Milita Lozoraitytė

Lietuva jau antrus metus iš eilės, Lietuvos muzikos informacijos centro, Lietuvos kultūros instituto, Lietuvos kultūros tarybos ir „Bang on a Can“ organizacijos dėka, turi išskirtinę galimybę siųsti šiuolaikinės muzikos atstovą į muzikos rezidenciją ir festivalį „LOUD Weekend“, kurį rengia „Bang on a Can“ kartu su Masačusetso šiuolaikinio meno muziejumi („MASS MoCA“). 

Šiais metais Lietuvai atstovavo net trys muzikai – smuikininkės Lora Kmieliauskaitė ir Žydrė Ovsiukaitė bei finansavimą dalyvavimui laimėjęs kompozitorius Dominykas Digimas. D. Digimas atrankoje dalyvavo ir pernai, tačiau tuomet nesėkmingai. Šiemet, paskutinę paraiškos pateikimo naktį vis dar abejojęs, ar verta bandyti dar kartą, kompozitorius vis dėlto ryžosi ją užpildyti. Sulaukęs teigiamo atsakymo jis gavo progą trims savaitėms atsidurti vienos svarbiausių šiuolaikinės muzikos bendruomenių epicentre. 

Interviu D. Digimas pasakoja, kas, jo manymu, padėjo būti atrinktam, kaip atrodė intensyvi rezidencijos kasdienybė, kokius kūrinius jis joje parašė ir ką ši patirtis jam suteikė kaip kompozitoriui.

Dominykai, paraišką dalyvauti muzikos rezidencijoje ir festivalyje „LOUD Weekend“ užpildei paskutinę naktį, o dėl paraiškos pateikimo labai dvejojai. Kaip manai, kodėl tau pasisekė būti atrinktam?

Pernai, pildant paraišką pirmąjį kartą, į šį darbą žiūrėjau labai rimtai ir per daug susikoncentravau į patį paraiškos formatą. Paraišką perkroviau tipiniais CV motyvais ir kita nereikalinga informacija. Šį kartą į visą tai pažiūrėjau pakankamai lakoniškai, paprastai, rašiau apie tai, ką darau, kas man patinka, nedaugžodžiavau ir, manau, jog gal tai ir buvo taikliausias pasirinkimas padėjęs atskleisti mane.

Tiems, kurie skaito paraiškas, nereikia primetinėti to, kuo nesi – jiems įdomus atvirumas ir nuoširdumas. Tačiau vienu iš motyvų, lėmusių šią sėkmę, laikyčiau ir tai, kad mano veikla labai stipriai susijusi su kūryba kolektyve, nuolatiniu aktyviu bendradarbiavimu su muzikais ir kitais menininkais. Būtent tai ir vyko rezidencijoje visas tris savaites.

Kaip atrodė tavo diena rezidencijos metu?

Rezidencija prasidėjo nuo Terry Riley kūrinio „In C“, kurį tradiciškai kiekvienais metais atlieka visi rezidencijos dalyviai. Vėliau rutina keitėsi, tačiau pirmąją savaitę įprasta diena atrodė maždaug taip: ryte pirmiausia keliaudavome į tradicinių Vakarų Afrikos (Ganos) šokių ir būgnijimo pamokas. Kartu su Nani Agbeli mokėmės tradicinės Ganos muzikos ypatybių, o visi išbandėme save skirtinguose amplua – dainavome, šokome ir grojome būgnų ansamblyje.

Tai, ką išmokome, vėliau pristatėme specialiame renginyje North Adams miesto publikai. Po šių užsiėmimų sekdavo įvairūs seminarai ir kitos veiklos, o po jų – pietūs. Visos rezidencijos metu vyko kompozitorių seminarai, kuriuose vieni kitiems pristatydavome savo kūrybą. Juose dalyvavo ir juos kuravo šios rezidencijos organizatoriai bei iniciatoriai Michaelas Gordonas, Davidas Langas ir Julia Wolfe.

Žinoma, į dienotvarkę dar įsisprausdavo ir mūsų kūrinių repeticijos. Jos nebuvo tokios dažnos kaip atlikėjų, kurie ruošė programas „LOUD Weekend“ festivaliui, tačiau laisvą laiką užpildydavo partitūrų korekcijos, naujo kūrinio rašymas ir kitų kompozitorių kūrinių atlikimas – pavyzdžiui, ruošėme Raveno Chacono „American Ledger No. 1“.

Nemažą laiko dalį užimdavo ir diskusijos tarp repeticijų, girdėtų koncertų bei kūrinių aptarimai. Laisvu laiku lankėmės „MASS MoCA“ galerijoje – ji tokia milžiniška, kad net per tris savaites pritrūko laiko ją visą išvaikščioti.

Kokių kompozitorių gretose atsidūrei tu?

Iš aštuonių kompozitorių turbūt nebuvo nė dviejų vienodų. Tarkime, Rohanas Chanderis, kurio muzikinė raiška labiausiai atsiskleidžia jam pasirodant kaip performatyviam noise muzikos atlikėjui, pseudonimu BAKUDI SCREAM. Jo darbai konceptualūs, politiškai aktualūs, juose dažnai kalbama apie indų diasporos problemas Jungtinėse Valstijose. Sami Anguaya – iš Kanados atvykęs Ekvadoro kilmės kompozitorius, daugiausia rašantis dainas ir grojantis savo suburtose grupėse.

Taip pat dalyvavo keletas kompozitorių iš Niujorko. Pavyzdžiui, Emilios Ulrich kūrybai labiausiai būdingos styginių instrumentų sudėtys, o Gideonas Broshy savo elektroninėje muzikoje naudoja glitch ir atsitiktinumais grįstus kūrybos procesus bei metodiką, kurią vėliau pritaiko ir rašydamas akustinę muziką. Mano kambariokas Morganas Harringtonas studijavo pas M. Gordoną, o šiuo metu mokosi pas J. Wolfe. Anksčiau džiazo pianistu buvęs Morganas dabar daugiausia domisi muzikos naratyvo ir struktūros santykiu bei kt.

Taigi visi turėjome labai skirtingą muzikinę praeitį, tačiau puikiai radome bendrą kalbą. Kai kiekvienas pristatydavome savo kūrybą, tikrai būdavo tokių momentų, kai norėdavosi tiesiog pritariamai sureaguoti: „Taip, aš irgi panašiai mąstau, taip pat organizuoju muzikinę struktūrą“, nors tas pats mąstymo modelis dažnai veikdavo visiškai kitame kontekste.

Ar būnant ten turėjai progą kažką sukurti, ar nuvykai ten jau su pilnu kūrybiniu bagažu?

Prieš nuvykdami į rezidenciją turėjome užduotį paruošti vieną didesnės apimties kūrinį dideliam ansambliui, kuris skambėjo „LOUD Weekend“ festivalio koncerte „Newest Voices World Premiere Concert“. Parašiau kūrinį pavadinimu „Albedo“. Jį inspiravo „Artemis II“ misija. Būdama reikšminga mūsų visatos pažinimo dalimi, ji man kontrastavo su tuo metu Žemėje vykstančia destrukcija. Keturi astronautai, be jokio ryšio su Žeme, atsidūrę tamsiojoje Mėnulio pusėje – tai tarsi buvimas visiškoje tyloje, prisiminimas ir taikos ilgesys.

Šiai būsenai perteikti panaudojau Jono Meko eiles iš „Gėlių kalbėjimo“. Viena kūrinyje pasikartojanti frazė – „bet man labai gailėjos ir sniego, ir baltos spalvos“ (angl. „but I was missing so, the whiteness and the snow“) – skambėjo atliekama puikios danų vokalistės Frejos Højland Høj. Didelio ansamblio repeticijas kuravo violončelininkas ir dirigentas Nickas Photinosas.

Nuvykę į rezidenciją taip pat gavome užduotį sukurti nedidelės apimties kūrinį ansambliui. Šios užduoties metu siekėme išbandyti kažką naujo – reikėjo rašyti čia ir dabar. Man teko didelė laimė rašyti kūrinį labai geriems muzikantams: violončelininkei Olivijai Marckx ir „Bang on a Can All-Stars“ ansamblio nariui, klarnetininkui Kenui Thomsonui. Parašiau kūrinį apie anksčiau minėtus Ganos būgnijimo užsiėmimus, tiksliau – apie ankstyvą kėlimąsi ir bandymą į juos nepavėluoti. Išbandžiau save intensyvesnėje, ritminėje muzikoje – buvo labai, labai smagu!

Kiek laiko rezidencijos metu skirdavai komponavimui, o kiek laiko bendravimui, klausymuisi, tiesiog buvimui su kitais?

Komponavimui turėjome tikrai nedaug laiko, kadangi visą dieną mus supdavo kitos veiklos, o tik vakarais gaudavome laisvą momentą kūrybiniam darbui. Savo viešbučio kambaryje su kambarioku pasidarėme dvi kūrybos zonas – jis man užleido stalą, o pats dirbo ant lyginimo lentos (juokiasi). Už tai aš jam išties esu labai dėkingas. Su juo taip pat turėjome labai gerą santykį, be rašymo taip pat labai daug bendravome, dalindavomės muzikiniais atradimais. Visa diena ir rutina būdavo tarsi nuolatinis buvimas muzikos ir kūrybos temoje, ko čia, Vilniuje, aš dažnai negaliu sau leisti. Retai kada pasitaiko galimybė skirti tiek daug dėmesio savo profesijai iš esmės.

Kokie tavo kūriniai buvo atlikti festivalio metu?

Iš viso buvo atlikti trys mano kūriniai. Tai mano jau minėtas didesnės apimties kūrinys vokalui ir dideliam ansambliui „Albedo“. Įdomus faktas – kūrinys turėjo trukti šešias minutes, tačiau repeticijų metu supratau, kad įvykiai per sparčiai keičia vienas kita, tad nusprendžiau kūrinį sulėtinti. Muzikantai atlikdami kūrinį žiūrėjo į chronometrą, tad nusprendžiau sulėtinti laiką: suprogramavau chronometrą taip, kad viena jo sekundė būtų vos ilgesnė. Taip šiek tiek apgavau sistemą ir kūrinys truko ne šešias, o aštuonias minutes (juokiasi). Taip pat, tarp kitų premjerų buvo pristatytas jau minėtas „running / drumming“ violončelei ir bosiniam klarnetui.

Visos rezidencijos metu vyko pietų rečitaliai, kuriuose dalyvaujantys atlikėjai ir kompozitoriai galėjo pasidalyti savo kūryba – kasdien po pietų galerijos erdvėse vykdavo keli trumpi pasirodymai. Šiame formate kartu su smuikininke Lora Kmieliauskaite, altininku Ethanu Cavanac'u ir violončelininke Olivia Marckx, kuriai teko atlikti visus festivalio metu skambėjusius mano kūrinius, atlikome kūrinį „Interjeras“ iš didesnio darbo „Balta tamsa“. Originaliai jis parašytas trims smuikams, tačiau šia proga pritaikėme jį kitai sudėčiai.

Ar pats North Adams miestelis, kuriame vyko rezidencija ir festivalis, taip pat yra įsitraukęs į festivalio gyvenimą?

Tikrai taip. Nors miestelyje, žinoma, gyvena ne tik menininkai, tačiau gyventojai pamatę tokią asmenybę kaip „Bang on a Can All-Stars“ gitaristą Marką Stewartą, dažnai jį atpažįsta, su juo sveikinasi. Kaip sako J. Wolfe, jis tarsi miestelio meras. Šis festivalis jau yra tapęs neatskiriama miesto ir jo gyventojų dalimi, visi žino, kad vasarą čia gyvens ir šurmuliuos „Bang on a Can“. Tad ir publikos koncertuose tikrai netrūko: sales užpildydavo ne tik vietiniai gyventojai, bet ir iš kitų didelių miestų suvažiuojantys klausytojai.

Rezidencijos metu, tikiu, kad teko artimiau bendrauti su „Bang on a Can“ įkūrėjais M. Gordonu, J. Wolfe ir D. Langu. Kokie jie pasirodė tavo akyse?

Jie yra absoliučiai paprasti, nuoširdūs žmonės, turintys nuostabų humoro jausmą. Žinoma, su jais turėjome ir rimtų diskusijų, bet atsiradus progai pajuokauti, jie būtinai tuo pasinaudodavo. Jų trijų dinamika skirtinga, tačiau jie labai gerai „sulipę“. Kalbėdamiesi jie gali vienas kitą sukritikuoti, bet tuo pačiu ir patarti ar atsispirti nuo kito idėjų. Jie išties yra daugiau nei geri draugai. Stebint juos man kilo labai didelis įkvėpimas ir džiaugsmas matyti aplink juos susibūrusią bendruomenę. Regis, užtenka vien tik jų egzistencijos, jog visiems būtų malonu ir gera, o jų idėjos nejučia visus įkvepia naujiems ieškojimams muzikoje.

Jie taip pat labai energingi! Pamenu, kaip M. Gordonas po paskutinio festivalio koncerto „MASS MoCA“ kieme norėjo pakelti tostą – tąkart jis be jokio vargo iš vietos užšoko ant maždaug vieno metro aukščio atbrailos pasakyti kalbą ir visus pasveikinti. Taip pat jie kartu su J. Wolfe kiekvieną dieną vaikšto į žygius, į vieną jų ėjome kartu ir mes. Julie ir Davidas buvo aktyviausi publikos nariai, prisijungę prie šokėjų mūsų Ganos muzikos pasirodymo metu. Iš pirmo žvilgsnio galėtum pasakyti – amerikiečiai... Bet pabuvęs su jais atmeti tą stereotipą ir pradedi matyti, kokie ji išties yra atviri, jų energija labai uždega, norisi daugiau laiko skirti bendravimui, kūrybai.

Ar buvo tokių momentų, kurių metu atėjo mintis – taip, dėl šito čia būti verta? 

Dabar į mintis ateina D. Lango pristatymas kompozitorių seminarų metu. Jis jį pradėjo dialogu su mumis, domėjosi, kas mums galėtų būti įdomu, o vėliau natūraliai perėjo prie pasakojimo apie savo karjeros pradžią, kolegas kompozitorius, to meto Niujorko muzikos sceną, kai dar nebuvo susiformavęs „Bang on a Can“ kolektyvas. Po to taip pat natūraliai perėjo prie vieno iš savo kūrinių pristatymo.

D. Langas yra nuostabus oratorius. Jo pristatymas buvo tarsi kūrinys – laikas prabėgo labai greitai, pasakojimas įtraukė ir žavėjo. Galiausiai, išgirdus kūrinį, apie kurį jis pasakojo, tarsi visos dėlionės detalės susidėjo į vieną. Tai buvo kūrinys „daisy“ styginių kvartetui, labai rezonuojantis šiandieniniame karo kontekste. Tai asmeninis kompozitoriaus dialogas su vienu mėgstamiausių jo kūrinių – George'o Crumbo „Black Angels“.

Ar galėtum pasidalinti vienu ryškiausiu patarimu, kurį gavai šios kelionės metu?

Negaliu pasakyti, kad tai buvo esmingiausia pamoka, kurią išmokau, tačiau dabar tai – pirmas dalykas, kuris ateina į galvą. Per paskutinį seminarą savo kūrybą pristatinėjo Shelley Washington. Jai išėjus, D. Langas mums pasakė: „Dabar pasiliekame čia.“ Ir davė mums savotišką „apmokymą“ – kaip festivalio metu pristatyti savo kūrinį ir kaip deramai po jo nusilenkti.

Jis pasakojo apie vieną savo mokytojų, kuris eidavo nusilenkti labai lėtai, kad sulauktų kuo daugiau plojimų. Vis dėlto taip daryti jis mums nepatarė – į sceną nusilenkti reikia eiti iškart, negaišinant publikos, ir padėkoti visiems muzikantams, nesvarbu, kiek jų daug bebūtų scenoje. Visa tai jis labai gražiai paaiškino, papasakodamas apie nusilenkimų tradicijos ištakas.

Ji atėjo iš laikų, kai muzikantų profesija buvo rūmų ekosistemos dalis. Atliekant muziką karaliui buvo privalu nusilenkti – taip buvo atiduodama pagarba ir išreiškiama padėka už galimybę atlikti savo pareigą. D. Langas labai gražiai išreiškė mintį, kad nusilenkimas nėra padėka už plojimus. Tai padėka už publikos skirtą laiką klausantis autoriaus sukurtos muzikos. Jis taip pat rekomendavo pristatant savo muziką nedaugžodžiauti ir apie kūrinį papasakoti taip, kad jį išgirdęs klausytojas po koncerto norėtų tave pakviesti puodeliui kavos.

Ir man atrodo, kad čia ir yra svarbi pamoka: visas šis procesas iš esmės nėra apie tave. Nors tu pristatai savo kūrybą, savo idėjas ir dažnai kalbi apie save, vis dėlto šis procesas yra apie santykį su kitu – apie kompozitoriaus ir klausytojo, kompozitoriaus ir atlikėjo santykį. Visi dalyvauja šiame procese. Nesvarbu, kad scena fiziškai yra pakelta – visi esate tame pačiame lygyje.

Ką, tavo akimis, ši patirtis suteikia kompozitoriams, ko kartais trūksta Lietuvos muzikos lauke?

Aš manau, kad mes esame gerame kelyje. Galbūt prieš kokius dešimt ar daugiau metų būčiau kitaip vertinęs muzikos lauką, bet dabar man atrodo, kad bendruomenėje tikrai skiriamas ypatingas dėmesys skirtingai muzikai ir skirtingų patirčių muzikams. Ne viskas susiveda į partitūrą, ne viskas yra tik apie muzikinę koncepciją – svarbiu tampa ir muzikinis patyrimas bei bendruomenės kūrimas. Man atrodo, kad tai yra reikšmingiausi elementai. Asmeniškai nesu pernelyg „elitiškų“ ar akademiškų muzikinių procesų šalininkas. Savo kūriniuose stengiuosi įnešti kitokio požiūrio. Šia tema kalbėjome ir rezidencijos bei festivalio metu, todėl manau, kad Lietuvoje mes esame gerose vėžėse.

Kaip manai, ar ši patirtis ir šios inspiracijos, apie kurias pasakoji, vėliau atsispindės tavo kūryboje, o gal jau pradeda joje atsispindėti?

Neišvengiamai. Tačiau daug dalykų, apie ką diskutuodavome, aš atpažinau, jie vyksta čia ir dabar, tik gal kiek kitomis formomis. Tai tik patvirtina mano mintis, jog einame geru keliu – bendra kūryba, bendruomenės formavimasis. Manau, kad tai tik plėsis. Tikiu, kad viso to nepamesiu ir galėsiu dalintis su kitais.

Pabaigai, ko reikia žmogui norinčiam patekti į šią rezidenciją ir festivalį?

Pastebėjau, jog ten susirinkusius žmones vienija viena mintis – bendruomeniškumas. Vieniems sekasi lengviau ir greičiau, kitiems sunkiau ir lėčiau, tačiau visi dega noru būti bendruomenėje, bendroje kūryboje ir bendrame muzikavime. Tikslaus recepto, kaip ten patekti neturiu, man tiesiog labai pasisekė. Tačiau, būkite nuoširdūs – tai svarbiausia.

Ačiū už pokalbį. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.