Vitalijus Gailius

Su Ginte Preisate kalbėjomės 2021 m., t. y. lygiai prieš penkerius metus. Tuomet šnekėjomės apie Baraboro slapyvardžiu išleistą albumą „Coatlicue’s Dreams“, improvizaciją ir būsenas, kuriomis Gintė keliavo. Penkeri metai – nemažas laiko tarpas, per kurį nutinka daugybė įvykių. Ryškesnių ar mažiau ryškių, tačiau visi jie palieka savo pėdsakus. Taip jau nutiko, kad prie šio pokalbio sugrįžti vėl paskatino albumas. Šįkart – Gintės, nebesislepiančios už jokio slapyvardžio, išleistas albumas „Instruments of Forgetting and the Singing Bone“. Nuostabus darbas!

Pamenu, išgirdau singlą „Deepen“. Vėliau – dar kelis kūrinius, ir pagavau save mąstant, kad šis įrašas, be jokios abejonės, atsidurs mano metų topuose. Tuomet parašiau Gintei, pasiteiravau, ar bus galima įsigyti fizinę albumo versiją, ir žinutė po žinutės viskas baigėsi šiuo mūsų pokalbiu. Galima tik pajuokauti, kad vis dėlto ne „Nokia“, o muzika sujungia žmones.

Albumui norėtųsi skirti atskirą tekstą, kuriame tarsi su chirurgišku preciziškumu būtų narpliojamas tankus garsynas ir daugiaprasmės tekstų klostės. Tačiau analizės džiaugsmą palikime kiekvienam asmeniškai. O kitą vertus, Gintės albumą verčiau reikia pajusti nei chirurgiškai preparuoti. Pridursiu tik tiek, kad „Instruments of Forgetting and the Singing Bone“ užbūrė savo ramybe. Mano įprastame kasdienos būvyje šis albumas tapo tarsi impulsu stabtelėti, atsigręžti į paprastus dalykus ir nurimti.

Grįždamas prie mūsų su Ginte pokalbių, kuriuos skiria penkeri metai, galiu pasakyti, kad labai smagu buvo sulaukti galimybės vėl pasikalbėti. Abu pokalbiai nestokojo nuoširdumo, tačiau pirmajame, kaip kalbinantysis, jutau Gintėje daugiau melancholijos, nedrąsos ir tam tikro pasimetimo. O štai antrajame išvydau savimi pasitikinčią, drąsią ir dar brandesnę asmenybę. Labai džiugu matyti tokį žmogaus kismą. Tai iš tiesų įkvepia. Manau, kad šis antrasis pokalbis yra daugiau apie visą Gintės asmeninę kelionę, kurios svarbia dalimi tapo būtent naujasis jos albumas „Instruments of Forgetting and the Singing Bone“. 

Pamenu mūsų pokalbį 2021 m. Jo metu daug laiko skyrėme būsenoms. Tąsyk man susidarė įspūdis, jog buvai kiek emociškai sunkesnėje būsenoje, jautėsi melancholija. Kokia šiandien tavo būsena? 

Man atrodo, anuomet buvau transformacinėje būsenoje. Buvo daug pokyčių, naujų pradžių. Buvau ką tik išvykus gyventi į Daniją, prasidėjo studijos Ritminės muzikos konservatorijoje. Viskas aplink buvo nauja. Taip jau nutinka, kad pradžios būna sunkios. 

Šiuo metu esu visai kitokioje būsenoje. Jaučiuosi išaugusi iš ankstesnio etapo ir susikūrusi stabilesnę aplinką. Neturiu omenyje įsitvirtinimo materialine prasme ar stabilaus gyvenimo. Labiau turiu omenyje emocinį stabilumą – radau būdą ar būdus kaip tvarkytis su savimi ir savo jausmais. Jaučiuosi tvirtesnė kaip žmogus. 

Naujojo albumo išleidimas man buvo labai svarbus. Man labai reikėjo to relyzo, nes prie jo dirbome gana ilgą laiką. Jau maždaug pusę metų laukiau jo pasirodymo – viskas buvo paruošta, sumasterinta. Tačiau kadangi dirbau su leidybine kompanija, su rimtesniu leiblu, visas procesas užtruko kiek ilgiau.

Tai iš manęs pareikalavo daug kantrybės, nes ilgą laiką gyvenau laukimo būsenoje. Labai norėjosi pagaliau paleisti albumą. Nežinau, kokie jausmai dar ateis, bet šiuo metu jaučiuosi pozityviai ir palengvėjusi. Beje, esu dėkinga Lietuvos kultūros tarybai už finansavimą albumo leidybai.

Ar albumas atspindi tavo dabartinę būsena, ar jis buvo tarsi kelias iki dabartinės savijautos? 

Pats albumas, man atrodo, jungia daug skirtingų atmosferų ir būsenų. Jis nėra vienalytis – keliauja per įvairias nuotaikas ir emocinius kraštovaizdžius. Jei kalbėtume apie tai, per kokias būsenas ėjau kurdama albumą, tai jame atsispindi tam tikras kelias, nes muzika man taip pat yra savęs nagrinėjimo, santykių analizavimo ir bandymo suprasti save bei savo ryšį su aplinka būdas. 

Vis dėl to yra ir kita pusė. Viena vertus, muzika kyla iš emocijų, iš tam tikro emocinio pertekliaus ar poreikio kažką išjausti. Kita vertus, mane visada vedė ir smalsumas – domėjimasis pačiu garsu, tembrais, jų galimybėmis. Tai jau labiau analitinis, tyrinėjantis požiūris, kylantis iš muzikos studijavimo, tyrinėjimo.

Atrodo, kad šiame albume bandžiau sujungti abi šias puses – savąjį racionalumą ir iracionalumą, emociją ir smalsų tyrinėjimą. Jaučiu, kad abi jos jame labai ryškiai atsispindi.

Ar tai panaši būsena į tą, kurioje esu dabar? Sunku pasakyti. Albumą rašiau tuo metu, kai baiginėjau magistrantūros studijas. Jaučiau, kad baigiasi vienas gyvenimo etapas ir prasidės kitas, kuriame reikės priimti daug sprendimų ir daug ką iš naujo apgalvoti. Tuo metu albumas man tapo savotišku tęstinumo simboliu. Žinojau, kad su juo gyvensiu dar ilgai, net ir pasibaigus studijoms, kurios buvo tam tikras inkaras, suteikęs aiškią kryptį, o joms pasibaigus albumas tarsi perėmė dalį tos funkcijos. Kartu jis tapo ir savęs priėmimo procesu. Jis padėjo priimti tas savo dalis, kuriomis anksčiau gal kiek abejojau arba nedrįsau iki galo atskleisti. 

Vienas tokių dalykų buvo vokalas. Šiame albume dainavimas užėmė daug svarbesnę vietą nei ankstesniuose darbuose. Tą patį galima pasakyti ir apie gyvus pasirodymus – atlikdama šio albumo muziką scenoje naudoju daug daugiau vokalo. Tai buvo žingsnis savęs priėmimo ir aiškesnio suvokimo link, kad muzikoje noriu būti ne tik instrumentalistė, bet ir vokalistė.

Kartu albume susijungė daugybė skirtingų mano muzikinių patirčių. Jame sugulė kompozitorės patirtis, kūrinių rašymo ansambliams pamokos, elektroninio ir akustinio garsyno apjungimas ir kt. Atrodo, kad į šį albumą sudėjau viską, ką tuo metu turėjau ir galėjau. Tačiau kartu labai stengiausi, kad jis išliktų vientisas ir skoningas, kad nevirstų tiesiog tuščiu pademonstravimu, kiek aš visko daug moku ir žinau. Norėjosi, kad visi skirtingi elementai suskambėtų natūraliai ir organiškai. 

Ar tai buvo apgalvotas ėjimas į vokalo atskleidimą? Ar tiesiog kažkuriame etape sustojai ir supratai, kad o, geras, vokalo kažkaip daugiau nei įprasta? 

Negaliu pasakyti, kad tai buvo iš anksto suplanuotas sprendimas. Greičiau viskas vyko natūraliai. Kūriau muziką ir tik vėliau supratau, kad balsui atsirado kur kas daugiau vietos nei anksčiau. Tiesiog organiškai atėjau prie to, kad noriu juo naudotis kaip lygiaverte savo muzikinės kalbos dalimi.

Galbūt man svarbiausia buvo tai, kad norėjau vokalą naudoti kaip tekstūrinį elementą – kaip dar vieną instrumentą, kurį galėčiau realizuoti per savo balsą. Todėl daug eksperimentavau ir ieškojau įvairių būdų, kaip mano vokalas galėtų skambėti. Net buvau sau išsikėlusi savotišką užduotį nuolat ieškoti naujų vokalinių spalvų. Vieną dieną mane labiau traukė shoegaze estetika, kitą – folkloro motyvai, dar kitur atsirasdavo indie vokalo įtakų ar leftfield pop/avant–pop estetikai artimų skambesių.

Kurdama labiau jaučiau poreikį tyrinėti, kaip galiu dainuoti ir kaip galiu naudoti savo balsą. Atrodė, kad jame yra labai daug spalvų ir galimybių, kurias norėjosi išbandyti. Kai kuriuose kūriniuose vokalas net persipina su elektronika. Viename iš kūrinių labai daug sluoksniavau balsą, ieškojau įvairių intervalų ir harmonijų. Tai buvo savotiškas mano pačios vokalinis tyrimas, vykęs per kūrybinį procesą.

Galbūt pačiame albume net neatrodo, kad vokalo ten tiek daug, tačiau pats kūrybos procesas buvo labai stipriai susijęs būtent su vokalo paieškomis. O tai, ką galiausiai panaudojau ir ko atsisakiau, natūraliai susibalansavo. Todėl albume vokalas, instrumentinė muzika ir elektronika egzistuoja gana lygiaverčiai ir papildo vieni kitus.

Instrumentinė albumo dalis nemažiau įspūdinga ir įvairi. Jame daugybė sluoksnių, kuriuose pinasi akustinis ir elektroninis garsynas. O, svarbiausia, viskas labai darnu ir sugula į vientisą, organišką garsinį potyrį. Kaip pavyko sudėlioti tokį garsinį audinį? Kiek jame improvizacijos?

Turėjau vos vieną įrašų dieną su ansambliu – styginiai, pučiamieji ir akordeonas. Jiems atnešiau natas, kuriose iš esmės buvo parašyti dronai – ilgos, tęstinės natos. Taip pat atsitempiau įvairios vizualinės medžiagos. Buvau pasidariusi visokių piešinių, primenančių grafines partitūras, daug žodinių instrukcijų.

Iš esmės viską dėliojau taip, kaip mokėjau geriausiai perteikti savo idėją. Spalvinau, piešiau, ieškojau būdų, kaip ištransliuoti norimą skambesį. Atlikėjams buvo palikta šiek tiek laisvės, bet didžioji dalis medžiagos buvo gana tiksliai sukomponuota. Kartais pati sukurdavau harmonines struktūras ir paprašydavau jas atlikti.

Kalbant apie improvizaciją, kūrinyje „Saint Mary's Summary“ pats pabaigos epizodas yra improvizuotas. Buvau parašiusi tam tikras improvizacines kryptis, nurodžiusi, kokio skambesio ieškau ir kas man tinka. Tada pabandėme improvizuoti, ir iš tos sesijos gimė medžiaga, kuri galiausiai pateko į kūrinį. Taigi improvizacijos tikrai buvo.

Kūrinyje „Day” improvizavau fortepijonu, o mano bičiulis Ekkoflok tuo metu įrašinėjo viską juostiniu (reel-to-reel) magnetofonu ir iš to kūrė kilpas. To kūrinio atveju tai buvo savotiška mūsų abiejų kolaboracija. Tokiais atvejais sunku tiksliai pasakyti, kur baigiasi mano kompozicija ir prasideda jo indėlis. 

Vėliau visą tai, ką įsirašiau su akustiniu ansambliu, pernešiau į „Ableton“ aplinką (viena populiariausių muzikos kūrimo ir gyvo atlikimo programų – V.G.). Ten jau prasidėjo kitas etapas: struktūravimas, komponavimas, sluoksniavimas. Tai panašu į dėlionės dėliojimą – imu skirtingus elementus ir bandau iš jų sudėti vientisą paveikslą. Tad visas procesas buvo gana įdomus. 

Be to, pats įrašų procesas iš technologinės pusės taipogi buvo labai įvairus ir kupinas ieškojimų. Naudojau daug kasetinių grotuvų ir pačios pasidarytų juostinių kilpų. Eksperimentavau su mikrofonų išdėstymu ir mikrofonų tipais tam, kad išgaučiau norimą kokybę. Daug dėmesio skyriau hi-fi ir lo-fi segmentų maišymui, kas patapo svarbiu aspektu, lydinčiu per visą albumą. 

Esu be galo dėkinga visiems prisidėjusiems prie šio albumo įgyvendinimo ir įgrojusiems nuostabius motyvus. Taip pat „FELT“ leiblo vadovui Fergus Jones, su kuriuo tapome šaunūs bendraminčiai ir kolegos.

Labai knieti sužinoti albumo pavadinimo – „Instruments of Forgetting and the Singing Bone“ – istoriją. Referencija į dainuojantį kaulą siejasi su Brolių Grimų pasaka, kurioje dainuojantis kaulas tarsi atriša tiesą apie brolžudystę. Tuo pačiu pavadinime kalbama ir apie užmarštį. Ar idėja buvo atskleisti atminties ir užmaršties dualizmą? 

Pavadinimas man atėjo pamažu. Kartais pirmiau atsiranda kažkoks jausmas, o tik paskui – jo žodinė interpretacija. Atrodo, kad kurį laiką dirbi su tam tikra nuojauta, o žodžiai ateina vėliau ir padeda ją įvardyti. Šiame kontekste žodžiai man nebuvo svarbūs dėl konkrečios reikšmės. Labiau dėl to, kokį jausmą jie savyje neša.

Kartais vienas žodis gali sukelti labai stiprią emociją ar asociaciją. Galiausiai šie du pavadinimo dėmenys susidėjo į vieną visumą, kuri man labai tiksliai atspindėjo kūrybinę kelionę, nors ir neturėjo vienos konkrečios, tiesioginės prasmės.

„Singing Bone“ man susisiejo su tam tikru atvirumu ir pažeidžiamumu. Su būsena, kai su savo kūrybą tarsi apsinuogini, leidi sau būti labai nuoširdžiai ir tikrai. Todėl tas „dainuojančio kaulo“ vaizdinys man stipriai rezonavo – jis atrodė labai esminis, ateinantis iš kažkokio gilaus, vidinio sluoksnio. O „Instruments of Forgetting“ man siejosi su visai kitu aspektu.

Kuriant albumą buvo labai svarbus gyvas santykis su instrumentais ir muzikantais. Norėjosi neapsiriboti vien darbu kompiuteryje. Nors elektroninė kūryba suteikia daug galimybių, kartais atrodo, kad su ja galima šiek tiek nutolti nuo gyvo garso vibracijų ir fizinio santykio su muzika. Man visada buvo svarbus santykis su akustika, su tikru, fizišku garsu, kuris vibruoja erdvėje. Todėl labai norėjosi tą elektroninį pasaulį jungti su tikrais instrumentais.

Pavyzdžiui, mano draugė Lone Aagot Meinich albume groja instrumentu, kuris vadinasi campanula quinton (penkiastygis smuikas). Tai gana neįprastas, atkurtas istorinis instrumentas. Taip pat naudojau akordeoną, kuris man siejasi su tam tikra praeities estetika – ne tiesiogine amžiaus prasme, bet turinčia folklorinį, archajišką atspalvį. Akordeonas dažnai siejamas ir su šiuolaikinėmis interpretacijomis, tarsi instrumentas, kuris vis iš naujo atranda savo vietą naujoje muzikoje. Man atrodo, kad tokie instrumentai turi savyje tam tikrą laikų sluoksniavimą. Jie tarsi ateina iš kitos laiko zonos, bet vis dar yra gyvi šiandienos muzikoje. Galbūt todėl man norėjosi juos įtraukti – dėl jų vibracijos, kuri nėra vien tik šiuolaikinė ar vien tik istorinė.

Įdomu, kad vėliau nemažai žmonių mano muzikoje išgirdo folkloro elementų. Tai nebuvo sąmoningas tikslas, bet po albumo pasirodymo ne vienas žmogus minėjo, kad jame girdi kažką folk, folktronikos ar panašių krypčių. Net ir kai kurie apžvalgininkai albumą priskyrė tokiems žanrams kaip indietronika. Man pačiai tai buvo įdomu stebėti, nes kurdama apie žanrus beveik negalvojau. Tačiau galiu suprasti, iš kur atsiranda tokios asociacijos. Albume yra tam tikras organiškumas, gyvumas ir ryšys su akustiniu skambesiu, kuris, matyt, ir sukuria tokį įspūdį.

Pavyzdžiui, paskutinėje albumo dainoje „Loop the Paws“, santykis tarp gyvo atlikimo, pasikartojimo ir organiškai besivystančios struktūros, man atrodo, ypač ryškus. Galbūt būtent tokiose vietose ir atsiskleidžia tas skambesys, kurį kiti sieja su folkloro ar folktronikos tradicija.

Tavo muziką labai sudėtinga patalpinti į kažkokį vieną žanrą. 

Būtent. Man visą laiką buvo svarbu, kad niekas manęs neįrėmintų į kažkokią kategoriją ar uždarytų į žanrinį stalčių. Visada norėjosi išlikti laisvai nuo tokių apibrėžimų, nes atrodo, kad man jų paprasčiausiai neužtenka. 

Galbūt tai susiję ir su tuo, kad ilgą laiką buvau labai griežtoje klasikinės muzikos formoje. Po to natūraliai atsirado noras nebeieškoti junginių, kurie turėtų vieną aiškų atsakymą ar būtų lengvai įvardijami. Greičiau priešingai – norėjosi kurti taip, kad atsakymų būtų mažiau. 

Man artimas požiūris į novatoriškumą nebūtinai kaip į nuolatinį kažko naujo išradimą. Man įdomu naudoti atpažįstamus garsinius elementus, kurie turi savo referencijas, bet nebijoti žaisti su kontekstais ir paversti elementus savitais, permąstytais. Man patinka balansuoti tarp tam tikrų cheminių reakcijų – tarp skirtingų elementų, kurie susidūrę sukuria netikėtus rezultatus. Kartais tai primena iliuziją ar tam tikrą eskapizmą, judėjimą tarp realybės ir vaizduotės, tarp sąmoningumo ir nesąmoningumo būsenų.

Šia prasme, vėl galime grįžti prie pavadinimo. „Instruments of Forgetting“ man suteikė labai daug laisvės žaisti būtent su tuo balansu. Pavadinime man svarbus buvo ne tik žodžių skambesys, bet ir ta idėja – judėjimas tarp atpažįstamo ir išnykstančio, tarp prisiminimo ir užmaršties.

Kalbant apie albumo kūrinių tekstus, jie nėra ilgi – dažniau tai koncentruotos, atviros formos, paliekančios erdvės interpretacijai. Kiekvienas žmogus gali prie jų prieiti savaip. Kokia metodika rėmeisi rašydama tekstus? 

Tekstai gimdavo labai skirtingai. Kartais jie atsirasdavo iš konkrečių įvykių, kartais muzika ateidavo pirmiau ir tik tada aplink ją susiformuodavo tekstas. Kartais viskas vykdavo atvirkščiai. Bendrai tuo laikotarpiu daug rašiau – kasdien praktikuodavau laisvą rašymą, po kelis puslapius. Tai buvo savotiškas būdas atpalaiduoti tą žodžius generuojantį varikliuką. Tai tikrai padėjo kūrybiniam procesui.

Vis dėlto dažnai tekstai atsirasdavo iš vidinių jausmų, klausimų ar situacijų, kurių tuo metu dar pati iki galo nesuprasdavau. Todėl norėjosi apie jas kalbėti labiau abstrakčiai, o ne tiesiogiai. Man pačiai tie žodžiai būdavo aiškus. Bet niekada nebuvo tikslo viską perteikti klausytojui vienareikšmiškai. Priešingai – norėjosi palikti erdvės interpretacijai. Man atrodo, kad žodžiai turi tam tikrą gydantį, klausimus keliantį poveikį, ir kiekvienas žmogus juose gali atrasti savo prasmę. Man jie labiau kaip burtai, o ne aiškus naratyviai ar istorijos. 

Kūrinyje „Deeper”, kuris skamba nostalgiškai, tarsi yra idėja, kad kalbu apie santykius. Bet būtent iš santykių su žmonėmis, iš patirčių su jais dažniausiai gimsta žodžiai. Aš netgi turiu konkrečius žmones, slypinčius už konkrečių tekstų, bet aš, aišku, niekam nesakiau ir nesakau, kas už ko slepiasi. 

Albumas pasirodė tavo vardu – Ginte Preisaitė, bet kurį laiką turėjai savo alter ego Baraboro. Koks jo likimas? Ir kaip jis reiškiasi tavo dabartiniame kūrybiniame kelyje?

Baraboro buvo mano pirmasis sukurtas pasaulėlis. Bet kažkuriuo momentu iš jo išaugau ir man norėjosi kito slapyvardžio ar vardo. Turėjau įvairių minčių. Baraboro buvo tarsi įžanga į mano kūrybą, bet dabar manau, kad galiu likti su savo vardu, nebereikia tos paslapties, kurios norėjau su Baraboro. 

Tie kūriniai, kuriuos išleidau/sukūriau su Baraboro vardu rezonuoja su mano dabartine kūryba. Jie nėra visiškai skirtingi. Jaučiu tai kaip tęstinumą, bet nežinau, ar sugrįšiu prie Baraboro. Tai jau įvyko, tai jau tarsi užbaigtas paveikslas.

Beje, būdavo juokinga, kad Danijoje niekas neištardavo normaliai Baraboro pavadinimo. Lietuvoje niekam nebuvo bėdų su tuo. bet danams dėl kalbos specifikos sunku ištarti šį pavadinimą. 

Tavo albumą „The Guardian“ įvardino mėnesio eksperimentinės muzikos albumu. Kaip sutikai šią naujieną? Labai nustebai?

Buvo ganėtinai vau. Žinojau, kad mano įrašų leidykla buvo išsiuntinėjusi albumą įvairiems leidiniams. Iki pat galo nežinojome, ar jie apskritai apie jį parašys, ar tiesiog panaudos kaip eilinį pranešimą spaudai. Mano leiblo kolega tuo metu buvo Londone ir net nusipirko fizinį laikraštį, kuriame buvo išspausdinta mano albumo recenzija.

Tai labai fainas pasiekimas. Jaučiu, kad gavau tam tikrą pripažinimą. Kadangi visiškai to nesitikėjau, tas jausmas buvo dar stipresnis ir daug malonesnis. Man tai yra stiprus motyvatorius. Tarsi impulsas judėti pirmyn – toliau groti, kurti ir nesustoti.

Aišku, labiausiai norisi, kad žmonės išgirstų mano muziką. Toks įvertinimas yra puiki galimybė ją parodyti platesnei auditorijai, nes šiandien prasibrauti pro muzikos džiungles yra labai sunku – kasdien pasirodo begalė naujos muzikos. 

Kitas dalykas – albumą buvau išsiuntinėjusi ir Lietuvos portalams, bet, panašu, didesnės reakcijos nesulaukiau. Žinoma, ir pati jokios aktyvios reklamos nedariau ir nesamdžiau tuo besirūpinančių žmonių. Be to, gyvenu Danijoje ir nesu itin aktyvi Lietuvos muzikiniame gyvenime, todėl natūralu, kad ir susidomėjimas nėra toks didelis. Tačiau „The Guardian“ publikacija tarsi pažadino dėmesį ir priminė žmonėms, kad žiūrėkite, aš vis dar esu čia.

Bet, jeigu nuoširdžiai, man atrodo, nereikia apie tai per daug galvoti ir vien tuo motyvuotis. Nes tada užtenka kelių nesėkmių, kritikos ar kitų neigiamų komentarų, ir labai greitai gali pradėti savimi abejoti. Man atrodo, kad per šiuos metus ir pati labai daug išmokau. Girdėjau pačių įvairiausių nuomonių – buvo žmonių, kurie gal nepatikėjo, kuriems nebuvo įdomu ar kurie kritikavo. Bet vis tiek darai savo. Svarbiausia turėti stiprų vidinį norą ir aiškų jausmą, sakantį, kad reikia daryti būtent taip. Tik labai sunku tą jausmą priimti ir patikėti juo.

Tada prisiminkime mūsų pirmą pokalbį ir šiek tiek jį pratęskime. Seku tavo veiklą ir matau, kad labai daug koncertuoji, esi aktyvi, kūrybinis gyvenimas tiesiog verda. Dirbi tiek Danijoje, tiek už jos ribų. Ar jau prisijaukinai Kopenhagą, Daniją ar dar ne iki galo? Kaip sekasi gyventi tokiu intensyviu kūrybiniu ritmu? Įsivaizduoju, kad nėra lengva. Daug koncertų, daug skirtingų vietų. Vieną dieną Kopenhaga, kitą – Lietuva, dar kitą – kažkur kitur. Kaip visa tai susidėlioja tavo gyvenime? 

Man atrodo viskas dar dėliojasi. Kaip minėjau anksčiau, metai po studijų buvo savotiški apsisprendimo metai. Nors nežinau, ar jau iki galo apsisprendžiau. Turėjau aiškią idėją – išleisti albumą. Kol dirbau prie jo, nusprendžiau likti Kopenhagoje ir pasižiūrėti, kokių galimybių yra už to labai saugaus rato, kurį turėjau Ritminės muzikos konservatorijoje. Norėjau pamatyti, kiek čia sulaukiu pasiūlymų, kaip sekasi su projektais, ar jų pakanka. Buvo įvairių etapų.

Ruduo buvo gana sudėtingas – reikėjo kraustytis, spręsti buitinius dalykus. Atsirado klausimų: kur gyventi, ar apskritai likti čia, o gal grįžti į Lietuvą? Tokių minčių tikrai buvo. Bet dabar veikla kažkaip vyksta nuosekliau – tiek pačioje Kopenhagoje, tiek aplink ją. Ir man atrodo, kad su šiuo albumu gal net atsivers daugiau kelių, daugiau galimybių.

Šiuo metu nelabai tikiuosi kažkokio sėslumo. Esu labiau tyrinėjimo etape – žiūriu, ar man apskritai patinka taip gyventi: daugiau keliauti, daugiau koncertuoti, dažnai keisti vietas. Turėsiu rezidencijų Prancūzijoje, Lietuvoje ir t.t., todėl noriu pamatyti, kaip man sekasi būti būtent tokiame judėjime.

Kartais atrodo, kad nieko nevyksta. O kartais atrodo, kad viskas vyksta vienu metu. Tas balansas muzikanto gyvenime yra gana sudėtingas. Kai nieko nevyksta, reikia išmokti pailsėti ir nepanikuoti. O kai vyksta labai daug, reikia mokėti tuo mėgautis, nepervargti ir neperdegti.

Reikia išmokti save subalansuoti ir mėgautis tuo procesu, nes šitas gyvenimas tikrai nėra klasikinis darbas nuo aštuonių iki penkių. Kiekviena diena atrodo vis kitaip.

Kartais pagalvoju, kad gal visai norėčiau turėti kažkokį stabilesnį darbą – galbūt susijusį su muzika. Bet kol kas neatsirado tokia galimybė, kuri man iš tikrųjų patiktų, ir nejaučiu stipraus poreikio jos ieškoti. Todėl šiuo metu palieku savo gyvenimą tokioje tyrinėjimo būsenoje. Kopenhaga man labai patinka, bet kartu atrodo, kad būtų įdomu šiek tiek pakeisti aplinką. Jaučiu, kad tam dabar yra erdvės.

Lietuvoje šiuo metu vyksta daug įdomių dalykų. Bet kartu visada jaučiu, kad į Lietuvą galiu grįžti bet kada, todėl neskubu. Tarsi laukiu kažkokio stipraus impulso grįžti į Lietuvą. Nes kol kas čia – tiek Kopenhagoje, tiek, beje, Malmėje, į kurią tenką vis dažniau nuvykti – jau esu užmezgusi nemažai ryšių. Atrodo, kad Skandinavijoje jau susikūriau savo bendruomenę. Kol kas ja ir gyvenu. Jau pripratau prie miesto, žmonių, gyvenimo būdo.

Grįžimas į Lietuvą, man atrodo, net būtų tarsi savotiška pažintis iš naujo – reikėtų iš naujo įsilieti į Lietuvos gyvenimą. Bet ryšį su Lietuva visada stengiuosi išlaikyti ir tikrai nenoriu jo nutraukti.

Atrodo, nemažai temų jau palietėme, bet gal yra kažkas, ką norėtum nuo savęs perduoti žmonėms? Ir tai neturi būti būtinai susiję su muzika.

Sunku kažką žmonėms aiškinti ar moralizuoti. Stengiuosi kažką perduoti ne žodžiais, o savo darbais. Man atrodo, jeigu žmonės, klausydamiesi mano albumo atras kažkokį įkvėpimą, man to visiškai pakaks.

Esu gana jautri asmenybė, turiu tą hiperjautrumą, o kartu su juo ateina ir nemažai nerimo, įvairių psichologinių iššūkių. Muzika man yra vienas iš būdų įleisti šaknis į žemę, atrasti vidinį stabilumą. Jeigu žmogus surezonuoja su mano kūryba, man tai yra labai svarbu. Ir man buvo labai gera išgirsti, kai pats sakei, kad šis albumas tau sukėlė ramybės jausmą. Man atrodo, labai gražu, kai bent trumpam pajunti žemę po kojomis.

Gyvename gana sudėtingais laikais. Nors turbūt kiekviena karta taip sakydavo, vis tiek atrodo, kad aplink labai daug triukšmo, skubėjimo ir nerimo. Todėl turbūt toks ir būtų mano palinkėjimas – šiame chaose atrasti žemę po kojomis. O jeigu mano kūryba bent truputį prie to prisideda, būčiau labai laiminga.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.