Tinatin Kordzadze ir Andrej Surgutanov

Lietuvos įrašų leidykla „Amulet of Tears“ ruošiasi pristatyti naują Viktoro Urbaičio-Teatre albumą „All Constellations Weaving Into One“. Anot autoriaus ir leidėjų, šis rinkinys nebuvo suplanuotas pagal išankstinę albumo koncepciją. Jo pavidalas atsiskleidė pamažu ir netikėtai – iš kūrybinio sąstingio ir kolektyvinio išsekimo, praleisto vienumoje tarp dulkėtų garso kilpų voratinklių. Per kelis rudens mėnesius eksperimentiniai eskizai ėmė įgauti prasmę ir santūrų siužetą, kurį formavo erdvė, atmintis ir subtilūs suvokimo poslinkiai.

Šiame pokalbyje atlikėjas dalijasi mintimis apie intuiciją ir discipliną, bendradarbiavimą ir vienatvę, miesto aplinką ir vidinius peizažus, kartu – apie viltį, jog muzika pajėgi keliauti toli už savo ištakų, rasdama vietą svetimame kambaryje ar kitame pasaulio krašte.

Kaip atsirado šis albumas? Jei jis turi aiškią kilmę – vietą, garsą, jausmą – kur viskas prasidėjo? Kas pasikeitė, kad jis įgautų pavidalą?

Teatre: Iš pradžių nebuvo jokios minties apie albumą ar baigtinį leidinį, pradėjau įrašinėti šias dainas po kūrybinės tylos laikotarpio. Ilgai jaučiausi nepajėgus sukurti kažką naujo, įdomaus ar net apskritai klausytis muzikos. Ieškodamas išeities, tiesiog lyg užsiimdamas terapija, pradėjau bandyti dėlioti garsinius koliažus – tai buvo maži eskizai to, ką įprasta vadinti ambient muzika. Per kelis mėnesius visi šie darbai lyg savaime papasakojo istoriją.

Kuriuo metu albumas įgauna galutinę formą?

Teatre: Man šis patinka tuo, kad jo struktūra lyg cikliška, bent man pačiam įdomu jį perklausyti atvirkštine tvarka. Bet paeiliui takeliai eina chronologiškai, tokia eiga, kokia buvo įrašyti. Kartu tai laiko periodo (ir nuotaikos) kapsulė: tie trys mėnesiai, per kuriuos dėliojosi įrašai, taip pat ir metai iki jų. Gal pats norėčiau užverti tuos skyrius. Praėjusi žiema, kai pagaliau viską suderinome ir parengėme leidinį kartu su „Amulet of Tears“ įkūrėju Andrejumi, grafikos dizainere Julija ir muzikos bendraautorėmis, taip pat buvo prasminga ir įdomi. Džiaugiuosi ir vertinu tai, kad galėjome kūrinį įgyvendinti bendromis jėgomis.

Kaip bendradarbiavimas su kitais menininkais formuoja tavo kūrybinį procesą ar daro įtaką tavo muzikos krypčiai? O kalbant apie bendradarbiavimą, kaip paprastai užmezgi ryšius – ar jie priklauso vietinei scenai, ar šie ryšiai užsimezga kitur?

Teatre: Paskutiniu metu retai imuosi bendrų projektų, bet mėgstu kurti su artimais. Kalbant apie šį albumą, su Ieva dirbame dar nuo kokių 2021-ųjų, jos balsas skamba ne vienoje ankstesnėje dainoje, o Eglę taip pat pažįstu jau daugelį metų. Labiausiai tiesiog mėgstu bandyti pasidalinti stebinančia patirtimi ar mėginti papildyti kūrinį tuo, ko pats vienas nesugebėčiau atlikti. Būna, kad tai pareikalauja daug, bet kartais galutinis rezultatas apstulbina.

Kas tau pačiam yra ambient muzika? Kaip naviguoji erdvėje tarp emocinio instinkto ir techninės kontrolės kūrybiniame procese?

Teatre: Ši tema labai plati, galima būtų ilgokai kalbėtis. Turbūt galima apibrėžti ambient per ryšį su aplinka, t.y., erdve, bet ir per ryšį su laiku ir jausmais, arba naudoti kaip bendrą terminą muzikai be ritmo dūžių. Įrašinėdamas šias dainas lyginau tai kažkiek su bandymu tapyti – tekstūrų, tonų, gylio potyrių suvedimu į kažką žavaus, raminančio. Tiesiogine prasme kai kuriuos takelius įrašinėjau tam, kad lengviau užmigčiau.

Dėl techniškumo, man atrodo, kad aš visada remiuosi į grynos intuicijos kraštutinumą. Visa kompozicija atsiranda iš klausos, iš nuolatinių kilpų hipnozės. Esu apsibrėžęs vieną ar kitą metodiką ir mėgstamus instrumentus, kuriuos laikui bėgant vis atsinaujinu, bet muzikoje nelabai galiu pakęsti minčių apie neva teisingą ar neteisingą būdą kažką atlikti. Atrodo, tai tik klausimas, kiek giliai gali ieškoti to, ką jauti.

Ar manipuliuoji garsu naudodamas šiuolaikinius skaitmeninius įrankius ar naudoji analoginę įrangą?

Teatre: Neturiu nei vieno fizinio aparato, bet būtų kiek juokinga sakyti „šiuolaikinius įrankius“, nes dauguma to, ką naudoju, yra šiek tiek ezoteriška 2000-ųjų eros nemokama programinė įranga, kurią susirasdavau internete ir kaupdavau per metus. Bet naudoju ir naujesnius VST (virtualios studijos technologijas – red. past.). Tiesiog nuo mažens buvau sunkiai atsiejamas nuo kompiuterio. Didžioji dalis mano darbo yra semplavimas – turiu beveik neišsemiamą garsų biblioteką, kurią iš interneto, istorinių archyvų, komercinių rinkinių, svetimų kūrinių, filmų ir paties įrašų renku jau virš pusės savo gyvenimo. Dažniausiai semplerio įskiepis, netradiciniai efektai ir visa ko sluoksniai gali padėti išvesti kažką unikalaus.

Žvelgiant atgal į pirmąjį muzikinį projektą ar albumą, kokie esminiai skirtumai iškyla dabarties kūryboje?

Teatre: Man tai platus šuolis. Pirmi įrašai, kuriuos išleidau kaip „Teatre“, buvo lyg techno-industrial stilių hibridai iš etapo, kai buvau visiškai pasinėręs į lietuvišką pogrindį ir tamsesnę klubinės scenos pusę. Tuo metu įkvėpė bekompromisės, rėžiančios gamos, ateinančios iš industrinės muzikos tradicijų, kurių iki tol negirdėjau. Bet ir prieš tai kūriau vienu ar kitu vardu, o prieš triukšmo etapą ankstyvesnė paauglystė buvo nuspalvinta įvairiausia muzika. Trumpai tariant turbūt dabar bandau nutapyti išsamesnį pasakojimą apie save ir tai, kas mane supa.

Albumą lydi muzikinis klipas, nufilmuotas tarsi aplink namus. Kokį svorį šiems įrašams turi miestas?

Teatre: Dauguma kadrų iš Antakalnio, Vilniuje, bet tai nėra gimtasis mano miestas, jei dėl to būtų dviprasmybė. Į Vilnių atsikrausčiau prieš maždaug dvejus metus. Prieš tai dešimtmetį gyvenau Kaune, bet tai irgi nėra mano gimtasis miestas. Urbanistinė aplinka, aišku, visada man buvo gyvybingas subjektas.

Šiam kartui nujaučiau, kad atvykau į vietą, kurią galiu labiau laikyti savo namais, net jei tai skamba kažkiek išgalvotai. Antakalnio aplinka man vis dar kažkiek mistiška, lyg neštų kažkokį nepažintą, užslėptą Vilniaus mitą, kurį galėjau tik įsivaizduoti augdamas toli. Tuo pat metu čia ir ramu. Jausmas lyg kažkiek pakylėtas.

Kokios infrastruktūros ar paramos, tavo nuomone, trūksta vietos ambient muzikos scenoje? Atsižvelgiant į šiuo metu veikiančius kūrėjus ir išteklius, kokius judėjimus matai besiformuojant?

Teatre: Taip išsamiai sisteminių veiksnių nežinau, bet dažnai svarstau paprasta linkme, apie tai, kad nėra tiek daug klausytojų. Gal trūksta kažko, ką galima pristatyti publikai, nepasinėrusiai į uždarą ratą, ar galbūt tiesiog trūksta ryšio, lygiavertiškesnio santykio tarp kalbančiojo ir klausytojo. Nesinori kalbėti lozungais, tik galvoju, kad bet kokia atsiskyrusi, savarankiška bendruomenė taip pat yra žavi ir reikalinga, bet platesniame vaizde kalba gali būti vieninga. Aišku, visa tai labiausiai susiję su finansavimo trūkumais, kylančiomis pragyvenimo išlaidomis, menkavertėmis darbo vietomis ir panašiai. Per giliai neplaukiant į pesimizmą ar teoriją, tikiu, kad gali būti rišlesnis pokalbis tarp scenos ir kitų.

Tam tikra prasme aplinka įsipina į kūrybinį procesą. Kas tave veda labiau – vadinamosios „stebuklingos valandos“ ar sąmoninga disciplina? Kaip pavyksta suderinti planavimą ir spontaniškumą?

Teatre: Man viskas yra tiek spontaniška, kiek ir intuityvu. Jaučiuosi taip, lyg tai nelabai kontroliuojama. Kartais gyvenimas susidėlioja į skyrius, kuriuose turiu viską sustabdyti ir ištisomis dienomis įrašinėti. Po kažkiek mėnesių turiu grįžti į racionalesnį pasaulį. Todėl man patinka kurti savo kompiuteriu, namuose, be studijos ar sudėtingo techninio išsidėstymo – paprasčiau nusėsti ir valandų valandas kurti apie nieką negalvojant. Bet be kasdieninio gyvenimo nėra jokio meno (man atrodo Jeff Buckley taip sakė). Tiesiog viliuosi, kad pavyks susikurti kasdienybę, kurioje liks kažkiek erdvės tokiam būdui.

Kokie kūrėjai ar kūriniai vedė ar lydėjo šio albumo raidoje? Ar yra kitų žanrų, ne tik ambient, kurie turėjo įtakos?

Teatre: Aš neabejotinai daug semiuosi iš mylimų atlikėjų. Bet viską išvardinti atrodo gal kiek per atvira ar net pernelyg akivaizdu. Įdomiau leisti klausytojams tai pajusti. Buvo laikas, kai apskritai beveik nieko nesiklausiau, todėl įtakos galbūt veikiau pasąmoninės. Turėjau miego sutrikimų, tad ramybei fone pasileisdavau „Grouper“ miksus.

Ir taip, kad ir kaip keista, manau, kad mano muzikai didžiausią įtaką daro tai, kas visiškai nepatenka į šiuolaikinės elektroninės muzikos rėmus. Daugiausiai tai – paauglystės herojai. Mane tiesiog labiau traukia asmenybės ir jų naratyvai, negu žanrai ar stiliai.

Ar galėtum papasakoti apie albumo pristatymą? Kaip vertini fizines erdves formuojant klausymosi patirtį?

Teatre: Aišku, santykiai tarp muzikos, laiko ir erdvės – neišpasakojamai gilūs. Kai kurie garsynai reikalauja skirtingų būvių. Man pačiam stipriausi muzikiniai išgyvenimai buvo ir toliau būna patiriami su ausinėmis, būnant vienam kambaryje arba gatvėje. Todėl labai vertinu tokį klausytoją. Bet yra ir savita romantika žengiant į koncertinę erdvę, tikintis pojūčių antplūdžio pasirodymo metu. Šį albumą norėtųsi skirti jaukiai aplinkai. Nenorėčiau klausytojui nieko primesti, tiesiog pakviesti kartu pasinerti į pasakojimą. Tikiuosi, kad ši muzika ramins, panašiai kaip paveikslas galėtų jaukinti kambarį.

Turėjau tikslą kurti muziką kaip pagalbą miegui, viliuosi, kad galėtų padėti ir tam. Vilniuje yra vieta „Draugų vardai“. Joje teko patirti nuoširdesnes, bendra patirtimi apjungiamas perklausas. Tai viena iš keleto vietų, kur užsuku, kai noriu išgirsti ką nors ne savo namuose. Todėl kartu su „Amulet of Tears“ tikimės pakviesti būtent ten kartu pirmą kartą pilnai išklausyti vinilinę plokštelę, šiltuose dažniuose, miesto fone. Norintiems turėti įrašą ruošiame ne tik plokšteles, bet ir kasečių tiražą. Tikiuosi, kad kažką klausytojai išsineš su savimi.

Galiausiai, kai šis albumas nebepriklausys vien tau ir apsigyvens kitų žmonių erdvėse – ką, tavo viltimi, jis pasakos toliau?

Teatre: Labiausiai viliuosi, kad tai įkvėps kitus kurti kažką savaip. Man atrodo mano kūryba yra tiesiog liudijimas to, ką muzika visomis savo formomis davė mano gyvenimui. Būčiau laimingas, jei galėčiau dovaną perduoti toliau. Kartais mėgstu įsivaizduoti, kad kažkas kitame žemyne, sėdėdamas savo kambaryje su ausinėmis, klausydamas tų kūrinių pasijunta bent kažkiek mažiau vienišas. Jei aš galėjau juos sukurti, tai tikrai galėtų visi.

---

Leidykla „Amulet of Tears“ albumą „All Constellations Weaving Into One“ vinilinės plokštelės, kasetės ir skaitmeniniu formatu išleis gegužės 8 dieną. Tai antrasis Viktoro Urbaičio vinilo leidinys po 2025 m. pasirodžiusio „Overtime“ („Dangė Records“) ir penktasis pilnos trukmės darbas jo diskografijoje, kurią taip pat sudaro debiutinis albumas „Biennale“ („Ghia“, 2018) bei skaitmeniniai leidiniai „Metropolis“ (2022) ir „Scenes“ (2024).

Albumo perklausos renginys vyks renginių erdvėje „Draugų vardai“ gegužės 8 dieną.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.