Monika Lipšic 

Justina Mykolaitytė yra menininkė, aktorė ir atlikėja, kurianti muzikos, teatro ir tarpdisciplininio meno lauke. Jos kūryba apima balsą, muziką, judesį, performansus, vizualumą bei improvizaciją. Susitikome pasikalbėti apie jos kūrybą „Rupert“ meno centre ant palangės, Justinai besiruošiant savo naujam performansui-rečitaliui „Fountain Dreams“. 

Tavo kūryba labai daugialypė. Gal galėtum papasakoti apie savo santykį su muzika? Koks tai ryšys ir kada jis atsirado tavo kūryboje?

Galvoju, kad muzika gal net buvo nuo pat pradžių, nuo ankstyvos vaikystės. Bet ji visada ėjo paraleliai su kitais menais. Aš atsimenu save dainuojančią nuo mažens, su tėčiu važinėdavau į jo koncertus. Anksti pradėjau mokytis dainavimo, grojau fortepijonu. Šalia visada buvo ir teatras.

Paskui, kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje fotografiją ir medijų meną, mano baigiamasis darbas buvo muzikinis performansas. Tai buvo pirmas kūrinys, kuriame pradėjo jungtis tos skirtingos sritys – performansas ir muzika. O vėliau porą mėnesių dainuodama Vaivos Grainytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Linos Lapelytės operoje „Saulė ir jūra“ Venecijos meno bienalėje supratau, kad man įdomu jungti skirtingus dalykus, kad aš neturiu rinktis tarp vieno ir kito, bet galiu kurti terpę, kur visa tai egzistuoja kartu.

Kurdama laidą „Vox vulgaris“ „Radio Vilnius“ platformoje, kalbinai įvairius menininkus ir kūrėjus dirbančius su balsu. Noriu paklausti – kokios tavo asmeninės patirtys ir įžvalgos, susijusios su balso fenomenu? Kaip pati savo kūryboje naudoji balsą ir kodėl nusprendei kurti šitą laidą? 

Pirmas impulsas buvo noras dar detaliau, arba kaip tik iš toliau, pažvelgti į balsą kaip fenomeną. Tai atsirado po patirties dirbant su Arturu Bumšteinu, kai jis Valstybiniame Jaunimo teatre statė garsinį spektaklį „Urbančičiaus metodas“. Ir mes, keturi atlikėjai, kasdien labai daug improvizuodavome balsu, o Arturas duodavo mums įvairias instrukcijas. Tai nebuvo konvencionalus dainavimas ar melodijos atlikimas, labiau tokia garsinė paieška. Iš čia atsirado mano noras toliau gilintis, kokiuose kontekstuose balsas gali atsirasti, kaip jis pereina per skirtingus kultūrinius, socialinius sluoksnius, ne tik muzikos lauke. 

Tada pradėjau kurti laidą – iš esmės kaip tyrimą – kad galėčiau pasikviesti žmones ir su jais apie tai kalbėtis. Kiek tai buvo įdomu kitiems, nežinau, bet man pačiai tai buvo labai svarbu. Pavyzdžiui, viena iš laidų buvo su pažįstama, kuri dirbo su žmonėmis, girdinčiais balsus. Ji vedė terapinę savipagalbos grupę, kurioje jie tiesiog dalijosi savo patirtimis, jiems nebuvo priskiriamos jokios diagnozės. Ir tai atvėrė visiškai kitą pasaulį – tie balsai, kuriuos girdėjo žmonės, buvo labai skirtingi. Kartais balsai kažką liepdavo, kartais žmonės juos ignoruodavo. Taip balsas man tapo labai įdomus kaip medija. 

Atrodo, kad šiandien balsas vis dažniau suvokiamas ne tik kaip meninės raiškos priemonė, bet ir kaip tam tikras kūniškos atminties nešėjas. Galvoju apie įžymią idėją, kad „kūnas mena viską“ (Bassel Van del Kolk knyga tuo pačiu pavadinimu), ir apie tai, kaip balsas imamas naudoti ir terapiniuose, gydomuosiuose kontekstuose. Man įdomu, kaip tu pati žiūri į balsą savo kūryboje: ar jis tau labiau yra savarankiškas veikėjas, ar vis dėlto – išraiškos priemonė? Koks yra tavo santykis tarp balso ir kūno – kuris iš jų, tavo patirtyje, veda? Klausiu ir iš asmeninio smalsumo. Neseniai dalyvavau kolektyviniame giedojime, kur ilgą laiką buvo kartojamas garsas AOUM. Mane nustebino, kaip kūnas pats „pasirenka“ balsą. Tai privertė vėl susimąstyti apie balsą kaip apie priemonę ne tik išreikšti, bet ir fiziškai paveikti kūną.

Labai įdomu, ką tu pasakoji apie tą AOUM garsą, kaip apie vibraciją, kurią gali perleisti per save. Aš irgi esu turėjusi panašių patirčių. Anksčiau lankiau meditacijos klubą pas Algirdą Šeškų, dabar labiau žinomą kaip fotomenininką ir tapytoją, kur giedodavome. Ir gal dar nuo vaikystės per tokias patirtis kažkaip priartėjau prie balso temos. Tu klausi apie santykį tarp kūno ir balso – man atrodo, kad jie neatsiejami.

Tai yra oro srovė, kuri eina per kūną, virpina balso stygas, rezonuoja kaukolėje, ir jeigu dainuodama palieti, tarkim, skruostikaulius ar nosį, tu jauti tą vibraciją. Neįmanoma to atskirti – tu ir kuri garsą, ir tuo pačiu jis veikia tave. Ir tai yra labai intymu. Dėl to, pavyzdžiui, vokalo pamokose pastabos gali labai jautriai veikti, nes tu tuo metu esi savo garso būsenoje, o kažkas iš šalies vertina, ar gerai darai, ar ne. Tai gali būti labai paveiku, todėl man atrodo, kad žmonės, dirbantys su balsu, turi labai jautriai rinktis žodžius. 

Atsimenu, vienas mano draugas yra sakęs, kad neklauso vokalinės muzikos, nes jam per intymu klausytis kito žmogaus balso. Tai pasirodė labai keista, nes man, atvirkščiai, tai yra labai įdomu. O apie terapinę pusę – aš pati mažiau ją tyrinėju, mane labiau domina balsas per kūrybą.

Todėl įdomus tavo santykis su barokiniu dainavimu. Tu jau šiek tiek užsiminei apie discipliną ir tam tikras pedagogines praktikas – kartais gana griežtas, kai balsas yra „formuojamas“ pagal konkrečius standartus. Man kyla klausimas, ar barokinė muzika, kaip stilistinė sistema, savaime neįspraudžia balso ir kūno į gana apibrėžtus rėmus? Tuomet atsiranda tam tikra moduliacija tarp skirtingų vokalinių ir kūniškų „režimų“, apie kuriuos kalbi. Kodėl pasirinkai būtent barokinį dainavimą? Ką tau suteikė šios studijos? Ir ar, dirbant šioje gana struktūruotoje tradicijoje, keitėsi tavo santykis su balsu?

Į baroko studijas aš patekau gana netikėtai, tai nebuvo iš anksto apgalvotas pasirinkimas. Nebuvo taip, kad labai domėčiausi būtent ta epocha, bet įstojusi pradėjau galvoti apie barokinę muziką kaip apie sistemą, kurioje atsidūriau ir kurią galiu tyrinėti. Iš jos galiu pasiimti įvairias technikas, mąstymo struktūras. Man gal mažiau svarbu tapti šios srities eksperte, kiek svarbu tai, ką galiu iš jos pasiimti savo kūrybai. Kalbant apie ribas, taip, jos yra – labai daug technikos, tikslumo, disciplinos. Bet kartu baroke yra ir laisvės, nes atlikėjas gali improvizuoti, ornamentuoti melodiją, būti arčiau kompozitoriaus. Visgi, kartais man toje sistemoje laisvės pritrūksta. Gal dar esu procese, dainavimas apskritai yra nuolatinis procesas. Labai lengva įstrigti technikoje – ar teisingai paėmei natą, ar atitinka kontekstą. Tada atsiranda ir autentiškumo klausimai, kurie, manau, yra gana komplikuoti, ir su jais aš dabar irgi dirbu.

Su barokiniu dainavimu atsirado ir tam tikras istorinis ar net tarpistorinis dialogas – jungtys su šiuolaikinėmis formomis, ypač performanso lauke. Pavyzdžiui, tavo bendras darbas su Godo Yorke performanse „Longing“, o dabar ir naujame kūrinyje „Fountain Dreams“.

„Longing“ buvo bandymas barokines arijas perkelti į kitą kontekstą, man buvo įdomu naudoti visai kitokią instrumentuotę, pavyzdžiui, elektrinę gitarą, muzikinius efektus, kilpinimą, kartais likdavo tik balsas. Taip pat dirbome su laiku, bandėme tas arijas tarsi ištempti, sujungti į vientisą audinį. Man labai svarbi buvo erdvė, kad ji arba kontrastuotų su tuo, ką darome, arba kaip tik tai pratęstų. 

O „Fountain Dreams“ viskas prasidėjo nuo labai konkretaus vaizdo – pamačiau neveikiantį fontaną valgykloje Tilto gatvėje, ir tas vaizdas manęs neapleido, atrodė, kad jo ten neturėtų būti, bet tuo pačiu jis labai intrigavo. Iš to pradėjo kilti klausimai, prasidėjo mano tyrimas, prie vizualios dalies prisijungė Beatričė Mockevičiūtė, vėliau – kostiumų dailininkė Elena Marija Veleckaitė. 

Su šio performanso muzikos atlikėjomis, Egle Petraitiene, grojančia barokiniu smuiku, ir Jana Zariņa, grojančia klavesinu, per repeticijas mes ne tik gludiname barokinio repertuaro atlikimą, bet ir aranžuojame keletą XX amžiaus kūrinių, taip pat vystome savo improvizacinę kompoziciją, apjungsiančią visus prieš tai buvusius sluoksnius su garso dizainerės Ivetos Macevičiūtės specialiai šiai erdvei kuriamu garsovaizdžiu. Taip palaipsniui vystosi rečitalis-performansas. Ir barokas toje erdvėje atsiranda ne atsitiktinai, bet kaip vienas iš sluoksnių, susijusių ir su mano pačios patirtimi.

Kadangi prisidedu prie tavo naujo performanso „Fountain Dreams“ jį kuruodama, imu jį matyti kaip kūrinį, kuris kalba ne tik apie pačią kelionę laiko ašyje, bet ir apie tarpines būsenas tarp skirtingų laiko sluoksnių, tarp skirtingų sąmonės būsenų. Ši liminalumo patirtis atsiskleidžia keliais lygmenimis: tiek pačioje erdvėje, tiek tavo pasirinktoje programoje, tiek santykyje su barokiniu dainavimu. Ypač todėl, kad balsas – kaip ir kalbėjome – yra labai intymi, kūniška terpė, per kurią gali būti perteikiamos ne tik tiesioginės reikšmės, o tam tikros būsenos ar patirtys. Todėl man norisi paklausti – ar tau pačiai ši tarpinės būsenos, liminalumo idėja yra svarbi „Fountain Dreams“ kūrinyje?

Ta tarpinė būsena, apie kurią tu kalbi, man atrodo, yra labai susijusi ir su kūrybiniu procesu. Kartais, jeigu pasiseka, tu pasineri į tokią būseną, kur viskas pradeda sietis – eini gatve, eini į filmą, į vakarienę, ir tau atrodo, kad viskas yra apie tai, ką tu darai. Tarsi pradedi skaityti ženklus iš aplinkos, tarsi susikuria toks srautas. Ir gal tai ir yra ta tarpinė būsena, tik ji gali būti ir labai asmeniška, ir platesnė. Pavyzdžiui, kuriant aš matau vaizdinius, kurie ateina iš mano vaikystės, arba iš kažkokių patirčių, kuriose aš net nebuvau, bet jos mano vaizduotėje susiformavo. O jeigu žiūrėti plačiau, tai yra ir kultūrinis sluoksnis – laiko susikirtimai, anachronizmai, kai dalykai iš skirtingų laikų atsiduria vienoje vietoje. Ir man įdomu anachronizmą naudoti kaip struktūrą pasakojimui.

Man labai svarbi ir pati erdvė su tuo fontanu, su istoriniais sluoksniais, nes ji tampa tam tikru sąmonės lauku. Ir tada natūraliai atsiranda klausimai: kodėl tai – sapnas, kodėl – sustojęs laikas, kodėl tas barokinis fontanas, kuris kažkada buvo gyvas, tekantis, dabar yra sustingęs. Tai nėra viena pagrindinė idėja, bet kai visi šie sluoksniai susilieja, atsiranda daug reikšmių. Ir tada liminalumas, apie kurį tu kalbi, man atrodo, tikrai ten yra.

Man artima tai, ką sakai apie panirimą į tam tikrą reikšmių lauką – tą būseną, kai kūryboje viskas ima natūraliai sietis ir skleistis. Atrodo, kad būtent toks giluminis įsitraukimas ir yra esminė kūrybinio proceso dalis. Čia norisi paliesti ir kolektyvinės kūrybos klausimą. Tu esi dirbusi įvairiuose vaidmenyse bendradarbiaudama su kitais menininkais  – kaip performerė, bendrakūrėja, aktorė, dainininkė – kaip tada sekasi kurti bendrą, kolektyvinį „reikšmių lauką“? Kokios yra tavo patirtys dirbant su kitais? Ar skirtingi vaidmenys keičia tavo santykį su kūrybiniu procesu ir tuo bendru lauku?

Džiaugiuosi, kad turiu patirčių skirtinguose meno laukuose, nes tai leidžia matyti, kaip skirtingai gali vykti kūrybiniai procesai. Pavyzdžiui, teatre dažnai vyksta ilgas tyrimo etapas, repeticijos, bendras buvimas, o barokinėje muzikoje bent jau Lietuvoje dažnai viskas vyksta daug greičiau – kelios repeticijos, paruoši programą ir eini atlikti. Vizualiajame mene dar kitaip. Ir tos hierarchijos, kurios anksčiau buvo gana aiškios, dabar yra vis labiau kvestionuojamos. Esu dirbusi kino projekte, kur buvo bandoma atsisakyti hierarchijos, bet kyla klausimas, ar tai išvis įmanoma. Tas pats ir teatre – ar tikrai galime būti visi lygūs? 

Neseniai klausiausi smuikininkės Loros Kmieliauskaitės pranešimo apie kolektyvinės kūrybos genijų, ir pasirodo, yra išskirta įvairių bendradarbiavimo lygių – nuo labai artimo, intensyvaus ryšio iki tokio, kur tu labiau atlieki kažkieno idėją. Yra nemažai teorinių tyrimų šia tema. Ir man pačiai tai yra nuolatinis klausimas – kiek žmonės, kurie dalyvauja mano inicijuotame projekte, iš tikrųjų įsitraukia, kiek jie kuria kartu, o kiek tiesiog atlieka, išpildo jiems suformuluotas užduotis. Koks visgi tas balansas tarp realybės ir lūkesčių, kur prasideda ir baigiasi motyvacija. Iš tiesų, pradedu suprasti, jog sutikti ilgalaikius kūrybinius bendražygius yra itin reta dovana.

O kai pati esu atlikėja, aš dažniausiai labai įsitraukiu, net ir po repeticijų toliau apie tai galvoju, naktimis rašinėju kolegoms kilusias idėjas. Bet tai ne visada yra naudinga, nes kai yra daug nuomonių, kažkas vis tiek turi priimti sprendimus. Ir ne visada tai esu aš. Tai čia irgi toks nuolatinis balansas.

Ką labiausiai vertini grupiniame kūrybos procese?

Labiausiai grupiniame procese vertinu laiką – kai yra erdvės improvizacijai, paieškai, tyrimui. Man mažiausiai įdomu, kai viskas jau aišku ir reikia tiesiog atlikti savo funkciją. Įdomu, kai vyksta tikras kūrybinis procesas, kai atsiranda netikėtų atradimų, kai dalykai susijungia. Bet iš viso to, turbūt, svarbiausia yra žmonės, pati bendrystė. Nes dažnai būna labai intensyvus laikotarpis, tarkim, mėnuo, kai visi kartu dirbame, ir tada staiga viskas baigiasi. Ir po to ateina toks kritimas. Tarsi buvai pakilime, įvyko premjera, ir tada viskas nuslūgsta. Kūnas būna įpratęs prie ritmo, prie žmonių, prie to nuolatinio kūrybinio buvimo, ir staiga tai nutrūksta. Ir atsiranda tokia tuštuma. Ir tikrai ne kartą esu savęs klaususi, ar verta, nes finansiškai tai retai būna stabilu, fiziškai bei psichologiškai irgi išvargina. Ir tada galvoju, kad prasmė vis tiek yra tas laikas su žmonėmis, tas ryšys. Dėl to man būtų labai sunku kurti visiškai vienai, be dialogo, nes man tai atrodo nepaprastai vieniša. Kažkuriame etape vis tiek turi įvykti susitikimas.

Tu paminėjai labai svarbų momentą – tą savotišką „kritimą“ po intensyvaus kūrybinio proceso ar pasirodymo. Kūryba turi savo bangavimą, savo pakilimus ir nuslūgimus. Man atrodo, kad čia paliečiame labai esminius kūrybinio darbo aspektus, kurie dažnai nėra lengvai perduodami ar išmokstami – jie ateina per patirtį. Nors egzistuoja įvairios teorijos, metodologijos, bandymai aprašyti kolektyvinius procesus, jų dinamiką, įsitraukimo lygius ar kūrybines fazes, vis dėlto daug kas lieka intuityvu ir asmeniškai atrandama. Todėl norėčiau paklausti – ar tu pati savo praktikoje esi išsigryninusi tam tikrus metodus ar darbo būdus? Galbūt jie atsirado per patirtį, o gal sąmoningai juos formavai? Kas tau padeda kurti – tiek individualiai, tiek kolektyviniuose procesuose? 

Kalbant apie metodus, aš dar tikrai neturiu kažkokios aiškios sistemos. Jaučiu, kad tik dabar pradedu pastebėti tam tikrus pasikartojimus savo procesuose. Ilgą laiką atrodė, kad turiu rasti kažkokią vieną tiesą, teisingą būdą, bet panašu, kad jo nėra. Ir gal labiau reikia mokytis pasitikėti savimi. Kartais tas nuolatinis abejojimas ir visa ko kvestionavimas tampa savotiška slėptuve, kuri stabdo judėjimą į priekį. Tai dabar esu labiau tame etape, kur bandau remtis tuo, ką jau esu patyrusi, ir iš to kurti toliau.

Na ir paskutinis mano klausimas — šiandien labai maloniai klausiausi jūsų su Vaidu Bartušu pokalbio ir jis sakė, kad balsui geriausias poilsis yra tyla. Tyla ir geras miegas. O kokie yra tavo būdai ilsėtis?

Ilsėtis man nėra lengva. Atrodo daug paprasčiau tiesiog nukreipti dėmesį kitur – žiūrėti serialus ar scrollinti. Bet tikras poilsis turbūt yra leidimas sau būti neproduktyviai. Ir tai yra labai sunku, nes kūnas pripranta prie tam tikro ritmo, ir reikia laiko, kad persijungtų. Dažnai atsiranda kaltė, pradedu lygintis su kitais. Tai tas poilsis yra toks nepastovus dalykas, ir kartais reikia gana ilgo laiko, kad iš tikrųjų pasijusčiau pailsėjusi.

Gal dėl to man atrodo svarbu šitam klausimui apskritai skirti daugiau vietos – normalizuoti poilsį kaip neatsiejamą kūrybinio proceso dalį. Nes dažnai kalbame apie kūrybą per augimą, įsibėgėjimą, per idėjų vystymąsi, ritmą, trajektorijas – kaip viskas kyla, plečiasi, transformuojasi. Bet gal kiek rečiau sustojame ties tuo momentu, kai viskas ima slūgti. Dirbant su balsu, poilsis tampa ne pasirinkimu, o būtinybe – tam, kad balsas atsistatytų, jam reikia tylos.

Taip, tyla tikrai yra labai svarbi. Ne veltui operoje solistai nedainuoja kelias dienas iš eilės – reikia pertraukų, reikia tylos, reikia drėkinti balso stygas, gerti vandenį, kai kas naudoja garų inhaliatorius. Tai yra visiškai įprasta rutina. Atsimenu, kai šį rudenį su performansu „Sporos“ Niujorke buvome gastrolėse, vienas kolega netikėtai užklupo mane kambaryje besinaudojančią inhaliatoriumi ir labai sutriko – jam tai pasirodė kaip kažkoks ligos vaizdas. Ilgai vėliau iš to juokiausi.

Ką gi, linkiu, kad poilsis ateitų su daugiau lengvumo. Ačiū už pokalbį, Justina.

---

Justina Mykolaitytė. Rečitalis–performansas „Fountain Dreams“ gegužės 28, 29 19:00 restorane „Kongresai“, Vilniaus g. 6, Vilnius (įėjimas iš Tilto g. pusės). Daugiau informacijos ir bilietai čia.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.