Vitalijus Gailius

Tarp Danijos ir Lietuvos pasklidę muzikantai, ketveri metai gyvavimo, trys albumai – būtent šie teiginiai puikiai iliustruoja džiazo lauke žaidžiantį, tačiau įkišti kojas ir į kitas muzikines žaidimų aikšteles nevengiantį sekstetą „Snus“.

Kolektyvas pradžioje spietėsi apie Pietų Danijos muzikos konservatorijos (Syddansk Musikkonservatorium) auklėtinį trimitininką Apolinarą Dubauską, kuris tapo grandimi, apjungusia gitaristą Jensą Ozmecą, kontrabosininką Rasmusą Emilį Hegnerį Nielseną, būgnininką Jesperą Lørupą Christenseną ir Lietuvos scenos atstoves bei idėjomis kunkuliuojančias fleitininkę Mėtą Gabrielę Pelegrimaitę-Kaupinę ir gitaristę Klaudiją Indriliūnaitę.

Šįmet kolektyvas pristatė jau trečiąjį kolektyvo albumą „Kaleidoscope“, kuris paskatino užmėgsti pokalbį su lietuviškąją „Snus“ seksteto kuopa.  

„Vilnius Jazz“ pėdsakas kolektyvo susikūrime

Neretai žmonės vis dar kalba apie vedybas, skirstydami jas į „iš reikalo“ ir „iš meilės“. Atsigręžiant į „Snus“ istoriją galima sakyti, kad seksteto jungtuvės įvyko būtent iš reikalo. A. Dubauskas, sukaupęs savo kūrybos kraitį, buvo paskatintas 2022 m. sudalyvauti „Vilnius Jazz Young Power“ konkurse. Kadangi vienam įgyvendinti kūrybinių užmojų nepavyko, jis greitai aplink save subūrė bičiulių ratą.

„Panašią muziką kūriau su kitu projektu – „Labas vakaras“, kuris gyvavo labai trumpai. Vėliau Mėta užsiminė apie galimybę dalyvauti „Vilnius Jazz Young Power“ ir mes apjungėme jėgas. Iš savo pusės pakviečiau danų kolegas, o Klaudija taip pat su manimi grojo „Labas vakaras“.

Beje, tai buvo bene paskutiniai metai, kai, atsižvelgiant į amžiaus reikalavimus, dar galėjome lipti į „Young Power“ konkurso sceną, iš šios būtinybės ir gimė „Snus“,“ – pasakoja A. Dubauskas.

Šviežiai susibūrusiam kolektyvui reikėjo ir pavadinimo. Buvo pasirinktas toks pats kaip Skandinavijos šalyse populiaraus nerūkomo tabako gaminio – snuso. Ar šis džiazo kolektyvas iš tiesų siejasi su šiuo produktu?

„Mūsų pavadinimas buvo įkvėptas Skandinavijoje populiaraus tabako gaminio,“ – pasakoja kolektyvo iniciatorius A. Dubauskas ir priduria: „tačiau nė vienas jo nevartojame. Pavadinimą, beje, pasiūlė Mėta, o mums kaip tik reikėjo greitai rasti vardą, su kuriuo galėtume dalyvauti „Vilnius Jazz Young Power“ konkurse.“

Grupės narė Mėta pasirinkimą aiškina paprastai: „Už šio pasirinkimo jokios mistikos nėra – man tiesiog labai patiko pats žodis ir jo skandinaviškas skambesys.“

Skambesio įvairialypiškumas

„Snus“ skambesyje galima atrasti daugybę skirtingų įtakų. Jame girdėti nuo 8-ojo dešimtmečio prasidėjusi Miles Davis kūrybos era, ypač albumai „Agharta“ ir „Pangaea“, gitaristo Sonny Sharrock bei multiinstrumentininko Don Cherry muzikiniai vėjai ir skersvėjai. O kur dar gausybė ne visai džiazovų įtakų bei įplaukų. 

Nuosekliai klausantis grupės kūrybos, ryškėja ir stilistinė kaita: pirmasis albumas „Red“ labiau linko į roko estetiką, o vėlesniame „Blue” grįžtama arčiau džiazo. Vis dėlto, pažvelgus dar plačiau – į grupės narių solinę veiklą ir kitus projektus – tampa akivaizdu, kad „Snus“ garsyne sunku išskirti vieno konkretaus nario dominavimą ar atpažįstamą individualų skambesį.

„Viskas prasidėjo nuo to, kad Apolinaras buvo grupės lyderis ir būtent jis parašė iš esmės visas pirmąsias mūsų kompozicijas. Pradžioje kryptį brėžė būtent jis, o mes, kaip instrumentininkai, prisidėdavome, nes kiekvienas turime savitą improvizacinę kalbą.

Klaudijos, Jenso, mano ir kitų narių grojimo stilius nėra griežtai orientuotas į džiazo rėmus, ir tai padarė grupę laisvesnę. O mūsų visų muzika natūraliai susidėliojo į kitokį, bet vis dar atpažįstamą vientisumą“, – mintimis dalijasi Mėta.

„Taip, buvau prikaupęs daug muzikos, bet kartu norėjau, kad tai būtų grupė be aiškaus lyderio,“ – pasakoja Apolinaras.

„Mūsų kolektyvas yra tarptautinis ir tam tikra prasme sezoninis. Mes nuolat nebūname kartu, tad susitikę turime viską padaryti greitai. Skraidymas vieniems pas kitus nėra pigus, todėl reikia efektyviai išnaudoti laiką, o tai irgi formuoja mūsų skambesį.

Pradžioje bendrų konceptų neturėjome – daugiausia rašydavome kompozicijas tiesiog siekdami išlaikyti įvairovę. Taip ir atsirado du albumai: „Red“ buvo labiau tiesmukas,  o „Blue“ – kiek subtilesnis. Be to, mūsų muzika turi savitą garsą – tarsi „snusifikuotą“, kas yra mūsų išskirtinumas,“ – sako Apolinaras. 

„Jei gyventume nuolat kartu, turbūt turėtume visai kitokį rezultatą nei dabar. Toks atstumas ir nereguliarumas tam tikra prasme formuoja mūsų kolektyvo skambesį,“  – apibendrina Mėta.

Naujojo albumo viražai

2026 m. balandį „Snus“ pristatė trečiąjį savo albumą „Kaleidoscope“, kuriame grupė toliau tolsta nuo debiutiniame albume ryškaus rokinio skambesio ir leidžiasi į labiau džiaziškas teritorijas. Čia galima atrasti tiek avangardo, tiek fusion, tiek nu-jazz, taip pat ir kitų džiazo bei ne tik džiazo krypčių elementų.

Kaip pastebi patys muzikantai, šis albumas žymi naują kolektyvo kūrybinį etapą – jame atsiskleidžia išlaisvėjusi kūrybinė energija ir dar ryškesnis visų grupės narių indėlis į kompozicijas.

„Naujame albume skambesys natūraliai pasikeitė, nes pasikeitė idėjos. Tai susiję su tuo, kad jame jau nėra vien tik Apolinaro kompozicijų. „Kaleidoscope” atspindi visų grupės narių indėlį ir idėjas.

Man pačiai atrodo, kad šiame albume labai jaučiasi, jog visi grupės nariai iš tiesų nori groti kartu, ir tai muzikai suteikia daugiau organiškumo. „Kaleidoscope“ kiekvienas darė tai, ką jaučia – medžiaga gimė iš vidaus, o ne kaip kolektyvo lyderio nurodytos užduoties atlikimas,“ – apie naują albumą pasakoja Mėta.

Mėtos požiūriui iš dalies oponuoja grupės narys Apolinaras: „Aš nesutikčiau – man atrodo, kad šis albumas kaip tik yra mažiausiai organiškas. Jis tiesiog kitoks, nes atspindi labai skirtingas muzikines kryptis. Iš tiesų pabėgome nuo roko, nors tai nėra lengva, kai grupėje yra dvi gitaros.

Ankstyvojoje kūryboje buvo jaučiamos mano neišsipildžiusios rokerio svajonės. Deja, rokeriu niekada nebuvau ir nebūsiu, nes groju trimitu,“ – šypteli jis.

„Kalbėdama apie organiškumą turiu omeny ne viso albumo vientisumą – jis tikrai nėra vienalytis. Tačiau pačiuose kūriniuose jaučiasi daugiau natūralumo. Iš pradžių net svarstėme, ar apskritai daryti albumą, nes kūriniai labai skirtingi. Buvo minčių leisti tik singlus, o vėliau  – sudaryti savotišką kompiliaciją. Tačiau tada Klaudija pasiūlė pavadinimą „Kaleidoscope“, kuris puikiai atspindi tą įvairovę,“ – paaiškina Mėta.

Spalvų paletės išplėtimas ir „pasidaryk pats“ principas

Pirmieji kolektyvo albumai „Red“ ir „Blue“ vizualiai buvo labai panašūs. Abiejų viršelių estetiką jungė ta pati gija, aiškiai referuojanti į dvi iš septynių šviesos spektro spalvų. Naujasis albumas šiek tiek keičia jau beveik įprasta tapusią grupės „Snus“ estetinę kryptį, tačiau nuo spalvų nenutolsta – veikiau tik išplečia jų paletę.

„Kaleidoskopas atspindi spalvas ir yra glaudžiai su jomis susijęs,“ – teigia Mėta. Jai pritaria Apolinaras: „Dabar visi prisiima muzikinę atsakomybę ir nori įnešti savo idėjų. Senojo roko skambesio atsisakymas ir judėjimas tolyn taip pat atsispindi pasirinktoje kaleidoskopo idėjoje – kai iš daugybės dalelių gimsta bendras vaizdas.“

„Mes patys esame labiau linkę į dailę. Apolinaras piešia, aš kartais užsiimu daile, Klaudija taip pat mėgsta piešti. Norėjome viršelį pasidaryti patys, bet galiausiai nepasiryžome ir jį sukūrė mūsų bičiulė Patricija Gustaitytė. Todėl to vizualinio tęstinumo galbūt nepavyko išlaikyti, bet toks gyvenimas,“ – sako Mėta.

„Snus“ aria nekomercinės muzikos laukus, kas leidžia turėti visišką kūrybinę laisvę. Žinoma, tai sukelia ir iššūkių – įrašų kaštų padengimą, koncertų organizavimą ir kt. Nepaisant to, sekstetas, net ir išsibarstęs po skirtingas Europos šalis, susiburia ne tik koncertuoti, bet ir įrašams.

„Šis albumas yra visiškas „DIY“ (angl. „do it yourself“, liet. „pasidaryk pats“ principas – V.G.). Viską, įskaitant įrašų sesijas, organziavomės patys ir iš savo lėšų. Gitaristas Jens padarė miksą ir masteringą. Neturėjome tikslo tikslo sukurti visiško high-end (liet. „aukščiausios klasės“) produkto – mes savotiškai dokumentuojame tikrovę, su jos tobulumais bei netobulumais, ir kuriame muzikinę šizofreniją,“ – pasakoja Apolinaras.

„Tai dar vienas aspektas, kodėl albumas atspindi mozaikinį, kaleidoskopinį principą – jis sulipdytas iš įvairių gabalėlių ir skirtingų perspektyvų,“ – teigia grupės gitaristė Klaudija.

Daug muzikos fanų mėgsta fizinius įrašus, tačiau „Snus“ klausytojai turės nusivilti – bent jau kol kas grupė vinilinės plokštelės ar CD leidybos neplanuoja. Vis dėlto albumo bus galima klausytis skaitmeninėse platformose. Idėja apie fizinį leidinį nėra laidojama amžiams, vis tik galbūt ateityje pasirodys riboto leidimo muzikiniai artefaktai.

„Faina idėja būtų turėti riboto leidimo leidinį, nes pvz., CD prisidarytum 300 vienetų, iš jų parduotum 50, o likusius laikytum spintoje. Aišku, važiuojant į muges ar koncertus gerai turėti CD reklamai, bet tai kainuoja papildomai – laiko, galvojimo, finansų. Nesame tikri, ar to tikrai reikia. Kas norės paklausyti ir paremti, galės tai padaryti „Bandcamp“,“ – sako Mėta.

„Bendra mūsų muzikos idėja – gyvi koncertai. Tai mums įdomiausia, ir gyvai muzika įgauna kitą formą. Bet riboto leidimo fizinis formatas skamba gerai. Reikėtų pagalvoti – galbūt gavus finansavimą ateityje galėtume pradžiuginti savo muzikos gerbėjus,“ – priduria Apolinaras.

Tikrumas slypintis kaleidoskope

Muzikos ir apskritai meno srityje dažnai kalbama apie poreikį mokėti parduoti savo kūrybą – suformuluoti aiškią žinutę, kodėl tavo kūrinys ar kūryba yra verta dėmesio ar netgi pinigų. Tai padaryti nėra lengva, tačiau grupės nariai nepasidavė provokacijai ir atsakė, kodėl jų albumas vertas klausytojų laiko, kuris potencialiai gali virsti ir vienu kitu euru „Bandcamp“ platformoje.

„Jei norite muzikos, kurioje yra daug tikro jausmo, kuris kartais gali būti ir nevisai patogus, šis albumas – būtent jums. Be to, jei pažiūrėsite giliau, nustebsite, kaip visa ši muzika padaryta, kas slepiasi už visų klosčių. Tai tikra muzika. Albume daug detalių, ir jis jums gali tikrai neatsibosti,“ – sako Apolinaras.

„Man šis albumas apie muziką, kurios netobulume slypi tobulumas. Ji tikra, o mes esame už tikrumą ir prieš bet kokį dirbtinio intelekto naudojimą muzikoje,“ – teigia Klaudija.

„Šio albumo galima klausyti kaip nuotykio, kaip atmosferos – kūriniai charakteringi, turintys savitumo. Bet jei pasikapstysi giliau, atrasi dar daugiau. Reikia tik ieškoti. Ir čia slypi „Kaleidoscope“ stiprybė,“ – priduria Mėta.

Kūrybinė savijauta ir svajonių kolaboracijos

Muzikantai ir kūrėjai nuolat diskutuoja, kas svarbiau – įkvėpimas, disciplina ar talentas. Vieni susiduria su kūrybiniais blokais ir perdegimu, kiti, regis, kuria lengvai ir be didesnių vidinių kovų. „Snus“ nariai kūrybinį procesą išgyvena skirtingai.

„Šiuo metu jaučiuosi kūrybiška. Jau kokį pusmetį nuolat kyla minčių, todėl stengiuosi viską fiksuoti, įsirašyti. Net ir šiandien parašiau kūrinį – tuo labai džiaugiuosi. Galbūt taip yra todėl, kad pernai dirbau pernelyg intensyviai, patyriau kūrybinį pervargimą, išsisėmiau, o dabar pailsėjau. Man nereikia daug veiklos – pamažu kaupiu idėjas ir netrukus parodysiu ką esu prikaupusi,“ – pasakoja Klaudija.

„O aš kaip tik stringu su kūryba. Bandau į ją žiūrėti kaip į darbą – darau pratimus, stengiuosi nekelti sau per didelių lūkesčių, nes turiu stiprų vidinį kritiką. Visgi, kažkas juda ir kirba. Viduje yra idėjų, yra žmonių, su kuriais norėčiau suburti grupę, tačiau kol kas tai labiau vizijos, dar neišplėtotos. Tiesa, prisijungiau prie „Los Secretos de Pablo“ kolektyvo, ir tai atnešė labai daug džiaugsmo,“ – dalijasi Mėta.

„Man tenka nuolat rašyti muziką, todėl nuo to nepabėgu. Įkvėpimui turiu įvairios muzikos rinkinį, nuo repo iki popso, ir iš jo semiuosi idėjų. Anksčiau galvodavau, kad reikia kažką „pasiskolinti“  šio rinkinio, bet kol kas nieko taip ir „nepavogiau“. Šiaip daug galvoju, o tada tiesiog prisėdu ir parašau,“ – sako Apolinaras.

Daugelis muzikantų mėgsta pasvajoti apie kolektyvus ar atlikėjus, su kuriais norėtų pagroti ar įgyvendinti bendras idėjas. Ne išimtis ir „Snus”, tačiau seksteto narių prioritetai išsiskiria.  

„Kad ir taip esame šeši muzikantai, gal to visai pakanka – nebent būtų įdomu pagroti su simfoniniu orkestru,“ – ironiškai šypteli Klaudija, referuodama į jau kuris laikas muzikiniame pasaulyje įsivyravusią mada groti su simfoniniais orkestrais. 

„Būtų įdomu pagroti su Peter Eldh ar „Koma Saxo“ – jų kuriamas šiuolaikinis, breakbeat įkvėptas improvizacinis džiazas man atrodo labai įdomus, nors dabar tokia muzika gana populiari,“ – svarsto Apolinaras, kuriam pritaria ir Mėta. „Vis dėlto man atrodo, kad mes patys dar neišnaudojome savo garsinių galimybių. Yra jausmas, kad dar daug ko neišbandėme, todėl pirmiausia turime ką pasiūlyti patys sau. Juolab kad susitinkame tik kas pusmetį – tai palieka daug erdvės augimui.“

„Aš sakyčiau – su „Kanalizacija“,“ – priduria Klaudija. „Bet akivaizdu, kad kiekvienas iš mūsų turi skirtingų vizijų, su kuo norėtų groti.“

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.