Toma Vidugirytė

Skaitmeniniame amžiuje, kai muzika dažniausiai telpa telefone, vinilinė plokštelė tampa lėto klausymosi ritualu. Leidybinė kompanija „Juoda banga“ šį ritualą puoselėja leidybiniais sprendimais, apjungiančiais garsą, dizainą ir vertę. Iš meilės muzikai gimusi leidykla šiandien jau turi solidų katalogą ir aiškią kryptį.

Apie tai, kaip iš hobio gimė leidykla, muzikos leidybos verslą, vinilo atgimimą ir šią rinką keičiančias tendencijas, kalbamės su „Juodos bangos“ įkūrėju Rolandu Geistaru.

Papasakok trumpai apie „Juodos bangos“ pradžią. Kaip prasidėjo šis vinilinių plokštelių leidybos verslas?

Esu užkietėjęs melomanas. Pradėjau kolekcionuoti plokšteles dar nuo 2017 metų „Muzikos salės“ (Tarptautinės Vilniaus knygų mugės dalies), kai ir į Lietuvą atkeliavo šio fizinio formato atgimimo banga. Man visada patiko muzika ir labiausiai ji įprasminama būtent šiame formate. Tuo metu leidėjų, besidominčių alternatyvia Lietuvos scena, nebuvo daug – didžiąja dalimi vyravo pačių atlikėjų ar grupių išleisti leidiniai. Tokios „leidybos kompanijos“, kuri fokusuotųsi būtent į šią nišą – nebuvo. Man asmeniškai to labai trūko, todėl nusprendžiau pats imtis šios iniciatyvos. Ir tai puikiai sekasi – sulaukiau daug pozityvių komentarų ir atsiliepimų, žmonės vertina mano pastangas. Po truputį auga klausytojų ir sekėjų ratas, o „Juoda banga“ įsitvirtina rinkoje kaip dar vienas stiprus vardas.

Vis dar sunku įvardyti pačią leidybą kaip verslą, nes dažniausiai iš verslo tikimasi uždirbti pinigus ir gauti pelną. Asmeniškai tokio tikslo neturiu – tiesą sakant, investuoju savo asmeninius resursus į lietuviškos muzikos sklaidą šiuo formatu.

Pirmieji „Juoda banga“ leidiniai buvo grupių „Golden Parazyth“ albumas „Empatijos“ ir „Abii“ – „Metanoiia“. Kaip nutiko, kad jie tapo pirmieji? Kuo jie tau svarbūs?

Projektas prasidėjo iš mano didžiulio asmeninio noro turėti albumą „Empatijos“ vinilinės plokštelės formatu. Tai labai asmeniškai brangus albumas. Sekiau „Golden Parazyth“ veiklą, tačiau ėjo laikas, o vinilinė plokštelė taip ir nepasirodė. Nusprendžiau pats parašyti grupei ir pasiūlyti išleisti tą nuostabų albumą, tačiau sulaukiau keleto neapibrėžtų atsakymų.

Visgi ši mintis manęs neapleido, kartas nuo karto parašydavau Giedriui ir galiausiai pavyko įtikinti, kad šis albumas turi būti išleistas vinilinės plokštelės formatu. Taip atsirado pats pirmasis katalogo leidinys – JB0001 „Empatijos“, o kartu gimė ir prekinis ženklas „Juoda banga“.

Kaip patarlė byloja, pirmas blynas dažniausiai būna prisvilęs. Dar pačioje veiklos pradžioje buvau sau pasižadėjęs, kad jeigu darysiu – darysiu tik pačios aukščiausios kokybės leidinius. Todėl šį leidinį teko kelis kartus daryti ir perdaryti, kol pavyko pasiekti išties kokybišką rezultatą, kas pareikalavo nemažai laiko sąnaudų, todėl JB0001 pristatėme tik prieš pat 2023 metų pabaigą – likus savaitei iki Kalėdų.

Tuo metu lygiagrečiai jau pildėsi „Juodos bangos“ katalogas ir visai nesinorėjo specialiai užlaikyti jau pagamintų leidinių, todėl, kol dar tvarkėsi reikalai su „Golden Parazyth“, savo debiutinį leidinį nusprendėme išleisti pažymint grupės „Abii“ sugrįžimą – albumą „Metanoiia“ (JB0003). O tada vienas po kito atsirado ir kiti leidiniai, man pradėjo asmeniškai rašyti grupės ir atlikėjai, o jau 2026 metų pradžioje švęsime solidų „Juoda banga“ katalogo dvidešimtuką (beje, tai dar vienas sugrįžimas).

Esi sakęs, kad tai prasidėjo kaip hobis, bet dabar leidyklai/e-parduotuvei jau dveji metai. Ar dar vadini tai hobiu? Kada tai jau tapo veikla, reikalaujančia didžiosios dalies tavo laiko?

Taip, vis dar tai įvardinčiau labiau hobiu nei verslu. Visiškai nesistengiu šios veiklos komercializuoti (bent jau kas susiję su lietuviškos muzikos leidyba). Priešingai, manau, kad požiūris į ją kaip į hobį – suteikia laisvės. Kuruojant leidinių katalogą, galiu remtis savo muzikiniu skoniu, nesistengiant specialiai įtikti auditorijai ar siekti didesnių pardavimų. Žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje turiu tikslą pasiekti tvarų veiklos modelį, kuomet pardavimai būtų pakankami bent jau padengti leidybos kaštus.

Didžiąją dienos dalį dirbu kitą – dieninį darbą, o tik vakarai ir savaitgaliai lieka leidybai bei kitai su tuo susijusiai veiklai. Bet visa diena būna kupina muzikos, todėl sunku įvardyti tikslų valandų skaičių, skirtą šiai veiklai – neskaičiuoju. Kartais tai būna 2 valandos per dieną, o kartais dirbu iki išnaktų.

 Ar įmanoma uždirbti iš vinilų leidybos? Kas svarbu šioje rinkoje, kad uždirbtum ir sėkmingai darbuotumeisi joje?

Trumpas atsakymas būtų – ne, bent jau mano kuruojamoje srityje, galimybių uždirbti beveik nėra. Leidyboje, kaip daugelyje sričių, dažniausiai viskas paremta masto ekonomika. t.y. kuo daugiau pagamini, tuo mažesnė vieneto savikaina. Pasiekus tam tikrą lūžio tašką galima pradėti uždirbti. Tačiau alternatyvios muzikos srityje, ypač lietuviškoje rinkoje, tokia taisyklė retai galioja, nes pati rinka yra nedidelė.

Tiražai siekia vos nuo 100 iki 300 egzempliorių, o mes dar stengiamės išleisti ne kuo pigiau, bet kuo kokybiškiau ir įdomiau: stori viršeliai, 180 g plokštelės, išskirtiniai efektai ir pan., o tai nemažai kainuoja. Dažniausiai pardavimo kaina prilygsta savikainai.

Man didžiausias atlygis yra žmonių ir pačių atlikėjų palaikymas bei prisidėjimas prie lietuviškos alternatyvios muzikos išsaugojimo vinilinės plokštelės formate.

Ar didelė konkurencija vinilų leidyboje ir kas padeda atsilaikyti?

Leidybos srityje nėra didelės konkurencijos, tačiau pastaraisiais metais vinilinių plokštelių bumas Lietuvoje, galima sakyti, pasiekė piką. Vien mano asmeniškai sekamų grupių ir atlikėjų tarpe buvo išleista apie 50 naujų plokštelių, o dar panašus kiekis pasirodė ir kitų žanrų. Didžiąja dalimi tai stabdo augimą, nes melomanų ratas per metus nepasipildo tiek, kad sugertų visą pasiūlą, todėl rinkoje susidaro tam tikras „perviršis“. Tai dažniausiai per kelerius metus rinka pati susibalansuoja.

Šiuo metu stebime vidutinį rinkos susitraukimą, kuris labiau susijęs su bendra situacija, nei su pačių leidinių problema. Yra leidėjų, kurie pradėjo taikyti didžiules akcijas vien tam, kad išsivalytų sandėlius ar atlaisvintų kapitalą. Mums, kaip nedidelei įmonei, tokios problemos nėra aktualios, nes turime stiprų vertybinį stuburą, paremtą kokybės, o ne kiekybės principu. Asmeniškai leidžiu tik tai, kas yra prasminga.

Galbūt vyksta bendros iniciatyvos skatinant vinilų rinką ar pardavimus?

Iš esmės didžioji dalis bendradarbiavimo vyksta leidinio išleidimo kontekste. Neturime nusimatę jokių rinkodarinių iniciatyvų, skirtų vinilinių plokštelių pardavimams skatinti. Visgi kartais organiškai pavyksta sugalvoti vienokią ar kitokią kampaniją, kuri primena apie albumą ir pristato jį platesnei auditorijai.

Kaip pavyzdį galiu paminėti naujausią „Palmės Žiedas“ albumą „Futura 2025“ (originalaus leidinio pavadinimas – „Futura“), kuris buvo pristatytas šį gruodį vykusioje pirmojoje Muzikos leidėjų mugėje. Jos metu galėjome dalyvauti kartu – įvyko trumpas interviu ir gyvas pasirodymas. Atrodytų, nieko ypatingo, tačiau to pakako, kad albumas būtų pastebėtas platesnės auditorijos ir tinkamai įvertintas.

Spalvotos vinilinės plokštelės jau nieko nebestebina, bet yra ir kitų kūrybiškų bandymų ir techninių sprendimų. Kokių naujų tendencijų ar techninių dalykų matai vinilų leidyboje?

Šiuo metu didžiausias ažiotažas vinilinių plokštelių pasaulyje yra susijęs su jų užpildymu įvairiais skysčiais, blizgučiais, smėliu, samanomis, gėlėmis ir panašiai. Kol kas tai vis dar pakankamai nauja kryptis – ne visos gamyklos tuo užsiima, o pats rezultatas dar nėra 100% patikimas. Internete pasirodo nemažai įrašų ir komentarų apie šias technikas, kai, pavyzdžiui, prabėga skystis, galintis sugadinti visą kolekciją. Be to, tokių plokštelių kaina kol kas nėra konkurencinga, lyginant su klasikinėmis.

Taip pat sukurtas procesas, vadinamas holografiniu efektu – kai plokštelės paviršius, pakreipus ją tam tikru kampu, laužia šviesą ir sukuria įvairius vizualinius motyvus.

Vienas įdomesnių 2025 metų leidinių buvo grupės „King Gizzard & The Lizard Wizard“ 7 colių vinilinė plokštelė, kurioje buvo integruotas USB įrenginys.

Mano itin mėgstama Jack White įrašų studija „Third Man Records“ šiais metais taip pat pristatė inovatyvią technologiją – plokštelę iš dviejų skirtingų dalių: A – pusė turi vieną efektą, B pusė visiškai kitą. Jie tai pavadino „coin flip“ (skirtingos monetos pusės – red.past.).

Iš esmės pats formatas yra gana standartinis, todėl tokios naujovės dažnu atveju priverčia kilstelėti antakį. Visgi manau, kad labai svarbu neprarasti paties formato esmės – mėgavimosi muzika. Techniniai sprendimai neturėtų tapti tik dar vienu „pardaviminiu triuku“, o būti realiu patobulinimu.

Kaip teigiamą pavyzdį išskirčiau kryptį, kurią palaikau šimtu procentų – gamybą iš mažiau taršių šaltinių, perdirbant esamus, neparduotus ar nekokybiškus vinilus bei gamybos atliekas į naujas plokšteles. 

Pastaruoju metu masiškai pasirodė ir tokia medžiaga kaip „bio vinyl“, kurios kilmė yra augalinė. Dar viena organiškai atsiradusi kryptis – gamyba naudojant „injection mold“ technologiją, t. y. liejimo būdu pagamintas vinilas iš netoksiškos ir visiškai perdirbamos medžiagos. Jis gaminamas ne naudojant hidraulinį presą, o liejimo būdu. Tokie produktai yra perdirbami, gaminami efektyviau (iki 90 % mažesnės energijos sąnaudos) ir visiškai be toksiško PVC (polivinilchlorido).

Mes taip pat stipriai palaikome žaliąją kryptį. Mūsų leidinių pakuotės gaminamos iš FSC sertifikuoto perdirbto popieriaus, pagaminto iš gamybos likučių, t. y. specialiai tam nekertant medžių. Vietoje plastikinės susitraukiančios plėvelės naudojami daugkartiniai vokai iš perdirbto plastiko. Siuntimui visi gaminiai pakuojami ir išsiunčiami 100 % perdirbamose dėžėse.

Žinoma, kaip ir kiekvienoje industrijoje, tvarumas prasideda vartotojų galvose – nuo to, kaip jie elgiasi su savo daiktais ir kaip atsisveikina su nebenaudojamais įrašais: ar jų nepalieka miškuose, o išmeta į perdirbimo konteinerius arba perduoda kitam.

Kokias naujas technines galimybes pavyko išbandyti? Koks įdomiausias ar techniškai sudėtingiausias Jūsų leidinys?

Galėčiau išskirti patį techniškai sudėtingiausią ir kartu vieną įdomiausių mūsų leidinių – grupės „Motina“ albumą „Eyes Got Used“. Tai, mano nuomone, per mažai publikos įvertintas darbas, kurio antrąją vinilinės plokštelės versiją išleidome smėliu pripildytoje plokštelėje, vos 20 egzempliorių tiražu. Tokį leidinį paėmus į rankas, jis tampa tarsi interaktyvus meno kūrinys.

Tačiau kartais net patys paprasčiausi leidiniai gali tapti ypač sudėtingi, jei pasirenkami netinkami partneriai, kurių komunikacija ar darbo metodai nesutampa su tavo. Tokiais atvejais tiek finansiniu, tiek laiko atžvilgiu leidiniai tampa labai brangūs, jau nekalbant apie „sudegintas“ nervų ląsteles. Džiaugiuosi, jog šiuo metu esame tinkamame kelyje – dirbame tik su patikimais partneriais, todėl net ir patys sudėtingiausi ar brangiausi leidiniai nebėra bauginantys.

 Jau turite keletą grupių, kur kartu išleidžiate jau po antrą jų darbą, pavyzdžiui, „Abii“ ir „Palmės Žiedas“. Kas skatina grįžti pas tave ir vėl leisti kartu? Kaip dirbate su grupėmis, leidžiant jų kūrybą? Kas svarbu šiame bendradarbiavime?

Leidybos procesą laikome ne tik techniniu veiksmu, bet ir bendra diskusija apie muziką, vinilinės plokštelės formato esmę bei reikšmę. Leidybos metu natūraliai užsimezga nauji ilgalaikiai ryšiai ir draugystės. Net ir po projekto užbaigimo gana dažnai susirašome, aptariame industrijos naujienas, diskutuojame apie kitų Lietuvos atlikėjų muziką, dalinamės patirtimis, nusivylimais ir laimėjimais.

Svarbiausia – žmogiškas ryšys. Tik turint jį, galima kalbėti apie ilgalaikį bendradarbiavimą. Kai grupės ar atlikėjai sugrįžta pas mane dar kartą, man tai didelis asmeninis įvertinimas ir įrodymas, kad viską darėme teisingai, tvarkingai ir atsakingai. Tai reiškia, jog kita pusė liko patenkinta pasiektu rezultatu ir nori tęsti veiklą kartu.

Pats leidybinis procesas ne visada būna sklandus ar paprastas, tačiau esminis faktorius, užtikrinantis pasitenkinimą galutiniu rezultatu, yra atviras bendravimas ir pilnas įsitraukimas į procesą.

Kiek leidinių per jau kelerius metus išleidote? Kuriuo leidiniu labiausiai didžiuojatės ir kodėl?

Veiklos pradžią skaičiuoju nuo pirmosios išleistos plokštelės (2021 m. pabaigoje – red.past.). Šiuo metu savo sąskaitoje turime 18 unikalių leidinių, dar 2 yra procese, o 2026 metų leidinių sąrašas taip pat po truputį pildosi.

O didžiuojuosi visais savo išleistais darbais. Jeigu kažkas stringa, tai taisome, tobuliname ir tik tada pristatome publikai. Vienas įdomesnių pastarųjų leidinių buvo Kristijono Ribaičio albumas „RIBÀ“, kurio antrąją vinilinę versiją išleidome bendradarbiaudami net su keturiomis skirtingomis Europos įmonėmis.

Reikėjo sujungti daug skirtingų elementų ir nemažai koordinacijos, kad viskas įvyktų sklandžiai, kokybiškai ir laiku. Toks užkulisinis darbas nėra pats romantiškiausias – leidėjui tenka nemažai pakovoti, kad išleistas darbas atrodytų ir skambėtų taip, kaip pridera.

Pačioje veiklos pradžioje sunkiausias etapas buvo kontaktų mezgimas – niekas mūsų nežinojo, neturėjome nei rekomendacijų, nei reputacijos. Reikėjo ne tik žodžiais, bet ir veiksmais įrodyti, kad verta kartu dirbti ir leisti išties kokybiškus leidinius. Esu be galo dėkingas tiems atlikėjams ir grupėms, kurie manimi patikėjo tada, kai dar nieko nebuvo. 

Dabar „Juoda banga“ šioje industrijoje jau yra daugiau ar mažiau žinomas vardas – bendrauti tapo paprasčiau, nes esame užsitarnavę pasitikėjimą ir palaikymą. Vis dažniau dar prieš oficialų muzikos išleidimą grupės ar atlikėjai patys parašo, atsiunčia paklausyti savo kūrybą ir pristato vizijas.

Kokie tolimesni „Juodos bangos“ planai?

Tolimesnis planas – nesustoti ir kartu su grupėmis ar savarankiškai pristatyti dar daugiau išskirtinių leidinių. Nežinau, kiek tai realu, tačiau norėtųsi pakylėti šią leidybinę kompaniją dar aukščiau – imtis profesionalesnių priemonių, ypač strateginio valdymo prasme, kad „Juoda banga“ vilnytų dar garsiau ir galiausiai taptų rimta, tvariai veikiančia leidybos kompanija.

Ateičiai – idėjų labai daug. Kartais išeinu pasivaikščioti ar pasportuoti ir grįžtu su keturiomis ar penkiomis naujomis mintimis, kaip dar būtų galima kažką padaryti įdomiau, patobulinti ar pritaikyti. Perleidžiu viską per laiko filtrą ir suprantu, kad daliai šių idėjų dar ne laikas arba jų neįmanoma įgyvendinti dėl žinomumo arba rinkos dydžio. Vis dėlto į ateitį žiūriu pozityviai ir manau, kad tie, kas mus seks kitais metais, pamatys daug įdomių dalykų susijusių su muzikos įprasminimu vinilinės plokštelės formatu ir ne tik.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2026 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.