Orlandas Narušis

Garso architektu vadinamo Orlando Narušio kūryba kruopščiai konstruojama nuo 2002 m. pagal abstraktaus audiovizualinio garso meno „maketą“. (Post)minimalistinis jo požiūris į muziką atsiskleidžia ne tik hipnozės ir garsinių erdvių sklidinuose pasirodymuose, bet ir tų pasirodymų kiekyje – Narušis gyvai koncertuoja retai, tačiau jo kūrybinėje biografijoje gausu leidybinių sumanymų, paties autoriaus vadinamų „garso projektais“, artimų glitch, noise, microsound estetikai. Visi jie – preciziškai apgalvoti, konceptualiai turiningi, atviri klausytojo interpretacijai ir saistomi pagrindinio siekio atrasti bei mistifikuoti nestandartinių garsų pasaulį. Daugiau kaip dekadą trunkanti jo kūryba, kartu su kitais postminimalistinę elektroninę muziką kuriančių autorių darbais, modeliuoja ir bendrą naujausių Lietuvos eksperimentinio garso pavidalų reljefą.

Ilona Klimaitytė

C14

Games 17

Invert 6

Panorama7

XX IXIV17

Biografija

Orlandas Narušis yra architektas, kuris savo gyvuose eksperimentinės elektroninės muzikos pasirodymuose taiko tarpdisciplininį požiūrį. Jo darbai – vizualiojo ir garso menų sintezė, kurioje naudojami principai gali atrodyti artimesni ne muzikai, o dizainui ar architektūrai. Narušio siekis – interpretuoti garsą ir bent iš dalies jį vizualizuoti, taip tiriant neribotus garso aplikacijos metodus.

Laisvos formos eksperimento įgyvendinimui jis naudoja įvairias medijas. Jo hipnozės ir garsinių erdvių kupinus pasirodymus buvo galima patirti festivaliuose „Jauna muzika“, „Centras“, „Baltas triukšmas“, „Ex-pansija“, „Garso zona“. Narušio kūryboje daug bendradarbiavimo ir kolaboracijų. 2012 metais jis improvizavo Artūro Slapšio tapybos triptiko garsinę interpretaciją apokalipsės tema, taip pat dirbo su Kauno šokio teatru „Aura“, kur buvo šokio spektaklio „Aseptinė zona arba lietuviškos sutartinės“ muzikos bendraautorius. Jo darbus galima išgirsti keturiose rinktinėse su kitais Lietuvos eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjais – Artūru Bumšteinu, Dariumi Čiuta, Raimundu Eimontu, Gintu K, Antanu Jasenka, Skardu, Denisu Šafovalu ir daugeliu kitų.

Orlando Narušio kūryba yra nutolusi nuo akademinės muzikos ar tradicinės elektronikos. Savo leidybinius sumanymus jis vadina garso projektais, apeidamas įpareigojantį, jo nuomone profesionaliai muzikai labiau tinkamą „albumų“ terminą. Menininkas įgyvendino daugiau kaip dvidešimt tokių garso projektų, kurių kiekvieną jungia siekis tirti, mistifikuoti ir atrasti nestandartinių garsų pasaulį. Autoriniai Narušio projektai siekia 2002 metus: pradedant nepretenzingai pavadintais kūriniais „1“ ir „2“ ir baigiant 2014 įrašytais „Tempera. Grid“ ar „4.Play.ON“. Daugiau kaip dekadą trunkanti jo kūryba, kartu su kitais postminimalistinę elektroninę muziką kuriančių autorių darbais, modeliuoja ir bendrą naujausių Lietuvos eksperimentinio garso pavidalų reljefą.

Pavadinimas/Metai