Edvardas ŠUMILA | Niujorko scenos ir aidai iš Lietuvos: Jono Meko muzikinė aplinka


Kai pirmąsyk skridau į Niujorką, pernai, berods, rugpjūčio 17-ąją, į kelionę pasiėmiau vieną knygą – Elwyno Brookso White’o „Here is New York“ (liet. „Štai Niujorkas“). Tikra klasika ir greičiausiai vienas žinomiausių tekstų apie šį miestą – jį rekomendavo daugelis mano draugų. Knyga parašyta prieš septyniasdešimt metų, 1948-aisiais, likus metams iki Jono Meko atvykimo į Brukliną 1949 m. pabaigoje.

Šis tekstas yra apie gyvenimą pokario Niujorke. Buvau sužavėtas 5-ojo dešimtmečio pabaigos Niujorko. Išties, miestas be galo pasikeitė, tačiau mane stebino ir vėlesni atradimai: nepaisant didžiulių miesto plėtros, demografijos, politikos, įvairių judėjimų ir kitų dalykų transformacijų, daug kas šiame mieste liko nepakitę – ypač jausmas.

Atvykęs žinojau, kad norėčiau bent jau pamatyti filmų kūrėją ir poetą Joną Meką. Man jis buvo vienas Niujorko simbolių, čia praleidęs didesniąją XX a. dalį, ir vis dar aktyvus Niujorko kultūrinės atmosferos ir gyvenimo formuotojas, kokiu išliko iki pat pabaigos.

Svarsčiau, kas dėjosi jaunojo Meko galvoje tada, kai jis atvyko į Niujorką. Taip pat spėliojau, ar niujorkietiškas jo vaizdinys galėjo būti panašus į E. B. White’o. „Niujorką privalu išvysti naktį, – tuo metu savo dienoraštyje rašė Jonas, – nuo Hadsono [upės], štai tokį, išvysti jo neįtikėtiną grožį. Tuomet pažvelgiau į skardžius, pamačiau švytintį apžvalgos ratą ir galingus prožektorius, metančius šviesą link debesų“[1].Vėliau nustebau iš jo sūnaus Sebastiano sužinojęs, jog minėtą E. B. White’o knygą Jonas Mekas įsigydavo nuolatos ir dovanodavo ją žmonėms, norintiems susipažinti su Niujorku.

Greta visų svarbių darbų ir kūrybinio Jono Meko palikimo yra sritis, apie kurią kalbėta mažai, nors ji yra nepaprastai įdomi – tai muzikinė Meko aplinka, aprėpusi ir jo kultūrinę terpę, draugus bei įtakas, ir jo paties muzikalumą, kurį aš pats pradėjau suprasti ne taip jau seniai.

Kad ir ko imtųsi, Jonas Mekas tai atlikdavo be galo muzikaliai. Tai, be abejo, slypėjo jo poetinėje prigimtyje, jo poetinėje tapatybėje – žinome, kad morfologiškai ir istoriškai poezija yra artima muzikai. Dar daugiau: visa, ką jis darė, turėjo ne tik tam tikrą ritmą – kartais svinguojantį, kartais labiau lyrišką, – bet ir melodiją. Regis, jo gyvenime buvo tiek daug išdainuota ir taip stipriai išjausta.


Viename pirmųjų svarbių dienoraštinių Meko filmų „Voldenas“ (angl. „Walden“) fragmentų jis sako: „Kuriu filmus, vadinasi – gyvenu“, kas, be abejo, yra tiesa; bet tai jis sako pritardamas sau bajanu – instrumentu, kuris, regis, buvo neatsiejama jo kasdienio gyvenimo dalis. Tad kur turėtume ieškoti šio muzika prisodrinto gyvenimo šaknų?

Na, vieną istoriją jis išrašo savo dienoraščiuose, lietuviškai išleistuose pavadinimu „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“, kuriuose atsimena savo troškimą išmokti muzikuoti. Dvylikos, jau būdamas neblogu mandolinininku, jis visiškai savarankiškai pradėjo mokytis griežti smuiku. „Šitaip grojau per dvi žiemas. Išmokau skaityti natas, griežiau Mendelssohną ir Paganinį“[2]. Istorija pasibaigė tuo, kad Jonas turėjo visa tai mesti – kaimynai „pakrikštijo“ jį Paganiniu, o toks pravardžiavimas jam buvo visai ne prie širdies. Nepaisant to, muzika jo niekada neapleido.

Prieš išvykdamas vasarai į Lietuvą, susitikau su Sebastianu Meku, norėdamas pasikalbėti apie neseniai išėjusį jo tėvą. Mano požiūriu, pats Sebastianas gana gerai nusimano apie muziką, labai domisi etnomuzikologija bei lingvistika. Jo labai savitas muzikinis jautrumas padėjo man geriau suprasti ir Jono muzikinį pasaulį.

Susitikome „Mekelburg’s“ – maisto prekių parduotuvėje, kuri vakarop virsta baru. Ši parduotuvė-baras yra visai šalia buvusios cukraus gamyklos Viliamsburge – tos pačios, kurioje ir Jonui Mekui teko kurį laiką pasidarbuoti vos pasiekus Brukliną, kartu su daugybe kitų lietuvių imigrantų, atvykusių čia 5-ojo dešimtmečio pabaigoje. Tiesą sakant, Viliamsburgas, kuriame dabar esu apsistojęs ir aš, prieš penkiasdešimt metų buvo labai lietuviškas. Čia stovi ir vienintelė tų laikų lietuviška katalikų bažnyčia. Kita „Mekelburg’s“ parduotuvė yra Bruklino Clinton Hill kvartale, Grand aveniu – maždaug pusiaukelėje tarp vietos, kur Niujorke gyvenau pirmuosius septynetą mėnesių, ir kur buvo Jono ir Sebastiano namai.

Man niekada neteko deramai susipažinti su Jonu Meku, tebuvo vienas lakoniškas pokalbis paskutinio „Film Culture“ žurnalo numerio pristatymo metu. Žinojau, kad jis gyvena vos už poros kvartalų, tačiau tam jau nebebuvo tinkamas metas. Jis dirbo iki pat pabaigos, tausodamas savo jėgas svarbiausiems darbams ir žmonėms. Man pasitaikė nepaprasta galimybė apsilankyti Mekų lofte, praėjus vos keletui mėnesių po Jono Meko mirties, ir pamatyti daugybę nebaigtų darbų, knygų, katę, vardu Pie pie, ir net išbandyti daudytę – aukštaitišką pusantro metro ilgio liaudies instrumentą, kurį Jonas mėgo pūsti progai pasitaikius.

Sebastianas man papasakojo, kad praktiškai visi Jono šeimos nariai vaikystėje grojo kokiu nors instrumentu. Nors nė vienas jų neturėjo muzikinio išsilavinimo, aplinka buvo visiškai persmelkta muzikos. Jis grodavo bajanu, o vėlyvesniais metais turėjo koncertiną – argentinietišką akordeoną. Gyvenimo sąlygos Semeniškiuose tuomet priminė XIX a. Pabėgus Jonui ir jo broliui Adolfui, šeima dar ilgai juto sunkias pasekmes. Viena iš nuobaudų buvo ir tai, kad jų mamai elektra nebuvo įvesta iki pat 8-ojo dešimtmečio pabaigos. Daugelis jų šeimos narių negalėjo niekur keliauti – nei po Rytų bloko šalis, nei po kitas okupuotas Sovietų Sąjungos valstybes.

Lietuvos kaime skambėjusi muzika su Jonu Meku liko visą gyvenimą, tai galime matyti ir jo filme „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (angl. „Reminiscences of a Journey to Lithuania“) – tai dokumentika apie pirmąjį sugrįžimą į gimtinę 8-ajame dešimtmetyje. Jonas Mekas ilgėjosi liaudies dainų autentiškumo, kurį jos dar buvo išsaugojusios jam augant Semeniškiuose. Jis dažnai tvirtindavo, jog daugybė dainų, kurias išgirdo jau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1990 m., dainuojant jas jauniems žmonėms – išmokusiems to sovietinės okupacijos metais – yra užterštos, daugelis posmų pamiršti, melodijos ir harmonijos sunormatyvintos. Kita vertus, jis atsiminė jas tokias, kokios jos buvo, ir kaip jas dainuodavo Semeniškiuose ir gretimuose kaimuose.


Galima numanyti, kad išvietintų žmonių stovyklose, kuriose Jonas prabuvo 1945–1949 m., didelės kultūrinio gyvenimo įvairovės nebuvo, ypač palyginti su Niujorku. Tačiau skaitant vėlesnius jo raštus, jau galima pastebėti modernios muzikos vertinimų, Meko girdėtos muzikos atlikimo Europoje ir Niujorke palyginimų. 1954 m. gruodžio 18 d. jis rašė: „Su Elizabeth nuėjome į „Kaufman“ auditorijoje vykusį modernaus šokio ir muzikos vakarą. „L‘Historie du Soldat“ (Igorio Stravinskio „Kareivio istorija“). Nepaisant to, jog šį veikalą be galo mėgstu, šitas beskonis, vidutinybiškas pastatymas beveik nuteikė mane priešingai. Aš vis dar pamenu puikų Karlo Heinzo Stroux pastatymą Kaselyje prieš šešetą metų“[3]. Nepaisant to, jam labai patiko Albano Bergo „Lyrinė siuita“, skambėjusi tame pačiame koncerte.

Jonui atvykus į Niujorką, jis jautėsi tarsi sausa kempinė, arba, kaip kad pats mėgdavo sakyti, lyg šiukšliadėžė, galinti priimti viską, kas tik į ją metama. Su broliu jie eidavo į „Carnegie Hall“ koncertus ir dabar jau nugriauto senojo operos teatro spektaklius; nuėję laukdavo pertraukos, kad galėtų įsliūkinti be bilietų – tai buvo gana įdomus būdas susipažinti su muzikine įvairove, praleidžiant pirmąjį operos veiksmą ar koncerto dalį, tačiau, nepaisant to, stengiantis sugerti tiek, kiek Niujorkas jiems siuntė. Verta pastebėti, kad Jonas Mekas į Niujorką atvyko be galo įdomiu metu, kai senoji, XX a. pirmosios pusės, kultūra maišėsi su ryškėjančia naująja – avangardine, kurios aktyviu nariu tapo ir Jonas. Jis matė, kaip senąją bibopo eros kartą keitė vėsusis džiazas. Baleto pasaulis vis dar turėjo Vladislavą Nižinskį, George’ą Balanchiną ir Igorį Stravinskį, o Bruno Walteris vadovavo Niujorko filharmonijos orkestrui.


Pagaliau pribrendęs Jono ir Adolfo sprendimas atsitraukti nuo Viliamsburgo lietuvių bendruomenės ir pradėti gyvenimą Manhetene buvo lemtingas. 1953-ųjų balandį jie apsigyveno Orchardo g. 95, kur, pasak Jono, iš karto prasidėjo kitas jo gyvenimo tarpsnis. Būtent tada jis ir surengė pirmąją avangardinio kino peržiūrą ką tik duris atvėrusioje „Gallery East“, A aveniu ir Pirmojoje gatvėje. Nuo šio atskaitos taško jų ateities planai buvo aiškūs, o visai netrukus pasirodė ir pirmasis žurnalo „Film Culture“ numeris.

Beįsikurdami naujajame bute, čia pat už Viliamsburgo tilto, dažydami sienas jie klausėsi Irvingo Berlino dainos „How deep is the Ocean?“[4], kurią atliko Peggy Lee ir Benny’io Goodmano džiazo orkestras. How far would I travel, to be where you are?[5] – dainuojama vienoje dainos eilučių, turėjusių skambėti kaip jaudinantis ką tik intensyviai išgyvento etapo apibendrinimas. Šią istoriją priminė kita sena Jono Meko draugė – Patti Smith, Mekui dedikuoto renginio metu, vasario 21-ąją, kur ji atliko savąją šios dainos versiją.

Kalbant apie klasikinę muziką, Sebastianas man užsiminė, kad jo tėvui didžiulę įtaką padarė Jurgio Mačiūno muzikos skonis. Šis buvo be galo išsilavinęs ir puikiai išmanė Vakarų muzikos istoriją – ypač senąją muziką. Mozartas ir Mahleris jam nebuvo tokie svarbūs, jis verčiau rinkosi Pergolesi ir buvo didžiulis Monteverdi gerbėjas. Prieš mirtį Jurgis sakydavo, kad be galo norėtų išgirsti prarastąsias jo operas – vylėsi, kad galės tai padaryti pomirtiniame gyvenime. Dalis šios muzikos, kaip antai Monteverdi madrigalai, vėliau papuolė į Jono darbų aplinką. Mačiūnas jį taip pat supažindino ir su poeto Ezros Poundo muzikiniais bandymais, ypač jo opera „Le Testament de Villon“, parašyta atsigręžiant į trubadūriškąją tradiciją.

Jonas Mekas dirbo su daugeliu kertinių Niujorko muzikos kraštovaizdžio asmenybių, kurių kūryba vėliau diktavo globalias tendencijas. Viename to meto Niujorko „tūryje“ virė ir maišėsi skirtingi menai: poezija, muzika, teatras, kinas. Robertas Frankas, Philipas Glassas, La Monte Youngas, Allenas Ginsbergas, Barbara Rubin – tai tik keletas artimų Jono bičiulių. Dėka Rubin, kuriai skirtas ir paskutinis žurnalo „Film Culture“ numeris, draugėn noriai jungėsi visas būrys žymių žmonių – Bobas Dylanas, „The Velvet Underground“ (jų pirmąjį pasirodymą, kaip žinia, nufilmavo Jonas) ir daugybė kitų.

Žinoma, tuo metu jie buvo nelyg ant 7-ojo dešimtmečio muzikos avangardo smaigalio, tad iš arti stebėjo šviežius ryškiausių menininkų – tiek iš Niujorko, tiek iš Europos – darbus. Savo užrašuose 1965 m. sausio 2 d. Jonas Mekas labai įžvalgiai lygina Karlheinzo Stockhauseno ir Johno Cage’o muziką, atliekamą Maxo Neuhauso ir Jameso Tenney’aus 92-osios gatvės erdvėje, pavadinimu „Y“ (ji ten tebėra iki šiol!):

„Stockhausenas garsus dramatizuoja, jis juos melodramatizuoja. Tai vis dar Wagneris ir t. t., bet negalėjau nusiraminti visą vakarą, norėjau suprasti kodėl. Kūrinys buvo puikiai atliktas ir turtingas garsynu, tačiau jis man nedavė ramybės: atrodė, jog garsai – tiesiog kaip garsai – naudojami netinkamai, atskirti pauzėmis ir patupdyti erdvėje be dramaturgijos. Po keleto akimirkų išgirdęs Cage’ą viską supratau. Koks didžiulis skirtumas! Čia garsai gryni, ar beveik gryni (atlikėjai, regis, juos šiek tiek dramatizavo, bet ne tiek, kad sugriautų jų grynumą ir nuogumą), – pakanka palikti garsus pačius sau, ir jie sustingdo – taip, beveik sustingdo dėl didžiulės įtampos, kurią kuria pauzės, dėl įtampos tarp garso ir klausytojo. Iki šio vakaro nesuvokiau Cage’o genialumo, jo grynumo, ir koks senamadiškas, negrynas ir melodramatiškas yra Stockhausenas palyginti su Cage’u!“[6]. Vėliau jis dar pridūrė: „Ši patirtis (...) prilygsta tik La Monte Youngo koncertui Antrojoje aveniu, kurioje buvome su Andy [Warholu] prieš keturias savaites: tuomet aš irgi dvi valandas buvau prikaustytas prie kėdės krašto ir išėjęs nebebuvau toks pats žmogus (galbūt teisingiau – pažadinau save, buvau labiau savimi)“[7].

Tuo metu dar vienas žmogus darė didžiulę įtaką ne tik Jonui, bet ir daugeliui Amerikos muzikantų – Harry E. Smithas – vizualiųjų menų kūrėjas ir eksperimentuojantis filmininkas, karštligiškai rinkęs senus bliuzo, kantri, gospelo, džiazo ir kitų liaudies muzikos atmainų įrašus. 1952-aisiais jis išleido „Anthology of American Folk Music“[8], kurią sudarė daugybė mažai žinomų 1926–1932 m. įrašų (viso 84) iš nedidelių pietinių Jungtinių Valstijų miestelių ir kaimų. Visi nuo Bobo Dylano iki Becko šią antologiją telkėsi kaip inspiracijos šaltinį – ji aktyvino amerikiečių liaudies muzikos atgimimą. Su Harry’iu Smithu artimai bendravęs Jonas, ilgą laiką gyvenęs gretimame garsiojo „Chelsea“ viešbučio kambaryje, taip pat buvo stipriai paveiktas šio muzikos rinkinio. Paties H. E. Smitho filmai buvo rodomi greta Jerry’io Joffeno, Roberto Whitmano, Barbaros Rubin ir netgi Andy Warholo darbų.

Ir, žinoma, Peteris Kubelka – ilgametis Jono Meko bendražygis filmininkas, klasikinį muzikos išsilavinimą įgijęs Vienos berniukų chore, o vėliau susidomėjęs avangardine muzika. Tad Harry’is Smithas, Jurgis Mačiūnas ir Peteris Kubelka – trys pagrindiniai to meto Jono Meko muzikos gidai: didelė dalis Meko filmuose naudotos muzikos buvo iš jų pasiūlytų įrašų.


Klausantis Jono Meko filmuose skambančios muzikos galima pastebėti, kad ji seka (arba priešingai – kaip tik neseka) „mekiškuoju“ metodu – muzika juose naudojama laisvai ir atvirai, ji nebūtinai sutampa su tuo, kas vyksta ekrane. Kartais muzika specialiai pakartojama, o kartais konkretūs muzikos kūriniai naudojami labai tikslingai, kaip kad Čiurlionio preliudai filme „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“. Jam atrodė, kad Čiurlionio muzika užčiuopė kažką labai svarbaus ir tinkamo šiam filmui.

Dar vienas skirsnis Jono Meko gyvenime prasidėjo po 1990-ųjų ir toliau tęsėsi po 2000-ųjų. Daugybė menininkų norėjo aplankyti Joną Meką ir su juo susipažinti, ypač tada, kai tai tapo įmanoma iširus Rytų blokui ir sugriuvus Sovietų Sąjungai. Tai išsiplėtojo į daugybę naujų ilgamečių draugysčių. Viename savo laiškų, skirtų Paryžiaus draugams, 2002 m. liepos 8 d. jis rašė:

„A, Muzika. Kodėl gi netapau muziku... Šiąnakt Antologijoje nusileidau į rūsį, ten grojo Auguste’as [Varkulevičius-Varkalis] ir Dalius [Naujokaitis-Naujo]. Tačiau jie buvo gerokai įgėrę degtinės, o šįvakar aš jai buvau nenusiteikęs, tai išėjau. Lažinuosi, jie dar groja. Tiesiog sau. Dalius būgnais, o Auguste’as savo Charlie’o Parkerio saksofonu. Dabar yra pusvalandis po vidurnakčio. Per radiją – madrigalas, labai linksmas.“

Norėdamas dar giliau pasinerti į tuos laikus, nusprendžiau susitikti su šiais dviem veikėjais – Daliumi Naujokaičiu-Naujo, apie kurį jau buvau daug girdėjęs, ir Eugenijumi Varkulevičiumi-Varkaliu – iki tol man buvusiu paslaptimi, bet, kaip paaiškėjo, vienu aktyviausių to meto įvykių liudininkų ir Meko aplinkos dalyvių.

„Jonas viduje turėjo labai svingovą ritmą – jam viskas gaudavosi taip lengvai, be pastangų. Jis buvo tikrai muzikalus, galbūt dėl to, jog užaugo apsuptas dainavimo“, – pasakojo Dalius. Kai susitikom, Dalius buvo ką tik nusipirkęs perkusinius instrumentus, priklausiusius legendiniam Ceciliui Taylorui, ir ruošėsi būsimam pasirodymui „Ruperto“ meno centre.

Daliaus perkusininko karjera prasidėjo baigiantis 9-ajam dešimtmečiui Lietuvoje, kur jis pasinėrė į avangardinį džiazą, laisvąją improvizaciją ir pašėlusius eksperimentus, grodamas su daugeliu svarbiausių to meto muzikantų – Vladimiru Čekasinu, Petru Vyšniausku, Juozu Milašiumi ir daugeliu kitų. Nenuostabu, kad visa tai jį patraukė vykti į Niujorką – patį svarbiausią tokios muzikos praktikų centrą. Metams bėgant jis tapo Niujorko scenos čiabuviu, grodamas svarbiausiose miesto muzikos erdvėse, tarp kurių – „Blue Note“, „Nublu“, „The Stone“ (anksčiau buvęs „East Village“ kvartale Manhetene). Grupės, kuriose jis groja ar kurioms vadovauja, dažnai kinta, bet tarp ištikimiausių jo scenos partnerių galima paminėti Kenny’į Wolleseną (ypač grupėje „Uzupis“), Johnathoną Haffnerį, Seaną Francis Conway’ų, Kirką Knuffke, Michaelą Formaneką ir daug kitų.

„Jis – nenormalus! – sakydavo Jonas Mekas, pakerėtas Daliaus muzikinių sugebėjimų, – jis yra visiškai užvaldytas savo meno, ir niekas kitas jam nerūpi! Pametęs protą dėl muzikos mūzų, jis eina į priekį nenuspėjamai ir pavojingai, kaip ir visi poetai“[9]. Jų draugystė prasidėjo tą pačią 1995-ųjų naktį, kai Dalius Naujokaitis-Naujo atvyko į Niujorką. Jo brolis Audrius Naujokaitis, tuomet čia jau gyvenęs, gerai pažinojo Joną. Tą naktį, kai Dalius atvyko į Niujorką, jis paskambino Jonui pasakyti, jog atvyko jo brolis. Jonas tik pratarė: „Susitikime „McSorley’s“. Kitą rytą Jonas jau prašė jų pagalbos išnešti šiukšles iš Antologijos. Taip viskas ir prasidėjo: jie nuėjo į legendinį „Mars Bar“ (buvusį kitoje gatvės pusėje nuo Kino antologijos archyvo, o dabar virtusį kažkokio banko padaliniu...), ir ten pradėjo groti. Vėliau Jonas leido Daliui įsirengti studiją Antologijos rūsyje, ilgainiui tapusiame daugybės muzikinių idėjų atsiradimo ir įgyvendinimo vieta – tai truko apie dvylika metų.

Dalius Joną Meką prisimena su didžiule pagarba: „Jonas girdėjo viską – Charlie‘į Parkerį grojant. Gyvai. Supranti?“. Jonas taip pat nuvežė juos abu su Auguste’u į legendinio muzikanto Ornette’o Colemano studiją 52-ojoje gatvėje, kur klausėsi jo grupės repeticijų. Visi jie, įskaitant Joną, dažnai ateidavo į Antologiją pagroti – tiesiog sau, ne kaip koncerte. „Viskas plėtojosi savaime, kažkas prisijungdavo, ir tai galėdavo tęstis amžinybę. Tvyrojo milžiniška energija, ir viskas buvo tikra, nepretenzinga: nepozavome kaip muzikantai – prisijungti galėjo bet kas“.

Tapytojas, vėliau ėmęsis muzikinės improvizacijos ir taip pat bandęs kurti filmus – Auguste’as Varkalis – dažnai su Daliumi grodavo Antologijos filmų archyvo rūsyje. Niujorke jis gyveno vienuolika metų, kol galiausiai sugrįžo į gimtąjį Kauną, kur gyvena ligšiol. „Dabar jau tiek daug nebegroju, – sakė Auguste’as, – bet kartais filmams ką nors padarau“. Kita istorija, apie kurią keletą detalių papasakojo ir Sebastianas. Per vieną iš paramos koncertų Antologijos filmų archyve vyko Philipo Glasso pasirodymas. Jiems reikėjo atgabenti koncertinį „Steinway“ fortepijoną, o Glassas skambino ekrane rodomo filmo fone. „Glassas grojo nuostabiai, tekėjo vanduo, tai labai atitiko jo stilių. Dėl to jis ir Glassas (glass angl. „stiklas“), nes permatomas.“ Pasak Auguste’o, Philipas Glassas gyveno kitapus gatvės nuo Antologijos. Po pasirodymo fortepijonas vis dar liko ten, ir Auguste’as ėmė improvizuoti. Šios improvizacijos vėliau tapo svarbaus ir ypač ilgo Jono filmo „Judėdamas pirmyn mačiau trumpus grožio blyksnius“ („As I Was Moving Ahead I Saw Short Glimpses of Beauty“) garso takelio dalimi.

Auguste’as Varkalis – Eugenijus Varkulevičius – buvo artimas Justino Mikučio – legendinės Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) asmenybės, filosofo ir mistiko, draugas. Pats institute jis studijavo tapybą, o 1990 m., išvažiavęs į Berlyną, stebėjo šį miestą esmingiausiais pokyčių metais. Jis tapė dar ardomą Berlyno sieną, o laiką leido su skirtingomis meninėmis ir politinėmis grupėmis. Kaip Audriaus Naujokaičio, Daliaus brolio, kuris jau gyveno Niujorke, bičiulis, Auguste’as buvo pakviestas į jo rengiamą parodą. Nusprendęs ten apsilankyti, galiausiai praleido vienuolika metų bohemiškoje kompanijoje, supusioje Joną Meką Niujorke.

Auguste’as tuomet labai domėjosi fluxus judėjimu, žavėjosi Josephu Beuysu ir, žinoma, Jurgiu Mačiūnu. Pastarasis ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl jam rūpėjo pabendrauti su Jonu Meku. Nors turėjo giminių Čikagoje, niekada pas juos neišvyko: kaip sakė pats, nuo to jį atkalbėjo Jonas. Jis apsigyveno Antologijoje – kambaryje, esančiame iškart už kino ekrano, tad neretai jam tekdavo paakompanuoti ten rodomiems nebyliems filmams. Galiausiai jis ir pats išbandė filmavimo kamerą, o jo tapybos stilius pakrypo link abstrakcijų. Vienu metu jis susirašinėjo su Stanu Brackage’u ir bandė akrilu piešti ant 16 mm juostos – jo tikslas buvo perkelti abstrakcijas į judančio vaizdo plotmę.

Kino antologijos archyve grojo daugybė Jono draugų, tarp kurių buvo Patti Smith, Laurie Anderson, Philipas Glassas, Johnas Zornas, „Sonic Youth“ (kurie dažnai grodavo ir Tompkinso aikštėje, East Village rajone), „The Velvet Underground“ ir Lou Reedas. Dalius ir Auguste’as turėjo progų su jais susipažinti, nes tuo metu taip pat ten leisdavo laiką.

Buvo gana įprasta Antologijos koridoriuose groti Naujųjų metų naktį. Jonas atsinešdavo trimitą ir pradėdavo šią magiją. Galiausiai susiformavo dar viena grupė „2nd avenue, 2nd street“ – jos pavadinimas atspindėjo vietą, kurioje įsikūrę Antologijos filmų archyvai. Vienu metu jie jau buvo beveik įkalbėję legendinį Ornette’ą Colemaną prisijungti projektui, tačiau galiausiai tai neįvyko.

Pasak Daliaus, Jonas galėjo groti bet kuo – nesvarbu, šakute ar būgnais. Kai kurie iš jų jam’ų, vykusių rūsyje, tapo išleistais įrašais. Galiausiai muzikavimas persikėlė į barą pavadinimu „Zebulon“, kur jie grojo dar daugelį metų. Tuo metu Dalius pradėjo groti su kitu Jono draugu – Kenny’iu Wollesenu. „Zebulon“ tapo itin mėgiama vieta, kur atėję ir užsisakę alaus muzikantai pradėdavo vienas po kito groti. Metus ar ilgiau jie grodavo kiekvieną savaitę. Baras veikė maždaug iki 2013-ųjų, o vėliau persikėlė į Los Andželą.

Koncertai bare „Zebulon“ tapo grupės „Now We Are Here“ pradžia: jie grojo įvairiose galerijose, kartu su Johnu Zornu – jo kuruojamoje erdvėje „The Stone“, „Nublu“ džiazo klube ir netgi vyko gastrolių į Europą. Tarp daugelio kitų dalykų, vis dar aktyviame Jono Meko tinklalapyje galima pasiklausyti kai kurių įrašų. Mano mėgstamas – „Summers of New York“.


Niujorke vėl beprotiškai karšta, greičiausiai taip pat, kaip ir 1948-ųjų vasarą, kai E. B. White’as rašė savo esė: dabar, rugpjūtį, oro „tarpas“ tarp daugiaaukščių namų „kabo“ virš mano galvos, o smegenys beveik lydosi 90 laipsnių (virš 32 pagal Celsijų) temperatūroje. „Niujorke susimaišo privatumas ir jaudinantis dalyvavimo jausmas”, rašė E. B. White’as[10]. Viename iš pokalbių su Jonu Meku Susan Sontag skundėsi, esą Europoje idėjomis keičiamasi kur kas labiau: „Rašytojai, menininkai, intelektualai – jie visi susitinka, su jais susipažįstama natūraliai“[11]. Jonas jai atsakė, jog „šią atmosferą atitinka pogrindinė scena, kur vyksta tokios pat dalybos“. Regis, Jonas vis dar yra vienas svarbiausių šią dvasią palaikančių elementų, o šis pogrindis daugeliui prilygsta viso gyvenimo patirčiai – tereikia būti pasiruošus jon pasinerti. Šis dalyvavimo jaudulys tinkamai apibūdina ir tai, koks buvo Jonas – tiek kaip muzikantas, tiek kaip poetas ar kino menininkas. Šią džiaugsmo dovaną mes nešiosimės su savimi – visi, galėję žvilgtelėti į jo gyvenimą.


[1] Jonas Mekas. I Had Nowhere to Go. New York: Spector books, 2017, p. 293.
Kadangi pirmasis šio teksto variantas rašytas anglų kalba, remtasi angliška Jono Meko dienoraščių versija. Citatų vertimas – autoriaus. Lietuviškasis leidimas –  Jonas Mekas. „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“. Vilnius: Baltos lankos, 2000 (red. past.).
[2] Ibid., p. 10.
[3] Jonas Mekas. Scrapbook of the Sixties: Writings 1954–2010. New York: Spector Books, 2015, p. 9. Čia ir kitur – autoriaus vertimas.
[4] „Koks gilus vandenynas?“ (angl.)
[5] „Kaip toli nukeliaučiau, kad būčiau kur tu?“ (angl.)
[6] Jonas Mekas. Scrapbook of the Sixties: Writings 1954–2010. New York: Spector Books, 2015, p. 46.
[7] Ibid.,
[8] „Amerikietiškos liaudiškos muzikos antologija“ (angl.)
[9] jonasmekas.com, vertimas: mic.lt.
[10] E. B. White. Here is New York. New York: Harper and Brothers, 1949, p. 13.
[11] Scrapbook of the Sixties, p. 222.

0