Rūta Giniūnaitė

Vieną šiltą rugpjūčio popietę, skambant kavos puodeliams lėkštutėse ir dūšią gaivinantiems (o gal marinantiems) gėrimams Vilniaus gatvėje, su muzikantu, dainų autoriumi ir poetu Domantu Razausku sėdime prie senųjų „Vėjų“, mačiusių daugybę Vilniaus naktų ir jų suglamžytų veidų. Dabar čia įsikūrusi pirmoji sostinės dainykla „Estrada“.

Kol po dainyklos langais kalbamės apie naująjį jo ir grupės „Vos Vos“ albumą „Dar Vos Vos“, amerikietiškas jo skambesio įtakas, įklimpusį ir užstrigusį lyrinį subjektą, lietų ir Domantui brangaus Aido Marčėno paliktus pėdsakus, dangus pamažu niaukiasi.

Dar vos vos, galvoju, palūkėk, dar nelyk. Dangus išgirsta.

Domantai, kokia tau buvo ši vasara?

Albumo darbai beveik ją visą suvalgė. Net ir atostogų metu kaime klausėme, karpėme, tvarkėme įrašus, nors albumą pradėjome įrašinėti dar praėjusią žiemą. Praėjo devyneri metai nuo pirmojo „Vos Vos“ albumo, kuris yra mūsų sugalvotos trilogijos dalis – „Vos Vos“, ką tik išleistas „Dar Vos Vos“ ir „Ir Dar Vos Vos“, kurį gal išleisime po dar devynerių metų (juokiasi). 

Šio albumo įrašymo darbai užtruko. Sukaupėme koncertinę savo patirtį ir galų gale susėdome studijoje pas Germaną Skorį, kuris ir prodiusavo albumą. Mūsų būgnininkas ir gitaristas nuolat gyvena tarp užsienio ir Vilniaus, o smuikininkas Simas (Butavičius – R.G.) palieka grupę, todėl norėjome greitai įrašyti tai, ką grojome gyvuose pasirodymuose.

Geriausi įrašai mums vyksta tada, kai jau esame susigroję, bet „Dar Vos Vos“ įrašėme ne pagal mums įprastas taisykles. Pradėjau vienas nuo gitaros, balso ir metronomo, tada sluoksniais viskas augo. Todėl kai ką teko perrašyti. Pavyzdžiui, Jonas (Krivickas – R.G.) užgroja elektrine gitara, gimsta nauji sluoksniai, suprantu, kad jau būčiau akustine grojęs kitaip... Darbai užsitęsė pusmetį, įrašėme daugiau gabalų negu sudėjome į albumą.

„Dar Vos Vos“ – kontrastingas darbas. Jame girdžiu daug senųjų „The White Stripes“ įtakų, taip pat ir lėtų, ramių baladžių. Kokio skambesio ieškojote kurdami?

Nenorėjome, kad albumas pavirstų minkštučiu – norėjome išlaikyti tą bliuzinę tamsą. Albumas pilnas amerikoniško vesternų skambesio. Vienoje dainoje nuskamba ir legendinio 1966-tųjų „The Good, the Bad and the Ugly“ filmo ištrauka.

Kita vertus, užkaifavom, kai Jonas gale tokį „Guns & Roses” įkvėptą solo kūrinyje „Dangaus nebeužtenka“ sugrojo, supratome, kad negalime palikti šios dainos nuošalėje. Taip albume atsirado viena vienintelė baladė.

Visų mūsų skoniai skirtingi, bet visi susitinkame kažkur ties Johno Mayerio muzika. Kreivas (Jonas Krivickas – R.G.) augo Amerikoje, o aš pats buvau tiesiog liguistas „The Doors“ gerbėjas, todėl vakarietiškas bliuzinis garsas ir yra „Dar Vos Vos“ albumo pagrindas.

Garsas – Amerika, o koks pagrindinis albumo tematinis vardiklis?

Nesistengiau, kad tai būtų konceptualus, vieną mintį plėtojantis tvarinys. Norėjau, kad kūriniai vestų vienas kitą, kad veiktų jų gravitacija, bet kartu liktų kontrastas, nedingtų tėkmė ir pulsas. Kaip koncerte. Dabar jau klausydamas „Dar Vos Vos“ randu ryšį tarp dainų. Pavyzdžiui, „Valstiečių tamsųjį“ ir „Viduržiemio bliuzą“ sieja tamsa, alkoholis. Nors albumą užbaigėme šviesiai su „Smėlio daina“, sakyčiau, kad bendra albumo tema – įstrigusio, bandančio ištrūkti, išklimpti, žmogaus kelionė.

Pavyzdžiui, dainoje „Įstrigęs“ rasime netgi konkrečias geografines nuorodas. Ten daug Vilniaus – Karoliniškių, Viršuliškių, „Merkurijaus“, „Mados“ (prekybos centrų pavadinimai – red.past.). Toje dainoje gyvena žmogus, kuris natūraliai įstrigo buityje, kasdienybėje, paskolose, šeimoje ir galvoja, kaip iš viso šito ištrūkti.

Jis bijo tapti dar vienu, kuris grįžta po darbo, pabučiuoja žmoną ir sėda prie televizoriaus. Kai supranti, kad tas pavojus įstrigti yra čia pat, imi išėjimo ieškoti. Kartais jis skysto pavidalo, kartais – metaforinis, o kartais visiškai tiesioginis – kaip ir dainoje.

Keisčiausia, kad tik ją parašius, išsikrausčiau iš tų vietų... Bet užvis gražiausia, kad toje dainoje yra eilutės: „<…> man artimas aidas mane moka būti. Aš jo sakiny – tik kabutė“. Jos skirtos išėjusiam Aidui Marčėnui, su kuriuo buvau pažįstamas nuo gimimo. Kol suvedinėjome albumą, Aidas iškeliavo į kitą laiką. Aidas man buvo labai brangus – visada patardavo, kuri daina verta gyventi, kuri – prastesnė. Jis – mano vienintelės eilių knygelės redaktorius. 

Aidą siejau su grynu rokenrolu, nes dar prieš man gimstant jis su mano tėčiu buvo įkūręs dadaistinę grupę „Ramapedas“, kurioje pats mušė būgnus, puodus. Labai džiaugiuosi, kad Aido pėdsakas taip neplanuotai liko albume, nors ir poroje eilučių. Aidas mokė išlaikyti vidinę laisvę nuo nieko nebėgant fiziškai. Aišku, galima viską mesti ir išvažiuoti, bet pakanka pakeisti kasdienybės požiūrio kampą. Perspektyvą. Pasukti kamerą kita kryptimi. Arba šiek tiek aukščiau. Šio albumo įrašymo procesas man savotiškai padėjo prisijaukinti buitį, atstrigti. 

Kažkada esi sakęs: „Nieko nebūčiau sukūręs, jei ne Aidas“. Ar gali kiek plačiau papasakoti apie jūsų santykį?

Aidas buvo mano tėvo klasiokas, gyvenęs Antakalnyje kaip ir aš, draugavęs su mano mama dar iki pažinties su tėvu. Jų abiejų santykis buvo tarsi Johno Lennono ir Paulo McCartney; jie vienas ant kito bambėdavo ir draugiškai stumdavo, bet kartu juos siejo nepaprastai stiprus ryšys, kuris visada sieja kartu kuriančius, kartu grojančius nuo mažų dienų.

Aš pat atsimenu kelis Aidus: Aidą, kuris supasi ant liustros per nesibaigiančius balius namuose; Aidą, kurio eilės mane išmokė rašyti; Aidą, kuris parašė eilėraštį mano gimusiai dukrai; Aidą, su kuriuo keliauta ir kalbėta apie viso pasaulio muziką. 

Jei mane verstų pasilikti vieno poeto eiles, jos būtų Aido. Jis unikaliai gebėjo kalbėti nepaprastai laisvai, apie svarbiausius dalykus, tuo pačiu metu gerbdamas formą, o ne maištingai ją laužydamas. Kas lietuvių literatūros istorijoje rašė geresnius sonetus? Viena svarbiausių jo poezijos elementų – paradoksas, kalambūras, sąskambis. Man jie irgi svarbūs rašant dainas.

Pamenu, Aidas 1991-aisiais išleido knygelę „Angelas“. Vėliau mokytojai, dėstytojai, kritikai svarstė apie religinę simboliką, o jam „angelas“ tiesiog labai gražiai skambėjo. Tada, dar paauglystėje, mane aplankė neįtikėtinas suvokimas, kad žodis turi ne tik semantinę galią. Jis turi daug daugiau jėgos.

Ir kai pagalvoji, ar kokio kito poeto vardas ir pavardė skamba geriau nei „Aidas Marčėnas“?! 

Pamenu, kai seniai seniai, dar studijų metais dirbau muzikos plokštelių parduotuvėje „Muzikumas“ Aušros vartų gatvėje, kurioje Aidas dažnai lankydavosi ir pirkdavo kompaktinius diskus…

Oi, jis buvo nuolatinis „Muzikumo“ lankytojas, melomanas, kolekcionierius, psichodelinio roko, krautroko ir bendrai visos muzikos mylėtojas. Aido poezijoje rasime daug Davido Bowie, Peterio Gabrielio ir kitų citatų. Jo mylimoji vienu metu uždraudė Aidui kaupti namuose CD, nes nebeužteko vietos. Tada jis po lova pradėjo gremžti skylę, kad ten galėtų slėpti įrašus. Pamenu, po vienos kelionės į Vokietiją netyčia prasitariau jai, kad nusipirkome naujų plokštelių. Aidas tokiu žvilgsniu į mane pažiūrėjo... 

Viename interviu esi sakęs: „Esu vagis, nes vagiu perskaitytas knygas, pamatytus filmus, išgirstą muziką, pastebėtus paveikslus“. Ką pastaruoju metu pavogei ir panaudojai kūryboje?

Anksčiau su Aidu, dabar su poetais Rimvydu Stankevičiumi, Vytautu Stankumi retkarčiais atliekame programas, kur jie skaito savo eiles, o aš jiems pritariu savo dainomis arba elektronikos garsais. Kai klausau jų eilių, suprantu, kad manyje gyvena amžinas pavydus vagis. Anksčiau kažkaip nerimaudavau, kai mano dainas lygindavo su kitų, išgirsdavo visokias įtakas, sakydavo „tu akivaizdžiai labai mėgsti tą ir aną“, o dabar tai priimu natūraliai – juk viskas, ko klausau, ką matau, skaitau, mane veikia.

Būna, kad užsikabinu už kelių žodžių ritminio piešinio ir tiesiog leidžiu siūlų kamuoliui pačiam išsivynioti. Ar tie žodžiai mano? Ar ta kalba mano? Ar tas rimtas mano? Ar kas nors išvis yra mano? Kai išgirstu nuostabią dainą, jos klausau daugybę kartų, analizuoju, kaip ji sukonstruota, noriu suprasti, ką turiu pavogti. Lygiai taip pat ir su paveikslu, fantastikos knygomis, klasikine, džiazo muzika, simfonijomis. Žmonėmis... Mano užrašinėje yra tūkstančiai pradėtų ir nebaigtų posmų, kurie niekuo nevirsta. Kartais jau ir nebežinau, kurie yra mano, kurie – nugirsti.

Antra vertus, geras tekstas, metras, rimas, ritmas, muzikavimas man darosi vis įdomesni ir svarbesni už visas „dvasines gelmes“, todėl mokausi iš gerai tą darančių. Nesu užsikišęs ausų vašku kaip Odisėjo kariai laive, saugodamiesi Sirenų. Noriu išgirsti tą dainą. 

Sugrįžkim į ankstesnius laikus. Kai gimei, tavo kambaryje jau buvo pakabintas J. Lennono plakatas. Ar greitai supratai, kad muzikos kelias – tau?

Ne, aš protestavau prieš muziką, nes mano šeimoje jos buvo daug: močiutė dėstė dirigavimą, senelis, dėdė, tėvas grojo, dainavo. Visai to nenorėjau, bet, matyt, kažkas įsirašo į genofondą.

Paauglystėje pradėjau bandyti brazdinti ir domėtis tais, kurie grojo iš tėvų plokštelių – „The Beatles“, „Pink Floyd“, „The Doors“... Įvyko grandininė reakcija, kuri niekada ir nesustojo. Žiū, po daugelio metų staiga jau šnekuosi su Artūru Barysu-Baru prie kavos apie klaikų ir siaubingą noise roką.

Visgi, po mokyklos pasukau į lietuvių filologiją: gal niekur nebūčiau ir įstojęs, jei per stebuklą nebūčiau gerai išlaikęs lietuvių kalbos ir literatūros egzamino.

Paskutinėse klasėse mano lietuvių kalbos mokytoja sugebėjo pamatyti, kad tas maištaujantis ir visa niekinantis paauglys, vis dėlto, mėgsta skaityti. Ir užkabino mane. Paskatino domėtis giliau, parodė, kad yra su kuo kalbėtis apie literatūrą ir jos amatą. Pirmieji trys studijų metai VU buvo fantastiški, universitete susipažinau su daugybe svarbiausių gyvenimo žmonių. Ne visi jau ir gyvi...

Ketvirtaisiais metais mečiau studijas, nes jos pasidarė nebeįdomios ir pradėjo trukdyti koncertams. Supratau, kad to baigiamojo darbo apie poetinę akustiką pas profesorę Viktoriją Daujotytę taip ir neparašysiu. Ji iki šiol man tai primena ☺

Turėjai ir įdomų etapą 2000-tųjų pradžioje – grojai legendinėje grupėje „Sportas“. Ką apie tą laikotarpį prisimeni? Kaip tada skambėjo Vilnius?

Problema ta, kad daug daugiau neatsimenu iš to laikotarpio (juokiasi). Vilnius buvo audringas, daug šėlome, šokome ant stalų, gėrėme, rūkėme ir... taip toliau. Kai kurie iš to liūno išlipome (arba galvojome, kad išlipome), o kiti įklimpo giliau.

Tuo metu garsusis Bertrandas Cantat įvykdė žmogžudystę Vilniuje, o aš buvau didelis jo grupės „Noir Desir“ gerbėjas, susirašinėjau su jų būgnininku. Kadangi „Sporto“ lyderį Marijų Bernotą-Maruką pažinojau, jis pakvietė mane padurniuoti ir pagroti kartu. Grupėje kiekvienas turėjome pravardę: Marukas, Lynčas, Meška... o mane pavadino Bertrandu Cantat.

Pusantrų metų smagiai kartu šėlome, grojome, net filmavomės. Laimėjome „Lietuvos dainų dešimtuką“, kurį anuomet vesdavo Jurga Šeduikytė. Laikas „Sporte“ buvo savotiškas poilsis nuo visų „dvasingumų“, kurių tuomet buvo pilnos mano paties dainos ir visi bardų koncertai. Organizmas tiesiog prašė kvailystės, pokšto, nesąmonės, kažko radikalaus. Bet ilgai negali misti vien tuo, todėl galiausiai keliai išsiskyrė. Bet džiaugiuosi, kad man teko patirti to bohemiško, laukinio, nesušukuoto, jau nueinančio Vilniaus jausmą.

Pernai sudarytame tavo įtakingiausių pastarųjų trijų dešimtmečių roko grupių dešimtuke, išskyrei „Radiohead“, „Nirvana“ ir „R.E.M“. O kokį trejetuką paminėtum lietuviškos muzikos kontekste? 

Būtų absurdiška nepaminėti „Foje“. Juk dar paauglys būdamas su vėliava iš šluotkočio ėjau į paskutinį koncertą. Net jei „Foje“ nekentei, vaidindamas gilų avangardą, tai irgi yra įtaka. O toliau reikėtų atskirti, kas darė įtaką asmeniškai man, o kas – visai muzikai.

Man: ankstyvoji „Antis“, „Bix“, „Kardiofonas“, „Airija”, Saulė ir „Žuvys“, „Lygiailyja“, Romas Lileikis, Vytautas Kernagis, ankstyvoji „Skylė”, „G&G Sindikatas”, pirmieji soliniai Andriaus Mamontovo albumai... Ką nors būsiu pamiršęs. 

Visai muzikai – gal kiti kvatosis, ar raukysis, bet „SEL“ albumas „Guma“ tuo metu buvo estetikos, madų, garso įrašo ir skambesio kartelės pakėlimas. Lietuvoje tada vyravo dvipartinė sistema – arba tu už „Foje“, arba „SEL“ (juokiasi). Aš buvau „Foje“ fanas, bet žmonės, kūrę „SEL“ garsinę estetiką, padarė savotišką revoliuciją.

Elektronikoje be proto svarbūs buvo „Exem“ – vieni protingos elektronikos Lietuvoje tėvų. Tais devyniasdešimtiniais tiek daug visko vyko! Pavyzdžiui, anuomet nelabai populiarūs albumai pasirodė esą lemtingi: kalbu apie Kipro Mašanausko ir Rimo Lileikio „Requiem“, arba Audriaus Balsio ir Romo Lileikio „Kiaulės sakmę“.

Daugybei pogrindžio muzikantų galingą įtaką darė vilnietiško ska punk scena: „dr. Green“, „LMP“, „Tai Ką?“, „Frekenbok“, visas „hardcore.lt“ judėjimas.

Buvo laikas, kai klausiausi doom metal ir blaškiausi ankstyvuosiuose „Mėnuo juodaragis“ festivaliuose, o Sereikose bambaliais apsikloję gulėdavome su „Ugnėlakio“ vyrais. Metalo muzika tuomet irgi brendo ir ieškojo savęs. O kai bręsti, randasi unikalūs, keisti, laisvi kūriniai. Nes nežinai, KAIP reikia daryti. 

Aišku, daugybė tų pradininkų nusilenktų dar vyresnei kartai, daugeliui juk ir „Hiperbolė“ buvo kertinė, garsą formuojanti grupė. O dabar? Dabar turime tiek visko... Vien šios gatvės, kurioje sėdime, baruose ir klubuose susitinka daugybė skirtingų stilių, estetikų ir judėjimų. Dabar neturi teisės bambėti, kad nėra geros muzikos ar galimybių. Antra vertus, įdomiausios grupės paprastai neskamba per pagrindines radijo stotis. Jei man reikėtų išskirti mano paties favoritus iš jaunesnių bičiulių, tai būtų „Garbanoto“ brolių kūryba, kuria žaviuosi ir „Baltojo kiro“ – Tautvydo Augustino šypsena, kuri tamsumas prašalina. 

Kol mes kalbamės, niaukiasi dangus. Nemažai ir tavo muzikoje lietaus: „Lietaus kambarys“, „Geležinis lietus“, naujame albume – „Lyjantys lietūs“… Ar pastebi, kad lietus tavo dainose tapo savotišku Razausko ženklu?

Kažkada „ChatGPT“ paklausiau: jei rašytum dainą kaip Razauskas, koks jos tekstas būtų? Dirbtinis intelektas sugeneravo kelis ketureilius, kuriuose buvo paminėti vėjas, Dievas ir lietus. Ėmiau kvatoti ir supratau, koks perteklius šių įvaizdžių mano dainose! Tie žodžiai tapo man bendriniais, pamatiniais nekintamais įvaizdžiais, kurie natūraliai apsigyveno mano dainų namuose.

Kartais stengiuosi jų vengti, bet ieškodamas rimo suprantu, kad be vėjo neišsisuksiu. Arba viską nuplaunančio lietaus. Dar pievų vis daugiau reikia, medžių. Gal todėl dabar vis dažniau tolstu nuo miesto link jų. Jie guodžia, atgaivina, įkrauna ir įstrigusį ištempia.

O kokia stichija galėtum apibūdinti „Dar Vos Vos“ albumą?

Man jis skamba kaip miestas paryčiais – kai visa tai, kas vyko naktį, su pirmais spinduliais pranyksta. Kai lietus, audra ir vėjas viską nuplauna ir diena prasideda iš naujo. Per visus juodulius ir nerimus, geismus ir gedėjimus link pirmojo saulės spindulio.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.