Jonas Tomkevičius

Nuolat neprognozuojama, nesilaikanti tvarkaraščių ir neskaičiuojanti savaičių ant kalendoriaus lapo – garso renginių ir performansų ciklas „proginė“ – ir vėl šmėsteli Vilniaus kultūrinių aktualijų akiratyje. Lapkričio 11 dieną Lietuvos teatro sąjungoje organizuojamas koncertas šįkart kviečia išgirsti danų trombonininkę Maria Bertel ir multiinstrumentininką, improvizacinės muzikos atlikėją bei kūrėją Gediminą Stepanavičių.

Artėjant renginiui su Gediminu prisėdome pakalbėti ne tik apie jo muzikinio kelio istoriją, bet ir ieškojome sąsajų tarp olandų ir lietuvių muzikos kultūros, aptarėme improvizacinės muzikos ypatumus bei atlikėjo/kompozitoriaus darbo iššūkius.

Turbūt pirmasis faktas apie tave, kuris tikrai kaskart bus paminėtas, yra tai, kad esi multiinstrumentininkas. Dažniausiai vaikystėje lankyti muzikos mokyklą paskatina (kartais ir priverčia) šeima. Kiek tavo tokiam daugialypiam meistriškumo siekiui įtaką darė aplinka, kiek tai buvo tavo noras?

Pradėjus lankyti pradinę mokyklą, mama pasiūlė rinktis tarp šokio, dailės arba muzikos, kad turėčiau ką veikti, tad per daug neabejojęs pasirinkau muziką. Trakų meno mokykloje pasirinkau fortepijoną – jo man visiškai užteko, kol draugo kambaryje atradau gitarą ir užsinorėjau išmokti groti akordais. Tuomet pradėjau mokytis groti klasikine gitara, 3 metus lankiau privačias pamokas pas Gedą Daraškevičių, kurios suteikė kitokį požiūrį į muziką. Kai mokiausi fortepijono, daugiausiai grojau klasikinį repertuarą, o gitaros pamokose teko prisiliesti ir prie brazilų, ispanų, pasaulinės muzikos, flamenko – tai labai praplėtė mano akiratį.

Tas noras mokytis įvairių instrumentų kilo iš bendro intereso ir noro sužinoti, kaip jie skamba bei kokius garsus ir kokią muziką galima jais išgauti. Pavyzdžiui, noras groti tūba kilo iš intereso groti orkestre. Orkestras domino ir kaip socialinis vienetas, kaip aplinka, kurioje galima užsiimti ansambliniu atlikimu. 

Tavo arsenale – fortepijonas, klasikinė ir bosinė gitaros, tūba, kontrabosas, trimitas – kodėl būtent šie instrumentai? Kuo jie tave traukia?

Kiekvienas instrumentas turi savo istoriją, net negaliu apibendrinti vienos priežasties. Trimitas, pavyzdžiui, mano gyvenime atsirado vėliausiai, kai karantino metu neturėjau ką veikti. Kadangi tai giminingas tūbai instrumentas ir turėjau trimitininkų draugų, kurie padėjo įgyti pradmenis, taip ir susiklostė aplinkybės. Pradėjau mokytis klasikinės gitaros, nes norėjosi kokybiškos gitaros mokyklos.

Bosinė gitara atsirado, kai mokykloje su draugais įkūrėme grupę, kurioje grojome roko muziką. Vėliau toje grupėje pradėjome improvizuoti, tad bosinė gitara tapo ir pirmu improvizaciniu instrumentu. Vėlyvoje paauglystėje teko sudalyvauti Vilniaus muzikos megėjų simfoninio orkestro vasaros stovykloje, kurioje teko galimybė išbandyti groti kontrabosu. Kiekvienas instrumentas turi savo vietą mano gyvenime.

Vėliau tavo muzikiniame kelyje atsirado ir gyva elektronika. Kiek tai buvo artima gyvų (akustinių) instrumentų atlikimo patirčiai, o kiek – visiškai skyrėsi? Kaip manai, ar pasaulyje, kuriame dominuoja elektroninė/sintezuota muzika, gyvi instrumentai dar vis vertinami, ar dažniau nurašomi kaip tam tikri priedai?

Gyvos elektronikos gyvumas pasireiškia spontaniškumu ant scenos, kuomet visi muzikiniai parametrai nėra fiksuojami iš anksto. Elektroninė muzika, kuri yra pilnai suprogramuota, skirtinguose pasirodymuose skambės taip pat, o gyva elektronika vystosi atlikimo momentu. Taip pat ir akustinis instrumentas, kuris paremtas žmogiškąja atlikimo technika, pasižymi tuo spontaniškumu – niekada nenuspėsi, kas gali nutikti ant scenos. Iš kitos pusės, techninės kliūtys gyvoje elektronikoje neretai gali sužlugdyti visą pasirodymą. Tai gali būti žymiai trapesnis muzikos laukas nei akustiniai instrumentai – jei grojant gitara viena styga nutrūksta, dar turi 5 kitas, kuriomis gali toliau groti, o jei vienas gyvos elektronikos komponentas nustoja veikti, tuomet visa sistema gali „užlūžti“ ir visas atlikimas tampa nebe toks, koks turėtų būti.

Taip pat gyva elektronika suteikia platesnę abstrakčių ir konkrečių garsų pasiūlą, gali praplėsti akustinio instrumento garsaeilį ir praturtinti tembrines savybes. Ji turi įvairių skirtingų pavidalų, kuriuos apibendrinti labai sudėtinga. Aš savo praktikoje taip pat naudoju erdvinį garsą, kuriame yra pasitelkiamas ne vienas garso šaltinis, ne stereo, o 4, 8 arba, kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikos inovacijų studijų centro Juliaus Juzeliūno erdvinio garso sferoje, galima rasti net 23 kolonėlės – tai pakeičia klausytojo suvokimą ir kokią patirtį jis išsineša iš pasirodymo.

Manau, kad akustiniai instrumentai nėra nurašomi. Nesakyčiau, kad elektroninė muzika dominuoja – ji kaip tik suteikia geras sąlygas akustiniams instrumentams, nes atsiranda platus pasirinkimas, kaip tą akustinį garsą perdirbti skaitmeniniu būdu ir dažnai elektronika tampa priedu akustiniam instrumentui, o ne atvirkščiai.

Šešerius metus studijavai Amsterdamo konservatorijoje – kokias didžiausias pamokas iš ten išsinešei? Kuo olandų požiūris į muziką skiriasi nuo lietuvių? O gal tas skirtumas nebėra toks didelis, kaip anksčiau?

Kadangi Amsterdamo konservatorija labai didelė, viename pastate yra apie 1000 studentų, džiazo skyriuje, kuriame aš studijavau, buvo virš 300 žmonių, o džiazo kontrabosininkų tuo metu, kai įstojau, buvo 32, tarp studentų vyko stipri, bet sveika konkurencija. Buvo didelis noras keistis žiniomis. Tai buvo dinamiška terpė kartu augti, dalintis ir joje vyravo supratimas, kad mūsų yra daug, mes visi skirtingi ir galime kažko vienas iš kito išmokti.

Kitas svarbus momentas – išvykus iš Lietuvos ir pasirinkus studijuoti norimoje konservatorijoje atsirado didelė motyvacija atiduoti visą save darbui ir tobulėjimui, stiprinti savo techninius įgūdžius negalvojant apie galutinį siekį. Taip pat išmokau nepriimti aplinkinių nuomonių, kurios būtų nepalankios asmeniniam augimui, nes visada atsiras kažkas, kuris sakys kažką daryti vienaip ar kitaip, bet iš tikrųjų viduje jauti, kad nori kultivuoti savo kelią.

Manau, kad tikėjimas savo keliu buvo viena didžiausių pamokų, kurias iš ten išsinešiau. Reikia atsirinkti, ko reiktų paklausyti ir ką pritaikyti savo praktikoje, o kokios kritikos atsikratyti ir susitaikyti su tuo, kad visų nepatenkinsi. Amsterdamas yra labai įvairus miestas muzikine prasme: ten yra labai daug aukšto lygio muzikantų, iš kurių galima mokytis, pati muzikinė scena itin plati, galima nuolatos surasti naujų įkvėpimo šaltinių. Ten supratau, kad reikia nenustoti domėtis, kas vyksta aplinkui ir išlikti smalsiam.

Apie skirtumą tarp Nyderlandų ir Lietuvos galiu kalbėti tik iš savo patirties. Dalyvaudamas džiazo ar eksperimentinės muzikos scenose Nyderlanduose supratau, kad jie tiesiog turi savo charakterį, skirtingą nuo Lietuvos. Kultūra tam tikra prasme yra visuomenės pasekmė ir pas mus ji yra kitokia, nes ir patys žmonės kitokie. Man atrodo, jog svarbu yra pagalvoti, kokios kokybės norime savo muzikoje – kadangi Nyderlandų populiacija yra didesnė, šioje šalyje sutinkama daugiau savo srities virtuozų, galinčių kokybiškai atlikti savo muziką. Dėl to paties darbo pasiūlymo gali varžytis žymiai daugiau žmonių, kartelė yra iškelta aukščiau.

Mūsų valstybė mažesnė, tad ta kartelė nėra tokia aukšta, tačiau mes patys turime stengtis ją kelti ir domėtis, kas vyksta kitose šalyse, kuriose muzikos rinka didesnė ir bandyti ją keisti Lietuvoje. Mano nuomone, Nyderlandų džiazo muzikos charakteris artimesnis JAV – ten aktualesnė bigbendų muzika, džiazo standartų atlikimas. Jie turi savitą nuostabių instrumentininkų bazę, todėl pati Nyderlandų scena labai konkurencinga ir tarptautiniu mastu.

Mūsų džiazo laukas galbūt labiau linkęs į individualizmą. Improvizacinės muzikos scenoje Nyderlanduose vis dar galima išgirsti Jurgio Mačiūno Fluxus judėjimo atgarsių, kuriuos perėmė džiazo pianistas, kompozitorius Misha Mengelbergas bei perkusininkas Hanas Benninkas – jie savo laisvojoje improvizacijoje rėmėsi savotišku pokštavimu, muzikos nerimtumu, atsitraukimu nuo profesionalaus meno ir institucionalizmo, jų muzika labiau sulaikyta savoje energetinėje būsenoje.

Kiek pastebiu, Lietuvoje turime energetiškai raiškią improvizacinę muziką ir manau, kad tam įtaką daro stipri punk muzikos kultūra – ji kupina asmeninės išraiškos, laisvės siekio ir subjektyvumo. Kai dar gyvenau Amsterdame ir vieną vasarą grįžau į Lietuvą, mane nustebino eksperimentinės ir improvizacinės muzikos koncertų ir jų lankytojų kiekis. Tokių koncertų būdavo po 3-4 per savaitę ir kiekvienas jų buvo kokybiškas, sulaukė didelio dėmesio tiek iš bendrosios, tiek iš muzikantų publikos. Amsterdame improvizacinės/eksperimentinės muzikos koncertus daugiau lanko konservatorijos studentai ir muzikantai, kurie būtent domisi tokia muzika, arba siekia išplėsti savo instrumento galimybių žinias, o pas mus yra juntamas per muziką išreiškiamos vidinės ekspresijos ir asmeninės laisvės poreikis. Galbūt tai susiję su tuo, kad mūsų valstybė dar ganėtinai jauna ir mes tikrai dar vis turime tą veržlumą, laisvės siekį bendrame kultūriniame lygmenyje.

Ne tik atlieki kitų kūrėjų muziką, bet ir improvizuoji bei įrašinėji savo. Ar ilgą laiką jautei, kad kūryba yra tau, ar paprasčiausiai norėjosi įvairovės muzikinėje praktikoje?

Muzikos kūryba tam tikra forma figūravo mano gyvenime dar nuo paauglystės, tačiau nieko neužsirašydavau ir nelabai kas yra išlikę iš tų pirmųjų kūrinėlių. Būtent bakalauro džiazo studijų Amsterdamo konservatorijoje metu pradėjau užrašinėti pirmuosius savo kūrinius, kuriuos atlikome su grupe ir jie vis dar išlikę mano repertuare. Bėgant laikui atsiranda vis daugiau galimybių kurti, turbūt daugiausia iš noro sudėlioti savas muzikines mintis ir jomis ką nors išreikšti. Improvizacija yra geras būdas tai daryti spontaniškai – tai yra gyvas reiškinys, lyg kūrybingas pokalbis, kaip ir kalbėdami su žmogumi galime kažkokias idėjas sukurti, kažką iš to žmogaus sužinoti, išmokti arba kažką jam papasakoti. Apskritai manau, kad groti savo bei savo draugų muziką yra privilegija ir aš tai labai vertinu.

Kaip apibūdintum savo muzikos garsinę paletę? Ar yra kokių ypatingų tembrų, kurie nuolat įkvepia?

Paskutiniu metu pradėjau domėtis specifinėmis garsinėmis tekstūromis, kartojamais motyvais – tai gali tapti abstraktesniu garsu, kuris kažkur neša, gali suteikti transcendentinę būseną. Tembriškai mane labai žavi kontraboso virštoniai, labai įkvepia tai, kaip juos savo kūryboje panaudojo italų kontrabosininkas Stefano Scodanibbio – bandau įtraukti tai į savo muzikinę praktiką.

Iš akustinių instrumentų kontrabosas mano kūryboje pasireiškia dažniausiai, jo garsinę paletę pasitelkiu ir gyvoje elektronikoje, kurioje nenaudoju skaitmeniniu būdu generuojamų garsų, o būtent modifikuoju kontraboso garsyną ir jį išplėtoju. Nauja mano idėja – interaktyvi kinetinė garso instaliacija iš kontraboso garsų – bus pristatyta gruodžio antrojoje pusėje galerijoje „Arka“.

Šis instrumentas manęs vis nenustoja stebinti – kokius jis turi garsinius polius, koks platus jo harmoninis diapazonas, koks įvairus perkusinis garsynas, o išplėstinėmis technikomis ir preparavimu galima tą garsyną dar kitaip manipuliuoti ir plėsti. Manau, kad dar greitu metu nenustosiu tuo žavėtis.

Daugeliui kūrėjų jų pačių muzika siejasi su tam tikrais ekstramuzikiniais reiškiniais – vaizdais, tembrais, specifinėmis frazėmis, gyvenimiškomis situacijomis… Tavo kūryboje tiek pats repertuaro programiškumas, tiek pats sonorinis laukas piešia specifinius peizažus. Iš kur jie kyla? Gal turi metodą, kaip ieškai tų skirtingų pasaulių?

Geras klausimas… Manau, kad muzika yra arčiausiai gyvenimo esantis meninis reiškinys, nes ja per laiko perspektyvą galima atspindėti gyvenimiškas situacijas, žmogaus emocijas ir patyrimus. Tai yra meno sritis, kurioje galime sukurti aliuzijas į žmogiškąją patirtį.

Negalėčiau išskirti metodo, kaip ieškau tų situacijų arba kaip norėčiau jas apipavidalinti. Tai, galbūt, ateina iš mano paties patirties, kuri yra subjektyvi – iš to, kaip matau pasaulį, jame galiu suprasti ir atskirti tam tikras situacijas, kurios atrodo aktualios, vertos dėmesio. Aš jas surandu, pastebiu ir galiu joms skirti kažkokį muzikinį momentą. Tai toks pasąmonėje glūdintis procesas, kuriame susipina žmogiškos patirtys ir išgyvenimai, ir jeigu tuo metu yra pasiekiami kažkokie kūrybiniai įrankiai, mes galime užfiksuoti tą momentą.

Kokiems estetiniams sprendimams griežtai sakai „ne“? Gal yra kokios muzikinės klišės, kurios nervina?

Dirbdamas su gyva elektronika stengiuosi išgauti organišką garsą, kadangi skaitmeninis garsas pats iš savęs dažnai turi tokią šaltą, statišką kokybę. Mėgstu muziką perteikti natūraliai, dinamiškai, kad ji būtų ne arčiau skaitmeninio, o gamtinio pasaulio. Kažkokių estetinių tabu neturiu, man atrodo, kad viskas gali veikti, jei tai pateikiama tam tikrame kontekste ir su gera idėja.

Atrodo, kad prieštarauji bet kokiam kompoziciniam sistemiškumui – improvizacija, visgi, yra tavo kūrybos ašis. Ar tai sąmoningas sprendimas? O gal kartais pasitelki konvencionalias muzikos komponavimo praktikas?

Neprieštarauju notuotai muzikai – užrašyta muzika mano praktikoje užima svarbią poziciją. Mano asmeninėje kūryboje dažniausiai atsiranda tam tikras balansas tarp iš anksto numatytos ir improvizacinės muzikos. Man patinka palikti laisvės spontaniškumui, kuris gali suteikti atlikimui momentinės prasmės, esamojo laiko patirtį. Gyvosios elektronikos kontekste remiuosi improvizacija, tačiau ji vis tiek yra sąlygota to, kaip ji paruošta. Instrumentinės muzikos atveju improvizuojant įtaką vis tiek daro instrumento galimybės ir turimų įgūdžių apribojimai. 

Ar svarbu būti suprastam? Ar svarbiau pačiam žinoti, ką turi omenyje viename ar kitame kūrinyje?

Kiekvienas iš bet kokios situacijos gali išsinešti tai, kam jis yra pasiruošęs ir ką gali suprasti. Būti visiškai suprastam apskritai gal net nėra įmanoma, nes kiekvienas žmogus išgyvena labai subjektyvius patyrimus. Galbūt svarbu yra suteikti patirtį, kuri leis kitam reflektuoti apie tai, ką jis pats supranta, kaip jam tai gali padėti jo kasdienybėje kitaip pažvelgti į tam tikras situacijas ir užduoti bei atsakyti į klausimus, kurie jam pačiam yra svarbūs. Man tai yra svarbu. Tas grįžtamasis ryšys gali būti visoks – kažkam gali nepatikti, gali būti nuobodu, o kažkas gali atsiliepti labai teigiamai. Bet koks komentaras jau rodo, kad klausytojas atkreipė dėmesį ir jam palikai kažkokį įspūdį, kad ir koks jis bebūtų. 

Be solo koncertų taip pat dažnai bendradarbiauji su kitais džiazo ir eksperimentinės muzikos atlikėjais bei kūrėjais. Ar yra tam tikri charakterio bruožai, darbo etikos niuansai, kurie tau svarbūs bendradarbiaujant su kitais muzikantais?

Man svarbu, kad kiekvienas atsineštų norą išnaudoti visą potencialą ir ateitų atvira širdimi. Tikiu, kad dirbant kartu proceso eigoje gali atsiskleisti to potencialo galimybės, koks bus rezultatas. Man patinka, kai žmonės ateina su noru maksimaliai išnaudoti tą galimybę. Visi kasdienybėje turime sunkumų, kurie mus slegia, trukdo būti produktyviais, socialiais. Man atrodo, kad didelė profesionalios praktikos dalis yra geras savo neigiamų charakterio bruožų suvokimas ir gebėjimas neleisti jiems daryti neigiamą įtaką kūrybiniam potencialui.

Kaip sprendi kūrybinius ar atlikėjiškus nesutarimus grojant ansamblyje? Kokie sunkumai dažniausiai kyla?

Kiek man tenka paskutiniu metu dirbti, tokių nesutarimų nelabai nutinka. Dažnai vyksta diskusijos, kaip galima efektyviau pasiekti kažkokį akivaizdų rezultatą. Jei įvyksta skirtingų vizijų nesutapimai, jie gali būti sprendžiami eksperimentų būdu arba diskusijos metu. Esu linkęs atsiriboti nuo savo ego ir jo impulsų, kurie norėtų muziką kreipti į vieną ar kitą pusę – muzika pati gali pasakyti, kur ji nori nukrypti. Aišku, visiškai nuo to ego atitrūkti yra neįmanoma, bet galiu sutikti daryti kompromisą, jei tikiu ta kita idėja, kuri būtų tinkamesnė. Manau, kad esu gana lankstus, galiu prisitaikyti prie situacijos, to tikiuosi ir iš savo kolegų.

Dažnai gali atrodyti, kad eksperimentinės muzikos bendruomenė gana uždara/nišinė. Ar tai lemia pačios bendruomenės, ar visuomenės nuostatai?

Eksperimentinė muzika yra, buvo ir bus tam tikra niša, kuri yra įdomi žmonėms, kurie turi tam tikrą interesą eksperimentui, garsų menui. Kaip sakoma, „beauty is in the eye of the beholder“ (liet. „grožis slypi žiūrovo akyse“), tad jei klausytojas neturi noro išgirsti, jis ir neišgirs. Didžiajai daugumai žmonių garso eksperimentai yra visiškai neaktualūs ir nereikalingi, tačiau yra tam tikra žmonių bendruomenė, kuri domisi šia niša ir tai procentaliai nėra didelė dalis visuomenės. Tikiu, kad tai yra ne priežastis, o pasekmė. Nors vietos šioje bendruomenėje yra daug kam, tačiau mažai kas ją pasirenka.

Aktyviai dalyvauji Lietuvos ir užsienio džiazo scenose. Ką manai apie šio žanro poziciją šiandien? Ar tikrai džiazas miršta, kaip dabar įprasta manyti?

Manau, kad džiazas nuolat keičiasi ir ta senoji džiazo versija – džiazas kaip populiarioji, dominuojanti muzika XX a. pradžioje – jau stipriai pakitusi. Bebop epizodas jau praėjęs. Tačiau džiazas yra gyva ir dinamiška muzikinė forma, kurią sunku apibrėžti ir, turbūt, kiekvienoje bendruomenėje ar šalyje jis yra vis kitoks. Tai yra dar vis labai gyva muzikos sritis – iki šiol ji daro didelę įtaką plačiam muzikos žanrų spektrui ir atvirkščiai. Džiazas tikrai nėra miręs.

Artėja garso ir performanso meno renginių ciklo „proginė“ koncertas, kuriame pasirodysi. Kuo „proginė“, tavo manymu, skiriasi nuo kitų šiuolaikinio meno platformų ar festivalių?

Man labai patinka „proginės“ formatas. Tai yra periodiškai organizuojamas eksperimentinės muzikos ir garso meno renginių ciklas. Paprastai vieno renginio metu organizuojami keli skirtingi pasirodymai, patys renginiai kaskart vyksta skirtingose lokacijose, organizatoriai kviečia tiek vietinius, tiek užsienio atlikėjus. „Proginė“ nuo kitų šiuolaikinės muzikos festivalių skiriasi savo prieinamumu, jaukumu, šiltumu – jaučiu, kad „proginė“ yra ypatingai bendruomeniškas reiškinys. 

Ko galima tikėtis artėjančiame koncerte?

Koncertas vyks Lietuvos teatro sąjungos salėje, kuri man pačiam yra unikali, neseniai atrasta jauki, galbūt visai paslėpta erdvė, tad joje nebuvę turės progą ją atrasti ir pamilti. Tiek aš, tiek Maria Bertel atliksime solo programas ir neabejoju, kad laukia įdomus ir unikalus improvizacinės muzikos vakaras.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.