Milita Lozoraitytė

„Greita, nuslydusi ir su posūkiais“, – taip šiandien save apibūdina 60-metį švenčianti kompozitorė Zita Bružaitė. Trys būdvardžiai, kuriuose telpa ne tik nesustabdomas judėjimas į priekį, bet ir tam tikras neapibrėžtumas. Ir išties, jos profesiniame gyvenime būta daug daugiau nei vien muzikos kūrimas: ji vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungai, dirbo kultūros viceministre, 25 metus mokė kitus, kūrė ir įgyvendino įvairius kultūros projektus.

Tačiau pati, atsigręždama į savo kelią, sako visada norėjusi tik vieno – „palikite mane ramybėje ir leiskite man kurti muziką“. Šis, rodos, paprastas noras keistai nedera su jos nugyventu gyvenimu ir nuveiktais darbais kultūros lauke. Natūraliai kyla ir klausimai: kaip ir kodėl jos gyvenime atsirado tiek skirtingų „etikečių“? Kaip ji visa tai suspėja? O svarbiausia – apie ką ji galvoja šiandien?

Nuolatinė būsena

Kalbėdama apie tai, kas šiandien labiausiai užima jos mintis, Bružaitė nedvejoja – tai kūryba. Apie muziką ji galvoja ne tik sėdėdama prie natų popieriaus. „Buityje ar keliaujant iš taško A į tašką B vis galvoju, kaip išspręsti tam tikras kompozicines vietas: ar naudoti styginius, ar medinius pučiamuosius, o gal reikalingas vokalas“, – pasakoja ji. Kūryba, regis, gali lydėti ją bet kur, tačiau pati Bružaitė pabrėžia, kad taip būna ne visada: šiuo metu ji išgyvena intensyvų kūrybos etapą, o kitais laikotarpiais jos mintys nukrypsta ir į kasdieniškesnius dalykus.

Kūrybos procesas Bružaitei vyksta gerokai anksčiau, nei atsiranda pirmosios užrašytos natos. Eskizas jos galvoje gali bręsti metus ar dvejus, kol ateina jo laikas. Tuomet muzika užrašoma gana greitai – mat, kaip sako pati kompozitorė, visą partitūrą ji jau būna girdėjusi galvoje. Prie tokių pavyzdžių, ilgai gyvenusių galvoje priskiria didesnių apimčių kūrinius – kantoriją „Lumen fidei“ (2013), simfortą „Skydas“ (2016), daugelį kamerinių kūrinių (pvz.: „Atsisveikinimas“ (2021), „Dance in Blue“ (2006) ir kt.)

Šis santykis su laiku man pasirodė įdomus ir dėl to, kad kalbėdama apie dabartį Bružaitė netikėtai prabyla apie tai, kas nuo muzikos ją atitraukia. „Technologinė pažanga, skaitmena, tiesiog drasko mane“, – sako ji. Nuotolinės notarinės paslaugos, dokumentų pasirašymai ir įvairios sistemos jai tampa savotiška kova su pasauliu, kuriame vis daugiau dalykų vyksta virtualiai. Ir nors ji juokauja, kad pati savimi žavisi, kaip tas sistemas sugeba įveikti, kartu pripažįsta jaučianti ilgesį „natūraliam laikui, žmogiškumui, kontaktui“.

„Bėgu iš garsų pasaulio“

Dažnai net nepastebime, kad muzika mus supa beveik visur ir visada. Susitikus su kompozitore Kauno senamiesčio kavinukėje mus taip pat lydėjo muzikinis fonas. Tačiau pati jo net nepastebėjau, kol kompozitorė nepradėjo pasakoti apie pastangas pabėgti iš garsų pasaulio. 

Ir staiga ta foninė muzika tapo tokia garsi, kad vos galėjau susitelkti į priešais mane sėdinčią pašnekovę. Todėl labai gerai ją supratau, kai ji pasidalijo, kad geriausiai jaučiasi muziejuose ir bibliotekose – ten, kur tylu ir gali geriausiai „girdėti tik save“.

Ir nors kompozitoriaus užsidarymą vienišoje celėje ar bokštelyje būtų galima romantizuoti, Bružaitė tai įvardija kur kas paprasčiau – kaip būtinybę išgirsti savo pačios balsą ir vidinę muziką.

Tačiau tylos, regis, jai reikia ne tam, kad atsiribotų nuo pasaulio. Priešingai – kūrybą maitina ir visa tai, kas jame vyksta: kelionės, skaitymas, matymas, žiūrėjimas, ragavimas, susitikimai. Labiausiai kompozitorę įkvepia žmonės. „Kai keliauju, man labiausiai patinka stebėti žmones – jų kūno kalba man tampa tarsi ritminė formulė“, – sako ji.

Galvodama apie tai, pati bandau prisiminti, kaip girdžiu Bružaitės muziką. Mano ausimis, joje dažnai yra kažko labai šviesaus, raminančio, o kartais ir šmaikštaus. Vienas populiariausių jos kūrinių solo fortepijonui „Bangos“ man kelia būtent tokią būseną: besikeičiančios harmoninės slinktys pamažu atitraukia nuo aplinkos ir leidžia tiesiog būti muzikos tėkmėje. Klausantis atrodo, kad ne tiek seki muziką, kiek joje plūduriuoji – tarsi jūros bangų skalaujamas plūduras.

„Palikite mane ramybėje ir leiskite man kurti muziką“

Tačiau noras kurti muziką Bružaitei niekada nereiškė noro atsiriboti nuo visko, kas vyksta aplink ją. Priešingai – būtent aplinka, žmonės ir joje vykstantys procesai vis ištraukdavo kompozitorę iš tos ramybės, kurios ji, rodos, taip troško. „Tikrasis noras yra tik kurti muziką, bet bėda ta, kad aplinkui vyksta tiek daug įdomių dalykų“, – juokiasi ji.

Jai įdomu ne tik sukurti kūrinį, bet ir suprasti, kaip jis atsiduria scenoje, kaip veikia kūrybinė bendruomenė, kaip kultūra funkcionuoja valstybėje, kaip gimsta ir įgyvendinami projektai. „Sukurti kūrinį yra viena, bet atvesti jį iki scenos reikalauja kitokių įgūdžių“, – sako Bružaitė. Kūrinio gyvenimas tuo nesibaigia – reikia apie jį pasakoti, rūpintis jo atlikimais, ieškoti žmonių, kurie norėtų jį groti, bet taip pat ir pajausti kam jos muzikinis rūbas yra tinkamas, o kas sėkmingiau jausis apsisiautęs kito kompozitoriaus, kito muzikinio stiliaus rūbu. Gal todėl jai toks artimas ir kitas vaidmuo – padėti gyvuoti ne tik savo, bet ir kitų kūrėjų muzikai. Bružaitė pasakoja, kad jai smagu „įdarbinti“ kolegas kompozitorius, dovanoti jiems savo idėjas, inicijuoti projektus, kad tik atsirastų naujas kūrinys ir jis galėtų gyvuoti.

Ši veiklų įvairovė nėra vien įrašai biografijoje. 2007–2012 m. Bružaitė vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui, 2009–2017 m. – visai Lietuvos kompozitorių sąjungai, kartu su kolegomis įsteigė festivalį „Iš arti“, 2020 m. ėjo kultūros viceministrės pareigas, o šiandien rūpinasi Kauno „Santakos“ meno ir kultūros projektais. Greta viso to – 25 metai pedagoginio darbo. Ilgą laiką Bružaitė sakė, kad pedagoginio darbo „jau tikrai niekada“ nedirbs. Tas „niekada“ virto ketvirčiu amžiaus darbo su mokiniais ir studentais.

Galbūt būtent čia ir slypi vienas įdomesnių Bružaitės kelio paradoksų: nors pati save pirmiausia mato kaip kompozitorę, muzika jos gyvenime niekada nebuvo vien tai, kas užrašoma natų lape. Jai rūpi žmonės, kurie ją atlieka, aplinka, kurioje ji gimsta, ir galimybės jai pasiekti sceną. O dirbdama su jaunąja karta ji pati tampa ne tik mokytoja, bet ir mokine. „Jie vis tiek mus išmoko ir įkvepia“, – sako Bružaitė. Todėl paklausta, ar šiandien, žvelgdama atgal, ką nors savo kelyje keistų, ji atsako paprastai: viską pakartotų. Net su tomis pačiomis klaidomis, abejonėmis ir nepasitikėjimu.

Abejonė, kuri niekur nedingsta

Atrodytų, po daugiau nei keturiasdešimties metų profesinės patirties pasitikėjimo savimi turėtų pakakti. Tačiau Bružaitės atveju abejonė niekur nedingsta. Net tuomet, kai jos kūrybą kiti įvertina ir pastebi, ji pati išgirsta vidinį klausimą: „Ar tikrai buvo gerai?“ Galbūt šią abejonę palaiko ir nuolatinis suvokimas, kiek daug meno jau yra sukurta ir kiek dar lieka nepamatyta, neišgirsta, nepajausta. Bružaitė pati daug klausosi įvairios muzikos ir sako, kad būtent tai padeda išlaikyti smalsumą ir neleidžia pernelyg savimi žavėtis.

Šis santykis su savo kūryba atsiskleidžia ir tada, kai jos paklausiu, kokį vieną kūrinį ji norėtų palikti po savęs. Pirmoji mintis šaunanti į galvą kompozitorei – „Elegija“ pagal Algimanto Baltakio žodžius – kūrinys, kurį, jos manymu, greičiausiai pasirinktų kiti. Tačiau pati rinktis nenori. „Išlikimo istorijos labai keistos ir nenuspėjamos. Kas išliks – tebūnie“, – sako ji.

Didžiausias įvertinimas – skambantis kūrinys

Bružaitės profesiniame kelyje netrūksta ne tik kūrybinių iniciatyvų ir kompozicinių darbų, bet ir jų įvertinimų. Trumpai paminint keletą jų: Kauno miesto savivaldybės Kultūros premija, „Įsimintiniausios Kauno menininkės“ titulas, jai skirtas „Tikros muzikos“ apdovanojimas už tautinės muzikos paveldo saugojimą ir puoselėjimą, 2019 m. ji apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už muzikos universalumą ir emocinį atvirumą ir t.t.

Visgi kompozitorei didžiausias įvertinimas yra ne apdovanojimai (nors ji jų tikrai nenuvertina), o vis dar gyvai skambantys ir aktualūs jos kūriniai. „Kai staiga tau paskambina ir sako: „Mes vėl norim groti tavo kūrinį“, tai yra didžiausias įvertinimas“, – sako kompozitorė. Kiek nedrąsiai Bružaitė pokalbio metu prisipažįsta, jog norėtų kurti ir visą savo kūrybą dėti į stalčių, tačiau bėda ta, kad tie stalčiai nuolat lieka tušti: „Dabar net nedrįstu taip teigti, bet man regis, jog nelabai turiu kūrinių, kurie būtų neatlikti...“ Už tai kompozitorė jaučia didelį dėkingumą: jos kūriniai vis sugrįžta į sceną, juos renkasi atlikėjai, prašo parengti aranžuotes kitoms sudėtims ir jų gyvenimas nesibaigia vos po pirmojo atlikimo.

Nešti šviesą

Per keturis kūrybos dešimtmečius keitėsi ne tik pati Bružaitė. Pasikeitė ir muzikinis pasaulis, kuriame ji kuria. Paklausus jos, kokias tendencijas ji mato šiandien, kompozitorė sako, jog pastebi vis daugiau audiovizualinio turinio, performatyvumo, elektroninės muzikos, skaitmeninių priemonių.

Tradiciniai žanriniai pavadinimai jaunajai kartai, jos akimis, kartais jau tampa per siauri. „Simfonija“ ar „kvartetas“ ne visada pakanka nusakyti tam, kas vyksta šiuolaikinėje kūryboje.

Šiandien Bružaitė atvirauja, jog muzikoje ir apskritai gyvenime, ji netoleruoja agresyvumo. Matyti destrukcijos, nepagarbos ir pykčio pripildytą meną ją labai stipriai skaudina. „Kai matau intervenciją, sudorojimą, naikinimą... tai ne muzika, tai agresija“, – sako ji. Išgirdus šias jos mintis pasidaro aišku, kodėl Bružaitės kuriama muzika, atvirkščiai, yra tokia šilta ir atvira.

„Turiu tokį utopinį siekį savo muzika žmonėms atnešti kiek įmanoma daugiau giedros ir šviesos“, – sako Bružaitė. Taip pat, ji nenori, kad klausytojas iš jos muzikos išsineštų vien struktūrinius paaiškinimus – sekvencijas, disonansus ar tonacijas. Muziką reikia išgirsti, pajusti ir, jeigu ji tinka, įsileisti. 

Tačiau šviesa nereiškia vien džiaugsmo. Kompozitorė pati pastebi, kad iš liūdesio gali gimti šviesi muzika, o iš džiaugsmo – ir tokia, kuri viską griauna. Kūrinio viduje emocijos nuolat transformuojasi. Galbūt todėl jos kūrybinis pasaulis nėra toks paprastas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jame daug žaismingumo, judėjimo, skirtingų muzikinių formų ir idėjų, tačiau kartu – nuolatinis noras atsitraukti nuo triukšmo ir išgirsti tai, kas yra giliau.

Palinkėjimas

Sakoma, jog tam, kad svajonės išsipildytų, svajoti reikia garsiai. Bružaitės svajonės šiandien paprastos ir žemiškos – ji nori išlaikyti gebėjimus, įrankius, sveikatą, laiką kūrybai. Nori, kad jos ir bičiulių muzika išliktų reikalinga atlikėjams: „Tiesiog noriu išlaikyti tai, kas yra, ir nieko nepamesti.“

Po daugiau nei keturiasdešimties kūrybos metų tai skamba ne kaip atsitraukimas nuo ateities, o kaip tam tikras susitaikymas su laiku. Jis ir sąjungininkas, ir priešas. Spaudžia, kai reikia užbaigti kūrinį, tačiau kartu primena, kad turime tik šiandieną.

O šiandien Bružaitė vis dar skuba, nuslysta ir suka į naujus posūkius. Premjeros seka viena paskui kitą, jos kūryba ir toliau skamba. Gal todėl jubiliejaus proga norėtųsi palinkėti ne dar vieno pasiekimo ar apdovanojimo. Tiesiog to, ko ji pati nori: laiko kurti, žmonių, su kuriais norėtųsi tuos kūrinius dalytis, kūrinių, kuriuos būtų galima padėti ir į stalčių ir kuo mažiau to, kas verčia bėgti nuo savęs. O visa kita – tebūnie su posūkiais. Tris kart valio už Zitą Bružaitę!

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.