Povilas Dumbliauskas

Simonas Nekrošius – vienas iš unikaliausių garso menininkų Lietuvoje (nors vargu ar jam patiktų toks apibrėžimas). Iš pažiūros, trumpai nusakyti Simono Nekrošiaus veiklą nėra sunku: viena vertus, jis kuria garsinius objektus, kurie gali funkcionuoti ir kaip vizualūs kūriniai, kita vertus, savo performansuose tyrinėja jų kuriamas situacijas, sąlygas bei galimybes. 

Jei būčiau menotyrininkas, galėčiau ir labiau išsiplėsti. Deja, toks nesu. Man artimesnis filosofinis konceptualus supaprastinimas. Mano požiūriu, Simono kūrybos unikalumas atsiskleidžia ne tik tame ką jis daro ir ką kuria – tai tik viena reikalo pusė – bet ir klausime kaip, t.y., kokiu būdu jis kuria, ir ką tai leidžia suprasti apie kūrybą platesne prasme. Todėl pradėjau galvoti apie metodą. Jei manęs kas paklaustų, kaip aš suprantu Simono metodą, atsakyčiau, jog jis plastiškas: ir suteikiantis, ir priimantis formą, siekiantis ne kiek pažaboti medžiagą ir sukontroliuoti meninį vyksmą, kiek pasinerti į pačios situacijos kuriamas sąlygas. 

Simonas siekia dalyvauti kūrybinėje situacijoje ne tik kaip kūrėjas, bet ir kaip kūrinys. Plastiškumas, be to, reiškia ne tik formos suteikimą ir įgavimą. Kaip mums primena prancūzų filosofė Catherine Malabou, plastiškumas taip pat implikuoja ir tam tikrą formos sprogimo galimybę (pagalvokime apie plastiškąsias sprogstamąsias medžiagas, pvz., C-4 sprogmenis). Ar Simono kūryboje esama ir sprogstamojo dėmens?

Neabejotinai sakyčiau taip. Nors jis savęs ir nelaiko kontrkultūros atstovu, jo kūryboje galima įžvelgti stiprų siekį pasipriešinti nusistovėjusioms meninėms klišėms, atsisakyti bei pašiepti „aukštajai kultūrai“ būdingą patosą bei sakralumą. Tačiau tai nėra tik neigiamai apibrėžiama kritika; atsisakydamas priimtų taisyklių, skirtumo tarp mokėjimo ir nemokėjimo, Simonas ne tik kuria naujus santykius, bet ir kviečia prie jų prisisėti kiekvieną, kuris nenori gyventi pagal jiems primestą absurdą (negaliu neprisiminti to, ką yra pasakęs Lietuvoje gerai žinomas ne-menininkas Redas Diržys: „Žmonėms aš siūlau gyventi pagal savo sukurtą absurdą, o ne pagal kažkieno primestą. Taip daug smagiau“). 

Todėl man Simono veikla yra platesnė nei menas siaurąja prasme. Jau nuo pat pirmo mūsų susitikimo prieš daugiau nei dešimtmetį, Simonas mane sužavėjo savo bekompromise eksperimentine prieiga ne tik prie kūrybos, bet ir pačiame savo gyvenime. Sunku pasakyti, kur Simonui baigiasi gyvenimas, o kur prasideda kūryba. Galbūt jo veikla ir yra siekis nutrinti ribą tarp gyvenimo ir to, kas vadinama menu. Bet tai tik kelios gana padrikos mano paties mintys, kurios man kyla svarstant Simono kūrybą. Verčiau leiskime kalbėti pačiam Simonui. 

Šiemet Simonas kartu su japonų garso menininku Takahiro Kawaguchi uždarys eksperimentinės muzikos festivalį „Jauna muzika“, vyksiantį balandžio 24-26 d. Būtent šio festivalio proga, didįjį penktadienį susitikome „Retrito Smarse“, prisėdome už namo esančiame sodelyje ir saulei leidžiantis pasikalbėjome apie tai, kas man jau ilgą laiką nedavė ramybės: jo kūrybinį metodą.

Simonai, papasakok apie savo muzikinės „karjeros“ pradžią. Esi minėjęs, jog mokyklos laikais nerdavai vašeliu, paskui, kaip žinia, Vilniaus dailės akademijoje baigei tekstilės studijas. Dabar esi geriausiai žinomas kaip garso menininkas. Ir aš su tavimi susipažinau daugiau nei prieš dešimtmetį, kai jau buvai pradėjęs kurti garso objektus. Tačiau niekada nesu pasidomėjęs, ką su muzika veikei iki to. Kaip prasidėjo tavo garsinis eksperimentavimas?

Muzikuoti pradėjau dar mokykloje. Mokyklos laikais daug laiko skirdavau įvairiems „darbeliams“ – kaip ir tavo minėtam nėrimui vašeliu – kurie man padėdavo šiek tiek atsiriboti nuo nemalonios mokyklos aplinkos. Tiesą sakant, muzikuoti pradėjau nuo dainuojamosios poezijos. Lietuvių kalbos mokytoja už dalyvavimą dainuojamosios poezijos renginiuose rašė pažymius, o kadangi tuo metu man mažai terūpėjo mokymasis, man tai buvo gera proga užsidirbti pažymį. Taip pradėjau rašyti savo dainas, dalyvauti dainuojamosios poezijos renginiuose... 

Tačiau iškart po mokyklos įvyko lūžis. Pradėjau jausti, jog man toje scenoje pradeda kažko trūkti. Pradėjau ieškoti kitokių būdų groti gitara, pvz., pasidėjęs ją vertikaliai. 

Iš to vėliau tikriausiai ir kilo ta ant staliuko vertikaliai paguldyta „preparuota“ akustine gitara – orchegitara. Gerai ją atsimenu, nes pirmą kartą tave mačiau grojantį būtent su ja, jei neklystu dar 2013 metais...

Tai ir buvo vienas iš mano pirmųjų garso objektų. Bet, grįžtant prie dainuojamosios poezijos – kartą po mokyklos nuėjau su savo gitaryte į vieną dainuojamosios poezijos renginį ir jau po „soundchecko“ supratau, jog su dainuojamąja poezija man nebe pakeliui. Supratau, jog ta scena stagnuoja, o aš norėjau judėti toliau. Mokyklos metu dariau viską, kad pabėgčiau nuo situacijų, kurios vertė mane prisitaikyti. Baigus mokyklą reikėjo pabėgti ir nuo to, kas anuomet buvo pabėgimas, bet pavirto dar viena prisitaikymo reikalaujančia veikla.

Ar kūryboje tu ieškojai ir būdo susikurti tam tikrą aplinką ir santykius, kitokį pasaulį nei tas, į kurį buvai įmestas?

Tuo metu apie tai sąmoningai negalvojau. Man reikėjo pažymio ir buvo proga jį užsidirbti. Žinoma, būčiau galėjęs gauti pažymį ir įprastu būdu, jei būčiau atsivertęs ir daręs tai, kas buvo užduota, bet aš neatsiversdavau ir savęs nesiversdavau to daryti. 

Paliečiau bendruomenės klausimą, nes tavo kūryba, mano požiūriu, atrodo neatsiejama nuo jos. Be savo kūrybinės veiklos esi taip pat žinomas kaip vienas iš „Studium P“ bei „Retrito Smarso“ kuriame dabar ir esame, įkūrėjų. Šios laisvos, saviorganizacija pagrįstos kūrybinės erdvės subūrė tikrai nemažą bendruomenę. 

Nuo to laiko, kai išėjau iš tėvų namų, visą laiką esu tarp žmonių. Ir bendruomenės klausimas man yra svarbus, tačiau jos kūrimas yra ypač sunkus darbas. Tai daugiau nei būti atsakingam už erdvę, kurioje gali burtis žmonės ir vykti įvairūs dalykai, pvz., prisidedant prie praktinių klausimų, tokių kaip patalpų įrengimas ar laidų sujungimas prieš pasirodymą. 

Bendruomenės kūrimas yra atsakomybė už santykių kūrimą ir jų palaikymą. Tai darbas, skirtas žmonių gerovei ir tarpusavio santykių puoselėjimui. Aš gal labiau norėjau sužadinti kitus. Norai išsipildo, bet ne visada taip, kaip tu norėjai, ar net taip, kaip dar net nebuvai panorėjęs. Kartais jie išsipildo su kaupu. Reikia mokėti pastebėti ir atskirti tai, kas yra tavo noras, o kas tėra tik šalutiniai dalykai, nors ir eina kartu su juo.

Turiu pripažinti, jog tam aš skyriau ne tiek daug laiko, kadangi pats nesu toks socialus, jog visą laiką galėčiau kalbėtis su žmonėmis, dalyvauti bendruose veiklos aptarimuose ir t.t. – o tai daryti, mano manymu, yra būtina, norint palaikyti bendruomeninius santykius. Tai mano charakterio savybė: aš nemėgstu kitiems vadovauti ir juos kontroliuoti, eiti iš paskos ir jiems priminti apie jų atsakomybes bendruomenės veikloje. 

Ar nebūtų galima sakyti, jog šis tavo bruožas – nenoras kontroliuoti ar aiškinti kitiems – taip pat atsispindi ir tavo kūryboje, pačiame santykyje su tavo kuriamais objektais? Atrodytų, jog nemėgsti ne tik aiškinti kitiems, bet visų pirma ir sau pačiam (juokiasi)?

Iš pradžių bandydavau „sau aiškinti,“ bet supratau, jog geriau to nedaryti, nes tai tik atimdavo iš manęs motyvaciją kurti. Laikui bėgant supratau, jog mano kūrybos metodas yra kitoks: jis neleidžia išgirsti to, ką galvojai, jog norėjai pasakyti ne tik kitiems, bet visų pirma sau. 

Ankščiau bandydavau sugalvoti ką nors apibrėžto – kokį nors motyvą ar elementą, kuris, kaip kabliukas, manydavau, turėtų pritraukti klausytojų dėmesį – tačiau dažnai atsitikdavo taip, kad pradėjęs pasirodymą tiesiog pamiršdavau, ką buvau suplanavęs. 

Pasirodymas sukuria sau būdingą plotmę ir užduoda specifines „čia ir dabar“ sąlygas, ir jei tuomet pradedi aktyviai galvoti, ką čia buvai sugalvojęs, tai vietoj to, jog leistum sau būti toje plotmėje, įsitraukti į jos kuriamą situaciją, tu tiesiog nuo jos atsiriboji, apleidi ją. Tokiu būdu gali rastis tam tikras pasimetimas ir nusivylimas, susijęs su neišpildytais savo paties lūkesčiais: buvau taip gerai sugalvojęs, paruošęs tokį „cinkelį“, bet taip jo ir neįgyvendinau. Tokios mintys nedžiugina. 

Tada supratau: o kodėl aš noriu įgyvendinti tai, ką jau esu sugalvojęs, jeigu galiu eiti kitu keliu ir tiesiog „čia ir dabar“ įgyvendinti tai, ko dar niekada nebuvau sugalvojęs. Tai man pasirodė kaip daug įdomesnis kelias. Be to, tai kartu leido nustoti save graužti, peikti save dėl to, ko nepadariau, nes ilgainiui toks „vidinis kritikas“ tikrai neprideda motyvacijos kūrybai. Reikia savęs paklausti ar tikrai norėsi po penkerių metų dar taip tęsti, jei visą laiką save peiki.

O kokios patirtys lėmė tokios prieigos ar metodo atsiradimą?

Tokios prieigos ištakas tikriausiai siečiau su patirtimis grojant gatvėje. Niekada negalvodavau, ką ten veiksiu. Tai nebūdavo pasirodymai, o veikiau tam tikra meditacija – išėjimas pabūti gatvėje su savo sukurtais objektais, tarsi persikėlimas į kitą plotmę, kurioje nebereikia galvoti, kurioje tave tiesiog veda visa tai, kur tu esi, kuri leidžia atsipalaiduoti ir atsiriboti nuo įprastų taisyklių bei nerimo dėl to, ką neva pagalvos aplinkiniai. Taip išmokau būti situacijoje, kuri pradeda kurti pati save.  

Susidaro įspūdis, jog, viena vertus, tu sieki atsiriboti nuo socialinės aplinkos – tam tikrų iš anksto nustatytų formų, vertinimo normų bei kriterijų – tačiau kita vertus, kaip ir pats pabrėži, toks metodas tave kaip tik labiau įtraukia į situaciją, į aplinką, į kurią atsineši savo objektus. Vietoje to, kad atsiribotum nuo išorės pasinerdamas į savo vidinį pasaulį, susitelkdamas į save tarsi atomą, tu visiškai atsiveri santykiams ir įgalini save būti ne tik pasyvia jų auka, bet ir bendraautoriumi.

Aš kalbu apie sąmonės atribojimą nuo situacijos. Sąmonė visuomet yra aktyvi. Tik pabandyk pasėdėti gatvėje su kokiu nors sau artimu daiktu... Tam reikia nusiteikti, įeiti į tam tikrą būseną, susivokti, jog ten eini ne dėl to ir ne dėl ano, bet tiesiog pabūti su žmonėmis be jokių lūkesčių. 

Eidamas groti gatvėje, sakydavau sau, jog einu įsižeminti – man tai buvo tam tikras nusižeminimas, viešas dalinimasis tuo, kas man yra svarbu. Todėl niekada savęs nevadinau „gatvės muzikantu“ – nes aš negrojau gatvėje, negrojau dainų ar kitų paruoštų kompozicijų, nesiekiau užsidirbti. Man ta piniginė auka veikiau buvo tam tikras aplinkinių žmonių atsidėkojimas už tai, kad ten esu. 

Savo ruožtu aš taip pat visada jiems dėkodavau, nes man tai reiškė palaikymą ir mano veiklos pripažinimą. Tačiau pagrindinis siekis buvo išsilaisvinti. Kai gatvėje grodavau bambarimba, kartais taip išplakdavau tuos „bambalius,“ jog dienos gale man nieko daugiau nebereikėdavo – jausdavausi visiškai išsilaisvinęs nuo savo paties minčių. 

O kaip šis išsilaisvinimo troškimas persikėlė į sceną, į tavo performansus?

Kaip minėjau, iš pradžių galvojau, jog pasirodymai reikalauja kitokios, labiau apibrėžtos prieigos – jog reikia kažką sugalvoti, tam tikrus scenarijus ar motyvus. Tačiau ilgainiui supratau, jog toks būdas kurti man yra svetimas. 

Aš nesu nei režisierius, nei dirigentas, ar tuo labiau kompozitorius. Aš leidžiu situacijoms kurti... Kurti mane patį. Leidžiu sau būti tose situacijose ir priiminėti jas atliepiančius sprendimus, o ar tie sprendimai geri ar blogi – to aš nevertinu. Man tai nėra svarbu. Kartais atrodo, jog kažkas nepavyko, tačiau geriau pagalvojus, tampa neaišku, kas turėjo pavykti, bet nepavyko. 

Turbūt būtų galima sakyti, kadangi neturi iš anksto nusibrėžęs to, kas turėtų pavykti, tai nėra ir nieko, kas galėtų nepavykti (juokiasi).

Taip, todėl klausimas, ar gerai ar blogai pasirodžiau netenka prasmės, nes toks kriterijus nebėra pritaikomas. Žinoma, gali kilti klausimas, kaip tokia prieiga leidžia tobulėti. Man svarbu išlaikyti susidomėjimą, ieškoti naujų galimybių, tobulinti jau sukurtus ar kurti naujus objektus, ir taip tęsti tyrinėjimus, o tai ir suprantu kaip tobulėjimą. Tai tarsi didelė paletė, kuri leidžia reikštis. Galbūt tai, ką darau, tęsiant palyginimą su tapyba, būtų galima įvardinti ne kaip abstraktų ekspresionizmą, o kaip ekspresyvų abstrakcionizmą.

Nuo pat pradžių kalbame apie nenorus, tad norėčiau paklausti ir apie kitą tau būdingą nenorą: vengimą save vadinti menininku ar muzikantu. Gal galėtum šiek tiek plačiau pakomentuoti ir šį nenorą?

Aš niekada nenorėjau priimti tokių vaidmenų, nes jie tik apriboja. Dėl tos pačios priežasties savęs nevadinau gatvės muzikantu, nors grodavau gatvėje. Tokie vaidmenys turi specifinę konotaciją, kuri iš anksto apibrėžia kaip ir dėl ko yra vienaip ar kitaip veikiama. Save vadinti menininku yra tarsi pasirašyti nuosprendį: nuo šiol esu tai. O aš noriu išlaikyti laisvę tiek būti, tiek nebūti kažkuo, tiek daryti, tiek nedaryti vieno ar kito dalyko. Jei reikia galiu nebūti menininku, o pabūti santechniku (juokiasi). 

O tame, kas vadinama eksperimentine muzika, nesijauti varžomas? Galbūt nebūtų klaidinga sakyti, jog ir eksperimentinėje muzikoje per laiką randasi tam tikros lengvai atpažįstamos ir sustabarėjusios formos, tam tikros žanrinės konvencijos. Todėl norėčiau paklausti, kaip tu supranti eksperimentavimą?

Tai yra platus reiškinys ir neapima išskirtinai tik to, kas vadinama eksperimentine muzika. Galima paimti bet kokią veiklos sferą. Daug metų laisvalaikiu sau vienas žongliruodavau. Vėliau susipažinau su kitais žonglieriais. Ir kai pradėjau su jais bendrauti, tada ėmiau ir nustojau žongliruoti. Net ta pati veikla gali tave atgrasyti nuo to, ką darai: iš šalies atrodytų, jog mes veikiame tą patį, tačiau taip tik atrodo. 

Jei mus stumia visai kitokie interesai, tai iš tikrųjų mes veikiame visiškai skirtingai. Iš šono atrodo, kad darome tą patį, bet iš esmės darome visiškai skirtingus dalykus. Tą patį galima pasakyti ir apie eksperimentinę muziką. Man eksperimentinė muzika reiškia, jog kiekvienas eksperimentuoja „savo virtuvėje.“ Jei bandai sau vis ką nors naujo, jei žaidi – tai jau ir eksperimentuoji. Ir negali pasakyti, ar čia gerai ar blogai eksperimentuoji. Vienintelis eksperimentavimo atveju svarbus klausimas: ar tau tai aktualu ar ne, ar įdomu ar ne, ar tave tai pažadina ar priešingai – užmigdo. 

Be abejonės, iš pradžių turiu vienokį ar kitokį sumanymą, kažkokią viziją. Įvairūs bandymai reikalauja laiko ir jei matai, jog nieko iš to neišeina, tai atrodo, jog tas laikas yra prašvaistytas. Bet iš kitos pusės, jei atmeti tai, ką buvai sugalvojęs, ką bandei realizuoti, bet nepavyko, atrandi daug naujų dalykų, apie kuriuos net nebuvai pagalvojęs.

Norėčiau dar sugrįžti prie bendruomenės klausimo. Ar tai reiškia, kad tai, kas buria tokio pobūdžio bendruomenę kaip „Retrito Smarsas“ yra ne veiklos tipas – pavyzdžiui, mes visi darome meną ar visi kuriame tai, ką galima būtų įdėti į tą patį stalčiuką – bet tam tikra bendra prieiga, tam tikras bendras metodas?

Taip, tik mintis, idėja arba tam tikra, kaip sakai, bendra prieiga leidžia skirtingoms veikloms jungtis, leidžia joms rezonuoti; ir priešingai, ta pati veikla, bet skirtingi priėjimai sukuria skirtumus, kurie nerezonuoja. 

Aš pradėjau kurti „garso dalykus“ iš nežinojimo. Aš net nežinojau, jog toks dalykas kaip eksperimentinė muzika apskritai egzistuoja. Tiesiog jaučiau vidinį poreikį žaisti, bandyti groti kitaip. Kaip minėjau, grojau gitara, rašydavau dainas, bet man tai greitai nusibodo – norėjau groti kitaip... gal net ne kiek kitaip groti, kiek leisti kitokius garsus. Jau pirmieji bandymai mane įtraukė. 

Tik vėliau man žmonės pradėjo sakyti, jog darau „garso meną“ ar „eksperimentinę muziką.“ Neturėjau tikslo tuo užsiimti, tarsi būčiau žinojęs, kaip reikia eksperimentuoti, kad pataikyčiau į tuos apibrėžimus; tiesiog patekau ten per savo ieškojimus – eksperimentavau „savo virtuvėje“ ir pamačiau, jog nesu vienas toks. 

Taip atsirado noras pritraukti daugiau tokiu būdu veikiančių žmonių. Pavyzdžiui, pradėjau į „Studium P“ kviesti groti laisvosios improvizacijos muzikantus. Taip iš lėto lipdėsi tas bendras interesas; vieni susidomėjo, bet liko klausytojais, kiti patys pradėjo kurti. Pasirodė, jog laisva saviraiška įmanoma ne tik akademinėje meno pasaulio terpėje, bet yra ir kitų veikiančių būdų – tik niekas mūsų su jais nebuvo supažindinęs, todėl teko juos pasidaryti savo jėgomis. 

Žinoma, kalbu ne apie dabartį – dabar viskas veikia ir yra prieinama – bet apie situaciją prieš 10-15 metų. Tuo metu, jeigu nepriklausei „andergraundui“, tai nieko ir nežinojai apie „kitokius“ dalykus.  

Tai tokiu būdu, taip sakant, iš lėto pasikasei po žeme, tapai „andergraundo“ dalimi?

Pasikasti nepasikasiau. Man nesinorėjo pasikasti, veikiau viską iškelti į viršų, į pirmą aukštą (juokiasi). Įžeminti tuos dalykus. Padaryti juos prieinamus ir atvirus. 

Šiemet dalyvauji festivalyje „Jauna Muzika“. Šių metų festivalio tematika – garso sankaupos kūnuose ir medžiagose, bei šių telkinių tyrinėjimas, jų perkūrimas, sutrikdymas ar net išlaisvinimas – atrodytų itin artima tavo paties kūrybai. Šiame kontekste sunku neprisiminti tavo kūrinio/performanso „Paraobjektai“ kuriame itin pabrėžtas kūno ir garso objektų sąveikos aspektas. Nors jau išsiaiškinome, jog vengi vadovautis išankstiniais sumanymais, visgi negaliu nepaklausti apie būtent šio kūrinio/performanso atsiradimą.

Šį performansą pavadinau „Paraobjektais“, nes kažkas man pasakė, kad jam reikia pavadinimo (juokiasi). O nuo ko viskas prasidėjo – sunku pasakyti. Man pačiam šis performansas yra apie santykį su objektais. Galbūt dalis idėjos kilo iš laiko, kai gatvėje grodavau bambarimba, patirčių.

Tuo metu aš, galima sakyti, gyvendavau su tais bambaliais. Buvau pasidaręs vežėčias, bambarimba susilankstydavo ir galėdavau taip su ja keliauti; buvau taip pat pasidaręs petnešas, kurios leisdavo ją visą pasikabinti ant pečių. Taip ėmiau galvoti, jog santykis su objektu skiriasi nuo to, kaip tu jį paimsi, kaip arti jis tavęs bus. Turi jį šalia savęs, judi kartu su juo... Nežinau, dabar galvoju, jog iki galo nesuprantu, iš kur tai atėjo... Reikėtų pasižiūrėti savo kūrybos retrospektyvą, kad išsiaiškinčiau, kada aš čia pradėjau laipioti (juokiasi). Man kažkuriuo metu pasidarė įdomu... 

Ai... čia turbūt susiję su tuo, kad man vienu metu pasidarė įdomu, kaip negroti grojant. Tiksliau, kaip negroti, bet veikiau parodyti, kaip grojama arba kas yra grojimas bendrąja prasme. Sakydamas „kaip grojama“ turiu omeny, kad kiekvienas grojantis kokiu nors muzikiniu instrumentu su juo pirmiausia turi fizinį santykį. Tačiau tas santykis yra apibrėžtas taisyklių: instrumentą turi laikyti taip, o ne kitaip, sėdėti taip, spausti taip, ir t.t. Taip „mokėjimas groti“ formuoja kūno poziciją bei jo judesių galimybes. 

Mano tikslas buvo atsiriboti nuo šių fizinių standartų. Juk kas yra grojimas, jei ne tam tikri judesiai? Mano kūnas groja, aš esu tik mediatorius... Kas sudomino šiame objektų/instrumentų užsidėjime ant savęs yra tai, kad tai man dar labiau leido atsiriboti nuo sąmonės – apie ką jau kalbėjome – tam, kad ji nediktuotų, kaip reikia groti. 

Su mokėjimu groti visuomet kartu ateina ir sąmonė, kaip reikia tinkamai groti. Aš, priešingai, niekada nenorėjau ir nenoriu mokėti groti ta siaurąja prasme. Tačiau, kad ir ką bedarytum, sąmonė vis tiek komponuoja, todėl tikslas buvo patekti į tokią situaciją, kurioje aš negaliu numatyti, kas bus, ateiti į tokią situaciją, kurioje jau ne „aš“ esu autorius, bet mano mikro judesiai santykyje su garsiniais objektais kuria garsyną per atsitiktinumus. Bet tai man visiškai išlieka grojimo apibrėžimo rėmuose. 

Man šiame performanse atrodo įdomus dar vienas aspektas, kurį anksčiau sau įvardindavau kaip „destrukciją,“ nors dabar suprantu, jog tai nėra tinkamas žodis. Turiu omenyje tai, kad performanso eigoje, būtent tada, kai užsidedi tuos objektus ant savęs, sukurdamas sau gana pavojingą fizinę situaciją, esi priverstas leisti tiems objektas kristi, lūžti, kartu su savimi nusitempti ir kitus objektus t.t. Kitaip tariant, atsiduri tokioje situacijoje, kurioje jei bandytum viską sukontroliuoti – sunkiai susižalotum.

Čia kita dalyko pusė. Instrumentas taip pat yra ir daiktas. Bet kaip toks, jis yra dažnai pernelyg sureikšminamas. Nusiperki naują gitarą, įdedi į dėkliuką, kad tik neįsibrėžtų... Čia kaip su šitais batais (rodo į savo batus). Jei aš būčiau su tokiais batais, kuriuos reikėtų visą laiką poliruoti, kad jie blizgėtų – man reikėtų visą laiką galvoti apie juos, o ne apie tai, ką aš apsiavęs batus dabar galiu daryti ir kur eiti. 

Tai pritaikyčiau ir savo kuriamiems objektams: jei aš juos kurčiau, galvodamas, kad jie turi veikti tik taip ir ne kitaip, tai nieko su jais negalėčiau nuveikti. Nenoriu kelti lūkesčių nei sau, nei versti tuos objektus būti tokiais ir ne kitokiais. O jei jie sulūžta, man nesunku juos sutaisyti ar padaryti naujus.

Tai, mano požiūriu, atsispindi ir paties performanso kompozicijoje. Jei galima jį padalinti į dvi dalis, tai būtų galima sakyti, kad pirmoje dalyje tu dar visai konvencionaliai groji tais objektais...

Taip, nes tie objektai turi tam tikrą savo funkciją. Jie padaryti taip, kad atliktų tam tikrą darbą.

...o antroje – tu bandai juos išlaisvinti nuo tos funkcijos?

Kai kuriuos noriu, o kai kurie patys išsilaisvina (juokiasi). Nors tiksliau sakant – nieko nenoriu išlaisvinti, objektai tai daro patys. Aš tik pakeičiu jų trajektoriją, užgaunu kitą akordą... Grojimas niekada nėra statiškas, visada susijęs su judesiais. Nesvarbu kuo groji, pvz., būgnais, gali groti švelniais judesiais, gali groti ir plačiais mostais. Taip ir šiame performanse – aš groju, tik užduodu didesnį mastelį.

Bet panašu, jog čia didelį vaidmenį atlieka ir atsitiktinumas?

Atsitiktinumas svarbus ne tik čia. Viską, ką aš esu padaręs, padariau tik atsitiktinumo dėka. Aš nesuprantu elektronikos, nesuprantu natų, nesuprantu muzikos. Išvis, aš nieko nesuprantu ir nieko nemoku (juokiasi). Tiesiog jungiu laidus ir žiūriu: arba trenks, arba netrenks. Dalykus atrandu per praktiką – ir tada jau žinau, kad šito ar ano laido geriau neliesti (juokiasi). 

Ar būtų galima sakyti, jog tavo metodas reikalauja tam tikros disciplinos išlaikyti nemokėjimą kaip pastovią kūrybos sąlygą? Paprastai nemokėjimas yra suprantamas kaip mokėjimo priešybė, kaip mokėjimo stygius, bet ši naivi priešybė remiasi prielaida, jog mes visi priimame, jog mokėti reiškia mokėti daryti taip, kaip yra priimta daryti. Tavo metodas, atrodytų, siekia, priešingai, suteikti nemokėjimui tam tikrą pozityvų egzistavimą, leisti jam plėtotis savarankiškai.

Mane visada erzindavo tai, kad kai kam nors pasiūlydavau pagroti, dažnai išgirsdavau atsakymą – bet aš nemoku. Ko tu nemoki? Tu galbūt nemoki kažkokių kūrinių, bet groti moka visi. Kaip jau minėjau, mano požiūriu bet koks judesys, kuris užgauna, sukuria ar pakeičia garsą – tai jau grojimas. Bet mums yra įskiepyta, kad reikia groti taip ir ne kitaip, todėl dažnai bijome net pabandyti, kad tik neapsikvailintume.. 

Manęs neseniai paklausė, kur aš mokiausi skambinti pianinu. Niekur nesimokiau. Tiesiog namuose turiu pianiną ir prie jo kartais prisėdu. Ir taip atradau tiesiog būdą groti juo taip, kaip man patinka. Taip „mokiausi“ groti ir gitara: tiesiog ieškojau garsų, kurie man suteikia malonumą. Leisti sau nemokėti yra sunku, tačiau mes tiek daug prarandame užsidarydami save toje mokėjimo/nemokėjimo priešybėje. 

Šiemet kartu su japonų garso menininku Takahiro Kawaguchi uždarysi festivalį „Jauna muzika“. Norėjau paklausti, ką esi paruošęs šiam pasirodymui, tačiau remiantis tuo, apie ką jau kalbėjome, imu suprasti, jog šitas klausimas netenka prasmės.

Tikrai negaliu pasakyti, ką mes kartu darysime. Šiek tiek susipažinau su jo kūryba Instagrame, bet aš nežinau, ką jis atsiveš ar ką yra sumanęs. Galbūt susitikę mes nuspręsime daryti, ką nors visiškai kita. Gal išvis nieko neveiksim (juokiasi). Bendradarbiavimas man ir yra visų pirma susipažinimas su kitu kūrėju per eksperimentavimą kartu. 

Kaip bendradarbiavimas su kitu kūrėju keičia tavo paties metodą, apsunkina ar kaip tik palengviną tą siekį atsiriboti nuo iš anksto nustatytų formų? 

Pirmiausia tai man atitenka mažiau atsakomybės... 50/50 (juokiasi). Bet kalbant rimtai, bendradarbiavimas ne kiek keičia improvizavimo ir eksperimentavimo specifiką, kiek ją dar labiau pagilina: atsiranda papildomų kintamųjų, kurių taip pat negali sukontroliuoti. Negali laukti, kol atsiras kokia nors proga padaryti tai, ką buvai sugalvojęs, nes kol ką nors sugalvoji, po sekundės viskas jau pasikeitė. Turi būti atviras, reaguoti, mokėti klausytis, megzti dialogą su kitu. 

O būna taip, kad dialogas nesimezga?

Visko būna (juokiasi). Būna, kad ir su savimi nesimezga dialogas.

Man susidaro įspūdis, jog niekada negroji solo (juokiasi), kad tu jau nuo pat pradžių grojai duetus, tik ne su kitais žmonėmis, o su savo kuriamais objektais/instrumentais. Groji ne kiek instrumentais kaip įrankiais, bet kiek su instrumentais kaip lygiaverčiais partneriais.

Nežinau... nors gal ir galėčiau taip pasakyti. Juk mano kuriami objektai gali groti ir patys be manęs, jie turi gebėjimą realizuoti savo galimybes patys. Daugelis jų yra motorizuoti, todėl galiu tiesiog juos įjungti, palikti ir nebesikišti.... bet užteks tų kalbų. Eime į dirbtuves, parodysiu, ką sukūriau naujo.

2026 m. balandis

---

Nuo 1992 m. kasmet Vilniuje vykstantį festivalį „Jauna Muzika“ organizuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga. Visa festivalio programa, atlikėjų aprašymai, informacija apie festivalio erdves ir bilietai – www.festival.jauna.org. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.