Linas PAULAUSKIS | Dvidešimt penki
1995 metais šalies kompozitoriai suvienijo jėgas ir įkūrė Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centrą, kurio misija – šiuolaikinės muzikos sklaida. Per savo trumpą penkerių metų istoriją puoselėjome siekį sukurti įvairiapusę informacijos apie lietuvišką muziką sistemą pagal muzikos informacijos centrų, daugiau nei 40-tyje pasaulio šalių, pavyzdį. Šiandien Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras imasi naujo sumanymo – išleidžiamas pirmasis lietuviškai muzikai skirtas periodinis leidinys anglų kalba „Lithuanian Music Link“.
Dabar atsiverčiate jubiliejinį dvidešimt penktąjį leidinio numerį. O šiomis eilutėmis, kurias parašė tuometinė centro vadovė Daiva Parulskienė, prasidėjo pats pirmasis numeris – kuklus keturių puslapių laikraštis, pasirodęs 2000 metais, kurio formatas nusižiūrėtas daugiausia nuo Švedijos muzikos informacijos centro naujienlaiškio. 2004 metais laikraštis padidėjo iki 8 puslapių. 2000–2009 m. jis buvo leidžiamas dukart per metus (su vienerių metų pertrauka, kai 2008 m. jį pakeitė „World New Music Magazine“ 18-asis jo numeris, skirtas šiuolaikinei lietuvių muzikai, kadangi tais metais Vilniuje vyko ISCM Pasaulio muzikos dienos; redaktoriai Andreas Engström ir Rūta Stanevičiūtė).
Leidinio angliško ir lietuviško pavadinimų žodžių žaismas nėra visai atsitiktinis. Angliškai „link“ reiškia ryšį, sąsają – taigi lietuviškos muzikos saitus su pasauliu, o lietuviškai jis rodo priešingą kryptį („link“ – towards), gal net pasaulio artėjimą prie lietuviškos muzikos. Nors iš pradžių nė nebuvo aišku, ar tai bus tęstinis leidinys, ar gal tik vienkartinis, vis dėlto galvota ir apie jo tekstų sklaidą lietuvių kalba ateityje. Pirmieji penki numeriai buvo tik anglų kalba – ir spausdinti leidiniai, ir internete. Nuo 6-ojo numerio internete žurnalas publikuotas ir lietuvių kalba. Tai įvyko 2003 m., taigi – dar vienas „Lietuvos muzikos link“ jubiliejus.
Vėliau sekė kelerių metų pertrauka. 2015 metais LML leidybą atnaujino naujoji Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė Asta Pakarklytė. Įdomu, kad tai įvyko tuo metu, kai daugelis mūsų kolegų – muzikos informacijos centrų – periodikos leidybą (bent jau spausdintų leidinių) jau buvo nutraukę. Iki šiol spausdintus žurnalus tebeleidžia tik Čekijos muzikos informacijos centras – „Czech Music Quarterly“, ir „Music Finland“ – „Finnish Music Quarterly“. LML formatas irgi buvo pakeistas – nuo tol jis yra apie 60 puslapių, metinis, gausiai iliustruotas žurnalas.
Laikraščio formato etapo redaktoriai buvo Veronika Janatjeva, Daiva Parulskienė, Linas Paulauskis, Jurijus Dobriakovas; žurnalo – Lina Navickaitė-Martinelli, Asta Pakarklytė, Ilmė Vyšniauskaitė. Kai kurie iš šių žmonių vėliau perėjo dirbti į kitas svarbias Lietuvos kultūros ir politikos institucijas: Daiva Parulskienė buvo Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje, Lina Navickaitė-Martinelli iki šiol yra Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos pirmininkė. Šio dvidešimt penktojo numerio redaktorės – dabartinė Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė Radvilė Buivydienė ir Emilija Visockaitė – buvusi mūsų portalo mic.lt tekstų redaktorė, o nuo šiol – LML žurnalo redaktorė.
Pradžioje beveik visi leidinio tekstai buvo skirti tomis dienomis gyvenusių kompozitorių kūrybai. Nuo 2004 m. atsirado vietos ir Lietuvos kompozitorių-klasikų kūrybos apžvalgoms ir suaktualinimui, o nuo 2006 m. – ir kitoms muzikos rūšims, tokioms kaip įvairūs elektroninės muzikos (tarp jų ir „populiaresnės“) žanrai, džiazas, hibridinės folkloro muzikos formos, populiariosios muzikos industrijos ir pan. Taigi dabar žurnalas siekia aprėpti kuo įvairesnius Lietuvoje kuriamos ir atliekamos muzikos žanrus.
Kai kurie leidinio tekstai vėliau išsiplėtodavo į kitus projektus. Tęsinių sulaukė net du Edvardo Šumilos rašiniai: 2016 m. publikuotą jo tekstą „Toli, bet vis arčiau: Lietuvos jaunieji kūrėjai užsienyje“ vėliau lydėjo to paties pavadinimo CD albumas, o 2019 metų „Niujorko scenos ir aidai iš Lietuvos: Jono Meko muzikinė aplinka“ išsiplėtojo į teksto autoriaus kuruojamą tarptautinį projektą – Jono Meko šimtmečiui skirtą muzikinių ir kultūrinių renginių seriją.
Besikeičiantys redaktoriai atsinešdavo savų idėjų ir vizijų. Ankstesniojo numerio redaktorė Ilmė Vyšniauskaitė spausdintame žurnale prie straipsnių pridėjo QR kodus, kuriuos nuskenavus galima pasiklausyti aptariamų autorių, atlikėjų ar albumų muzikos. Be to, ji siekė naujoviškų dizaino sprendimų – net įtraukiant tekstų autorių piešinius, tarsi kilstelint spaudinį iki meninio artefakto lygmens. (To numerio dizainerė buvo Iris Loi, 2015–2020 m. žurnalo – Tomas Mozūra, 2000–2009 m. laikraščio – Liudas Parulskis.)
Tai buvo galima pasiekti ir dėl to, kad pavyko išlaikyti leidinį „neužterštą“ užsakomąja reklama. O šitai, savo ruožtu, leido mūsų gaunama parama – suprasdamos šio muzikos eksporto projekto svarbą, LML rėmė ir remia Lietuvos valstybinės ir visuomeninės institucijos: Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, asociacija LATGA.
Tekstus žurnalui rašo muzikos ekspertai iš Lietuvos ir kitų šalių. Tokių autorių pastaraisiais metais pritraukiama vis daugiau – tai latvis Dāvis Eņģelis, britai Martin Anderson, Anton Lukoszevieze ir Christopher Lyndon-Gee, graikas Theo Triantafyllou. Šiame numeryje lietuviškų muzikos albumų apžvalgą pateikia iš Sirijos į Lietuvą persikėlęs Tayeb Al Muhammad.
Ir viena šio numerio naujovė – stambiu planu pristatoma ne viena, o dvi muzikos asmenybės: Monikaze ir Free Finga. Taip pat skaitykite apie ryškiausius Lietuvos šiuolaikinės muzikos kolektyvus ir atlikėjus, ne taip lengvai pasirodančią ar atpažįstamą lietuviškąją kultūrą šiuolaikinėje muzikoje, apie muziką buvusiose militaristinėse erdvėse bei kas iš tiesų vyksta Vilniaus centre esančiame kalėjime, kur buvo nufilmuotas ketvirtasis serialo „Stranger Things“ sezonas.