Rūta Giniūnaitė

Drįsčiau teigti, kad „Galèra“ šiandien yra mėgstamiausia kitų Lietuvos grupių grupė. 2024-aisiais laimėję jaunų grupių konkursą „Garažas“, jie netrukus pristatė debiutinį EP „Tyla Tranko“, o šį pavasarį Vilniaus „Kablyje“ surengė pirmojo ilgo metro albumo „Garsu“ pristatymą.

Likus savaitei iki koncerto, bent keli žmonės manęs paklausė: „Eisi klausyti „Galèros“? Jei ne, tai ką tu apskritai veiksi?“ Jaučiau tylų spaudimą pagaliau gyvai išgirsti fenomenu tapusį daugiau nei dešimties talentingų muzikantų kolektyvą, kurio rapsodijas ir sudėtingas džiazo, roko bei klasikinės muzikos kompozicijas pamilo ne tik kritikai, bet ir Z karta. O ją sužavėti tokia muzika – ne pati lengviausia užduotis.

Po koncerto likau apkerėta jaunos ir gaivališkos „Galèros“ energijos. Pats žodis „galera“ reiškia ir senovinį laivą, ir didelę žmonių grupę – scenoje jie įkūnijo abi šias prasmes. Netrukus po to vakaro pakviečiau grupės lyderį, talentingą kompozitorių Roką Raibį, pokalbiui. Nors save jis vadina snobu ir, kaip pats sako, tai „<...> nėra labai geras dalykas“, man norisi nesutikti. Nes kaip kitaip tokia jauna siela sukurtų tokią brandžią muziką?

Rokai, esi kompozitorius, atlikėjas, muzikantas. Kuo geriausiai jautiesi pavadintas?

Šiuo metu save geriausiai matau kaip kompozitorių. Pasitikiu savo grojimu ir dainavimu, bet kai ateina kalba apie atlikimą, žiūriu į tai kiek jautriau. Tai reikalauja daug kūno judesio, o prieš pusmetį patyriau rankos traumą ir negalėjau groti. 

Esi sakęs, kad muzika tau – tarsi religija, o ne tik profesija ar gyvenimo būdas.

Menas suteikia man prasmę būti. Muzika yra paveikiausia meno forma, o laikas, kurį skiriame jai klausytis, yra pats prasmingiausias. Žmonės dažnai nuvertina muzikos svarbą. Keičiasi kartos, architektūra, pasaulis, bet menas, ypač muzika, išlieka kaip laikmečio, kuriame gyvename, pėdsakas. Mes gyvename postmodernizme ir naujo rato jau neišrasime, jau turime simfonijas, pankroką, popsą, džiazą... Menas yra didelis kultūros virdulys, kuriam įtaką daro mūsų aplinka, karas, skurdas, kiti skauduliai. 

Iš tėvų gavai meilę klasikinei ir roko muzikai. Prisimeni, kas dažniausiai skambėdavo namuose?

Su klasika supažindino mama, o roku – tėtis. Vaikystėje klausydavau dabar jau prieštaringai vertinamo Rogerio Waterso. Bet pirmas gabalas, kuris man baisiai patiko, buvo Mocarto „Turkų maršas“. Sėdėdavau prie pianino ir vaidindavau, kad groju, man tada buvo treji ar ketveri. Panašiu metu išgirdau ir australų liaudies instrumentą didgeridoo, kuris tapo didžiausia mano manija. Grodavau puodais, pianinu ir didgeridoo. Greitai pradėjau eiti į M. K. Čiurlionio mokyklos paruošiamąjį kursą. Mama pasakojo, kad pats sugalvojau mokytis, tėvai manęs nepastūmė – būdamas šešerių priėmiau sprendimą ateiti į muziką. Nors vėlesniais mokyklos metais mane sužavėjo astrofizika, kvantinė fizika, skirtingų kūnų sąveikavimas, nugalėjo muzika.

Fizikos yra ir „Galèros“ veikloje – klijuojate daug narių į vieną bendrą kūną. Dabar kalbamės po išparduoto jūsų pirmojo albumo „Garsu“ pristatymo „Kablyje“. Tikėjaisi, kad „Galèra“ taps tokiu fenomenu? 

Nemėgstu akcentuoti tik savęs, nors ir pradėjau grupės veiklą. Turėjome iššūkių gryninant mūsų koncepciją, daug dirbome, kad atsidurtume šiame taške. Tad mūsų kelionė yra švelniai plaukianti. Muzikai turiu natūralią trauką ir kai tiksliai žinau, kokią žinutę noriu skleisti muzika, randu būdą tą padaryti su „Galèra“. 

Po koncerto dar neatsigavau. Po jo sulaukiau poros rimtesnių skambučių – mumis domisi muzikos profesionalai iš užsienio. Beje, koncerte buvo ir klausytojų ne iš Lietuvos! Tai naujas „Galèros“ atspirties taškas įsibėgėti ir eiti toliau. Galvojame apie tarptautinę rinką. Jaučiu Lietuvai didelę meilę ir noriu lietuvišką žodį bei muziką skleisti plačiau. Ją tikrai galima ištransliuoti ir „parduoti“. 

Stebiu mūsų klausytojų demografiją ir matau perklausų iš Ukrainos, Lenkijos, Latvijos, JAV, Jungtinės Karalystės. Tai stebina, nes mūsų muzika sudėtinga, joje daug akademinio poskonio, todėl teoriškai ji neturėtų būti patraukli jaunimui, bet kažkokiais būdais ji veikia. Nuoširdumas, tikrumas ir kokybė visada laimi ir visai nesvarbu, kokia kalba dainuoji, kokia dainos trukmė ar struktūra. Dabar skiriu daug laiko auginti ne tik save, bet ir grupę, kad galėtume muziką dovanoti ne tik Lietuvai, bet ir platesniam pasauliui.

Labai džiaugiuosi dėl „Katarsio“, kuriems tą daryti didelėse Europos scenose sekasi puikiai, nors klausytojai nesupranta nei vienos lietuviško žodžio. Turime gražias sąsajas su „Katarsiu“, nes jų narys Alanas Brasas groja ir pas mus, man taip pat teko aranžuoti ir chorą jų Eurovizinei dainai. 

Rokai, iš pažiūros atrodai santūrus, kuklus. Ant scenos tu visiškai kitoks – grupės siela ir dvasia. Kas tau atsirakina būnant scenoje?

Scenoje jaučiu, kad vairuoju didelę mašiną, suprantu jos gabaritus ir negaliu sau leisti panikuoti, o vienintelė išeitis yra atsiduoti ir mėgautis, pasitikėti chebra, kuri kartu laiko vairą. Kai pasitikiu grupe, galiu atpalaiduoti savo kūną, veido išraiškas ir pasinerti į garsą.

Galera – tai ir senovinis laivas, ir didelė žmonių kompanija. Jums tinka abu terminai. Kaip jums sekasi plaukti viena kryptimi? Juk reikia suvaldyti ir jūsų repeticijas, tvarkaraščius, suprasti nuotaikas.

Man galera yra tiesiog madingas „galerijos“ trumpinys. Mūsų pavadinimas įkvėptas Užupio meno inkubatoriaus dailės galerijos „Galera“, kur praleidau didelę dalį savo vaikystės ir paauglystės. Jaučiu tai vietai ir komunai didelę meilę dėka tėvų. 

Kiekvienas mūsų grupės veidas, balsas yra tarsi paveikslas, iš kurių gimsta gausi, plaukianti garsų galerija. Mes visi esame draugai, susipažinę čiurlionkėje. Iš jos atsinešėme akademinį bagažą, o kitus žanrus – iš skirtingų terpių ir patirčių. 

Grupės suvaldymą reguliuoju aš. Tai nelengvas darbas, nes kyla emocinių iššūkių, hierarchinių klausimų. Labai noriu, kad kiekvienas grupės narys jaustųsi lygiavertis. Noriu, kad „Galèra“ kaip kūnas veiktų visada ir be ligų. Aišku, turime paslogavimų, bet retai kada pykstamės. 

„Galèra“ populiarina džiazą ir klasiką jaunajai kartai, kuriai tokia muzika anksčiau gal ir neatrodė cool. Koncerte didžioji dalis jūsų klausytojų buvo labai jauni. Ar jauti, kad edukuojate Z kartą?

Manau, kad taip. Pirmoji albumo „Garsu“ pusė buvo parašyta dar iki kultūros ir laisvo žodžio protestų, kita pusė – jiems prasidėjus. Visiems mąstantiems žmonėms, kurie yra adekvatūs, šis judėjimas yra beprotiškai svarbus. Jaučiu tam tikrą prometėjišką jausmą, kad muzika yra labai įvairi, Lietuva išgyvena auksinį muzikos industrijos amžių ir muzika suvienys žmones dar labiau. Jaučiu pareigą rodyti kitus žanrus, skambesius, priėjimus. 

Juk muzikoje gali būti rapsodija, simfonija, simfoninė poema, galima įnešti lietuvių liaudies motyvus į šiuolaikinį skambesį. Smagu, kad mano karta ir dar jaunesni žmonės supranta, kad tai ne lūzeriška, o galvotesnė muzika.

Kodėl debiutinį albumą pavadinote „Garsu“?

Klausiau daug sonoristinės muzikos – joje svarbi ne tiek harmonija ir ritmas, o visuma, atmosfera, sąskambis. Pavyzdžiui, Stanley Kubricko filme „2001 m. kosminė odisėja“ skamba vengrų kompozitoriaus György Ligeti muzika, kuri yra būtent tokia. Labai norėjau tą jausmą perteikti garso banga. 

Mes, žmonės, juk viską transliuojame garsu. Pirmieji įrašai įvadiniame kūrinyje buvo panaudoti iš Tomo Edisono laikų fonografo. Man buvo labai įdomu, kaip skambėjo pirmasis įrašas – tai „Mary Had a Little Lamb“, kurį Edisonas įrašė 19 amžiaus pabaigoje ir davė naują pradžią kurti muziką ir ją įrašyti.

Rokai, koks tavo santykis su tyla? 

Man nebaisu būti šurmulyje, bet geriau jaučiuosi tylesnėse vietose. Kalbant apie muziką, pastaruoju metu mažiau einu į miestą su ausinėmis, stengiuosi klausytis aplinkos. Tuo metu, kai negalėjau groti dėl rankos traumos, mano klausa patobulėjo, nors tikrai nesu absoliutininkas (juokiasi).

O kaip atrandi naują muziką?

Įvairiai. Būna, kad žanriškai man svetimus kūrinius parekomenduoja brolis. Stengiuosi klausytis folko, jame yra daug naivaus nesupratimo, kaip veikia muzikos teorija, bet tuo pačiu ir genialių sprendimų. Būtent tie muzikantai, kurie nieko nesupranta ar net neturi klausos, man yra patys įdomiausi. Šiaip klausau daug klasikos, neoklasikos. Romantikos privengiu – gal aš jai dar per mažas...

Myli klasiką, o koks tavo santykis su šiuolaikine muzika? Pavyzdžiui, hiphopu?

Man įdomūs „Cypress Hill“, „Tribe Called Quest“ ir panašūs kolektyvai. Jų muzikoje yra labai gerų dalykų. Neseniai kompozitorius Linas Rimša vedė paskaitą apie džiazo istoriją. Pasak jo, nors Miles Davisas ir sukūrė džiazo istoriją, bet praėjo pro visus žanrus. Jis man yra tikroji muzikos viršūnė. „Galèra“ irgi plaukia tarp skirtingų roko ir džiazo skambesių.

Skirtingų dialektų, žanrų stengiuosi nenurašyti ir pasigilinti į visus. Gal tik popmuzika, kuri yra tiesiog pagaminta, man neartima. Kai muzika pagaminta, ji praranda esmę. Juk pats pop žanras yra sukurtas iš kitų žanrų elementų. Laikau save snobu, o tai nėra labai gerai, todėl privengiu tam tikrų popsinių sprendimų.

Prieš albumo išleidimą pasirodė du singlai – „Plaka“ su Šaruku Joneikiu ir „Gal ir Niekada“ su Domantu Starkausku. Ar rašydamas šiuos kūrinius iškart rašei tekstus jiems?

„Plaka“ parašiau Šarukui, nes kurdamas galvoje girdėjau jo vokalą. Pažįstu jį jau pora metų – man jis kartu su broliu Mantu (Joneikiu – R.G.) yra tarsi vyresni broliai, geri draugai, kuriuos labai myliu. Paauglystėje principingai vengdavau lietuviškos muzikos, bet „Garbanotas“ padėjo tą mąstymą pakeisti. Kuo toliau, tuo labiau atrandu ir vertinu lietuvių kūrėjus ir alternatyvios muzikos bendruomenę.  

Ko tau, kaip jaunam kūrėjui, labiausiai trūksta iš lietuviškos muzikos industrijos, institucijų?

Didesnio finansavimo kultūros sektoriui, elementaraus dėmesio. Mūsų kultūros laukas parodo, kur juda Lietuva – tai yra stipriausias mūsų ginklas, vertas investicijų. 

Bet man iš tiesų užtenka labai paprastų dalykų. Vienas mokytojas, kuris man labai daug reiškia, yra pasakęs, kad gali gyventi be pensijos, be maisto, svarbu, kad būtume saugūs. Tai radikalus požiūris, kuriam visai prijaučiu. Aš tik noriu turėti stogą virš galvos, draugų, galėti kurti ir mylėti, nejausti įtampos. Bet ignoruoti, kas vyksta pasaulyje, yra lygiai taip pat blogai kaip toje įtampoje skęsti. Reikia išlikti blaiviam ir kovoti dėl to, ką galime prarasti.

Kalbant apie kolegas, iš jų jaučiu didžiulį palaikymą – Domanto, Šaruko, Manto, Beno Aleksandravičiaus ir kitų. Visi, su kuriais teko garbė susipažinti ir neformaliai praleisti laiko, „Galèrą“ palaiko, todėl jaučiu atsakomybę ir pareigą judėti toliau. Jau nebegaliu pasislėpti už kitų, esu atsakingas už save ir grupę. Noriu ne konkuruoti, o įkvėpti visą bendruomenę. 

Kur nori nukeliauti su „Galèra“, kurią dabar stebi vis daugiau akių ir ausų?

Nenorėčiau pasiekti taško, kad pagalvotume: o, čia jau viskas. Mums grupė yra ne apie rezultatą, o bendrą kelionę. Jei pasieksime tą tašką, kai keliauti negalėsime, lai taip ir bus. Nors apie tokį scenarijų net nedrįstu galvoti. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.