Veronika Janatjeva

Loreta Narvilaitė – šiuolaikinės lietuvių akademinės muzikos kūrėja iš Klaipėdos. Šitaip glaustai ją būtų galima pristatyti menkiau (arba visai ne-) susipažinusiems su jos kūryba. O ir tie, kas daugiau mažiau seka jos kūrybinį curriculum vitae, žino, jog (savi)identifikacija su gyvenamąja vieta bei kūrybos kontekstu jai visada buvo ir tebėra nepaprastai svarbi.

Per daugiau kaip trisdešimt kūrybos metų jos muzikos puslapiuose, nelyginant vandenženkliai, įsispaudė du jai ypač brangūs simboliai – miestas ir jūra. Jie neišvengiamai persišviečia ir šiame pokalbyje, kuriam dingstimi tapo asmeninio jubiliejaus proga pribrendusi nauja autorinė plokštelė, kurią 2025 m. gruodį išleido garso įrašų studija „MAMA Studios“.*

Akstinu nuodugniau pasidomėti jos kūryba galėjo tapti ir praėjusių metų pradžioje pelnytas svarus valstybinis apdovanojimas – Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija, įteikta už nuopelnus šalies nacionalinei kultūrai. Šis oficialus pripažinimas skirtas jai kaip Klaipėdos muzikinio gyvenimo formuotojai ir puoselėtojai, daugelį metų organizavusiai tenykščius muzikos festivalius bei kasmetinius sezonus Klaipėdos koncertų salėje, taip pat nuo studijų baigimo iki šiol tebedirbančiai jaunų muzikų ugdytoja Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje.

Tačiau ir be oficialių pareigų ar insignijų ji nuolat rūpinasi lietuviškos muzikos sklaida, sukauptomis žiniomis apie ją nuolat dalijasi su savo studentais, kaip įmanydama stengiasi juos „užkrėsti“ kūrybine veikla. Loreta sako, kad jos domėjimąsi lietuvių (ypač Mažosios Lietuvos lietuvininkų) tradicine ir šiuolaikine muzika, Lietuvos poetų, rašytojų kūryba, apskritai rūpestį lietuviškos kultūros gyvavimu labiausiai motyvuoja noras būti „savo tautos dalimi, atstovauti savo tautai kituose kultūriniuose kontekstuose“. Savo pačios misiją meninės kūrybos lauke ji apibūdina kaip buvimą „bent mažu lapeliu ant lietuviškos kultūros medžio“.

Pasakodama apie save Loreta mėgsta kartoti, jog gyvena „ant pasaulio krašto“. Kaskart tai girdėdama imu vartyti akis, o iš atminties ūkų išnyra du seno animacinio filmuko personažai: asiliukas ir tigriukas, kuriems Žemė atrodė panaši į dubenėlį, todėl labai rūpėjo atrasti, kur tas Žemės kraštas. Tiesa, apkeliavus pasaulį jiems vis dėlto teko pripažinti, kad viena vertus, tokio Žemėje nėra, nes ji apvali kaip kamuolys, bet kita vertus, kraštas gali būti ten, kur gera sėdėti nukorus kojas ir svajoti. Kompozitorei, gyvenančiai mieste prie jūros, teko ne kartą įsitikinti ir vienu, ir kitu. Ji ne tik mėgsta paganyti akis po atvirą erdvę virš jūros, mintimis nuklysti anapus tolimų erdvės ir laiko horizontų, įsivaizduoti, kur veda kopų kelias, paukščio skrydis, bangų ar pėdų kontūrai smiltyse ir paskui fiksuoti savo refleksijas muzikiniuose peizažuose poetiškais pavadinimais.

Jai taip pat maga keliauti į svečius kraštus, o grįžus namo juos „prisiartinti“ – pasikviesti į svečius iš kelionių parsivežtus įspūdžius bei sutiktus žmones. Tad turbūt ne veltui ir savo naujausiam albumui ji pasirinko pačios vienam iš jame įrašytų kūrinių sugalvotą pavadinimą – „Artimos tolumos“. Susitikome nekasdieniam pokalbiui apie tai, kas į jį sudėta, kokie šaltiniai maitina kompozitorės vaizduotę šiandien, kaip bėgant metams keitėsi jos muzikos stilius ir kūrybinės intencijos.

Savo antrąjį albumą pavadinai oksimoronišku tropu „artimos tolumos“, taip lyg koduodama prieštara grįstą sugretinimą: tai, kas toli, regisi artimiau, nei tai, kas esti čia pat, arti. Ar galėtum atskleisti, kodėl albumui pasirinkai būtent šį įvardijimą?

Didžioji dalis albume įrašytų kūrinių – tiesiogiai ir ne – siejasi su jūros toliais, vandeniu. Tokią sąsają tarsi sufleruoja jų pavadinimai: „Pamatyk jūrą tolumoje“, „Lietus lyja toli nuo mūsų“, „Banga palydi paukščio skrydį“, „Lakštingalos lietuje“, „Ryto rasa krito“... Bet labiausiai turbūt šios inspiracijos siejasi su mano gyvenimiška situacija, nes aš gyvenu mieste prie jūros. Kitaip tariant, „ant pasaulio krašto“ – vietoje, nutolusioje nuo kultūros centro, kurio dalimi visada norėjau būti. Tai sukelia stiprų atskirties, ilgesio jausmą, kuris suteikia mano kūriniams kiek melancholišką atspalvį.

Beje, tai atsispindi ir šio albumo grafiniame dizaine, jo spalvinėje paletėje, kur vyrauja mėlyna ir balta spalvos (albumo dizaino ir nuotraukų autorius Ernestas Šimkūnas – V. J.). Antra vertus, vienuma ir ilgesys man yra produktyvūs: tai skatina mane kontempliuoti pasaulį pagal save, o kai pasiilgstu bendrystės, bendruomenės – palaikyti ar megzti naujus ryšius su įvairių kartų šiuolaikinės muzikos kūrėjais bei atlikėjais.

Kalbant apie albumo turinį, man rūpėjo į jį sudėti kūrinius, kurie būtų vienijami vienos temos, parodytų tam tikrą mano kūrybos kryptį ar liniją, o sykiu reprezentuotų pastarųjų metų kūrybą. Vienas tokių kūrinių ir buvo „Artimos tolumos“ smuikui ir violončelei, rašytas 2021 m. Thomo Manno festivaliui. Jis tapo atspirties tašku, prasminiu raktu visam albumui. Nors pavadinimas tiesiogiai su jūra ar vandeniu nesusijęs, jis perteikia tą jausmą, kuris manęs neapleidžia gyvenant ir dirbant Klaipėdoje.

Kompozicijos „Artimos tolumos“ muzikinėje medžiagoje jungiamas melodinis motyvas iš XIX a. pabaigoje Heidelberge išleisto Christiano Bartscho (Kristiano Barčo) Mažosios Lietuvos dainų rinkinio „Dainų balsai“ su Johanno Sebastiano Bacho Preliudo iš Siuitos violončelei G-dur fragmentais. Kadangi kūrinys buvo skirtas Nidoje vykstančiam festivaliui, jame norėjau susieti dvi anksčiau buvusias artimas, bet dabar jau nutolusias kultūras – Rytų Prūsijos lietuvininkų ir vokiškąją. Kūrinį šioje plokštelėje ir dažnai savo koncertinėse programose atlieka smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniakas.

Iš tiesų, dažnas tavo pastarųjų metų kūrinys patraukia klausą transformuotais lietuvininkų dainų motyvais. Kada ir kodėl savo kūryboje pradėjai žvalgyti Klaipėdos krašto etninės muzikos palikimą?

Ko gero, pirmą kartą lietuvininkų dainos motyvą įpyniau į 2009 m. sukurtą kompoziciją „Lietus lyja toli nuo mūsų“. Jį įkvėpė iš Vienos parsivežtas atvirukas su Friedensreicho Hundertwasserio paveikslu tuo pačiu pavadinimu. Pernai sukurta ir pirmąkart Vienoje atlikta nauja kūrinio versija smuikui, violončelei ir dviem perkusininkams užbaigia naująjį albumą (premjerą ir plokštelėje įgrotą įrašą atliko „The New Baltic Sound Quartet“: Dalia Dėdinskaitė, Glebas Pyšniakas, Pavelas Giunteris ir Guntaras Freibergas – V. J.).

Tuo tarpu albumą atveriančiame opuse „Pamatyk jūrą tolumoje“ fortepijoniniam trio (2015) panaudojau net tris lietuvininkų dainų melodijas iš minėto Barčo rinkinio. Užsakydami šį kūrinį projektui „Langas į Lietuvą“, Dalia ir Glebas prašė, kad jame būtų kokių nors sąsajų su Lietuva. Drauge su pianistu Gintaru Januševičiumi jie parengė lietuviškos muzikos programą, kurią atliko šešiolikoje pasaulio šalių, įrašė į kompaktinę plokštelę. Taigi „Pamatyk jūrą tolumoje“ nuo pat pradžių išreiškė mano intenciją atstovauti savo šaliai, savo kraštui pasaulyje.

Vėliau pasipylė ir daugiau kompozicijų, kuriose naudojau Mažosios Lietuvos dainų fragmentus. Viso šio domėjimosi apogėjus, žinoma, buvo opera „Klaipėda“, skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, kurios sukūriau pirmąjį veiksmą. Man Mažosios Lietuvos paveldas yra sykiu ir svetimas, kitoniškas, ir artimas, žadinantis smalsumą jį geriau pažinti – kur kas labiau nei žemaičių tradicinę muziką, nors mano abu tėveliai yra žemaičiai. Tačiau būtent Mažosios Lietuvos muzikinio paveldo perprasminimas tapo mano klaipėdietiškos tapatybės ženklu.

Tęsiant kalbą apie naujojo albumo turinį, teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad jame skambančiuose kūriniuose naudojau liaudies dainų melodijas ir iš kitų Lietuvos etnografinių regionų. Pavyzdžiui, 1996-ųjų kompozicijoje „Ryto rasa krito“ skamba rytų aukštaičių sutartinės motyvas. Albume įrašyta nauja kūrinio versija, sukurta 2014 m. seserų Daunyčių ansambliui „Regnum musicale“, kuriame groja fleitininkė Vita Marija Daunytė, smuikininkė Kotryna Ugnė, violončelininkė Elena ir arfininkė Joana.

2020 m. rašant Guodai Gedvilaitei dedikuotą pjesę „Garsas prabyla į tylą“ atsižvelgiau į tai, jog pianistė gimė ir augo Druskininkuose, o dabar gyvena Vokietijoje, – taigi, anoj pusėj Nemuno, – ir man savaime į galvą atėjo šios dzūkiškos dainos melodija. 2017 m. švedų perkusininkų dueto „Rhythm Art Duo“ (jį sudaro Danielis Bergas ir Fredrikas Duvlingas – V. J.), užsakymu sukurtame „Akataka“ panaudotas kitos dzūkiškos dainos „Teka, teka šviesi saulė“ motyvas, kurio pasirinkimą, matyt, nulėmė „teka“ ir „akataka“ sąskambis.

Taigi iš aštuonių šioje kompaktinėje plokštelėje įrašytų kūrinių gal tik „Banga palydi paukščio skrydį“ smuikui solo (2012) ir „Lakštingalos lietuje“ fleitai ir arfai (2024) neturi tų lietuviškumo ženklų. Pjesės smuikui virtuozinį pobūdį lėmė dedikacija smuikininkei Rusnei Mataitytei, klausytojų akivaizdoje dažnai atliekančiai kone akrobatinius skrydžius savuoju instrumentu. Jos įgrotas kūrinio įrašas jau buvo anksčiau įtrauktas į natų ir įrašų rinkinius, tačiau jis čia puikiai tiko pagal nuotaiką ir skambesį. „Lakštingalos lietuje“ fleitai ir mušamiesiems buvo pradėtas rašyti 2003 m. reziduojant Visbio tarptautiniame kompozitorių centre, tačiau originalia sudėtimi niekada nebuvo atliktas.

2024 m. parašiau naują kūrinio versiją fleitai ir arfai, kurią šiai kompaktinei plokštelei įgrojo jaunų atlikėjų duetas „Deep Blue“ – fleitininkė Augustė Ivanauskienė ir arfininkė Liucilė Uršulė Vilimaitė. Kūrinį pavadinau pagal eilutes iš XII a. japonų poeto Saigio eilėraščio. Kaligrafiškos instrumentų partijos jame brėžia tai žemyn krintančių lietaus lašų, tai aukštyn kylančias čiulbančių lakštingalų balsų linijas, sudalintas į grakščius posmelius trikampio arba Tibeto lėkštelių dūžiais. Ši subtilia gamtos lyrika dvelkianti rytietiška miniatiūra taip pat rado vietą tarp labiau lietuviško kolorito muzikinių peizažų.

Tavo kūriniai įtraukti į bene dvi dešimtis skirtingomis progomis išleistų garso įrašų rinkinių. Jie pasižymi itin didele žanrų ir sudėčių įvairove – nuo dainų balsui, chorui ir pjesių soliniams instrumentams iki opusų orkestrui su solistais. Dar lieka neišleisti kūriniai scenai, tačiau akivaizdu, jog didžiausią tavo kūrybinio kraičio dalį sudaro kamerinė muzika. Vien jai skirta jau antra autorinė kompaktinė plokštelė (priminsiu skaitytojams, kad pirmoji „Šauksmas – Šviesa“ pasirodė prieš penkiolika metų). Dauguma kamerinių kūrinių gimė iš glaudaus bendravimo su atlikėjais – lietuvių ir ne tik. Juos nuolat tobulini, pritaikai kitoms sudėtims. Kas lemia instrumentų pasirinkimą, kam lengviausiai sekasi ar norisi rašyti?

Atvirai sakant, mano prigimčiai turbūt artimiausia vokalinė muzika, ją labiausiai mėgstu rašyti. Gal todėl, kad apskritai mėgstu kurti melodingą muziką, net instrumentai man turi dainuoti. Pavyzdžiui, viename naujausių kūrinių „Pėdos, smiltys, vėjas – čia buvai atėjęs“ (2024) fortepijonui ir dideliam ansambliui (sukurtame šiuo metu Lietuvoje gyvenančio pianisto Alexanderio Paley’aus įkurtam ansambliui „Paleasis“ – V. J.) kiekvienas instrumentas turi išdainuoti savo liniją. Jie net ima tarpusavyje konkuruoti dėl to, kurio partija dainingesnė.

Mano širdis tikrai dainavo, kai rašiau muziką operoms „Neringa“ (2021) ir „Klaipėda“ (2023). Tas pat pasikartojo ir pernai rašant naujausią, vis dar neatliktą vokalinį kūrinį „Time. Die Zeit. Laikas“ (2024) dirigentės Adrijos Čepaitės vadovaujamam moterų vokaliniam ansambliui „Graces & Voices“. Ir dabar labai norėčiau kurti ar tiesiog klausytis dainuojamos muzikos – balsui, chorui, net ir operos. Jaučiu, kad noriu tai daryti ir tikrai šioje srityje turiu ką pasakyti.

Kalbant apie instrumentus, taip sutapo, kad pastaraisiais metais sulaukiau užsakymų ir vieną po kito sukūriau keletą kūrinių styginiams. Vienas naujausių – „Kur veda kopų kelias“ smuikui solo ir styginių orkestrui (2024), kurio premjerą „Gaidos“ festivalio koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje atliko smuikininkas Hugo Ticciati ir Lietuvos kamerinis orkestras. Kitas – „Anksti aukštai pakils balsai“ taip pat smuikui solo ir styginių orkestrui (2025), sukurtas Alantos festivalio užsakymu ir ten pirmąkart pagrotas smuikininkės Julijos Andersson ir Lietuvos kamerinio orkestro.

Labai patinka švelnūs medinių pučiamųjų – obojaus, fleitos – tembrai. Nuostabiosios Joanos Daunytės dėka atradau arfą. O didžiausias pastarųjų metų atradimas – kariljonas, kuriam jau esu paskyrusi šešis kūrinius, įkvėpta mielos bičiulės, Gdansko miesto kariljonininkės Monikos Kaźmierczak. Man iš tiesų labai pasisekė, nes teko ir vis dar tenka laimė susipažinti, bendrauti su ypač talentingais įvairių kartų ir šalių atlikėjais, atsidavusiais atlikimo menui ir puoselėjančiais aukščiausio meistriškumo standartus. Visiems jiems esu labai dėkinga. Žinoma, jie interpretuoja mano muziką savaip, o aš išsakau nedaug pastabų per repeticijas. Tačiau dar nėra buvę, kad atlikimas neigiamai paveiktų mano kūrinių recepciją ar jų tolesnį gyvavimą koncertinėse scenose.

Klausantis tavo kūrinių kaskart tenka įsitikinti, jog tave įkvepia atlikėjo asmenybė, temperamento, emocinės pagavos nulemta jo ar jos sceninė esybė. Kartais netgi pasitaiko, kad palieki kūrinio plėtotę atlikėjų nuožiūrai, improvizacinei išmonei, kaip kad Guodai Gedvilaitei dedikuoto kūrinio „Garsas prabyla į tylą“ atveju. Ar dažnai savo kūriniuose palieki laisvės atlikėjų kūrybiškumui skleistis?

Kai įrašinėjom šią plokštelę, Guoda klausė manęs, kokią versiją įrašinėjam – su ar be improvizacijos. Aš pasirinkau originalią versiją be improvizacijos (juokiasi). Tačiau koncertuose Guoda dažnai atlieka versiją su savo improvizacija: atliekant kūrinį gyvai jai labai tinka pademonstruoti savo kūrybiškumą. Bet tai tikrai išskirtinis atvejis, įprastai palieku gana mažai laisvės atlikėjų improvizacijoms (raukosi).

Kita vertus, šiais laikais atlikėjų meistrystė matuojama turbūt ne tik precizija, muzikalumu, įtaiga, interpretacijos savitumu, bet ir gebėjimu įvaldyti kuo daugiau ir kuo įvairesnių išplėstinių atlikimo technikų. Tavo kūriniuose jų taip pat pasitaiko, bet jos pasitelkiamos itin saikingai ir tikslingai...

Iš išplėstinių technikų mėgstu naudoti pučiamųjų daugiagarsius – vadinamuosius multiphonics. Pavyzdžiui, kūrinyje „Pragydo vėjas“ (2007) obojui solo Robertas Beinaris meistriškai atlieka tuos aštrius, daugiagarsius sąskambius. Kitas kūrinys su daugiagarsiais yra „Anapus horizonto“ fleitai, marimbai ir styginiams. Šiuo metu dirbu prie naujos kūrinio redakcijos. Originali 2004 m. versija buvo parašyta fleitai, mušamiesiems ir vargonams švedų trio – Bengtui Tribukait, Danieliui Bergui ir Michaeliui Petterssonui, dėl to jame naudojau dviejų švedų liaudies dainų melodijas. Rašydama šį kūrinį specialiai studijavau literatūrą apie fleitos daugiagarsius. Kūrinio „Skambesys bangų sutampa su dangum“ arfai ir orkestrui (2018) arfos partijoje taip pat naudoju išplėstines technikas, pavyzdžiui, bisbigliando (it. „šnabždant“ – V. J.) tremolo efektą. Taigi šiek tiek domėjausi išplėstinėmis technikomis, bet turbūt tai buvo tam tikras etapas.

Kalbant apie etapus, galbūt vertėtų priminti skaitytojams, kad studijų metais ir iškart po studijų praėjusio amžiaus devyniasdešimtinių pradžioje sukurtais kūriniais pelnei „skambančios matematikos“ adeptės reputaciją. Tačiau neilgai trukus, maždaug nuo 1996-ųjų, ėmei evoliucionuoti intuityvius ir racionalinius metodus sintezuojančios „būsenų muzikos“ link. Joje, regis, užsibuvai jau bene ketvirtį amžiaus. Vis dėlto, kad ir kokie vyktų metodinių prieigų ar išraiškos priemonių virsmai, visus tavo kūrybos etapus sieja postminimalizmui artima stilistika: skaidrios faktūros, neskubri pasikartojančių melodinių struktūrų kaita, aktyvus, bet neagresyvus ritminis pulsas. Kaip įvardytum pastaruoju metu tavo muzikoje išryškėjusias tendencijas?

Pastebiu, kad mano muzika dar labiau skaidrėja, grynėja, konsonansiškėja. Turbūt bėgant metams atsiranda poreikis išsakyti esmę paprastomis priemonėmis. Beje, šią vasarą patyriau didelį atradimo džiaugsmą, kai Alantos muzikos festivalio meno vadovės, smuikininkės Julija Andersson ir Dalia Simaška pagriežė mano studijų laikų kūrinį „Imitacijos“ (1985) dviem smuikams. Jį parašiau vos įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir pateikiau pirmo kurso pirmo semestro specialybės egzaminui. Tad jam jau lygiai keturiasdešimt metų. Buvau nustebusi, kaip sugebėjau taip gerai parašyti pačioje studijų pradžioje! Įdomiausia, kad jame jau pastebimi visi mano dabartiniam kūrybiniam braižui būdingi bruožai: lietuviškumas ir modernumas, sutartinių intonacijos, repetityviškumas, minimalizmo daigai.

Tiesa, niekada nerašiau itin modernios muzikos, arba jeigu bandžiau tokią rašyti, jos vėliau nebeliko mano kūrinių sąraše. Jau minėtoje 1996-ųjų kompozicijoje „Ryto rasa krito“ pirmą kartą panaudojau sutartinės motyvą, o ir pačiai kompozicijai daviau sutartinės pavadinimą, nors tuo metu dar nedaug galvojau apie galimybes savo kūrinius „inkrustuoti“ lietuvių liaudies dainų citatomis. Tas poreikis kūryboje pasitelkti lietuviškos savimonės ženklus man atėjo vėliau.

Ilgainiui mano kūryboje vis daugėjo ženklų, susijusių su mano klaipėdietiška, lietuviška tapatybe. Tai veikiausiai išplaukia iš to, kad kurdama muziką siekiu būti tikra, atvira, nuoširdi. Noriu kalbėti savo balsu ir tiesiog būti savimi. Dėl to kūriniuose dažniausiai gvildenu temas, paimtas iš savo gyvenimiškos aplinkos ir patirties: tai mano gimtasis miestas ir pajūrio kraštas, gamta, iš kelionių parsivežti įspūdžiai. Tai ypač ryšku kamerinėje muzikoje, kur man labai svarbus asmeniškas išsisakymas.

Pastaruoju metu dažnas mano kūrinys neapsieina be motyvų, intonacinių ląstelių, pasiskolintų iš liaudies dainų. Tai tapo vienu iš pagrindinių mano kūrybą maitinančių įkvėpimo šaltinių. Prieš pradėdama rašyti kūrinį, gana ilgai dirbu su muzikine medžiaga. Turiu namie daug liaudies dainų rinkinių, kaupdamasi naujam kūriniui dažnai juos vartau, groju ar dainuoju vieną melodiją po kitos. Mane sudominęs motyvas turi kažkuo mane užkabinti – tapti tuo initio, pradžios tašku, arba, kaip sakydavo mano kompozicijos profesorius Julius Juzeliūnas, grūdu, iš kurio gali išauginti visą kompoziciją. 

Apskritai, dėmesys Lietuvos kultūrai, lietuvių kalbos, poezijos, prozos tekstų, liaudies dainų melodijų naudojimas mano kūriniuose kyla iš noro būti savo tautos atstove, tai viešai ir aiškiai deklaruoti.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu dažnesnių susitikimų su klausytojais ne vien per garso įrašų leidinius, bet ir koncertų salėse.

---

Albumo „Artimos tolumos“ leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. Leidinį fiziniu pavidalu galima įsigyti tiesiogiai iš leidėjo (mamastudios.eu), o skaitmeniniu pavidalu – pasiklausyti leidėjo paskyrose muzikos klausymosi platformose.

Vilniaus knygų mugės metu (2026 m. vasario 26–kovo 1 d.) plokštelę bus galima įsigyti „MAMA Studios“ stende Muzikos salėje, o vasario 28 d., šeštadienį, nuo 12 iki 14 val. – dargi pabendrauti su pačia kompozitore bei gauti jos autografą.

Taip pat maloniai kviečiame į Loretos Narvilaitės autorinį vakarą ir leidinio pristatymą, įvyksiantį šių metų kovo 5 d., ketvirtadienį, 19 val. „Muzikos magijos klube“ (Šv. Stepono g. 12, Vilnius). 

---

* Sutrumpinta pokalbio versija buvo publikuota savaitraštyje „7 meno dienos“, Nr. 42 (1577) 2025-12-26.