„Tritaškis“ – spontaniškos, improvizacinės muzikos trio. Nenuspėjamus ir netradicinius tradicinių kanklių pokalbius ir dermes čia papildo virtuoziški būgnų ritmai, o šiuos – spontaniški vokaliniai intarpai. „Tritaškio“ nariai Agota Zdanavičiūtė (kanklės, vokalas), Toma Čepaitė (kanklės, vokalas) ir Dalius Naujokaitis–Naujo (būgnai, elektronika, vokalas) po albumo „Tritaškis“ įrašų sesijos susitiko laisvos formos pokalbiui, pasidalinti mintimis apie bendrą kūrybą, procesus ir inspiraciją, gyvenimo filosofiją ir debiutinio albumo džiaugsmą.

Agota Zdanavičiūtė – muzikantė, kanklininkė, menininkė, muzikinių iniciatyvų „Kanklių ratas“, „Leliumų kanklės“, „Kūrybinio kankliavimo stovykla“ autorė, muzikinių projektų „Keistumai“, „Deux minutes infinies“ bendrakūrėja bei solo atlikėja.

Toma Čepaitė – muzikantė, kompozitorė, menininkė, kuria elektroakustinę muziką, muziką teatrui, performansams, kinui, įvairiems tarpdisciplininiams projektams. Išleido autorinės eksperimentinės muzikos albumą „Audiomitologija“, šiuo metu ruošia antrąjį solo albumą, savo solo projekte „Kanklės Extended“ tyrinėja išplėstines grojimo technikas ir tradicinių kanklių galimybes šiuolaikinės muzikos kontekste. Be solo veiklos ir „Tritaškio“, yra eksperimentinio roko grupės „Vartai“ narė ir grupės „Keistumai“ bendrakūrėja. 

Dalius Naujokaitis–Naujo – džiazo būgnininkas, perkusininkas, kompozitorius, performansų autorius. Daugybės muzikinių iniciatyvų kūrėjas, grojantis su įvairiausiais atlikėjais.

---

APIE STADIONĄ

Dalius (toliau – D.): <…> įeina žmonės… Jeigu koncertas aštuntą – tai ateina šeštą.

Agota (toliau – A.): Toma ateina... Tada ir aš įžengiu.

D.: Paskui aš... Mes visi ateiname.

A.: Ir žiūrėk — jau „Tritaškis“.

D.: Mes tada išgeriame arbatos arba vyno, kas ko nori...

A.: Aha...

D.: Susideriname kankles, būgnai – pastatyti. Ir mes įeiname į salę... Bet klausimas yra koks?

A.: Koks?

D.: Kokia ta salė? Kultūros namų salė… ar stadionas? Atsakymas – stadionas. Mes išeiname, yra koks penkiasdešimt tūkstančių žmonių, nieko tokio, dega žvakės — mes užgesinsime, sakysiu: „Ladies and gentlemen, please blow out your candles, because we’re beginning. Maybe later, when we play a slow song about love“, švilpimai, ir jūs įeinate. Net supurto, pusė žmonių verkia, pusė – rauda, nesvarbu…

A.: Fantastika.

D.: …ir kšeuuuu!

APIE PAVADINIMĄ IR KREPŠINĮ

Toma (toliau – T.): O šiaip koks jūsų santykis su krepšiniu, nes, na, pasivadinome „Tritaškis“? Aš žodžiu „tritaškis“ įsivaizduoju tą skyrybos ženklą, daugtaškį iš tikrųjų. Bet iš principo — man tai kaip trys taškai, kaip trys žmonės, trys individai, kurie kartu sueina ir kažkas iš to gimsta.

D.: Ir ypač Lietuvoj „tritaškis“ reiškia krepšinio…

A.: …trečiąją zoną. 

T.: O koks jūsų santykis su krepšiniu iš principo?

D.: Mano – didelis.

A.: Aš paauglystėej esu žaidusi krepšinį.

D.: O aš kaifuodavau nuo Sabonio, Marčiulionio ir Čivilio, nes jam rūkyti leisdavo…

A.: Oo.

D.: …persirengimo kambary. Ir Chomičius, ir Jovaiša… Bet Sabonis, kaip jis pasus gaudė! Jis paduoda pasą ir koks Jovaiša, ar ne, Chomičius, tris taškus, taip, va taip — šššk (rodo), net lanko neliečia! Čia šakės, ta prasme, gerąja prasme. 

T.: Aš tai turbūt komandoje nesu žaidus krepšinio. Bet mes mokykloje per kūno kultūros pamokas turėjome labai gerai išmokti įvairių sporto šakų pagrindus, tarkim, iš krepšinio — išmokti tą žingsnelį, mėtyti iš po lanko, man tai labai gerai sekėsi. Aš iki šiol prisimenu, kaip taisyklingai varytis kamuolį, tuos žingsnelius. Nekęsdavau komandinių žaidimų, nes dažniausiai žaisdavome kvadratą, o aš buvau tas keistas, atstumtas vaikas ir mane specialiai daužydavo. O kai būdavo solo užduotys, kai esi pats už save atsakingas, man patikdavo, ir iki šiol visus tuos techninius dalykus moku. Tai pašaudyti tuos tritaškius gal ir pavyktų.

A: Geras.

<…>

D.: Sabonis…bet jis mokėdavo per nugarą kažkaip…

A.: Kaip suktai!

D.: Visi galvoja, kad jis ten meta, o jis…

A.: Eik tu sau!

T.: Tai čia ir mūsų muzikoje — atrodo, eisiu vienur, o va čia tau – visai kas kita. Atrodo, bus meditatyvios kanklės, bet yra smarkus „AŠ TAU DĖKOJU!!“, ta prasme, netikėta.

A.: Sukti padavimai.

T.: Sukti padavimai.

D.: Bet Sabonis darė ne dėl to, kad apgautų kažką, bet meistrystė — ei, aš mesiu ten ir paskutinį momentą taip žaibiškai, šuch!

A.: Vau.

D.: Ir Chomičius, ir tokį lengvą…

A.: …tritaškį.

D.: …ir garsas — ššššeu!

A.: Matyt, tu dėl garso žiūrėdavai krepšinį.

D.: Na, dėl visko. Bet suprantate, apie ką aš?

A.: Suprantame.

<…>

D.: Ne, bet tritaškis — gali labai asocijuotis su krepšiniu ir dar tritaškis — tai daugtaškis.

A.: Bet ar tikrai, ar neprikibtų kalbininkai?

T.: Daugtaškis tai vadinasi.

D.: Na, tritaškis, per daug nereikia.

T.: Bendrąja prasme — trys taškai, trys konceptualūs taškai.

A.: Čia kaip išdėstysi.

D.: Kartais kuo mažiau taškų, tuo geriau. 

A.: Trijų užtenka.

D.: Ot.

T.: Trikampis.

A.: Trikampiu išdėstyti trys burbuliukai, manrods, reiškia kurčiųjų ženklą, ane? Bet tai labai įdomu, kad muzikinė grupė ir kurčiųjų ženklas!

T.: Bet trikampį galima sudėlioti įvairiai, būna lygiašoniai, smailieji trikampiai…

D.: Bet ką aš skaičiau neseniai internete! Kad visata, visa tai…

A.: Visa tai.

T.: Visa ta.

D.: …yra ne iš dviejų, o trys.

T.: Šventoji trejybė.

D.: Ne viens ir du, ir viens ir du, ne. 

A.: Neporinė…

T.: Trinarinė sistema, ne binarinė.

D.: Arba —viens du trys, viens du trys… Trys! Aš rimtai, mokslininkai mano, kad yra trys…

T.: …komponentai?

D.: Nu jo, tie, kur palaiko visa.

A.: Nu jo, dangus, žemė… ir mes. 

D.: Ne du, du — tai dvi bulvės, du kiaušiniai, dvi vištos…

A.: O trys kas?

D.: Trys — jau daugiau.

A.: Trys vištos?

D.: Du — tai du, o trečias, kur prideda to tokio kažko…

T.: Šventoji Dvasia.

D.: Kažko į tą pusę.

APIE KŪRYBINĮ PROCESĄ IR PRASMĘ

D.: <…> man patinka Toma ir Agota todėl, kad kai mes grojame, yra kažkas ypatingai gero. Ir žiauriai gerai skamba. Todėl, kad mes visi kartu sueiname į groove’ą ir tada jau atsidaro tie mūsų tritaškiai. Sabonis perduoda Marčiulioniui, ir Marčiulionis perduoda Chomičiui. Chomičius įmeta tiesų tiesų, skamba taip: ššššššeu! 

A.: Valio. 

T.: Kaip manote, kokios įtakos ar įkvėpimai, kiekvienam asmeniškai, įkvepia tam, ką mes darome „Tritaškyje“? Muzikiniai, stilistiniai, jausminiai, filosofiniai, egzistenciniai, bet kokie?

<…>

D.: Kartojuosi — Sabonis.

A.: O muzikoje? Susitinki su pankroku, Toma, Agota, tu, sueiname ir kodėl būtent taip va, tšik tšik tšik, viskas susidėlioja?

<…>

D.: Mane įkvepia, kai pamatau jūsų veidus ir tau impulsą paduoda ne protas, bet tavo esybė. Tau patinka, ką darai, ir net negalvoji, kas čia kaip.

A.: Bet tu gal gerai sakai, negalvoji, kas čia kaip, tas ir yra, aš irgi „Tritaškyje“ per daug negalvoju. Ir iš tikrųjų, jeigu Dalius ima ir pradeda, ir tu supranti: „O! Tai gal ir aš pradėsiu“. Taip va būna. Arba staiga, o, gal aš dabar pradėsiu, ir tada ir jie pradeda. Tai tikrai, ne per galvojimą būna. O po to galbūt išplaukia tos esamos frazės, gal net ir poetinis tekstas įeina, o kartais impulsyviai jisai įkrenta iš to, ką esi dienoraštyje užsirašius.

D.: Jisai įkrenta!

T.: Įkrenta tritaškis. 

A.: Tiksliai!

T.: Aš pritariu tam, nes tai vis dėlto yra improvizacija, viskas kuriasi čia ir dabar, ir tai, kas tavyje jau yra, tai pasireiškia ir muzikoje. Išplaukia į paviršių. Mums su Agota kadangi iš anksto reikia susitarti kanklių derinimus, turime kartais ir strategiškai apgalvoti. Mes pasirenkame dermes pagal nuotaikas, kurias norime ištransliuoti. Tarkim, norime kokios šviesios nuotaikos.

Arba, pavyzdžiui, pasiūliau kažkur bliuzinę dermę, kuri turi savitą spalvą, vienas iš kūrinių, kuriame ją panaudojome, buvo apie sapnuose rėkaujančius kiškius. O šis įvaizdis išplaukė iš mūsų su Agota poetinių susirašinėjimų, iš Agotos patyrimų, kur ji girdėjo tuos kiškius rėkiant.

Ar mano eilutė „čiurlių opera“, kur atkreipiau dėmesį į virš miesto stogų skraidančius ir garsą leidžiančius čiurlius, ir tai įkvėpė mus atrasti tą vokalinį „ūūūū“ motyvą!

A.: Labai iš tiesų gerai tas mūsų susirašinėjimas: ir paskatina įsiklausyti į aplinką, ir išgirsti poeziją joje, kasdien.

T.: Taip. Ir nors tai yra improvizacinė muzika, kažkiek yra ir to strategiškumo, ir impulsyvumo. Ir gal taip gyvenime ir yra, kad pastebi savo pasąmonės srautus, tada kažkaip juos įsisąmonini. Arba sąmoningai kažką apsprendi ir tada tai išjudina kokius nors sąmonės klodus, kryptingai. Man atrodo, tai yra tokie du dėmenys — strategija ir impulsyvumas, kuriuos savotiškai išjudini, ištreniruoji, sujungi ir tada išeina tai, kas išeina. Be abejonės, tai yra labai spontaniška muzika. 

D.: Kai aš paklausiau, ką mes įrašėme, tai yra fantastiška, tiesiog yra žiauriai žemiška, bet fantastiška muzika. 

<…>

T.: Apie ką dar galima pakalbėti? Kad mes naudojame poetinius tekstus vokalinėse improvizacijose, kuriose su Agota…

A.: …kurios gimė per tokį poetinį susirašinėjimą.

T.: Mes sugalvojome su Agota kažkada, bet čia jau prieš keletą metų, kai Agota buvo rezidencijoje mėnesį.

A.: Latvijoje.

T.: Latvijoje. Ir mes sugalvojome padaryti tokį iššūkį — mes kiekvieną dieną viena kitai parašome kokį nors kūrybišką tekstą. Haiku, eilėraštį, dienoraščio ištrauką…

A.: …ir ten buvo rėkiantys kiškiai.

T.: Taip! Iš visų tų mūsų susirašinėjimų, iš tų sapniškų vaizdinių padarėme tokį tekstų rinkinį. Surašėme ir iš vienos, ir iš kitos tekstų tokį bendrą tekstą, iš kurio ėmėme įkvėpimo mūsų kūrinių pavadinimams ar kūriniuose naudojamoms frazėms, kūrinių temoms. Nors mūsų ir improvizacinė muzika, kur kartais viskas išplaukia visiškai iš nieko, kai tu nežinai, kas bus. Bet kartais mes turėjome labai aiškią intenciją, kad ir, pavyzdžiui, šis kūrinys apie sapnuose rėkaujančius kiškius.

<…>

T.: Mane mūsų įrašai paliko su stipria, gera emocija, nors šiaip esu didelė perfekcionistė, klausau, o, čia reikia mikso, čia reikia garso lygį patvarkyti, kaip aš čia sudainavau ir visokių kitokių dalykų. Bet paklausius pusantros valandos mūsų žalio, neredaguoto įrašo, neabejotinai sukilo daug gerų jausmų. Tai reiškia, kad tai, ką mes darome, yra paveiku.

D.: [Agotai] Aš girdžiu. Tu girdi?

A.: Aš girdžiu. 

T.: Daliau, o koks tau jausmas groti su mumis, nes tu groji su labai daug muzikantų. Žinau, kad geras, bet…

A.: …kuo skiriasi nuo kitų?

D.: …tuo kad jūs nebliaunate kaip trimitininkai ar gitaristai. Jūs kitokio duodate…

A.: Subtilesnis pankrokas.

T.: Subtilus pankrokas.

D.: Ne, bet ateina laikas, kai nebūna subtilus. Mes užkaistam ir čach… Bet kas man patinka apie šitą grupę… tai, kad aš pasijaučiu tikras, kaip kokia žvaigždė danguje. Tu kažkur skrajoji su gerom dar dviem žvaigždėmis…

T.: Sielomis.

D.: Jeigu rimtai, tai aš jaučiuosi, kad mes grojame nuostabią muziką su, labai įdomu su kuo, su Toma ir Agota, ir manim. Tiesiog grojame muziką ir jokių čia mistikų nėra, bet kai jau sueini ir tada aš jau pajuntu, kad aš jau skrendu ir nebeskrendu, nusileidžiam iiiir…bet kas yra kas, čia nei aš, nei Toma, nei Agota, mes nieko nedarome.

T.: Kas daro?

D.: Angelai.

T.: Angelai. Aš tą patį galvoju, nes kartais toks jausmas…

D.: Angelai…

A.: Atrodo, ne mes.

T.: Ir mes, ir angelai, jie mums padeda, mums savo tyriausią esybę realizuoti.

D.: Nes aš klausiau mokslininkų, jie sako, jūs turite po vieną angelą, daugiau negu du.

T.: Gal yra daugiau, mes nežinome. Bet be abejonės jie yra čia su mumis. 

D.: Tai jie nukrenta, atkrenta, mes kaip liekame… ir žinai, kas man patinka apie šitą „Tritaškio“ grupę, todėl, kad mes nesame tokie nekalti, kanklių ir būgnelių ansambliukas. 

A.: Instrumentinis ir vokalinis ansamblis. 

D.: Mes kai užvarome, tai…

T.: Sienos dreba. Sielos dreba.

D.: Ne, ne…

A.: Sielos dreba.

D.: „Rage against the machine“ ir…

T.: „Rage against the machine“, girdisi, yra! 

D.: Mes nepretenduojame, bet kažkas ten girdisi.

T.: Bet iš tikrųjų girdisi, girdėjau truputį „Rage against the machine“ arba Glenn Brancos tokių garsinių įvaizdžių mūsų kūryboje.

D.: Įvaizdžių. Tai ką reiškia, kad mes jau kai einam su „Tritaškiu“, tai mes dvitaškių nemetame, ponai ir ponios, mes metame tik…

A.: Aš gal tada jau einu, čia vėl apie tą krepšinį…

D.: Ne, nu gerai, apie meną dabar.

T.: Paskutinės mintys.

D.: Ne, man tiesiog patinka „Tritaškio“ spiritas, ir viskas. Jūs galvokit ką norit, kas tas spiritas, neaišku…

T.: Dvasia.

D.: Nežinome.

T.: Na ta universaliąja prasme, dvasia, vaibas…

D.: Vaibas. Bangelė, va!

T.: Banga visa, ne bangelė. 

D.: Aa, banga geriau. Ponai ir ponios, banga!

T.: Ir su tuo užbaikime, „Tritaškis“ yra garsinė banga iš mūsų širdžių. 

APIE NIUJORKĄ IR ,,GROK KĄ NORI”

A.: O kada tau, Daliau, užplaukia tas dainavimo impulsas?

D.: Matai, aš gi gimiau Lietuvoje.

A.: Taip.

D.: Bet paskui išvažiavau į New York City.

A.: Taip.

D.: Ir mane New York City išmokė vieną dalyką. Tik vieną — daryk ką nori! Kodėl?

A.: (juokiasi) Daryk ką nori. (Čia perfrazuojama Tritaškio daina „Einu kur tik noriu“).

D.: Todėl, kad nėra kito laiko.

A.: Aaa… tik dabar.

D.: Tai ką aš noriu — tą ir sakau.

T.: Čia šiaip labai faina filosofija. Aš klausiau tokio interviu su vienu muzikantu, ir kažkaip ten buvo, aš dabar parafrazuosiu, bet buvo išsakyta mintis, kad noriu gyvenime daryti tai, kas daro mane laimingu, nes kitaip kokia prasmė.

A.: Jo!

D.: Correct.

T.: Bet iš tikrųjų, na taip ir yra! Taip ir yra! Nu tai kokia prasmė daryt tai, ko tu nenori arba ko iš tavęs tikisi kiti? Daryk tai, kas tave džiugina. Man atrodo, kad tai labai gera filosofija. Išsigrynink tai, ko tau reikia.

A.: Ir priminti sau tai visą laiką.

D.: … ir… nesvarbu reikia, nereikia ten… bet yra tikrumas. Aš pakliuvau pas Sebiastian [Mekas], o Sebastian su Jonu Meku. Sebastian toks pat kaip Jonas. Tik jaunesnis. Aš ateidavau. Sebastian tokio dydžio (rodo pakėlęs ranką apie metrą nuo žemės), septynių metų buvo, šoka. Jonas uždainuoja lietuviškai dainą.

T.: O kaip tada Jonas galbūt darė įtaką tavo muzikiniam keliui?

D.: Darė, nes jis kaip ir Antanas (turi omeny šalia sėdintį Antaną Gustį), sakė: „Jeigu tu, vaikeli, nu žmogau, jeigu nori groti kažką, tai tu grok ne tą, ką sako, bet ką tu nori!“

T.: Taip!

D.: Tą, ką nori. Kaip japoniškai — takanori.

A ir T.: takanori!

D.: Oshito Tokonori. Oshita Takanori.

T.: O jūs nemanote, kad mūsų kūrinys „Einu kur tik noriu“ yra savotiškas šios idėjos manifestas?

D.: (šypsosi) Einu kur tik noriu…

A.: Groju ką noriu.

T.: Darau ką noriu.

D.: Čia žinai kas yra? Čia yra tokia tiesmukiška paraiška, bet ji labai gera. Nes taip ir yra.

A.: Tai gal ir reikia tiesmukai pareikšti?

T.: Kartais, pavyzdžiui, tam tikri genialiausi, nežinau, universaliausi dalykai įvyksta labai paprastai ir pradžioje gali skambėti gana banaliai.

D.: Banaliai…

T.: Bet kažkokia subtili tiesa gali tame slypėti, ar ne?

D.: O!

T.: Einu kur noriu.

D.: Gali! Gali būti.

T.: Agota, ką tu manai?

A.: Aš irgi einu kur noriu.

T.: Einam kur norim.