Domininkas Kunčinas

Kažkas pasakė, jog aktoriai slapta nori kurti muziką, o muzikantai slapta nori būti aktoriais. Šiame tekste su kino ir teatro žmonėmis kalbamės apie jų muzikinę karjerą. Daugelis jų pritaria amerikiečių kino žvaigždei Meryl Streep, jog dainavimas ir vaidyba yra labai panašūs, o dainavimas yra visko, ką darai vaidindamas, tąsa.

Kiti save vadina universaliais „scenos žmonėmis“. Jiems matyt artimiau skamba žinomo britų aktoriaus, tarp visų harių poterių suvaidinusio ir kultinio Niujorko muzikos klubo savininką dramoje „CBGB“, Alano Rickmano mintis: „Aktoriai yra pokyčių agentai. Filmas, teatro spektaklis ar muzikos kūrinys gali pakeisti pasaulį.“ 

Pasak vieno pašnekovų, teatro ar kino scenoje turi būti eiliniu, įsakymus vykdančiu, kareiviu, o koncerte tapti savarankiškus sprendimus priimančiu karžygiu. Muzikoje groji tu, teatre ar kine groja tavimi, priduria kitas. Tiek kine ar teatre, tiek muzikoje būtina jausti tempą ir ritmą, susigroti. Vieni aktoriai naudoja specialius grojaraščius vaidmens pasiruošimui, kiti, priešingai, nenori, kad muzika nukreiptų vaidmenį ne ten, kur reikia, tačiau visi sutaria, kad muzikinė klausa tik pagilina „teatrinę klausą“. 

Pirmoji šio teksto dalis buvo skirta pasauliniams ir vietiniams kontekstams, kaip aktoriai atrado save muzikoje, o šioje dalyje apie tai kalba šiuolaikiniai Lietuvos kino ir teatro veidai, ryškiai žibantys muzikos scenoje: „Abudu“ vokalistas ir gitaristas Domantas Starkauskas, „Eiktubaiktu“ dainininkė Gabija Minkevičiūtė, vieno žymiausių muzikos kolektyvų Lietuvoje „Solo Ansamblis“ gitaristas Giedrius Kiela, Klaipėdos jaunimo teatro aktorių suburta grupė „Graži ir ta galinga“, rokerių „McLoud“ gerklė Lukas Malinauskas ir Šarūnas Zenkevičius iš „Judu“.

Trumpai susipažinkime, ką jie yra nuveikę kino, teatro ir muzikos scenose.

Šių metų pradžioje įspūdingai grupės 10-metį atšventę „Abudu“ yra išleidę 4 albumus ir yra viena populiariausių (art)roko grupių Lietuvoje. Jos lyderis Domantas Starkauskas po ryškių vaidmenų teatre (Oskaro Koršunovo „Otelas“, Jokūbo Brazio „Žuvėdra“, Lauros Kutkaitės „Teiresijo krūtis“ ir kitų) neseniai nusifilmavo Sauliaus Baradinsko miuzikle „Betono vaikai“ apie Lietuvos sovietinių daugiabučių rajono kiemuose augusius vaikus, kuriems trūko tėvų dėmesio ir meilės, kurie kiekvieną dieną bandė išgyventi ir išsilaisvinti nuo smurto gatvėse.

Rašant šį tekstą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyksta baigiamųjų teatro darbų rodymai. Juose galima pamatyti pirmuosius pradedančios aktorės Gabijos Minkevičiūtės vaidmenis. Skirtingai nei kiti pašnekovai, Gabija ėmėsi vaidybos jau būdama ryškia muzikos scenos dalimi. 2023-aisiais jaunų grupių konkurse „Garažas“ debiutavo kolektyvas „Eiktubaiktu“, kuriame ji išsiskyrė savo ypatingu vokalu ir energija. Trys grupės išleisti minialbumai jau yra lietuviško stoner'io klasika, o Gabija dar tik pradeda savo kelią scenoje.

Tuo tarpu Giedrius Kiela teatre yra sukūręs jau apie keturiasdešimt vaidmenų, o pastaruoju metu jam puikiai sekasi ir filmavimo aikštelėse. 2022 m. pelnė Sidabrinę gervę Metų geriausio aktoriaus kategorijoje (Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“), 2024 m. su aktorių komanda apdovanotas Lokarno kino festivalyje už geriausią vaidybą (L. Bareišos filmas „Sesės“). Įsiminė ir detektyvo Vlado vaidmuo Emilio Vėlyvio sukurtame seriale „Vilko gomurys“.

Apdovanojimų nestinga ir Giedriaus muzikiniame kelyje, kur jis groja gitara grupėje „Solo Ansamblis“. Vien M.A.M.A. 2025 nacionaliniuose apdovanojimuose grupė buvo nominuota 6-iose, o laimėjo 3-ose kategorijose. Trečiąjį studijinį albumą „Scenos“ išleidęs kvartetas šį pavasarį su koncertiniu turu sėkmingai apvažiavo Baltijos jūrą. 

Per dešimt metų „Graži ir ta galinga“ spėjo tapti reiškiniu, kuris seniai netelpa į muzikinės aktorių trupės apibrėžimą. Sukurtos trys programos, apie pusantro šimto koncertų Lietuvoje ir už jos ribų, filmas, vaizdo klipai, televizijos projektai. Daina „Žemaitė“ vienu metu tapo virusiniu hitu ir momentu, kai „Graži ir ta galinga“ iš regioninio fenomeno virto nacionaliniu reiškiniu.

Buvusios kursiokės susibūrė kur kas anksčiau, negu pasirodė projektas „Graži ir ta galinga“ – jo ištakos siekia 2016 metus, kai merginos pristatė savo pirmąjį tokio formato darbą „Graži ir ta kita“. Tai buvo jaunų kūrėjų noras be režisierių, be įsipareigojimų kitiems sukurti ką nors savo – kaip jos pačios įsivaizduoja ir kaip pačioms norisi. 

Luką Malinauską dauguma pažįsta kaip įprastas normas nuolat kvestionuojantį roko grupės „McLoud“ lyderį, tačiau ne visi žino, kad Lukas yra profesionalus teatro ir kino aktorius: vaidmenys Algimanto Puipos „Sinefilija“ ir Kristijono Vildžiūno „Dainos lapei“ filmuose, Oskaro Koršunovo „Vestuvės“, Nauberto Jasinsko „Velnio nuotaka“ ir kituose spektakliuose, vyšnia ant torto – „Auksinis scenos kryžius“ už vaidmenį spektaklyje „Liučė čiuožia“. 

5 studijinius metalizuoto roko albumus su „McLoud“ įrašęs Lukas viename savo interviu sako: „Tiesa, šiandien teatras mano širdyje nebegyvena – jau kokius penkerius metukus esu jį palikęs kitiems. Matau, kad jis gerose rankose, o man kol kas dabar įdomiau stebėti ir tyrinėti muzikos pasaulį. Čia nėra jokio priešiškumo – tiesiog visko neaprėpsi: arba pats tą vakarą vaidini, arba renkiesi tarp įdomaus spektaklio ir dar įdomesnio koncerto. Taip natūraliai daugiau dėmesio skiriu muzikai, o teatre šiandien esu labiau darbuotojas nei visavertis jo gyventojas.“

Neseniai renginyje „Noise Fest“ Vilniuje pasirodęs eksperimentinio post-punk/noise rock/shoegaze duetas „Judu“ koncertuoja retai ir jau šeštus metus brandina debiutinį albumą. Muzikinę karjerą pradėjęs nuo alter-ego Mantas Patsmantas, vienas „Judu“ iniciatorių Šarūnas Zenkevičius pastaraisiais metais „paleido“ kelis didelius savo kino vaidmenis, Igno Jonyno „Siena“ („European Shooting Star“ apdovanojimas ir nominacija šiemetinėse „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose) ir Gabrielės Urbonaitės „Renovacija“.

Anksčiau aktorius vaidino Andriaus Blaževičiaus filme „Bėgikė“, atliko pagrindinį vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje „Žmogus iš Podolsko“, dabar pasirodo Justo Tertelio režisuotame spektaklyje „Spektras. Nematomos istorijos“. Šarūnas tikisi, kad debiutinis „Judu“ įrašas pagaliau bus išleistas šiemet. 

Kuris vaidmuo teatre/kine tau labiausiai „suskambo“ muzikine prasme ir kuris pasirodymas teatrališkiausias?

Giedrius Kiela: Lukas Malinauskas režisieriaus K. Vildžiūno filme „Dainos lapei“. Teatrališkiausias muzikinis pasirodymas – Jono Šarkaus „punktó“.

Lukas Malinauskas: Labiausiai „suskambėjo“ vaidmuo Šiauliuose, kur Oskaras Koršunovas statė Rimanto Kmitos „Remygą“ ir pakvietė mane į pagrindinį vaidmenį, bet planus sujaukė prasidėjęs karantinas. Grįžus repetuoti persimaišė mano ir teatro „tinkleliai“. Oskaras sako, sėsk, būsi prie gitaros. Su Pauliumi Ignatavičiumi kaitaliojomės, teko nemažai prie muzikos padirbėti ir, galų gale, nusistūmiau į muzikinę pusę.

Vaikystėje žiūrėjau Aido Giniočio miuziklą „Meilė ir mirtis Veronoje“. Labai daug kartų matyti „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ įkvėpė kurti grupę, parodė, kaip tai daryti. Ir, žinoma, miuziklas „Velnio nuotaka“, legalizavęs aktorių dainavimą.

Rugilė Latvėnaitė („Graži ir ta galinga“): Režisierė Elena Kairytė studijų metais pakvietė mūsų grupę prisijungti prie jos kuriamo miuziklo. Jame ne tik vaidinome, dainavome, rašėme muziką bei ją atlikome, bet ir pirmą kartą su grupės narėmis prisilietėme prie šio žanro. Lietuvoje jo trūksta, neturime tokių gilių tradicijų kaip Vakaruose. Miuziklas iš aktoriaus reikalauja daugiau įgūdžių nei įprasta: nuo šokio, judesio, teksto iki organiško muzikos atlikimo. 

Šarūnas Zenkevičius: Turbūt galėčiau išskirti spektaklį „Kvėpavimas“ (režisierė Agnija Leonova) pagal Duncano Mcmillano kūrinį. Tai – dviejų veikėjų pjesė, paremta dialogais, kurie vietomis tokie ritmiški ir ping-pongiški, kad juos galima palyginti su muzika. Prašausi vieną natą – sugrius scena.

Ar aktorystė veikia dainų tekstų temas ar muzikos emocijas?

Domantas Starkauskas: Personažai, manau, visi nusėda kažkur kūne, minty ar pasąmonėje, nes praleidi daug laiko mąstydamas apie jį, ieškodamas jo atsakymų, būdamas juo, ir neišvengiamai tos temos ir mintys galbūt kažkiek pakeitusios forma, arba visai ne, atsiduria ir muzikoje. Nemažai kartų buvę, kad frazės ar aplankiusi emocija pasilieka viduje ir nugula į tekstą ar muziką.

Giedrius Kiela: Manau, kad visi mano vaidmenys veikia muziką ir atvirkščiai. Neišvengiamai. Pats mūsų aktorių kursas buvo rinktas kaip muzikinis „Keistuolių teatrui“. Ten iki šiandien spektakliuose skamba daug muzikos, todėl šių dalių persipynimas yra nuolatinis.

Lukas Malinauskas: Visus vaidmenis teatre ar kine muzika vienaip ar kitaip veikia. Kuriant vaidmenį labai gerai veikia kūrybinė galvos dalis. Muziką ir tekstus rašau visada, kai tik turiu tam progą ir tokioje būsenoje gimsta ir tekstai, juolab, kad jie yra personažo, kažkokio susigalvoto konkretaus žmogaus, jie nėra mano. Tarp vaidmenų ir muzikos tekstų yra akivaizdi sąsaja.

Rugilė Latvėnaitė („Graži ir ta galinga“): Galėčiau visų merginų vardu drąsiai teigti, kad visi teatre atliekami vaidmenys gali tiek įkvėpti, tiek visiškai atitolinti nuo muzikos. Niekada nežinai, kas bus tavo inspiracijos šaltinis. Dainos gimsta iš viso gyvenimo įspūdžių. Kartais repeticijų metu malonių ar nemalonių patirčių susikaupimas tarsi ieško, kur išsilieti, todėl bėgdamos ar norėdamos atsipalaiduoti nuo vaidmenų rašome dainas. 

Šarūnas Zenkevičius: Nemanau. Tiek aktorystė, tiek muzika eina gana skirtingais keliais, tik kartais susitinka. Aš nuo pat paauglystės svajojau apie postpunk grupę. Vėliau man didelę įtaką padarė shoegaze. Manau, šie ir jiems giminingi žanrai vyrauja manyje iki šiol kaip muzika, kurią norėčiau kurti. Aktorystė ar epizodiniai muzikiniai amplua spektakliuose nepakeitė mano muzikos jausmo.

Ar ruošdamasis vaidmenims galvoji apie juos muzikiniais terminais (ritmas, tempas, tonas?)

Domantas Starkauskas: Tai, pavyzdžiui, „tempas“ turbūt kiekvienoj spektaklio ar kino scenos repeticijoje nuskamba. Labai svarbu pajusti, kokio jo reikia kiekvienoje scenoje, kad ji įvyktų. Muzikiniais terminais specialiai nesinaudoju, labiau gal prieš spektaklį neklausau muzikos, kuri galbūt galėtų kažkur ne ten nukreipti personažą.

Gabija Minkevičiūtė: Įdomu tai, jog kiekvienas žmogus viduje ir išorėje turi skirtingus tempus. Dar įdomiau, kai jie labai skiriasi. Žmogus gali greitai mąstyti ir veikti viduje, bet būti visiškai lėtas išorėje. Panašiai kaip skirtingai juda pianinu grojančios rankos. 

Giedrius Kiela: Kartais pagalvoju, koks muzikinis takelis tiktų spektakliui, o dažniau, – kokios muzikos klausytų mano personažas. Taip fantazuoju, mąstau apie jo charakterį.

Lukas Malinauskas: Galvoti negalvoju, bet šiuos elementus tikrai naudoju. Labiau pasąmonės lygmenyje. 

Marija Žemaitytė („Graži ir ta galinga“): Man atrodo, viskas yra susijungę, gal ne per terminus, bet per praktiką. Balsas ir tempas kuria labai daug ir per juos susikuria didelė personažo dalis. Konkrečiai negalvoju, koks bus kuriamo personažo ritmas ar balsas, bet automatiškai per juos kuriasi. Muzika ir teatras yra neatskiriamai persipynę. Kartais gali jausti, kad tu pats ar tavo scenos partneris ne vietoje, neritmiškai, ne laiku pasakė savo frazę, visai kaip muzikoje. Ir galbūt vienas svarbiausių dalykų – mokėjimas girdėti pauzę, bent jau man taip atrodo. 

Tuo pačiu, muzika gali padėti nusikelti į norimus pasaulius, aš pavyzdžiui turiu savo playlistus prieš spektaklius (juokiasi).

Šarūnas Zenkevičius: Kaip minėjau, kai kurie spektakliai turi labai apibrėžtą dramaturginę ritmiką. Taip pat, ypatingai spektaklyje, labai svarbus tempas. Spektaklis dažnai yra didelis ir sudėtingas organizmas, kurį reikia suvaldyti. Jo dalys dažnai tempo prasme skiriasi, tad repeticijų metu turi perprasti ir spektaklio metu pajusti, kur turi palaikyti tempą, kur galima šiek tiek atsipalaiduoti, leisti sau ar situacijai labiau „kvėpuoti“. Taip pat dramaturgijoje labai svarbios pauzės. Jos nėra atsitiktinės, turi perprasti jų reikšmes, išmokti jas išlaikyti.

Ar muzikinė patirtis pakeitė tai, kaip įsimeni eilutes, perteiki dialogus ar judi scenoje?

Domantas Starkauskas: Vaidinu ir groju nuo ankstyvos vaikystės. Iš pradžių labai bijojau scenos, paaugęs pradėjau joje jaustis labai gerai, jaučiau, kad labai stipriai esu ten, kažką valdau ir vyksta chemija. Atsimenu, pradėjau groti, vėliau įstojau į vaidybą, o žmonės sakė, kad mano geras pressence scenoje ar kažką panašaus. Visada ieškojau būdų, kaip scenoje būti stipriau, daugiau, paveikiau ir tikriau. Tai reikalinga tiek teatro, tiek muzikos scenoje. Man patinka scena, kažkokia sutirštėjusios realybės erdvė, kurioje gali daryti realų poveikį, gali padėti kitam, gali suerzinti, gali būti mėgiamas ar nekenčiamas. Man sunku apibrėžti, kaip kas man padeda, manau, net neverta.

Gabija Minkevičiūtė: Pakeitė. Pradėjau logiškiau dėliotis tekstą, ką noriu pasakyti žiūrinčiam žmogui. 

Giedrius Kiela: Mano supratimu teatre ritmo pojūtis yra būtinas. Yra buvę kūrėjų be muzikinės klausos ar didelio ritmo pojūčio, bet tai labiau išimtys, patvirtinančios taisyklę.

Lukas Malinauskas: Kiekvienas vaidmuo, repetuojama spektaklio ar filmo scena, kai visa tai pradeda veikti, neveltui sakoma, eina kaip daina: visi jaučia, kada įstoti, kada nusiimti. Ironiškai tariant, geros vaidybos formulė veikia, kai viskas vyksta muzikaliai. Labai malonu dirbti su režisieriais, kurie tai vertina, nes kartais tai yra vienas pagrindinių kriterijų.   

Šarūnas Zenkevičius: Nemanau, kad muzikinė patirtis turėjo didelės įtakos. Galbūt kartais kai kuriose eilutėse atsiranda tam tikras frazavimas. Ypač jei personažo ginklas yra žodžiai, ganėtinai svarbu, kaip kai kurie iš jų yra ištariami. Tai padeda minties vedimui, kartais gali sukurti ir netikėtas reikšmes.

Vaiva Kvedaravičiūtė („Graži ir ta galinga“): Nežinau, ar pakeitė, bet vienas tikrai papildo kitą. Manau, aktorinė patirtis muzikinėje scenoje suteikė drąsos išreikšti save net ir tada, kai kartais nesijaučiu tvirta muzikaliai, kartais tos natos pabėga arba pirštai neklauso, bet visais atvejais gelbsti teatrinė patirtis, improvizacija, atvirumas sau ir publikai. Vaidyboje taip pat yra daug muzikos, jei tik sugebi ją girdėti ir valdyti. Balso tonas, kalbėjimo ritmas, pauzės – visa tai kuria personažą, spektaklio atmosferą, emociją, lygiai taip pat, kaip ir dainuojant. Kažkaip neįsivaizduoju teatro be muzikos, kaip ir mūsų koncertų be teatro. O muzikinė klausa tik pagilina „teatrinę klausą“. 

Kaip skiriasi mąstysena koncertuojant ir vaidinant?

Asta Zacharovaitė („Graži ir ta galinga“): Eidama į sceną ruošiuosi gyvam susitikimui, ryšio užmezgimui su publika, istorijų arba istorijos papasakojimui ir noriu paliesti žiūrovo emocijas, jausmus, nesvarbu, ar tai – teatras, ar muzika. 

Koncertai susidaro iš daug trumpų distancijų bėgimų, sprintų, susijungiančių į vieną darnią visumą. Muzikinis kūrinys yra trumpas, kiekvienas jų turi savo istoriją, veikėjus, temas, mūsų grupėje – dar ir skirtingus žanrus. Tuo tarpu teatro spektaklis, dažniausiai, ilgesnis maratonas, kuriame viena scena „pagimdo“ kitą. Nors ir ruošiuosi ilgai distancijai ir neskaldau sąmonėje į atskirus gabaliukus būsimo koncerto, vistiek labiau nusiteikiu greitiems sprintams, greitiems istorijų papasakojimams ir kulminacijoms, visai gausybei jų, o prieš spektaklį labiau nusiteikiu maratonui su viena kulminacija. 

Domantas Starkauskas: Prieš lipant į abi scenas dažniausiai kūno reakcijos panašios, nemažai nerimo, pojūčiai, siunčiantys pavojaus signalus, jaudulys – džiaugiuosi, kad tai jaučiu, reiškia esu gyvas ir kūnas ruošiasi scenai. Dažniausiai koncertai palaidesni, suklydus gali pažvengti ir pradėti iš naujo, koncertas nuo to nesugrius. Bet, aišku, priklauso, koks tai koncertas.

Pavyzdžiui, mūsų dešimtmečio koncertas buvo sustyguotas ir turėjo savo dramaturgiją, ten buvo svarbių momentų, kurie būtinai turėjo įvykti ir įvyko! O spektaklis dar tvirtesnis, jis niekur nesustoja, klaida ar netikėtumas turi tapti to pasaulio dalimi, bet jei esi personaže, esi su savo partneriu ir medžiaga, viskas įvyksta ir juda toliau.

Gabija Minkevičiūtė: Teatre eini labiau nuo kito žmogaus-personažo-kaukės, o koncertuoti eini nuo savęs (bent jau aš asmeniškai). Muzikos kūrimas ir jos atlikimas – labai asmeniškas dalykas, lyg būtų muzikinis dienoraštis. Jautiesi nuogas ir pažeidžiamas prieš žmones, kuriuos dažniausiai matai pirmą kartą gyvenime. Teatre pagrindinė misija – perteikti personažo istoriją, kad ją suprastų taip, kaip suprantu aš.

Giedrius Kiela: Lipant į muzikos sceną, tavo dainas žino, netgi mintinai publika moka, jų laukia ir tikisi. Čia susirinkusieji labai atviri, koncerto metu dažnai net nedideles atlikimo klaidas gali atleisti. Tuo tarpu teatro scenoje jauti, jog publika dažniau ateina nusiteikusi kritiškai, jų tikėjimas čia ne tiek atviras, kiek skeptiškas. Lyg ir taip pat lipi į sceną, bet santykis kitoje pusėje – visiškai kitoks. 

Lukas Malinauskas: Didžiausias skirtumas, kad koncertuose visada turi tą patį personažą ir tų koncertų sugrota žymiai daugiau negu spektaklių. Spektakliuose skirtingi vaidmenys reikalauja skirtingo nusiteikimo. Kai kurie reikalauja susikaupimo, kai kurie, priešingai, užsikūrimo. Bet, pavyzdžiui, kai su „McLoud“ ruošėmės akustiniam koncertui, susikaupimo ir tikslumo sėmiausi iš teatrinės patirties, nes reikėjo subtilumo, o ne draskymosi. Taigi, kartais būna atvirkščiai ir teatras moko kaip reikia elgtis „McLoud“ koncertuose.

Šarūnas Zenkevičius: Prieš lipant į sceną koncertuoti jaudinuosi dvigubai. Turbūt todėl, kad neturiu tiek daug koncertinės patirties, kad jausčiausi visiškai užtikrintas. Koncertui įsibėgėjant reikalai dažniausiai pagerėja. Grojant shoegaze ar postroko kūrinius labai svarbu perprasti, kaip tai atlikti gyvai. Buvo keletas koncertų, kurių metu buvo sunku susiorientuoti, tad atradome in-ear ausines, naudojame metronomą. Priešingu atveju negirdžiu savo balso, paskęstančio gitarų tirštumose, vietose be būgnų labai sunku suprasti tempą.

Kai koncertuoji, įkūniji personažą, atveri tikrąjį save ar kuri kažką visiškai naujo?

Domantas Starkauskas: Esu buvęs visoks, esu su daug skirtingų mąstysenų išėjęs į sceną. Šito klausimo irgi daug esu sulaukęs, atseit „tai čia toks tavo scenos personažas?“. Šitaip niekad nemaniau. Mane scena pakrauna, noriu joje būti daugiau – tai nėra buitis ar kasdienybė. Ant scenos skelbiu savo žinutę, savo išpažintį per dainas. Man labai svarbus tikrumas scenoje, bet tai reikalauja paieškos, visiškai nebūtinai būsi „tikras“, jei būsi toks, koks esi gatvėje ar virtuvėje.

Pasiduodu tam, kaip mane formuoja scena tą dieną, impulsams, kurie atsiranda toje parengty ir tai kartais nustebina tave patį, publika priartėja prie tavęs, tavo minčių, žinučių, jie irgi pasiduoda, sako ir daro tai, ko galbūt nedarytų kasdienoje. Ir tada vyksta kažkas labai labai gražaus. 

Giedrius Kiela: Tikriausiai visada yra dalelė abiejų.

Lukas Malinauskas: Kai su muzika lipu į sceną, kuriu personažą, kad galėčiau atskleisti save. Nuoširdžias temas ar klausimus perteikiu to personažo burna.

Šarūnas Zenkevičius: Manau, stengiuosi būti savimi. Žinoma, dainos yra iš įvairių gyvenimo etapų ir kartais kai kurios jų rezonuoja labiau arba mažiau. Jos tave įmeta į tam tikrą emocinį lauką, nebūtinai atitinkantį tai, kaip tą dieną jautiesi. Esu po kurio laiko pakeitęs ne vieną eilutę.

Vaiva Kvedaravičiūtė („Graži ir ta galinga“): Atrodo, didelę dalį to, kaip egzistuoju muzikinėje scenoje padiktuoja dainos, kurias atliekame. Kiekviena savyje talpina skirtingą jausmą, būvį, net žanrą. Kaip ir kuriant vaidmenį reikia pajusti jo esmę, taip pat ir su daina – kiekvienos esmė skirtinga, todėl, manau, dainos personažas ar charakteris atsiranda savaime, apie jį negalvojant. Muzika yra tokia stipri pati savaime, svarbu tiesiog užčiuopti jos šerdį.

Kada jautiesi labiau atviras: vaidindamas emociškai intymioje scenoje ar atlikdamas labai asmenišką dainą gyvai? 

Domantas Starkauskas: O čia gal net atsakyčiau, kad vaidindamas, vien dėl to, kad grodamas gali pasirinkti: jei tą dieną nori, tam tikro kūrinio pažeidžiamumą gali laikyti kažkur savy. Žodžiai, balsas ir žmonės išjaus, pažeidžiamumą gali perkelti kitur.

Teatro scenoje personažas gyvena pirmą kartą (dažniausiai), jei jis yra pažeidžiamas toje scenoje, turi tam pasiduoti, turi atrasti ir vėl iškelti jo išgyvenimą, nepasislėpsi.

Gabija Minkevičiūtė: Muzikuodamas esi atsakingas už save. Teatre esi atsakingas už kitą. Man labiau skauda, kai kitam skauda. Savęs man dažniausiai negaila. 

Giedrius Kiela: Didžiausias skirtumas būtų, visų pirma, tas, kad muzikoje visos dainos, visa kūryba yra asmeninė. Tuo tarpu teatre dažniausiai atliekame kažkieno kito parašytus kūrinius, tad šios dvi užduotys savo atlikimo prigimtimi yra labai skirtingos ir muzika tampa asmeniškesnė.

Ieva Pakštytė („Graži ir ta galinga“): Aš atviresnė jaučiuosi vaidindama scenoje. Ten, atrodo, gali sustabdyti akimirką, pakartoti žodį, padaryti pauzę, pajusti salę, pakeisti scenos ritmą, jei to reikia, o muzika, daina, vis dėlto, turi formą, joje jaučiu mažiau laisvės, todėl mažiau lieka vietos atvirumo akimirkai. Aišku, dainoje dažniausiai atliekame savo tekstą, jis gali būti labai asmeniškas, o teatre kalbame dramaturgo eilutes, bet, nepaisant to, tos svetimos eilutės kartais mane „pajudina“ labiau nei savas tekstas. 

Lukas Malinauskas: Labiau pažeidžiamas jaučiuosi atlikdamas kokią nors intymią dainą, nes publikai nesu pristatytas kaip personažas. Vaidinant spektaklyje visi žino, kad čia – ne tu ir todėl yra lengviau nei koncerte.

Šarūnas Zenkevičius: Jeigu atsivėrimas įvyksta, nėra didelio skirtumo. Tai svarbiausi ir gražiausi momentai aktorystėje ir muzikoje.

Kuo skiriasi pasiruošimas teatro ar kino vaidmeniui ir pasiruošimas gyvos muzikos pasirodymui?

Domantas Starkauskas: Išgeriu alaus kartais per „Abudu“ repeticijas (juokiasi). O jei rimtai, yra nemažai panašumų, daug galvoju apie medžiagą, ar tai būtų pjesė, ar dainos, kur kas turi įvykti, ko siekia tam tikra koncerto vieta ar personažas scenoje. Kokia turi būti pradžia, kur turime atsidurti pabaigoje. Per ruošimąsi ir repeticijas nemažai dalykų turi panašumų.

Giedrius Kiela: Ruošiantis koncertui yra daugiau techninio darbo, ypatingai mūsų kuriamoje muzikoje, kur deriname elektroniką ir instrumentus. Jau sukūrus dainas gyvam atlikimui reikia iš naujo detaliai ieškoti skambesio. Teatre tu pats esi instrumentas. Muzikoje groji tu, teatre groja tavimi.

Lukas Malinauskas: Teatre naudoju taip vadinamą soldier mode, ten esi vienas didelės mašinerijos sraigtas. Visame šiame kolektyve turi būti geru kariu ir gerai įvykdyti ne savo paties formuojamas misijas. Koncertuose įjungiu warrior mode, nes čia esi solo karys: galvoji apie programą, dekoracijas ir vykdai paties susigalvotas misijas.

Marija Žemaitytė („Graži ir ta galinga“): Atrodo, visa muzika tave paima, su ja susitapatini arba ne, o teatre gali nepriklausomai susitapatinti su atskiru personažu, net jeigu visas spektaklis ir nejaudina. Taip pat muzikoje, nepriklausomai nuo publikos, dainos tempas nesikeis, o teatre priklausomai nuo publikos daug dalykų gali ir net turi keistis. Todėl man atrodo, kad teatro repeticijos turi būti tikslios, bet jose privalo likti erdvės pokyčiui. Mano nuomone, teatro personažas didžiąją dalį keliauja vienas, o muzika, kad ir kaip bebūtų, privalo skambėti kartu. Kartais pajuntame, kad grojame kaip ir teisingai, bet nesame kartu, nesame susigrojusios. 

Šarūnas Zenkevičius: Muzikoje ilgiausiai užtrunka sukurti dainą. Esu grupės „Judu“ tekstų autorius ir gitaristas. Atnešu dainų kontūrus, struktūrą, o kiti grupės nariai dažnai joms suteikia ne tik įdomių spalvų, bet ir visiškai kitokį toną. Man labai patinka, kai kažkas praturtina pirminę idėją. Vaidmuo taip pat negimsta iškart, tačiau dažnai turi aiškius kontūrus: scenarijų, pjesę, režisieriaus užduotis. Kadangi mano profesija ir pagrindinis darbas yra aktorystė, formą daugiau mažiau išlaikau visą sezoną. Muzika yra mano hobis, gyvai grojame pakankamai retai, tad gyviems pasirodymams reikia kruopštesnio pasiruošimo, ypač darbo su vokalu ir kvėpavimu.

Kokius vaidmenis improvizacija atlieka vaidyboje ir muzikoje?

Domantas Starkauskas: Jei tik tą leidžia koncerto ar spektaklio vieta, labai panašų. Pajausti, kad gali pasiduoti impulsui ir leisti jam įvykti, labai svarbu ir visada praturtina.

Gabija Minkevičiūtė: Improvizacija veikia panašiai, tačiau vaidyboje jaučiuosi nepakankamai ją išlaisvinus ir jaučiu tam tikrą susikaustymą dėl to, kad vaidyboje esu mažiau nei muzikoje. Mokantis džiazo vokalo labai daug atiduodama improvizacijai, tai yra išlavinamas dalykas. 

Giedrius Kiela: Muzikoje improvizuojame kūrybinio proceso metu. Atlikime tam vietos beveik nebelieka, išskyrus sutartas vietas tarp dainų, kur paliekame erdvės specialiai improvizacijai. Teatre yra labai panašu, tik mano šiuo metu vaidinamuose spektakliuose tai nėra taip dažna.

Ieva Pakštytė („Graži ir ta galinga“): Manau, visoms mums vaidyboje improvizuoti yra žymiai lengviau, visų pirma, esame aktorės. Teatre pats esi tarsi instrumentas: valdai kūną, balsą, emociją, todėl gali keistis, įnešti kažką naujo, kai tik jauti, kad tai reikalinga. Tuo tarpu muzikoje valdome „išorinius“ instrumentus ir čia, norint improvizuoti, reikalinga meistrystė. Mūsų muzikiniuose pasirodymuose improvizacija gimsta perėjimuose, tekstiniuose jungimuose, vokaluose, bendravime su žiūrovais.

Lukas Malinauskas: Improvizacijos pagrindų išmokau iš Andriaus Žebrausko paskaitų ir jas pritaikiau muzikoje. Daugiausia sėmiausi to iš vaidybos kurso, tačiau grupėje tai vyksta dažnai, nes kai kuriuos tekstų ir koncerto elementus mėgstu traktuoti laisvai. Kadangi mūsų muzika yra labai rifinė ir sustyguota, tas laisvumas įneša gyvybės. O teatre būna labai skirtingos režisierių vizijos: kai kurie spektakliai yra labai tikslūs ir improvizacijos reikalingos tik „griūties“ atveju, o, pavyzdžiui, tokie spektakliai kaip O. Koršunovo „Vestuvės“ pastatyti ant improvizacijos. Teatre ar kine spektras žymiai platesnis ir leidžia treniruotis, o muzikoje reikia rodytis iškart.

Šarūnas Zenkevičius: Spektaklyje „Žmogus iš Podolsko“ buvo dvi vietos, kuriose Pareigūnas bandė „perprogramuoti“ ir „normalizuoti“ mano veikėją Nikolajų, pasitelkdamas įvairias balso, judesio, šokio, kovos meno išraiškas. Dažniausiai šios scenos buvo visiškai improvizuotos ir labai gyvos. Dalinė improvizacija dažniausiai egzistuoja spektakliuose, kažkokie momentai suskamba naujai ar kitaip negu anksčiau, atsiranda naujų prisitaikymų. Muzikoje improvizacijos mažiau. Kartais improvizuojame kurdami naujas dainas ir ieškodami partijų ar perėjimų.

Jautiesi aktoriumi kuriančiu muziką ar vaidinančiu muzikantu, o galbūt tai kažkas visai kita? Ar kada nors buvo spaudimas teikti pirmenybę kuriai nors krypčiai?

Asta Zacharovaitė („Graži ir ta galinga“): Labiau jaučiuosi aktorė, kurianti ir atliekanti muziką. Bet prisistatydama miniu visas sritis: aktorė, muzikantė, dainininkė. Niekada nejaučiau spaudimo iš šono teikti pirmenybę kažkam – čia asmeninis pasirinkimas. O kartais ir gyvenimo aplinkybės ir atsitiktinumai. Viename gyvenimo etape daugiau teatro, kitame – daugiau muzikos.

Muzikoje matau labai daug teatro. Daina turi savo dramaturgiją ir istoriją, kaip ir spektaklis. Gyvai atliekama daina ar koncertas yra kaip gyvas teatro spektaklis, atlikėjai per muziką pasakoja istorijas, tai reikalauja charizmos, artistiškumo, sceninio suopračio, kas veikia kūrinyje, scenoje, o kas – ne. Daina lyg trumputis spektaklis, o spektaklis – lyg labai ilga daina. Abu turi daug bendro (juokiasi).

Man atrodo, kai ateini į muziką iš teatro, neįmanoma nepanaudoti teatre įgytų įgūdžių muzikos scenoje. Tiesiog, nebegali „atsimokyti“ to, ką jau žinai. Egzistuoja ir tam tikri triukai, tam tikras koncerto dramaturgijos suvokimas. Mane asmeniškai visi muzikos atlikėjai, kurių pasirodymuose yra teatro, veikia stipriau. Svarbu pabrėžti, teatrą suvokiu labai plačiai: tai gali būti tam tikras sceninis būvis ir ryšio sukūrimas su klausytojais, tai gali būti dainos struktūra ar tekstas, sąmoninga koncerte atliekamų dainų eiga, turinti savotišką dramaturgiją, tai gali būti scenografija, o gal tiesiog Nicko Cave'o lygio charizma ir chemija scenoje ir t.t.

Domantas Starkauskas: Štai ir priėjome vieną dažnesnių ir mane užknisančių klausimų. Leono arba Luko (grupės „Abudu“ nariai – D.K. past.), jaučiu, retai klausia, ar labiau jautiesi programuotoju ar muzikantu, technologijų apžvalgininku ar muzikantu. O kai dalykai net nėra tokie tolimi, abu – scenos menai, tuomet kažkodėl šis klausimas kyla. 

Aš išvis dažniausiai niekaip nesijaučiu, mane patį šis klausimas mažiausiai jaudina, čia yra apie kitų žvilgsnį į tave. Mane domina, koks aš žmogus, ką jaučiu ir ko noriu ar nenoriu, kas vyksta su manimi ir aplinkiniais. Iš to ateina noras kurti ir aš kuriu. Tai būna dažniausiai muzika arba vaidmuo. 

Mane labiausiai erzina, nes šitas požiūris ir „dėžutės“ dažnai ateina iš pačių industrijų, tarsi kažkoks vertinimas. Dabar turėjau stipresnį laikotarpį muzikoje, netrukus grįšiu daugiau prie vaidybos. Moku ir mokausi ir to, ir to. Kai groju – esu muzikantas, kai vaidinu – esu aktorius ir viskas. Dainuojantis aktorius ar vaidinantis muzikantas, tfu… (juokiasi). Duokit groti, duokit vaidinti! Who gives a shit.

Gabija Minkevičiūtė: Kadangi dainuoju ilgiau nei vaidinu, jaučiuosi kaip vokalistė, kuri truputį žino, ką daro ir kartais nueina pavaidinti.

Giedrius Kiela: Tikrai būna sunkių momentų, kai reikia suderinti grafikus. Pagal išsilavinimą esu aktorius, o muzikantas esu savamokslis. Apie tokį skirstymą tiesiog negalvoju. Esu scenos žmogus.

Lukas Malinauskas: Bandau būti profesionaliu scenos žmogumi ir mokėti dalykus, kurie daromi scenoje. Iš teatro bendruomenės jaučiu spaudimą, kad vadinčiau save aktoriumi, o iš muzikantų – kad vadinčiau save muzikantu, iš serialus žiūrinčių žmonių – kad vaidinčiau tik serialuose, o iš žmonių, kurie myli kiną – kad vaidinčiau kine. Vis dėlto, manau, kad esu labiau muzikantas nei aktorius.

Šarūnas Zenkevičius: Jaučiuosi labiau kaip aktorius, turintis savotišką muzikinę pusę. Jaučiau spaudimą nesirinkti nė vienos šių profesijų.

Kuo skiriasi santykis su žiūrovu bei reakcija teatro scenoje ir gyvame koncerte?

Asta Zacharovaitė („Graži ir ta galinga“): Mūsų grupės spektakliai-koncertai gaivališki ir kuriantys atvirą ryšį su publika. Neturime ketvirtos sienos, dažnai būdingos teatro pastatymams. Manau, nesvarbu, kokia medija – atlikėjai valdo publiką. Variantų labai daug. Pavyzdžiui, jeigu jie geba įtraukti publiką į savo atvirą pasirodymą, žmonės seks ir reaguos, atsipalaiduos ir pabus kartu, atlikėjai akivaizdžiai jaus žiūrovų energiją ir emocijas.

Jeigu atlikėjai brėš distanciją, labiau norės pasakoti istoriją ir publiką pakvies būti autonomiškesniais klausytojais – bus taip. Klausytojai pastaruoju atveju lygiai taip pat gali išgyventi emocijas, patirti atpažįstamumą, susitikti su savimi ir atlikėju, tiesiog kita forma, kuri atlikėjams scenoje, greičiausiai, neatneš akivaizdžių reakcijų, o labiau jausmą, kurį labai sunku apibūdinti, bet jis viduje būna labai stiprus – „įvyko ar neįvyko“. 

Tas pats ir teatre – viskas priklauso nuo žanro, pasirinktų publikos paveikimo įrankių. Tad sakyčiau, jog ne skirtinga medija kuria skirtingą santykį su esančiais scenoje, o konkrečios krypties pasirinkimas toje pačioje medijoje. Ir nepaisant pasirinkimų, tikslas visų vienodas – susitikti, atpažinti, pajausti. Mes, esančios scenoje, dažniausiai turime emocinius čiuptuvus pajausti žiūrovus, nepaisant to, ar jie gausiai reaguoja ar ne, ar yra ketvirta siena, ar ne. Kartais, žinoma, ir suklystame. 

Domantas Starkauskas: Mūsų koncertuose reakcija atviresnė, įsitraukimas išreiškiamas iš karto per balsą, per kūną. Teatre dažnai dalykai vyksta žiūrovų viduje. O. Koršunovas sakė, netiksliai pacituosiu: „teatras įvyksta žmonių vaizduotėse“. Dažnai po spektaklio norisi pamąstyti, ką išgyvenai ir ką matei. Dažniausiai vaidinant tiesiog jauti, ar tvyro ore tas santykis, ar šiandien kažkur uogauji-riešutauji. Svarbu, nepergalvoti žiūrovo reakcijos, o vestis juos kartu su personažu ir istorija.

Gabija Minkevičiūtė: Mano veidas neįsimintinas, todėl žmonės manęs niekada neatpažįsta. Net nulipus nuo scenos žmonės neprisimena mano veido ir pasakoja apie koncertą ar vaidinimą lyg manęs ką tik nebūtų buvę scenoje (juokiasi).  

Lukas Malinauskas: Dažniausiai, kur mane pirmą kartą pamato, ta medija ir yra svarbiausia. 

Šarūnas Zenkevičius: Nežinau, kaip publika mane suvokia, tiesą sakant, tai nėra svarbu. Ko gero, koncertuose labiausiai tikimės klausytojo panirimo į muziką per garsą ir jausmą. Teatre dažnai vyrauja kitokie dėmenys, svarbu, kad žiūrovai išlaikytų dėmesį, kartais kai kurios jų reakcijos padeda eskaluotis veiksmui scenoje, kartais kaip tik tokios reakcijos pavojingos, nes gali pakreipti veiksmą ne ta linkme. Bet kuriuo atveju, atgalinis ryšys yra labai svarbus.

Ar kas nors įkvėpė pasirinkti vieną ar kitą kelią į sceną?

Asta Zacharovaitė („Graži ir ta galinga“): Man gal Davidas Bowie'is atrodo, kaip vienas teatrališkiausių, nuo paauglystės žavėjusių muzikos kūrėjų. Jis muzikoje keitė vaidmenis visą savo gyvenimą, nebijojo kaskart būti visiškai kitoks. Na, ir taip pat sukūrė vaidmenų kine. 

Domantas Starkauskas: Taip, žinoma, bet net nesvarbu, ar jie aktoriai, muzikantai, ar aktoriai ir muzikantai, ar tapytojai, ar išvis mokytojai, ar programuotojai. Žaviuosi kuriančiais žmonėmis ir, aišku, mane žavi, kai menininkas neapsiriboja tik vienu žanru ar disciplina. Svarbiausia, kad esu atradęs ir nuolat atrandu darbų, kurie man padeda, leidžia daugiau suprasti apie save ir sau artimą ar tolimą, apie gamtą, politiką ir apskritai apie viską. 

Giedrius Kiela: Simpatizuoju Tomui Waitsui, kuris yra puikus muzikantas ir įdomus aktorius. Vakaruose žymiai daugiau aktorių groja grupėse ar dainuoja miuzikluose, yra muzikalūs, įvaldę bent vieną instrumentą. 

Ieva Pakštytė („Graži ir ta galinga“): Negalėčiau pasakyti, kad įkvėpė pasirinkti, tačiau didelę dalį mano širdy visad užims Vytautas Kernagis ir „Aktorių trio“.

Lukas Malinauskas: Man turbūt daugiausia įtakos padarė tai, kad augau „Keistuolių teatre“. Kai man ir Andriui, su kuriuo sukūrėme „McLoud“, buvo apie dešimt, mūsų tėvai kūrė spektaklį „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“. Mus po truputį pradėjo dominti suaugusiųjų gyvenimas ir tas spektaklis tapo savotišku „brėžiniu“, kaip pasidaryti grupę. Pasiekę 14-15-os metų ribą ir truputį pramokę groti, iškart to ir ėmėmės.

Marija Žemaitytė („Graži ir ta galinga“): Man labai labai laaaabai patiko Gediminas Storpirštis! Nežinau, ar padarė įtaką, bet įspūdį tai tikrai (juokiasi).

Šarūnas Zenkevičius: Iš aktorių, kurie labai patinka ir kuria įdomią muziką, išskirčiau Riverį Phoenixą, Paulą Dano, Johnny Deppą.

Vaiva Kvedaravičiūtė („Graži ir ta galinga“): „Dakh Daughters“ ir „Tiger Lilies“ man paliko stiprų įspūdį.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.