Rūta Giniūnaitė

Vieni ją vadina „sutartinių guru“, tačiau dainininkė ir folkloristė Laurita Peleniūtė savo veiklą laiko ne profesija, o gyvenimo misija. Kadaise dainavusi folkroko grupėje „Žalvarinis“, šiandien ji buria žmones bendram sutartinių giedojimui projekte „Promočių giesmės“, kartu su Viktoru Diawara jungia archajišką muziką su elektronika projekte „Sutartronica“, o tarptautinė trijų Baltijos šalių grupė „The Baltic Sisters“ baltišką muzikinį paveldą pristato pasauliui. Visa tai vardan vieno tikslo – kad sutartinės skambėtų ne tik koncertų salėse, bet ir kasdieniame žmonių gyvenime.

Su Laurita kalbamės apie moterų balsuose išlikusį praėjusių kartų skausmą, tradiciją, kurią kartais tenka ginti net nuo jos pačios puoselėtojų, ir pyktį, tampantį kūrybos varikliu. O jis, panašu, nesustoja.

Laurita, kuo šiuo metu gyvenate? 

Noriu sulėtinti gyvenimą, bet nepavyksta. Maniau, kad ruduo bus ramesnis, bet renginių kiekis ir sutartinių poreikis sparčiai auga. Jau kokius 10 metų nesu turėjusi atostogų. Daug keliauju po pasaulį, bet su darbiniais reikalais, todėl šiek tiek ilgiuosi laiko sau ir artimiesiems.

Ar nereikia atsitraukti, kad papildytumėte vidinius resursus?

Kai mylimas darbas tampa gyvenimo misija, tada atrodo, kad jėgų yra daugiau nei iš tiesų. Dirbu dėl didesnio tikslo: noriu papasakoti pasauliui apie sutartines, išpopuliarinti jas Lietuvoje ir išgelbėti tradiciją ją perkeldama į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą. Kartais atrodo, kad pas mus avangardinis džiazas yra populiaresnis už folklorą (juokiasi). Aišku, jau kurį laiką savo ribas perženginėju, bet atėjo uždirbtas mano derliaus momentas: daug metų dirbau iš idėjos, o dabar turiu privilegiją iš to gyventi ir pasakyti „ne“ kai kuriems projektams, nors jie yra be galo įdomūs ir gilūs. 

Kada supratote, kad sutartines norite ne tik giedoti, bet ir saugoti, perduoti kitiems, mokyti kitus jas suprasti?

Sutartinės tik natūraliai pakreipė mano kelią, nes aš esu didelė visos lietuvių liaudies muzikos fanė. 

Papasakosiu vieną istoriją. Esu gan jautrus ir kartais per empatiškas žmogus. Jaučiu rato atmosferą kambaryje, ir galbūt griežta vaikystė mane verčia perskaityti kitų emocijas ir užfiksuoti nepatenkintus veidus. Nuo to priklauso mano saugumas. Pradėjau jausti, kad žmonės, padainavę sutartinę, jaučiasi pakylėti, švytintys tarsi nematoma šviesa.

Mano projektas „Promočių giesmės“ vyko penkerius metus kiekvieną trečiadienį be sustojimo – žmonės tiesiog traukė ir gręžė iš manęs visas įmanomas sutartines. Tradicija nusprendė grįžti per mane ir aš supratau, kaip apie sutartines pasakoti kitiems. Mano tikslas yra padėti suprasti sudėtingą giedojimo sistemą, nes pažinus folklorą, atsiranda ir pagarba jam. Ne aš sugalvojau, kad reikia puoselėti sutartinių tradiciją – žmonės nusprendė ir atrakino manyje šią misiją. Ją man padeda puoselėti ir dizainerė Ieva Vaivaraitė-Ošikienė, kurios kurti renginių vizualai parodo gylį ir traukia žmones dalyvauti.

Taip pat, kartu su mumis šiuo keliu eina ir smuikininkas bei kompozitorius Tadas Dešukas, kuris nėra folkloristas. Jo muzikos dėka sutartinės suskamba naujai ir moderniai, tuo pat metu išlaikydamos savo autentišką prigimtį. 

Ar giedodama sutartines domitės savo šaknimis, jaučiate ryšį su ankstesnių savo giminės kartų moterimis?

Visada. Sutartinių giedojimas be istorijos ir savo šaknų ieškojimo man yra neatsiejamas. Neįsivaizduoju, kaip galima suvokti dainos prasmę nevartant etnografinių knygų, poezijos, nesigilinant į tai, kaip gyveno ankstesnės kartos. Tam, kad suprastum liaudies dainą, privalai turėti platų žinių bagažą apie to meto, kuris apgiedamas sutartinėje, istoriją, buitį, socialinį gyvenimą be ryšio, interneto, radijo.

Sutartinė yra visiška mūsų protėvių palikimo ir istorijos esencija. Ypatingai graudžios moterų dainos, kuriose – labai nelengva dalia, kuomet moterys neturėjo pasirinkimo teisės, negalėjo pasiskųsti, kad jas muša vyrai, kad joms sunku… Jos tai sudėdavo į sutartines, kurios veikia kaip laiškai. Mes liudijame praėjusių kartų moterų skausmą, kad mūsų dukros nebepatirtų tos gėdos. Sutartinės mus jungia giliais bendruomenės saitais.

Mums, lietuviams, sutartines suprasti lengviau, nes jos parašytos mūsų kalba, pasakojama pažįstama istorija. Kas jose tokio universalaus, žavinčio prancūzą, vokietį ar kanadietį?

Užsieniečius sutartinėmis sudominti daug lengviau (juokiasi). Kadangi kitakalbių su sutartinėmis nesaisto joks emocinis ryšys, jie į jas žiūri kaip į šventą dainavimo sistemą. Jie nori pažinti unikalų kraštą, kalbantį beveik seniausia pasaulio kalba. Lietuviai dažnai sutartines sieja su nuobodžia mokykline programa, nors sutartinės visiškai neskirtos vaikams.

Esu vedusi daugybę užsiėmimų visame pasaulyje – nuo Sibiro iki Indonezijos. Atvažiavusi į užsienį publikai visada sakau, kad pristatysiu labai seną bendruomenės kūrimo sistemą, kurią naudojo mūsų protėviai, o jūsų užduotis bus vienas kitą matyti, girdėti ir jausti.

Gėdą sutartinėms jaučia neišprusę žmonės. Aš ir pati vaikystėje nenorėdavau klausytis armonika grojančio senelio, o dabar atiduočiau viską, kad galėčiau pagroti kartu su juo. 

Laidoje „Pasivaikščiojimai“ Ryčiui Zemkauskui sakėte: „Noriu, kad sutartinė karaliautų ne tik scenoje, bet ir tarpe mūsų kasdienybės, kaip bendruomenę kurianti ir mus visas suartinanti bei gydanti sistema“. Iš to gimė ir „Promočių giesmės“ – atviri bendro dainavimo ir sutartinių ratai. Kaip į juos pritraukiate žmones, kurie nori, bet bijo savo balso? 

Ironiška, bet visi mano ratai yra sudaryti iš tokių žmonių. Kadangi tą darau jau 10 metų, scenarijus toks pats: žmogus kartais pirmą kartą ateina galvodamas, kad tik sėdės ir klausysis. Kviečiu jį atsisėsti rate. Jis visada prisijungia dainuoti – niekada nebuvo mano ratuose tylinčio žmogaus. Dar dažniau būna taip: pradedu dainuoti, nes noriu pristatyti sutartinę. Ratas neišlaukia ir pradeda dainuoti kartu! Mus mokykloje mokė, kad turime viską išmokti per 45 minutes, o rate mes mokomės tiek, kiek reikia, bet su malonumu: kartojame tol, kol sutartinės melodija įsigeria į kūną. Mokomės švelnumo ir kantrybės sau, palaikymo. Ateina daug perfekcionistų, kurie galvoja, kad viskas turi pavykti iškart, bet jie ilgainiui supranta mokymosi proceso prasmę. 

Sutartinės yra labai paprastos savo melodija, sunku jas giedoti tampa tada, kai įstoję du balsai pradeda kurti ritmiką ir dermę. Tada reikia nepamesti savęs ir priimti kito balsą. Tai labai filosofiška mintis: nepamesti savęs priimant kitą. 

Prakalbus apie perfekcionistus: ir pati tokia esate. Tai labiau jums trukdo ar padeda?

Labai nuo to pavargau, nes aš arba darau iki galo, arba nedarau visai. Toks požiūris atima daug jėgų, bet pamažu mokausi. Neseniai kalbėjau su viena psichoterapeute, kuri ketina atlikti tyrimą mano 10 savaičių trukmės seminaro „Atrask sutartinę savyje“ metu ir stebėti, kaip jaučiasi į ratą vos atėję moterys, proceso metu ir pabaigoje. Sakiau jai, kad bus labai įdomu, bet nebūtinai gražu. Bus tikra. Tai esmė, kurią supratau per daugelį metų – niekas neturi būti idealu.

Matau, kaip moterys giedodamos jaučiasi, kokius vidinius kalnus jos perlipa ir tas perfekcionizmas tampa nebesvarbus. Jei turime bendruomenę, kurioje galime būti savimi, ateiti net ir su blogiausiomis dienos emocijomis, galime gyti. Kūnas gieda, o protas atsijungia. To mokau ne tik kitus, bet ir save. Šio seminaro esmė yra išmokti ne tik dainuoti, bet ir pažinti kitas moteris, priimti kiekvieną jos trūkumą ir skirtingą mokymosi procesą. Mes juk nežinome jų asmeninių istorijų ir patirčių; ir kai moteris priima kitą, ji pasidaro atlaidesnė ir sau. 

Buvo, kad giedodama patyrėte tą katarsišką, išskraidinantį jausmą?

Scenoje tai niekada nevyksta, dažniausiai tai patiriu rate. Giedant sutartinę išskristi reikia saugumo, artumo ir atvirumo. Vadinu savo užsiėmimus sutartinių edukacija, nors kiekvienas ją patiria skirtingai. Vienas edukuojasi, antras patiria muzikos grožį, trečias – katarsį ar nugali baimę dainuoti. Niekada nevadinu to gydymo ratu ar mantra, bet jei pasiseka, tos valandos tokiomis tampa.  

Labai įdomu stebėti, kaip senąjį folklorą jungiate su dabartiniais garsais – kalbu apie jūsų ir Viktoro Diawaros projektą „Sutartronica“, sulaukusio daug dėmesio užsienyje. O kur yra riba, už kurios interpretacija jau pradėtų naikinti pačią tradiciją?

„Sutartronica“ yra labai konservatyvus projektas. Viktoras kuria muzikinę dalį, o mes giedame sutarines. Tai yra archajika, sujungta su elektronika, bet esmė išlieka, nes sutartinės struktūra nesikeičia. Mes tik dainuojame savais balsais – kaip ir tos moterys, kurios kadaise dainavo sutartines. 

Dar vienas labai svarbus jūsų ir kolegių iš Latvijos ir Estijos projektas – „The Baltic Sisters“, gimęs 2022 m. „WOMEX“ konferencijoje ir vos per kelerius metus išaugęs iki albumo, „Songlines“ ir užsienio ekspertų įvertinimo, tarptautinių koncertų. Kaip manote, kas lėmė tokį priėmimą?

Unikaliausias yra ne mūsų projektas, o Baltijos šalių istorija. Esu daugybę metų stovėjusi Lietuvos stende „WOMEX“ konferencijoje pristatydama lietuvišką folklorą. Dažnai sulaukdavau klausimo: o kodėl Lietuva, Latvija ir Estija pristato savo šalis kartu? Kaip gali būti, kad trys tautos, gyvenančios šalia, niekada nesipyksta? Aš atsakydavau, kad reikia bendro priešo, sunkios istorijos ir bendros dainos susikibus rankomis tūkstančius kilometrų.

„The Baltic Sisters“ yra tik to padarinys. Vineta (Romāne – R.G.) ir Marion (Selgall – R.G.) atėjo pas mane ir paprašė, kad pamokyčiau dainuoti sutartines. Ar man reikėjo to naujo projekto? Tikrai ne. Bet jis gimė iš unikalios ir įkvepiančios mūsų šalių istorijos. Viskas įvyko neplanuotai: koncertai, renginiai, o vėliau prie mūsų prisijungė ir kanklininkė Liene Skrebinska. Galvojome, kad viskas baigsis ties viena įrašyta daina, bet vėl susitikome ir įrašėme albumą „Värav/Vārti/Vartai“.

Mes iš tiesų tapome seserimis. Galime pusmetį nesimatyti, bet susėdę prie stalo iškart jungiame savo folkloro žinias ir kaifuojame. Antrajame albume mes jau jungsime trijų skirtingų šalių liaudies dainas ir kalbas. Tai unikalus projektas. Sutartines turi tik Lietuva, specifiškai Aukštaitijos regionas. Estija turi regioną Setumą, kuris taip pat įtrauktas į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą, o Latvija naudoja burdoną. Mūsų folklorai labai skiriasi, bet turime daug panašumo mitologijoje, apdainuotose istoriniuose įvykiuose. 

Lietuvoje nėra atskiros struktūros, kuri nuosekliai užsiimtų folkloro muzikos eksportu, todėl daug ką darote pati. Ar tokios sistemos reiktų?

Sudėtingas klausimas. Neseniai buvau viename polifonijos festivalyje Prancūzijoje. Žiūrovai ten visą laiką dainavo: prieš valgį, valgydami, pavalgę… Jiems tik duok ką nors padainuoti. To dažnai nebematau užsienyje, toje pačioje „WOMEX“, kurioje daug fotosesijų, pristatymų, mikrofonų, efektų, ir vis mažiau to smagumo dainuoti kur nors už kampo arba kitam į ausį, mažiau gyvo ryšio ir žemės skonio.

Manau, kad tik per tikrumą ir artumą su žiūrovu mes parduosime jam folklorą. Jį reikia suprasti, o ne tik skleisti oficialią žinią ir būti scenos žmogumi. Reikia atsidavusių, apsiskaičiusių, daug festivalių aplankiusių žmonių. Dabar realiai tą darome tik mes su „The Baltic Sisters“ ir Viktoru. Nors „Sutartronica“ ir turi vadybą, kuri nuima labai daug organizacinio darbo, vis vien esu užsivertusi skambučiais ir dokumentais. 

Labai patiko viena jūsų mintis, kad visi jūsų projektai iš zlasties (liet. pykčio – R.G.) atėję. Ant ko labiausiai pykstate dabar?

„Promočių giesmės“ gimė iš pykčio, kai kažkur perskaičiau, kad lietuvių liaudies daina mirė. Tai buvo tiesa, todėl ir supykau. Pradėjau rengti „Pasidainavimus su Laurita“, o vėliau susapnavau pavadinimą „Promočių giesmės“. Aš juk užaugau po stalu, kai visi dainavo namuose, tai kaip mes galime to neišsaugoti?! Juk čia mūsų šventa žemė, kur mes gimėme, kuria vaikštome ir už kurią esame atsakingi.

Pasakiau sau, kad organizuosiu vakarus, kur žmonės gali ateiti išsidainuoti. Ir padariau. Man pačiai to labai reikėjo. Vėliau gimė vienos dienos „Vasarvidžio moterų sutartinių“ festivalis, kuris per devynerius metus beprotiškai užaugo ir kasmet surenka šimtus dalyvių.

Dabar labiausiai pykstu ant folkloristų, kurie nesidalina žiniomis, neina pas žmones, nemoko ir nepaaiškina, kaip folkloras veikia. Folkloras iš tiesų paliko mūsų kultūrą, populiariomis išliko tokios vaikiškos dainelės kaip „Du gaideliai“, bet realiai nebeliko kasdienės dainavimo tradicijos.

Folkloristai nejaučia atsakomybės ją išsaugoti, o prisijungia prie kritinės komentatorių masės, kritikuojančios mane ir kitus. Tai pasakykit, pamokykit, kaip reikia daryti! O kiek galėtume kartu nuveikti – juk tie, kurie bamba, turi žinių, bet jas laiko sau… 

Laurita, kokią sutartinių tradiciją norėtumėte matyti po 100 metų?

Esu įsitikinusi, kad istorija yra banguojanti. Tai nėra pirma sutartinių atgimimo banga. Dar prieš uždraudžiant Lietuvos spaudą, žmonės pradėjo jas rinkti ir užrašinėti. Tai, ką darė visi Aušrininkai ir Varpininkai, padėjo išsaugoti lietuviškas šaknis ir tradicijas. Jonas Basanavičius, matyt, irgi be zlasties neapsiėjo, kai paskatino visus rinkti ir užrašyti mūsų pasakas, mįsles, dainas.

Yra viena neįtikėtina istorija apie suomių mokslininką Robertą Augustą Niemį, kuris atvykęs į Lietuvą XIX a. pabaigoje surinko ir užrašė daugybę kūrinių, nes jų reikėjo jo filosofiniam veikalui apie „Kalevalą“. Jis pamatė, kad tų dainų niekur nėra, todėl kibo į darbus su kunigu Adolfu Sabaliausku-Žalia Rūta. Kartu jie išleido pirmąją knygą „Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“, kurioje paskelbta pusantro tūkstančio kūrinių, iš kurių beveik 800 sutartinės.

O vėliau Sabaliauskas, atsidūręs Suomijoje, gerai išmoko suomių kalbą ir išvertė „Kalevalą“ į lietuvių kalbą. Esu tokių istorinių knygų fanatikė – nuostabiausia matyti, kaip autoriai apibūdina to meto gyvenimą, keliones į valsčius, žmonių buitį, transportą, ligas. Kai suprantu, kokia sudėtinga ir įvairi yra sutartinių užrašymo ir saugojimo istorija, tiesiog negaliu jų nedainuoti ir neperduoti kitiems. Tikiuosi, kad ir kas benutiks mūsų šaliai, bent jau jausmas dainuoti kartu išliks. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.