam savo garsų debesies. Meistriškas Normundo Šnē dirigavimas prakalbina šią partitūrą, o jaunimo choras „Kamēr...“ demonstruoja tikrai nepaprastą atlikimo kokybę. Plokštelės kontekste šis kūrinys suteikia progą tiems, kurie dar tik pradeda pažintį su Janulytės muzika, stebėti jos idėjų evoliuciją; tuo pačiu jis parodo, kaip itin paprasta idėja kurti muziką monochrominiams ansambliams gali įgyti tokį mastą ir pagreitį.

„Psalmės“ (2008) keturioms violončelėms arba violončelei ir elektronikai gražios būtent savo paprastumu. Kanono technika pagret su mikroskopišku dėmesiu garso spalvai sukuria hipnotišką „garso sienos“ efektą. Įstabusis Francesco Dillonas išryškina menkiausius kūrinio niuansus ir detales.

Paskutinis disko kūrinys „Tekstilė“ (2008) yra kompozicija mažam simfoniniam orkestrui. Nors kūrinio sumanymas visai įdomus, skambėdamas greta vėlesnių kompozicijų, jis ima atrodyti šiek tiek inertiškas. Kyla įtarimas, kad plokštelės pradžioje jis skambėtų kur kas efektingiau.

Tačiau vaizdo ir garso įrašų visuma šiame dvigubame albume yra tiesiog puiki. Tai leidinys, kurį turėtų įsigyti kiekvienas Janulytės muzikos gerbėjas, bet sykiu tai ir labai paveikus būdas pristatyti šį fantastišką garsų pasaulį naujoms auditorijoms. Dvikalbis leidinio bukletas padeda klausytojams perprasti kompozitorės kūrybinį procesą, jį puošia elegantiškas grafinis dizainas. Toks pristatymas gali tapti puikia priemone pasauliui parodyti dar daugiau nuostabių kompozitorių iš Lietuvos.

Ben Lunn

0