Rūta Paitian

2020 m. prasidėjusi COVID-19 pandemija darė įtaką visoms gyvenimo sritims, įskaitant ir muziką. Karantinas uždarė koncertines erdves, pristabdė ne vienos grupės kūrybinius tikslus. Nepaisant to, kad koncertai liko praeityje, o kiekvieno pasaulis susitraukė iki savo gyvenamosios aplinkos, muzikantų kūrybinių ambicijų tai nesumažino.

Pamažu brandinamos naujos idėjos ir ateities planai į ketvirtąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį atvedė naujas grupes, siekiančias įrodyti savo vertę. Sunkioji muzika Lietuvoje sulaukė vis daugiau dėmesio – ne tik tarp žanro mėgėjų, bet ir tų, kurie juo specialiai nesidomi.

Nors ketvirtasis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis dar nėra pasibaigęs, tačiau įvykių jame netrūksta. Nuo pandemijos poveikio kūrybai, Rusijos invazijos į Ukrainą ir metalistų bendradarbiavimo teikiant pagalbą ukrainiečiams, didelio „Black Spikes“ turo po Europą su dviem garsiomis metalo grupėmis „Butcher Babies“ ir „Infected Rain“, iki metalo kaip muzikos žanro išėjimo į plačiąsias erdves: kategorijos „Metų metalo muzikos grupė“ įtraukimo į „Lietuvos muzikos apdovanojimus M.A.M.A.“, „Phrenetix“ vokalistės Linos Vaštakaitės patekimo į TV3 laidos „Lietuvos talentai“ finalą, bene populiariausios suvirintojų profesijos atstovų grupės „Shviniai Sharvai“ koncerto ant Vilniaus rotušės laiptų. 

Kuo pasižymėjo ir vis dar pasižymi atkurtos nepriklausomybės ketvirtasis dešimtmetis Lietuvos metalo scenoje? Kokią įtaką pandemija padarė muzikantams? Kaip metalo muzika pateko į didžiuosius ekranus? Kas šiuo metu vyksta? Savo įspūdžiais sutiko pasidalinti šešios nuo 2020 m. susikūrusios Lietuvos metalo grupės: „Dead on Arrival“ (2021 m. thrash metal/crossover), „ForeAeon“ (2021 m. thrash/death metal), „Lijundra“ (2024 m. doom/black metal), „Magyla“ (2021 m. black metal), „Pagirnis“ (2023 m. atmospheric black metal), „Protocol F40.1“ (2022 m. blackened death metal). 

Taip pat savo įžvalgomis apie Lietuvos muzikos metalo forumo (LMMF), metalo stendo „Muzikos salėje“ susikūrimo aplinkybes ir reikšmę, taip pat apie tai, kas vyksta Lietuvos metalo pasaulyje, pasidalijo: Gedas Audronašas („Audronaša“, Lietuvos metalo muzikos forumas), Marija Astromskaitė (Lietuvos metalo muzikos forumas), Rimantė Šinkūnė („Facial Tumour Booking“), Linas Petrauskas („Ūkanose“, „Protocol F40.1“), Vilius Garba („Ūkanose“, „ORB“), Dainius Prakapavičius („Sisyphean“, „Living Altar“), Augustinas Bėkšta („Juodvarnis“, „Sisyphean“, „Black Citrus“, „Dausa“) ir Domantas Žvinys–Bamba („ORB“).

Gen Z užkariauja metalo sceną

Pasibaigus pandemijai Lietuvoje tarsi grybai po lietaus ėmė dygti nauji sunkiosios muzikos kolektyvai, nebandantys kopijuoti kitų ir nebijantys eksperimentuoti. Išsiplėtusios techninės galimybės sudarė sąlygas šiam spurtui: muzikos instrumentai yra įperkami, norint pradėti kažką įrašinėti nebereikia profesionalių studijų – viskas prieinama namuose, tereikia entuziazmo, žinių ir užsispyrimo. Ko jau ko, o grupėms, susikūrusioms po 2020 m., to tikrai netrūksta.

Grupės „Dead on Arrival“ vokalistas Ignotas Vileikis: „Visada bus tų, kurie kuria ir kurių klausosi. Norisi tikėti, kad atsiras daugiau tikėjimo savimi ir mažiau saviplakos“

Penkerius kūrybinės veiklos metus skaičiuojančios thrash metal/crossover grupės „Dead on Arrival“ ištakos siekia 2019 m., kai du jos įkūrėjus suvienijo socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbtas įrašas, ieškantis bendrakeleivių į Estijoje vykusį grupės „Metallica“ koncertą, su prierašu, kad reikalingas gitaristas.

„Lietuvoje, mūsų nuomone, trūko metalo grupių, kurios nebijo kabliukų ir dinamikos. Norėjome kurti įdomią muziką, kuri nėra ekstremalus metalas. Pirmasis koncertas įvyko 2021–ųjų gruodį. Tarp karantinų studijos bičiuliai „Alcotopia“ organizavo koncertą su daug startuojančių grupių ir pasiūlė mums užlipt ant scenos. Įgyvendinus kelis tokius jaunų grupių koncertus, kur klubai suteikdavo progą pasirodyt naujokams, dėl kiekvieno pasirodymo tekdavo savotiškai kovoti. Dažnu atveju girdėdavome, kad mus rinkdavosi todėl, nes niekas kitas nebuvo laisvas.

Tačiau praėjus tokį krikštą pradėjo rastis ir nuoširdžių bendradarbiavimo pasiūlymų. Vardą ir vietą scenoje tikrai teko užsitarnauti“, – įžvalgomis dalijasi grupės gitaristas Lukas Ostrauskas. 

Grupės nariai džiaugiasi savo kūrybiniais vaisiais – kovo mėnesį išleistu pirmuoju albumu „First Offense“ – ir tam tikru metalo taisyklių laužymu. Jei anksčiau sunkioji muzika buvo kone juodojo metalo sinonimas, šiandien taip toli gražu nebėra: „Juodmetalio ir pajuodinto metalo jūroje liekame išskirtine sala. Nieko asmeniško neturiu prieš bleką, pats jo klausausi, tačiau Lietuvoje jaučiamas ryškus jo perteklius ir, mano nuomone, ne visada pakankamai kokybiškas.

Nenoriu klausytis apie tai, koks esi nuskriaustas ar koks gyvenimas baisus, arba 856 kartą apie aliejumi išteptą šėtono skylę su tremolo gitaromis ir blastbeatais ant viršaus. Manau, galima sukurti kažką savitesnio“, – teigia grupės vokalistas Ignotas Vileikis. 

Grupės „ForeAeon“ būgnininkas Deimantas Braukyla: „Metalo muzika yra plati, kaip ir jos klausytojų spektras: kiekvienas klauso to, kas labiausiai atspindi jų vidinius poreikius ir padeda išlaisvinti save“

Thrash/death metal grupės „ForeAeon“ užuomazgos siekia 2017 m., tačiau oficiali veiklos pradžia – 2021 m., kai po pandemijos pavyko žengti į sceną su savitu skambesiu, susiformavusiu dėl skirtingų narių muzikinių įtakų.

„Mintis buvo groti kabinančią, ne per sudėtingą muziką – death/thrash/crustpunk – norėjome, kad klausytojai pasilinksmintų ir per daug negalvotų. Pirmą koncertą surengėme 2021 m. renginyje „Tūsas pas Mekaniką fazendoje“. Manau, tokiai tuo metu dar nelabai rimtai grupei tai buvo puiki pradžia, – teigia grupės vokalistas Gabrielius Mockus.

Grupės „ForeAeon“ nariai džiaugiasi tuo, kad šiuo metu metalo bendruomenėje dar glaustesnis ryšys atsiradęs, kad kiekvienas vadovaujasi „Tu padedi man, aš padedu tau“ principu, tad jeigu vienos grupės negali dalyvauti kokiame koncerte, į savo vietas siūlo kitas, o jeigu atsiranda poreikis susirasti naują grupės narį, didelių atrankų daryti nereikia.

„Dabartinis bosistas Tauras yra mūsų geras draugas – jis kartu su Sandžėjumi groja grupėse „Anapilin“ ir „Aeulurus“. Jokios atrankos nedarėme – tiesiog paskambinau ir pasakiau: „Sveikas, Taurai, nusprendėme, kad grosi pas mus bosu“. Pasirinkimo atsisakyti jis neturėjo, todėl dabar groja patenkintas,“ – juokauja Gabrielius.

Jį papildo būgnininkas Deimantas, pasidalydamas savo istorija apie sugrįžimą prie muzikos: „Į „ForeAeon“ atėjau po to, kai grupę paliko jų būgnininkas Modestas Ralys. Nuo išsiskyrimo su grupe „Deprivacija“ iki kvietimo prisijungti praėjo 3–4 metai. Buvau visiškai atpratęs groti, juolab kad anksčiau grojome gerokai lėtesnę muziką. Tačiau Mockaus žodžiai „Nieko, priprasi“ (realiai net nedavė pasirinkimo) paskatino vėl imtis būgnų. Ir štai – jau turime du albumus. Valio!“ 

Grupės „Lijundra“ gitaristė Eva Arslan: „Mūsų klausytojai yra energijos ištroškę, melodijų audros mėgėjai. Juos vertiname kaip draugus, palaikančius mūsų neseniai pradėtą kelionę ir skatinančius judėti į priekį“

Nors doom/black metal grupė „Lijundra“ gyvuoja vos dvejus metus, ji jau spėjo ryškiai sužibėti Lietuvos sunkiosios muzikos padangėje: dalyvavo Vilniaus sunkiosios muzikos festivalyje „Faster Blaster‘25“, juodmetalio festivalyje „Dūstant“, varžėsi „Wacken Metal Battle Lietuva“ finale su dar trimis grupėmis dėl galimybės atstovauti Lietuvai Vokietijoje vykstančiame festivalyje „Wacken Open Air“.

Tai tik keli paminėjimai, o atsižvelgiant į tai, kad grupės nariai yra moksleiviai ir kad kai kurių jų tėvai metalistai „užkrėtė“ meile šiai muzikai savo atžalas, belieka pagarbiai lenkti galvas ir džiaugtis šviesia metalo ateitimi Lietuvoje.

„Lijundra“ išsiskiria tuo, kad grojame tai, kas mums iš tikrųjų patinka: nebijome jungti žanrų, peržengti nusistovėjusių normų. Ankstyvosiomis dienomis, ieškodami narių ir formuodami pilną sudėtį, kabinome skrajutes, kurios patraukė svetainės „Hardrock.lt“ dėmesį. Nuo pat pradžių patekome į jaunų grupių aplinką, kuri vėliau prisidėjo prie mūsų sėkmės. Mėgstamos muzikos kūrimas ir jos sklaida neįprastais, oldskūliniais būdais mus išskyrė iš kitų tuo metu kūrusių jaunų grupių. Festivalyje „Dūstant“ jau sulaukėme teigiamos klausytojų reakcijos į naują kūrybą. Pastebiu, kad tobulėjame: mūsų muzika skamba vis brandžiau, atradome savitą skambesį“, – teigia grupės gitaristė Eva.

Grupės „Magyla“ atstovai: „Savo muzika norime sugrąžinti idėją, kad nereikia begalės melodijų ar itin techniškų gitaros solinių partijų tam, kad daina būtų laikoma gera“

Anot black metal grupės „Magyla“ narių, nuo 2021 m. prasidėjęs naujų grupių kūrimosi bumas prisidėjo prie grupių pertekliaus, kuriame galima pasiklysti, tačiau dėmesio vertos grupės, išlieka. Tais pačiais 2021 m. susikūrusi grupė yra ištikima senosioms juodmetalio tradicijoms, tačiau nebijo eksperimentuoti su kitais žanrais, todėl jos kūryboje galima išgirsti ir thrash metal elementų.

Pirmuosius koncertus grupės nariai „susiorganizavo“ repeticijų patalpose susipažinę su kitų grupių atstovais. „Kai grodavome „Sigmos“ patalpose, studijoje, kurioje repetavome, dar repetuodavo kokios šešios grupės, o šalia buvo kitos studijos su begale kitų kolektyvų. Dažniausiai visi susitikdavome bendrame rūkomajame – ten ir susipažindavome. Taip natūraliai atsirasdavo bendri koncertai, vakarėliai ir panašiai“, – dalijasi patirtimi grupės „Magyla“ atstovai. 

Penkerius metus gyvuojančios grupės „Magyla“ nariai prisipažįsta, kad sunkiausia buvo perprasti tai, kas scenos veteranams savaime suprantama – nuo specifinės terminologijos, iki kitų įvairių organizacinių niuansų. Vis dėlto jie džiaugiasi nuosekliu kūrybiniu darbu ir tuo, kad jų koncertuose lankosi įvairaus amžiaus publika.

„Šiuo metu susitinkame studijoje du kartus per savaitę. Nuoseklumas leidžia pasiekti rezultatų. Mūsų klausytojai įdomūs tuo, kad nėra vieno amžiaus vidurkio – į koncertus ateina ir „seni vilkai“, ir paaugliai, kurie, vos baigę namų darbus, skuba mūsų paklausyti. Nesvarbu, koks klausytojas – mes juos labai vertiname, nes jie lankosi mūsų renginiuose, perka atributiką ir domisi mūsų ateitimi“, – teigia grupės „Magyla“ atstovai. 

Grupės „Pagirnis“ vokalistas ir gitaristas Domantas Ivaškevičius: „Kūryba yra atsitraukimas nuo kasdienybės, o ne jos dalis“

2023 m. susikūrė atmospheric black metal grupė „Pagirnis“, sudaryta iš trijų moksleivių, besidominčių pagonybe, lietuviškąja mitologija, folkloru, tautosaka ir gamta. „Nors daug juodojo metalo grupių remiasi lietuvių mitologija, tai dažniausiai išlieka tik simbolikoje, dainų ar grupių pavadinimuose, kartais – tekstuose. Šiuo metu esame vienintelė jauna grupė, taip plačiai siejanti folklorą su savo muzika – tai atsispindi aprangoje, dainų tekstuose (tautosakoje), liaudies instrumentų (birbynės, lumzdelio, dambrelio) naudojime“, – teigia grupės vokalistas ir gitaristas Domantas Ivaškevičius.

Vos trejus kūrybinės veiklos metus skaičiuojantis kolektyvas savo sąskaitoje jau turi du albumus (2023 m. „Krivio sapnai“ ir 2024 m. „Kai milžinai gyveno“). Pirmasis koncertas paskatino susirasti bosistą, po kurio susiformavo galutinė sudėtis.

„Grupė susikūrė tarp dviejų draugų nuo darželio laikų – vienam pasirinkus gitarą, kitam būgnus. Bosistas atsirado gavus pirmą koncerto pasiūlymą. Nuo pat pradžių stengiamės maksimaliai išnaudoti namų sąlygas. Dainos gimsta istoriniuose šaltiniuose atrandant įdomią legendą, istoriją ar mitą. Sukūrus gitaros partijas, derinami būgnai, bosas, galiausiai – vokalai ir takelių suvedimas. Visa tai darome namuose, savomis jėgomis, įskaitant ir albumų viršelius“, – sako Domantas.

Grupės „Pagirnis“ vokalistas atkreipia dėmesį į metalo žanro įvairialypiškumą: „Sunkioji muzika, mano požiūriu, yra tarsi medžiaga, žaliava menui kurti. Pats stilius nebūtinai nusako muzikos turinį – kaip iš įvairių medžiagų galima formuoti skirtingas skulptūras, taip ir metalas gali būt naudojamas nusakyti tiek grožį, meilę, tiek pasipiktinimui išreikšti. Manau, Lietuvos sunkiosios muzikos trejybę sudaro grupės „Juodvarnis“, „Ūkanose“ ir „Luctus“ – profesionalūs kolektyvai, atspindintys metalo romantiką, mistiką, Lietuvos folklorą ir nenusakomą tamsą ir maištą.“

Grupės „Protocol F40.1“ gitaristas Jegor Gorbačiov: „Idėja susikurti kilo matant, kaip nyksta žmonių moralinis kompasas ir kur tai gali nuvesti“

2022 m. susikūręs blackened death metal projektas „Protocol F40.1“ iš pradžių buvo solinė Jegor Gorbačiov kūryba, 2024 m. virtusi į grupę, debiutavusią juodmetalio festivalyje „Dūstant“. Grupės sudėtis metalo muzikos gerbėjams jau buvo pažįstama, nes nariai turi ilgametę patirtį kituose projektuose, todėl nejautė spaudimo kažkaip „prasimušti“ ar kažką įrodyti.

„Visi esame patyrę muzikantai, turintys kitų projektų, todėl šioje grupėje nuo pat pradžių nebuvo ypatingų lūkesčių greitai kažką pasiekti. Iki šiol nejaučiame spaudimo – esame draugai, kuriems tiesiog smagu kartu groti“, – sako grupės būgnininkas Bogdan Čikarda.

Grupės nariai savo kūrybą lygina su sunkiasvoriu tanku, per kūrybą kovojančiu su skirtingo absurdo lygio įvykiais pasaulyje ir jų įtaka žmogaus pasaulėžiūrai bei moralei. „Netektis ir skausmas, emocinis ar fizinis smurtas, vieta pasaulyje ir visuomenėje, vertybės ar jų stoka – šios temos aktualios sunkiojoje muzikoje ir galbūt sunkiai priimtinos „paprastos“ muzikos mėgėjams. Saulės stoka Lietuvoje, išprotėję kaimynai iš rytų ir pietų kuria natūralią įtampą žmonių sąmonėje ir pasąmonėje, kuri neišvengiamai atsispindi kūryboje. Metalas, mūsų istoriniame kontekste, sakyčiau, yra artimesnis mūsų kultūrai nei, pavyzdžiui, Skandinavijai“, – teigia Bogdan.

„Protocol F40.1“ gitaristas Jegor Gorbačiov džiaugiasi metalistų bendruomeniškumu, kuris užtikrina šio žanro ateitį: „Metalo scenos ateitis yra jos atstovų rankose ir jų atsakomybė. Jei grupės kariautų tarpusavyje, metalas Lietuvoje seniai būtų išnykęs.“

Ar dar toli iki lietuviško metalo ženklo populiarumo užsienyje?

Pokovidinis laikotarpis pasižymėjo ne tik gausiu naujosios kartos metalistų antplūdžiu, aktyvesniu grupių pasirodymu užsienio melomanams, bet ir įsitvirtinimu netradicinėse vietose. Atsirado vis daugiau erdvių, nebijančių įsileisti metalistus. Šiandien jau nebestebina metalo koncertai tokiose vietose kaip „Vasaros terasa“, „Lukiškių kalėjimas 2.0“, „Kablys“, „Utopija“, „Loftas“ Vilniuje ar naujam gyvenimui prikeltas klubas „Daina“ Kaune. „Man labai patinka, kai koncertų erdvė „rizikuoja“ priimti metalistus, o po koncertų stebisi, kad niekas nieko nesulaužė, neapipaišė ir dar nupirko visą alų. Senasis metalisto stereotipas beliko išimtimi, o ne taisykle. Prie to prideda dar ir dabartinis jaunimas, kuris nėra susiskaldęs į subkultūras. Gali klausyti „Egomašinos“, „Mayhem“ ar „ORB“ ir į niekas galvą neduos. Prieš dvidešimt metų buvo kiek kitaip. Smagu, kad keičiasi“, – džiaugiasi Domantas Žvinys–Bamba. 

Lietuvos metalo scenos matomumas užsienyje nuolat auga – ne viena sunkiosios muzikos grupė yra pasirašiusi sutartis su tarptautinėmis kompanijomis („Erdve“ su „Season of Mist“, „Black Spikes“ su „Napalm Records“, „Sisyphean“ su „Edge Circle Productions“). „Visos šios partnerystės prisideda prie Lietuvos įsitvirtinimo Europos sunkiosios muzikos žemėlapyje. Aktyvios grupės vis daugiau koncertuoja užsienyje ir augina savo gerbėjų bazes. Kiekvienas koncertas didina Lietuvos metalo matomumą. Mūsų popmuzikos scena labai lokali, o alternatyvi muzika skinasi kelią už šalies ribų, tačiau tam trūksta finansų ir paramos. Lietuvos kultūros taryba turi muzikai skirtus konkursus, ir tai yra labai gerai, tačiau turų jie nefinansuoja. Alternatyvų praktiškai nėra, todėl norint koncertuoti užsienyje tenka investuoti daug asmeninių lėšų“, – įžvalgomis dalijasi Augustinas Bėkšta. 

Didžioji dalis Lietuvos metalo grupių gastroliuoja užsienyje savomis lėšomis, nesulaukdamos finansinės paramos. „Lietuva kaip valstybė mažai investuoja į savo įvaizdį užsienyje, minkštąją galią ar kultūros eksportą. Dėl to neturime „lietuviškos muzikos“ (nekalbant vien apie metalą) prekinio ženklo. Mūsų kultūros politika orientuota į vidinį vartojimą. AGATA atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos muzikos industrija yra verta apie 300 mln. eurų per metus, tačiau muzikos eksportas siekia tik apie 300 tūkst. eurų. Tai reiškia, kad eksportuojame vos 0,1 % savo muzikos – akivaizdžiai per mažai. Tai ilgalaikis tokios siauros kultūros politikos rezultatas“, – teigia Dainius Prakapavičius.

Jis pabrėžia, kad šiuo metu užsienio auditorijai labiau matomi pavieniai šalies metalo atstovai, o ne bendra scena: „Lietuvos muzikantai supranta, kad dėl sovietinės okupacijos praradome apie 50 metų muzikos istorijos, todėl mūsų scena neturėjo galimybės natūraliai integruotis į tarptautinius tinklus. Dabartinėse grupėse matau stiprų norą įrodyti, kad galime būti lygiaverčiai pasaulinės scenos dalyviai, nors startavome iš žemesnių pozicijų. Vakarų Europos muzikantai savo aplinkybes priima kaip duotybę, o lietuviai dėl savo vietos vis dar kovoja. Šis istorinio konteksto suvokimas galbūt ne visada aiškiai įvardijamas, bet noras įrodyti lietuviško metalo vertę yra vienas pagrindinių varančiųjų veiksnių.“

2025 m. lapkritį paskelbta, kad „Lietuvos muzikos apdovanojimuose M.A.M.A.“ atsiras dvi naujos kategorijos – „Metų džiazas“ ir „Metų metalo muzikos grupė“. Ši žinia pradžiugino metalistus, kurie vėliau buvo pakviesti į Lietuvos metalo muzikos forumo (LMMF) diskusiją. Joje aptartos scenos nuotaikos, pagrindiniai poreikiai ir galimybės didinti metalo matomumą. „

Išjudinome diskusijas apie metalo muziką, supažindinome bendruomenę su muzikos rinkos principais, siekėme parodyti, kaip platesnis metalo įtraukimas į bendrą muzikos lauką gali būti naudingas patiems kūrėjams. Žmonės pradėjo daugiau kalbėti, dalytis patirtimis. Šią veiklą tęsime, nes matome, kad savaime suprantamų dalykų nėra. Net ir patyrę muzikantai kartais nežino elementarių muzikos verslo principų ir vis dar nedrąsiai kalba apie savo kūrybą. Taip pat siekiame, kad platesnė visuomenė geriau suprastų metalo muziką – nebūtinai ją pamėgtų, bet suprastų. Tuomet atsiras ir mėgavimasis“, – sako radijo laidos aie metalą „Audronaša“ kūrėjas ir vienas LMMF organizatorių Gedas Audronašas. 

„Nesinori garsiai skelbti apie pirmuosius žingsnius, tačiau tikiu, kad LMMF inicijuota metalo kategorijos integracija į M.A.M.A. apdovanojimus ir televizinį eterį jau duoda rezultatų – tai matyti iš didesnio žiniasklaidos dėmesio nominuotoms grupėms. Taip pat matome augantį koncertų ir leidinių skaičių, kuriems vis dažniau atsiranda vietos medijose. LMMF siekia ne tik koordinuoti apdovanojimų procesus, bet ir stiprinti bendruomenę, organizuoti edukacinius renginius bei inicijuoti pokyčius kultūros politikoje. Svarbu, kad grupės turėtų infrastruktūrą, galimybes ir gautų investicijų savo veiklai plėtoti bei kūrybai skleisti. Sieksime būti scenos poreikių atstovais“, – teigia muzikos vadybininkė ir viena LMMF organizatorių Marija Astromskaitė.

Kiekvienas kalbintas pašnekovas pabrėžė bendruomeniškumo svarbą, be kurio metalo žanras vargiai galėtų egzistuoti. Grupių nariai vieni kitiems padeda įrašų, dizaino, koncertų organizavimo, patarimų ir idėjų vystymo klausimais. Vienas iš pavyzdžių – 2026 m. tarptautinės „Vilniaus knygų mugės“ „Muzikos salėje“ įkurtas „Metalo paviljonas“. Jame lankytojai turėjo progą susipažinti su Lietuvos metalo muzika, pabendrauti su grupių atstovais, pasiklausyti įrašų ir įsigyti atributikos. 

„Idėja kilo seniai, tačiau tik šiemet buvo įgyvendinta. Su „Ūkanose“ turėjau stendą prieš kelerius metus ir mačiau, kokią naudą tai suteikia – tave pastebi, žmonės prieina, domisi, atranda. Idėja pasidalijau su Viliumi, Augustinu, Bamba ir Dainiumi. Visi supratome bendro tikslo svarbą ne tik grupėms, bet ir visai Lietuvos metalo scenai. Stendas buvo gausiai lankomas, o tai parodė, kad tokios iniciatyvos reikalingos ir ateityje jų tik daugės“, – sako idėjos autorius Linas Petrauskas.

Jam pritaria ir Vilius Garba: „Jautėme susidomėjimą ne tik iš lankytojų, bet ir iš organizatorių. Turėjome pokalbių su AGATA atstovais apie didesnį metalo muzikos matomumą tokiuose renginiuose, diskutavome apie eksporto galimybes. Visa ši patirtis suteikė dar daugiau motyvacijos judėti pirmyn.“

Kaip pažymi pašnekovai, „Metalo paviljonas“ padėjo garsinti grupių vardus, ištrūkti iš nematomumo šešėlio ir prisidėti prie platesnės visuomenės akiračio plėtimo.

Epilogas

Lietuviškojo metalo istorija turi gilias tradicijas ir stiprius atstovus. Kiekvienas atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis atvedė naujas metalistų kartas. Smagu matyti, kaip skirtingos kartos bendrauja, keičiasi informacija, dalijasi patirtimi ir mokosi viena iš kitos, o lietuviškasis metalas vis ryškiau matomas už šalies ribų. Kas žino – galbūt nebe taip ilgai liko laukti, kol turėsime tarptautinio lygio Lietuvos metalo grupes, garsinančias šalies vardą visame pasaulyje.

---

   

   

   

   

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.