Andrius Šiurys

Elektroninės, akustinės akademinės, taikomosios muzikos kūrėją, tarpdisciplininių darbų autorių,  įvairių grupių narį, atlikėją bei iniciatorių Andrių Šiurį sudėtinga priskirti kokiai nors stilistinei srovei. „Šiuolaikinė“, „orkestrinė“, „ambientinė“, „lengvo klausymo“, „eksperimentinė“, „antimuzika“ ‒ tai tik kelios nuorodos, bandant kategorizuoti kompozitoriaus muzikinę veiklą. Tikslesniam apibūdinimui galėtų būti sudarytas net naujadaras ‒ šiurrealistiška muzika. Siurrealizmas ir Šiurio originali muzikinė kalba jungia visas kompozicijas ‒ nuo instrumentinių kūrinių („Poulet à labroche, Cordon bleu“, 2018), muzikos spektakliams („Kafka Insomnia“, 2020), elektroninių improvizacijų („Elektroninės muzikos trio“) iki absurdiško triukšmo („Galvos oda“), skatinančio apmąstyti tradicinę muzikos sąvoką. Kompozitoriui svarbi ir kolektyvinė kūryba, kurioje gimsta tokie tarpdisciplininiai darbai kaip „Glaistas“ (2020) ar „Inercija“ (2018).

Faustina Dedūraitė

Maldos iš Nojaus arkos

X
Maldos iš Nojaus arkos

Spingsulės blykstės aklam

X
Spingsulės blykstės aklam

Nesusikalbėjimai

X
Nesusikalbėjimai

Biografija

Andrius Šiurys (g. 1991) 2009–2013 m. studijavo Kauno technologijos universitete, kur įgijo Muzikos technologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. 2013–2015 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė kompoziciją (skaitmeninės technologijos) prof. Ryčio Mažulio klasėje (magistro laipsnis).

Andriaus Šiurio kūryboje muzikalumas susipina su siurrealizmu, absurdo išraiška, įvairiais vaizdiniais, net savotiškomis kaukėmis. Programiniuose pavadinimuose dažnai pasikartoja žodis „sapnas“, ryški nemigos-nakties-mistiškimo linija, metaforų kalba, simboliai. Akademinėje kūryboje instrumentinė išraiška dažniausiai jungiama su elektronika („Nesusikalbėjimai“, 2015; „some kind of dream about itself“, 2016), prasiskverbia popmuzikos ritminis pulsas, charakteringiausi džiazo motyvai („Mėnulio skrydis“, 2016; „Moments of Inertia“, 2016), fonetinis kalbos skambesys („Poulet à labroche, Cordon bleu“, 2018 naudojama Paulinos Simutytės išgalvota kalba, panaši į prancūzų). Kūrinių muzikinėje išraiškoje itin svarbus žodis: partitūrų pradžiose dažnai pateikiami epigrafai, eilėraščiai, ištraukos („Nebylaus androgino monologas“, 2014; „Spingsulės blykstės aklam“, 2015; „Iš ketvirtosios dimensijos“, 2020). Kompozicijose gausiai naudojamos išplėstinės grojimo technikos (près de latable, sul ponticello, sul tasto), perėjimai nuo vienos technikos prie kitos, mikrotoniniai sąskambai, jų glissando, chromatiniai klasteriai. Partitūrose, kaip sufleriai atlikėjams aleatoriniuose fragmentuose, improvizacijų intarpuose, pateikiami Paulinos Simutytės piešiniai („Maldos iš Nojaus arkos“, 2019; „Poulet à labroche, Cordon bleu“, „Iš ketvirtosios dimensijos“).

Vaizdo ir žodžio jungimas akademinėje kūryboje – nuoroda į tarpdisciplininius menininko darbus: instaliacijos, garso montažai, muzika projekcijai, parodoms. Į šias meno formas netelpa vienas paskutinių projektų ‒ garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“ (2020). Jį sudaro vienodai svarbūs komponentai: keturių Holokaustą išgyvenusių žydų pasakojami atsiminimai, garsovaizdžiai, fizinė klausytojų kelionė Vilniaus gatvėmis, pasakojimus iliustruojanti miesto architektūra. Šis kūrinys – kolektyvinės kūrybos vaisius, jo bendraautoriai: režisierius Mantas Jančiauskas, dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, kompozitoriai Andrius Šiurys bei Jūra Elena Šedytė.

Nuo 2016 m. Andrius Šiurys rašo muziką teatrui, o nuo 2017 m. ir filmams. Garsas tampa dar vienu iš tarpininkų tarp aktorių, scenografų, šviesų dailininkų, operatorių, kartu su kitomis meninėmis priemonėmis dalyvauja pasakojime, peržengia istorinius, kalbinius barjerus, itin stipriai veikia emociškai (muzika internetiniam spektakliui „#PROTESTAS“, 2020; šiuolaikinio šokio spektakliui „Rozetos akmuo“, 2017; nebyliam trumpametražiam vaidybiniam filmui „Nosis“, 2017). Tarp A. Šiurio kompozicijų teatrui pasitaiko ir tokių, kur muzika prasiveržia į pirmąjį planą, tampa dominuojanti, gebanti keisti režisieriaus sumanymą, net pakreipti veiksmo eigą (spektaklis „Kafka Insomnia“, 2020). Kompozitorius kuria su režisieriais Pauliumi Markevičiumi, Žilvinu Vingeliu, Giedre  Kriaučionyte-Vosyliene, Mantu Jančiausku, Adomu Juška ir kt., spektakliai rodomi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Oskaro Koršunovo teatre, „Meno forte“, „Menų spaustuvėje“, Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje.

Kaip atlikėjas Andrius Šiurys dalyvauja ir kelių grupių veikloje: elektronines improvizacijas kuria Elektroninės muzikos trio kontekste (kartu su Jonu Jurkūnu ir Martynu Bialobžeskiu), atlieka kosminę, lėtą, melodingą „Delasferos“ muziką (Inga Šepetkaitė, Paulina Simutytė – vokalas, Justinas Žilys – gitara, Danielius Pancerovas – saksofonas). Duetas su Paulina Simutyte „lazy diamond’s underground“ turi ambientinės, psichodelinės muzikos bruožų: ilgi garsų srautai, švelnios melodijos, svaiginantys elektroniniai efektai, aliuzijos į haliucinaciją. Absurdiškas triukšmas, muzikinių normų paniekinimas  („pati baisiausia kaukė, kokią tik galiu užsidėti“ – A. Šiurys) atsiskleidžia grupėje su broliu Pauliumi „Galvos oda“.

Kompozitorius yra pelnęs įvairių apdovanojimų už kūrybą, tarp jų pirmoji premija už kūrinį „Mėnulio skrydis“ tenorui ir mišriam ansambliui, 2016 m. skirta jaunųjų kompozitorių konkurse „Musica Vera“; 2019 m. laimėtas Jaunojo kompozitoriaus prizas Lietuvos kompozitorių sąjungos Geriausių metų muzikos kūrinių rinkimuose; pelnyta „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacija kategorijoje „Metų patirtis“ už kolektyvinį darbą „Glaistas“ (muzika kurta su Jūra Elena Šedyte).

Faustina Dedūraitė

Kūrinio pavadinimas/Kompozitorius/Instrumentuotė

Metai

Trukmė

Pavyzdžiai

Užsisakyti

Kūrinio pavadinimas/

Metai/

Trukmė