Galina Savinienė šiemet mini 80-mečio jubiliejų, o šia proga Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) leidykloje pasirodo ir jos vokalinės muzikos skaitmeninių natų leidinys „Mano žemė“. Simboliška, kad LMIC internetinėje parduotuvėje šiandien galima rasti daugiau nei 80 kompozitorės sukurtų dainų vaikams ir suaugusiesiems. 

Pokalbyje su muzikologe Sigita Einikienė aptariama, kuo išsiskiria kompozitorės vokalinė kūryba, kaip formavosi jos kūrybinis kelias ir koks santykis su muziką ją lydi dar ir šiandien.

Kompoziciją Jūs studijavote pas prof. Julių Juzeliūną – vieną įtakingiausių kompozicijos dėstytojų, kuris siekė priartėti prie modernios kūrybos. Kaip Jus įtakojo šis dėstytojas, ką iš jo pasiėmėte, kas labiausiai įstrigo atmintin iš jo paskaitų? O gal buvo kitų mokytojų, kurie įtakojo Jūsų kūrybinį kelią?

Kai stojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), per stojamajį egzaminą grojau savo sukurtą kūrinį dviem fortepijonams. Jį atlikti man padėjo kompozitorius Julius Andrejevas, kuris buvo šiek tiek vyresnis už mane. Jau tada kompozitorius Stasys Vainiūnas už nugaros bėgiojo ir stebėjosi, kaip aš, tokia jaunutė, o jau parašiau tokį rimtą kūrinį. Tačiau dar prieš konservatoriją, kompozicijos mokiausi Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje pas kompozitorių Jurgį Gaižauską, taip pat šiek tiek pas Teisutį Makačiną.

Prisimenant darbą su J. Juzeliūnu galiu pasakyti, kad jis man buvo tarsi tėvas. Jis labai mane mylėjo – vos įėjus į klasę sakydavo: „O, Galinauskas atėjo!“. Buvo man davęs pravardę. Tai buvo labai ypatinga kūrybinė draugystė ir kai pabaigiau mokslus, jis man pasakė: „Na viskas, baigėsi mūsų darbas. Dabar tu esi savarankiška ir tau mano patarimų nebereikia“. Tačiau tų patarimų ilgėjausi, o vėliau jų ieškojau dirbdama pedagoginį darbą. Vis klausinėjau vaikų: „Na kaip čia – gerai, ar blogai?“ O vaikai yra betarpiški. Jie visada pasako, ką galvoja: kas gerai, kas blogai, kas patinka, kas nepatinka. 

Studijuojant konservatorijoje buvo labai madinga kurti dodekafoninę muziką, todėl ir mano braižas tada buvo visai kitoks. Tačiau kuriant pagal tokią techniką išnaudoji 12 nepasikartojančių garsų ir galiausiai atsirandi tarsi aklavietėje, nes negali nutolti nuo taisyklių, kurios labai apriboja. Tačiau J. Juzeliūnas matė mano gebėjimą kurti ir tą natūraliai sklindantį melodingumą. Kai baigiau studijas jis man pasakė: „Mūsų vokalinės kūrybos baras yra apleistas, ir tu mums reikalinga čia.“ Taip buvau tarsi palaiminta dainos žanrui. Todėl ramiai dirbau tai, ką man liepė daryti mano Mokytojas iš didžiosios raidės. 

Studijavote 1968–1973 m., sovietiniais laikais, kai buvo skelbiama, jog moterys turi lygias galimybes kaip ir vyrai, kad jos gali tapti ir inžinierėmis, ir kosmoso tyrinėtojomis. O kaip buvo iš tikrųjų? Ar tuo metu daug moterų rinkosi kompozitorės profesiją? Kaip ir kodėl ją pasirinkote Jūs?

Kūriau ir grojau nuo dvylikos metų. Būdavo susirinkdavo jaunimas, šokdavo, o aš sėdėdavau prie instrumento ir visada grodavau. Man viskas išėjo natūraliai. Nuo mažų dienų muzika mane taip jaudino, kad net negalėjau įsivaizduoti pasirinksianti kitą kelią. Nenorėjau studijuoti nieko kito, tik kompoziciją. Natas galiu rašyti dieną ir naktį. 

O kalbant apie moteris muzikoje tuo laikotarpiu, savo kurse buvau vienintelė mergina tarp keturių vaikinų. Tačiau konservatorijoje sutikdavau Margaritą Dvarionaitę ir galvodavau – kaip moteris gali diriguoti? Iš kur ji turi tiek jėgos, žinių ir gebėjimų suvaldyti visą orkestrą? Bet ji buvo Dvarionaitė. Ji man buvo pavyzdys. Supratau, kad jei M. Dvarionaitė gali būti muzikoje, tai galiu ir aš. Mane žavėjo visa jos asmenybė – laikysena, išvaizda, o labiausiai – talentas.

Labai nuostabu, kad turėjote tokį autoritetą, į kurį galėjote lygiuotis. Manau, jaunam žmogui tai labai svarbu. Tačiau grįžkime prie Jūsų profesinės biografijos. Joje galima rasti įdomų faktą – pabaigus kompozicijos studijas, būdama 29-erių, ketverius metus praleidote Centrinės Afrikos Respublikoje, Bangui mieste, kur dirbote muzikos mokytoja. Kaip susiklostė, kad buvote ten pakviesta ir ar nebuvo baisu taip toli vykti?

Mano vyras studijavo tropinę mediciną ir gavo ten paskyrimą. Tačiau sprendimą vykti lėmė gyvenimo sąlygos. Tuo metu gyvenome kartu su dar trimis šeimomis – virtuvė buvo vos 5 kv. metrų. Kaip gyventi? Todėl kai vyrui pasiūlė išvykti padirbėti į Afriką, kad vėliau galėtume pagerinti savo finansinę padėtį bei įsigyti butą, apsisprendėme vykti. 

Ten buvo mokymo centras, kuriame rodydavo filmus, vykdavo paskaitos. Ten taip pat stovėjo pianinas, kuriuo galėjau groti. Tačiau šis naujas gyvenimas man buvo didžiulis sukrėtimas – ką tik buvau baigusi konservatoriją, o dabar turėjau viską palikti: kūrybą, muziką, visą ankstesnį gyvenimą. Vienintelis išsigelbėjimas ten man buvo instrumentas.

O vietinė publika buvo labai muzikali – jie nuo gimimo jaučia ritmą. Ten mokiau natų rašybos, dėsčiau prancūzų kalba, tačiau vis tiek jaučiausi atitrūkusi. Tuo metu prieš akis laukė labai svarbus žingsnis – stojimas į Kompozitorių sąjungą. Tai nebuvo paprasta: norint įstoti, vien dainų kurti nepakako. Reikėjo būti sukūrus stambios formos kūrinį, o mano kūrybinis bagažas visus reikalavimus atitiko. Dokumentai būdavo siunčiami į Maskvą, kur buvo tvirtinama narystė. Man šis stojimas buvo ypač svarbus, nes suteikė galimybę sulaukti pripažinimo ir pilnavertiškai kurti. 

Pamenu, buvau moksleivė, kai per radiją išgirdau Jūsų sukurtą dainą „Lietuva“ („Tai gražiai, gražiai“) Justino Marcinkevičiaus tekstu. Man ji labai patiko, norėjosi dainuoti kartu su visais – tuo metu ji buvo labai paveiki. Ši daina skambėjo ir 1994 m. pirmojoje Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje bei 1995 m. per Pasaulio lietuvių šokių šventės atidarymą Čikagoje. Kokie prisiminimai kyla, kai galvojate apie šią dainą?

Gyvendama Afrikoje labai ilgėjausi Lietuvos, todėl grįžusi tą jausmą ir visą tėvynės grožį norėjau, kiek tik galėdama, perteikti savo kūryboje. Netrukus pasiėmiau Justino Marcinkevičiaus tekstą, ir vos perskaičiusi žodžius iš karto išgirdau melodiją. Užrašiau ją, o tada prasidėjo ilgas kelias tą dainą įgyvendinant.

Man pačiai šis kūrinys labai patiko, todėl parodžiau jį tuometiniam Filharmonijos meno vadovui, kompozitoriui Rimvydui Žigaičiui. Jis patarė kreiptis į jų redaktorių. Jaunas redaktorius iš balkono aukštumų viena akimi stebėjo renginį, kita – mane. Pasiteiravęs, kieno žodžiais parašyta daina „Lietuva“, ir išgirdęs atsakymą tarė: „Nu ką jūs, iki jūsų čia buvo atėję gal kokie aštuoni vyrai, ir nė vienam nepavyko pagal šiuos žodžius sukurti dainos.“ Jis net nepažvelgė į natas.

O kūryboje nuolat tenka girdėti ir teigiamų, ir neigiamų vertinimų, todėl turi pats suprasti, kas yra tiesa. Vis dėlto viduje jaučiau, kad tokia nuomonė negali būti teisinga, todėl dainą parodžiau dar keliems žmonėms. Tada supratau, kad mano jausmas buvo teisus – ši daina turi gyvuoti.

Vėliau kūrinį atliko dirigento Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, dainavo solistė, o ansamblio „Estradinės melodijos“ vadovas Juozas Tiškus pasiūlė šią dainą atlikti savo žmonai Nijolei Ščiukaitei. Daina buvo įrašyta į plokštelę ir tada J. Tiškus važiavo pas T. Makačiną, kad šis uždėtų rezoliuciją, jog kūrinį galima atlikti koncerte. Tuo metu buvo tokia tvarka.

Kokios dainos sugulė būtent į dainų rinkinį „Mano žemė“?

2024 m. laimėjau Lietuvos muzikos informacijos centro skelbtą projektų finansavimo konkursą ir jau prieš metus buvau pateikusi dvidešimt vieną dainą. Šiais metais pridėjau dar aštuoniolika. Būtent iš jų ir sudariau šį rinkinį. 

Jį rengdama mąsčiau apie praktinį jo pritaikymą: gal šios dainos tiktų Dainų šventei, gal iš jų būtų galima surengti koncertą muzikos mokykloje. Aš visada galvoju apie ateitį – kam ko reikia, ko trūksta.

O kodėl tiek daug dainų parašyta būtent poeto Viliaus Baltrėno tekstais?

Buvau pati maloniai nustebinta, kai iš šio poeto į namus pradėjau gauti siuntas. Ateina vyras ir sako: „Tau kažkas atsiuntė knygą.“ V. Baltrėnui labai patiko, kad buvau sukūrusi vieną kitą dainą jo tekstais, todėl jis pradėjo siųsti savo išleistus poezijos rinkinius. Ir vaikiškų tekstų atsiųsdavo. Man tai buvo be galo patogu – nereikėjo eiti į biblioteką, nieko ieškoti. Taip užsimezgė savotiška kūrybinė draugystė: jis siųsdavo tekstus, o aš kurdavau muziką. 

Su poetu Edvardu Drėgva taip pat buvome ne kartą susitikę. Stasys Žlibinas man siųsdavo tekstus. Žinoma, pirmiausia rinkdavausi tai, kas pačiai buvo artima ir įdomu, o tik paskui atsižvelgdavau į jų pageidavimus. Vis dėlto žmogus, kuris rašo poeziją, per dainą gauna puikią galimybę naujai išgirsti savo kūrybą. Iš kur jis dar turės tokią progą? Argi pas mus vyksta daug poezijos vakarų, poezijos skaitymų? Nelabai. Gal todėl poetai mane taip ir „išnaudoja“. 

Tačiau man susidarė įspūdis, kad šiame rinkinyje vyrauja patriotiniai tekstai – apie mūsų šalį, gamtos grožį. Tarsi specialiai taip buvo atrinkta.

Viena muzikologė šiais metais apie mane yra parašiusi, kad buvau pirmoji moteris, pradėjusi kurti dainas apie savo tėvynę. Manau, tai susiję su tuo, ką pati išgyvenau. Kai gyvenau Afrikoje, pasijutau netekusi Lietuvos, netekusi namų, šeimos. Tas atitrūkimas buvo be galo skaudus – net neįsivaizduojate. Šiandien tai sunku suprasti, nes dabar lėktuvai skraido kasdien, visomis kryptimis. O anuomet viskas buvo daug sudėtingiau. Tuo metu man atrodė, kad iš ten niekada nebegalėsiu sugrįžti. 

Todėl kai aš grįžau, kūryboje siekiau perteikti meilę savo gimtinei. Man tai yra gražu ir svarbu. O pati lietuvių kalba, bent jau man, yra muzika. Dažnai jos nevertiname todėl, kad ji mums yra kasdienybė. Tačiau kai esi toli nuo tėvynės ir supranti, kad aplink nėra nė vieno žmogaus, su kuriuo galėtum kalbėti savo gimtąja kalba, tai tampa tikra tragedija. Todėl viskas, apie ką rašau, yra tikra. Ir mano dainos yra tikros – jos gimsta natūraliai, iš to, ką pati esu išgyvenusi. 

Koks yra Jūsų kūrybinis procesas – laukiate mūzos, ar tiesiog sėdate ir dirbate? Gal įkvėpimo teikia pasirinktas poetinis tekstas, ar visų pirma gimsta melodija?

Būna labai įvairiai. Kartais galvoje suskamba melodija, tada atsiverčiu poezijos rinkinį ir pirmas pasitaikęs tekstas, kaip tyčia, idealiai atitinka ką tik gimusią muziką. Žinoma, taip nutinka ne visada, bet retkarčiais tokių sutapimų pasitaiko. Net ir dabar, būdama tokio amžiaus, vis dar galiu kurti. Po dainų rinkinio „Mano žemė“ turiu naujų sumanymų ir darbų, tik jie jau skirti visai kitai sričiai. Tačiau jei paimu tekstą ir randu jame mintį, kuri mane užkabina, muziką galiu sukurti be vargo.

Buvo ir labai įdomus atvejis. Tuo metu buvau „ant bangos“ – daug rašiau Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestrui, orkestruodavau. Kūrybiškai draugavau su poetu Edvardu Drėgva, kuris vieną dieną man paskambino ir pasakė sukūręs tekstą, iš kurio galėtų gimti labai graži daina. Jis pradėjo diktuoti tekstą telefonu. O aš sakiau: „Palaukite, atneškite ar atsiųskite man tą tekstą, tada matysiu, ar sukursiu melodiją.“ Tačiau jis atkakliai kartojo: „Ne, ne, ne – užsirašyk dabar, aš tau diktuoju!“ Ir žinote, kol jis diktavo, o aš rašiau, galvoje jau skambėjo melodija. Padėjau ragelį – ir daina „Vaikystės žemė“ jau buvo sukurta.

Man buvo įdomu gyventi, nes kūryba niekada nebuvo kančia. Nesėdėdavau laukdama įkvėpimo ar kankindamasi. Kūryba man buvo kaip darbas, kaip būtinybė, kaip vidinis poreikis. Aš tuo gyvenau ir gyvenu. Per „Dainų dainelės“ koncertą buvęs švietimo ministras, rankose laikydamas programėlę, man pasakė: „Žiūrėkit, kompozitore, suskaičiavau, kad net 18 jūsų dainų atlieka.“ Taip ir buvo.

Ar buvo atlikėjų, kurie pakeitė Jūsų muzikos skambesį ar net įkvėpė kurti kitaip?

Kurdama visada galvodavau apie konkretų atlikėją. Ruošdamasi autoriniam koncertui, namuose grindis nuklojau natomis – gal kokios trisdešimt dainų buvo išdėliotos, surašyta, kas ką atliks. Tuomet pas mane atėjo Stasys Povilaitis, pamatė jam skirtas dainas, pasiėmė ir jas atliko. Buvau labai laiminga ir patenkinta jo interpretacija.
Vladui Bagdonui parašiau „Tylėk, širdie“, o koncerte sėdėjo Justinas Marcinkevičius. Iš jo veido buvo matyti, kad daina jam labai patiko, o vėliau, kai buvau pas jį namuose, jis man asmeniškai už ją padėkojo. Kadangi turėjau artimą ryšį su poetu, kartais mano prašymu jis net šiek tiek pakoreguodavo tekstą, kad labiau tiktų melodijai.
Visai neseniai sulaukiau žinutės, kad vienas operos solistas pats įrašė mano dainą, nors aš jos nei rodžiau, nei siūliau. Tokie dalykai parodo, kad niekada nežinai, kam kūrinys tiks, o kam ne. Kartais man atrodo, kad šiais laikais žmonės labiau linkę į paviršutiniškumą, o gilesnio turinio perteikimas tampa retesnis reiškinys… 

Kaip manote, ar šiandien klausytojai girdi vokalinę muziką kitaip nei prieš kelis dešimtmečius? Ar pakito pati klausymosi kultūra?  

Manau, kad viskas yra cikliška – kaip ir mada, taip ir muzika. Kartą prie manęs priėjo muzikologas Vytautas Venckus ir paklausė: „Galina, gal tu žinai, kiek žmogaus ausis gali ištverti disonansinės muzikos?“ Šį klausimą esu uždavusi net ir psichologams. Tikslaus atsakymo nėra, bet apie 10 minučių tikrai galime, o paskui mes tiesiog sėdime ir vaidiname. Tokia žmogaus prigimtis.

Mes nesame visiškai savarankiški – dažnai bijome savo nuomonės, ne visada išdrįstame ją iki galo išsakyti. Kartais matau, kaip žmogus stebi kitą ir pagal tai sprendžia, kaip elgtis: šypsotis ar ne. Girdi ar negirdi – kartais pats iki galo nežinai, bet vis tiek dalyvauji tame procese, nes tau to reikia.

Kai šiandien klausotės jaunų kompozitorių muzikos – kas Jus nuoširdžiai džiugina, o kas kelia skepticizmą? Kaip vertinate eksperimentinę, elektroninę muziką, performansus?

Kompozitorius Artūras Bumšteinas praeitais metais mane kvietė į savo performansą „Gerai išardytas fortepijonas“, kuris vyko Nacionalinėje dailės galerijoje. Jo metu buvo ardomas fortepijonas.

Natūralus instrumento garsas mane jaudina – būtent tas tiesioginis kontaktas su instrumentu. Nesvarbu, ar tai smuikas, ar fortepijonas. Visi instrumentai man yra tai, be ko negaliu gyventi. Elektroninė muzika man jau yra dirbtinė – ji kitokia, nenatūrali savo skambesiu. Žinoma, yra žmonių, kuriems ji patinka, nes ten daug garso išgavimo bei modifikavimo galimybių.

Šis santykis su instrumentu susiformavo dar vaikystėje. Kad galėčiau pas kaimynus pagroti pianinu, turėdavau užsidirbti – iš rūsio atnešti kibirą anglių. Tuo metu nusipirkti instrumentą nebuvo taip paprasta – jų tiesiog nebuvo nei kur gauti, nei kaip įsigyti.
Todėl šiandien man sunku suprasti, kai fortepijonas tampa ne muzikos, o ardymo objektu, o pats procesas pristatomas kaip renginys. Atsiprašau, bet aš mieliau eisiu pasiklausyti choro „Jauna muzika“ ir dirigento Vaclovo Augustino atliekamų naujų kūrinių „Vox Juventutis“ koncerte, instrumentinės muzikos, bet ne tokių performansų.

Jei reikėtų apibendrinti savo kūrybą, kaip galėtumėte ją apžvelgti? Gal buvo ryškių momentų, ar Jūsų kūryba keitėsi, ar gavus palaiminimą kurti vokalinę muziką daugiau nieko ir neieškojote, daugiau niekur nesidairėte?

Mane labai veikia vidinis muzikos skambėjimas. Čia kaip koks negalavimas – aš privalau juo „atsikratyti“ užfiksuodama natose ir tada praeina galvos skausmas. Ir man taip yra nuolat. Štai todėl ir kuriu. 

Kamerinės muzikos negaliu rašyti tiek, kiek norėčiau, nes neturiu galimybių apmokėti kūrinių atlikimo. Neseniai sukūriau naują dainą „Užmiršta sodyba“ mišriam chorui a cappella. Ji taip pat gimė iš vidinio poreikio. Tačiau problema išlieka ta pati – kūrinys turi būti išgirstas. Kiekvienas darbo rezultatas turi būti patikrintas skambesiu.
Dainos žanras turi savas ribas. Tačiau iš visų šių melodijų gali gimti aranžuotės. Taip gimė pjesės „Stirna“ ir „Žvirblio daina“ fortepijonui keturioms rankoms ir kiti darbai. Už kūrinį „Modus“ fortepijonui šešioms rankoms 2002 m. man buvo skirtas diplomas ir Juozo Karoso premija už geriausius kūrinius šalies pedagoginiam repertuarui. Tai disonansinė muzika, visai kitokio braižo nei mano dainos. 

Kompozitorius Anatolijus Šenderovas man yra pasakęs: „Tu turi savo vizitinę kortelę. O čia rašai, rašai simfonijas ir galvoji – kuriame maiše paslėpta ta melodija.“ Todėl, prisimindama ir profesoriaus J. Juzeliūno palaiminimą būtent dainos žanrui, ramia sąžine iki šiol darau tai, ką jis man patarė.

---

Skaitmeninių natų leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Jas įsigyti galima Lietuvos muzikos informacijos centro e. parduotuvėje „MusicLithuania.com“.

---

Galina Savinienė. MANO ŽEMĖ

1. Pražydo žiedas. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
2. Šilų naujoj sakmėj! Teksto autorius Vilius Baltrėnas
3. Tokia dalia. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
4. Užmiršta sodyba. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
5. Saulės burtai. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
6. Kalėdų rytas. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
7. Ąžuolynų šalis. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
8. Obelys. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
9. Lietuviškas lietus. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
10. Kaip lino žiedas. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
11. Berže, berželi. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
12. Dobilėli. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
13. Ten toli. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
14. Nuo Nemuno linkio. Teksto autorius Vilius Baltrėnas
15. Kai Žemė patekės. Teksto autorius Vytautas Rudokas
16. Taip seniai. Teksto autorė Irena Raščiuvienė
17. Atleidžianti ranka. Teksto autorius Justinas Marcinkevičius

Grafikos dizaineris Liudas Parulskis
Vertėja, redaktorė ir leidinio vadovė Sigita Einikienė

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.