Rūta Giniūnaitė

Koncertų režisierius Pijus Vėberis yra žmogus, sprendžiantis, kokią nuotaiką, vaizdą ir emociją išsinešime iš mėgstamo atlikėjo pasirodymo. Pijaus darbas balansuoja tarp chaoso ir kontrolės ir gimsta skirtingose erdvėse ir masteliuose – nuo teatro iki stadiono. 

Jo kūrybinėje biografijoje įrašyti turbūt ryškiausi pastarojo meto lietuviški koncertai – Jessicos Shy stadionas ir Kalnų parko šou, ten pat vykęs ir Donato Montvydo pasirodymas, Free Fingos „Compensos“, „Žalgirio“ arenos ir kiti koncertai.

Pakamantinėjau Pijų apie koncertų kūrybos procesą, jo didžiąją meilę fotografiją ir patirtį dirbant srityje, kuri Lietuvoje dar tik formuojasi.

Kaip žmogus sugalvoja tapti koncertų režisieriumi Lietuvoje?

Į koncertų režisūrą atėjau plaukdamas pasroviui – iš pradžių nesupratau, kas tai yra, bet mano smalsumas buvo stipresnis.

Niekada negalvojau, kad tai taps pagrindine mano veikla. Visgi, kai žvelgiu į praeitį, atrodo, akivaizdu, kodėl taip nutiko: visada dirbau ir kūriau su muzikantais – jiems reikia vaizdo, man reikia jų garso. Tokia kolaboracija yra nuostabi. Pradžioje kūriau tik muzikinius klipus, vėliau fotografavau atlikėjus, kol galiausiai pradėjau režisuoti koncertus.

2016-taisiais vienas tuo metu garsus muzikantas paprašė manęs sukurti vizualizacijas jo koncertui, prižiūrėti ekranus ir šviesas turo metu. Tada apie koncertų virtuvę nežinojau visiškai nieko, bet reikėjo būt drąsiam ir nerti į ją. Pusę metų kūriau vizualią programą ir su ja apkeliavome didelę dalį pasaulio – per 2 metus surengėme apie 100 koncertų. Taip išmokau prisitaikyti prie skirtingų erdvių. Vėliau sulaukiau skambučio iš Donato Montvydo ir „Daddy Was A Milkman“, kurie paprašė apipavidalinti jų koncertus. Tai buvo ir dabar besitęsiančio bendradarbiavimo pradžia. 

Koncertų režisūra buvo antraeilė mano veikla, iki kol Free Finga nepakvietė dirbti su juo dviejuose koncertuose „Vilniaus klasikos“ teatre 2023-ųjų gegužę. Tada pirmą kartą išgirdau prašymą „surežisuoti“ koncertą – tą akimirką manyje kažkas tarsi atsirakino. Pradėjau galvoti ne tik apie ekranus ir šviesas, bet apie renginio atmosferą, scenarijų, veiksmų planą, aktorius ant scenos.

Man labai padėjo filmavimuose sukauptas žinių bagažas ir fotografijoje įgyta stiprios, aiškios žinutės kūrimo patirtis. Po tų koncertų vėl kuriam laikui įnikau į fotografiją ir filmavimų režisūrą, bet Jessicos Shy komandos pakvietė dirbti jos Dariaus ir Girėno stadiono koncerte – buvau bene paskutinis pagrindinių departamentų žmogus, prisijungęs prie komandos. Nuo tada ir prasidėjo mano intensyvus koncertų režisūros laikotarpis.

Sakyčiau, Free Fingos koncertai atidarė duris, o Jessicos stadioninis šou suteikė motyvacijos ir tikėjimo, kad šioje srityje yra daug vietos kūrybai.

Papasakok man apie procesą nuo susitikimo su atlikėju iki galutinio produkto. Ar režisuojant koncertus žingsniai visada tie patys?

Kiekvienas atlikėjas atneša labai skirtingą indėlį koncertui. Vieni leidžia man visiškai kontroliuoti situaciją ir fokusuojasi į muziką, o kiti įsitraukia ir turi stiprią nuomonę ties įvairiais koncerto aspektais ar visuma. Dabar, kai su tam tikrais vardais nuolat bendradarbiaujame, mūsų dinamika ir taisyklės su kiekvienu jų aiškėja.

Nors viskas prasideda vienodai – dažniausiai išgirstu klausimą: „Pijau, štai koncerto data ir vieta, ar gali?“. Tuomet, sutarę dirbti, pradedame galvoti, kaip galėtų atrodyti plakatas. Jį dažniausiai turime padaryti greitai, nes renginį reikia paleisti į prekybą.

Labai svarbi yra pagrindinė nuotrauka, nes ji iškart neša koncerto žinutę ir yra geras vizualinės atspirties taškas visai komandai. Dažniausiai plakatą pats fotografuoju – čia ir apjungiu dvi pagrindines savo veiklas. 

Tuomet procesas skyla į dvi dalis: apibrėžiame temą ir kuriame sceną, kurią visuomet taikome prie koncerto vietos – uždaros ir atviros erdvės skiriasi tiek techniškai, tiek atmosferiškai. Beje, scenos gaires reikia patvirtinti dar prieš oficialią koncerto bilietų prekybą, nes negalima parduoti per daug bilietų.

Koncerto tema tampa viską rišančia jėga, kuri neleidžia pasimesti tarp begalės skirtingų kūrybinių krypčių. Tada dėliojame scenarijų – sprendžiame, ką naudosime ir akcentuosime, kur investuosime daugiau energijos ir biudžeto. Pavyzdžiui, ar mums svarbiau retransliacija ar vizualizacijos? Ar bus choreografijos elementų? Jei taip, kiek ir kokių šokėjų bei aktorių reikės? Ar dailės departamentas bus stiprus ir aktyvus (kaip kad Jessicos Shy ir Donato Montvydo Kalnų parko koncertuose), ar labiau akcentinis (kaip Free Fingos koncerte „Compensoje“)? Koks bus atlikėjų, grupės, šokėjų įvaizdis? Ar naudosime pirotechniką?

Labai svarbu yra koncerto įžanga ir pabaiga. Jos tiek muzikaliai, tiek vizualiai turi būti įspūdingos ir kvapą gniaužiančios, nustatančios koncerto pasaulio taisykles ir lūkesčius. Tuo pat metu sprendžiame kūrinių eiliškumą, perėjimus ir ieškome, kokių dar spalvų dainoms galime suteikti. Toliau sudarome šokių repeticijų ir vizualiacijų filmavimų grafikus, brainstorminame. Šiuo momentu visas mechanizmas jau būna smarkiai įsivažiavęs, sprendžiame kylančias problemas ir techninius niuansus, dėl kurių tenka ir scenarijų pakeisti. Net nenoriu išsiplėsti apie nuolatinę lietaus baimę rengiant koncertą po atviru dangumi... Nors su Jessica ne kartą juokauvome, kad per paskutinius du gabalus galėtų lyti.

Taigi, procesas ruošiantis koncertui yra sudėtingas ir įvairialypis – tai balansavimas tarp kūrybos ir problemų sprendimų. Viską į vietas sustato repeticijos, kurių dažniausiai trūksta (juokiasi). Beje, kai pradėjau režisiuoti koncertus, mano svajonė buvo padaryti koncertą be vizualizacijų – Kalnų parkuose šiemet galėjau tą svajonę išpildyti. Nors Free Fingos „Compensos“ koncertas, kuriame sukūrėme nuostabią gyvą patirtį, irgi toks buvo. Tai vienas tų renginių, kuriame viskas pavyko, taip, kaip norėjau, nors ir naujos idėjos gimė likus pusvalandžiui iki koncerto. Dėl ko Free Fingos vadyba ant manęs pyko, bet išsikalbėjome (juokiasi).

Prisipažinsiu, man Free Fingos koncertas „Compensoje“ patiko labiau nei „Žalgirio arenoje“.

Tu ne pirma tą sakai. Priežastis paprasta – Vilniuje žiūrovas galėjo būti arčiau atlikėjo, jausti ryšį ir stebėti viską, kas vyksta scenoje. Arenos yra labai nejaukios erdvės su skirtingais atstumais – vieni sėdi palubėje, kiti stovi šalia scenos ir gauna skirtingas patirtis. 

Free Fingos „Žalgirio arenos“ koncertas ištransliavo stiprią žinutę apie klimato atšilimą. Kaip vyko idėjų generavimas būtent šiam renginiui?

Arena buvo tarsi „Compensos“ koncerto temos ir minties tąsa – namas, kurį statėme Vilniuje, Kaune jau buvo pastatytas. Praėjo daug laiko, vyksta klimato atšilimas, kyla vandens lygis, o pasaulis skęsta. Žiūrovų prašėme apsirengti mėlynai, jie buvo tarsi vanduo, užpildantis areną. Koncertas yra gyva patirtis – reikia leisti žiūrovui ne tik stebėti iš šalies, bet ir tapti to koncerto dalimi. 

Norėjome parodyti dabartinį pasaulį ir šias sunkiai sprendžiamas, po kitais konfliktais paslėptas problemas, kurios mane ir Tomą spaudė ir nepaleido jau kurį laiką. Net koncerto plakate saulės kaitra degino Tomo odą. Šiam koncertui norėjau pridėti papildomą istorijos liniją – video intarpus, kuriuose Tomas tardymo kambaryje kalbasi su tardytoja, ją vaidino aktorė Gelminė Glemžaitė.

Tomas šiame kontekste reprezentavo Žemę, o tardytoja – jos gyventojus, kurie stengiasi atsikratyti visos kaltės dėl klimato krizės. Dar prieš koncertą nufilmavome scenas biure su aktoriais, taip vaizduodami lobistus. Politika ir klimato problemos ekrane, paskendęs namas ir prakiuręs stogas bei vandeniu užpilti instrumentai scenoje, žiūrovų aprangos kodas sukūrė jausmą, apie ką yra šis koncertas.

Beje, turbūt ne visi girdėjo, bet koncerto pradžioje saksofonininkas Arminas Bižys grojo vandens pilnu saksofonu: garsas buvo kraupus, paskendęs, o vėliau, kai vandens instrumente sumažėjo, garsas tapo švarus. Dar viena akimirka, kurią reikėjo atidžiai stebėti – kai Tomas žiūrėjo į arenos lubas, o jam ant veido varvėjo vanduo.

Monika Liu, atėjusi „Beržui“, buvo tarsi žuvelė vandenyje – jos suknelė reprezentavo žvynus, o ryškūs oranžiniai plaukai - lašišą. Domantas Starkauskas buvo orų pranešėjas, varvantis prakaitu, o Paulius Janušonis ir jo „Gesto“ dainos tekstas buvo tiesioginis statementas be metaforų ir ketvirtos sienos.

Pijau, kaip atrodo tavo koncerto diena?

Repeticijos yra pačios svarbiausios. Kai koncertas vyksta, pavyzdžiui, arenoje, turėti joje dieną prieš yra beveik neįmanoma, todėl repetuojame kitose lokacijose bent kelis kartus.

Kartais tik koncerto dieną pirmą kartą pamatome galutinį vaizdą, bet didžioji mano darbo dalis jau būna atlikta iki tos dienos. Tądien svarbiausia pamatyti bendrą vaizdą, padaryti kelis pakeitimus ir viską atiduoti žiūrovui. 

Prasidėjus koncertui aš budžiu, stebiu koncertą ir bendrauju su visais departamentais. Daug kalbamės su choreografais, transliacijų režisieriumi, apšvietėjais, pirmąja režisieriaus asistente ir grupe.

Suplanuoti galiu 85 procentus, bet 15 procentų visada palieku improvizacijai – noriu, kad atlikėjas irgi turėtų laisvės tam tikrus kūrinių momentus atlikti taip, kaip jam norisi. 

Ar turi tikslą žiūrovą išmušti iš patogumo rėmų? Ar kiekvienas koncertas privalo nešti stiprią žinutę?

Tai svarbu, bet viską padiktuoja muzika ir dainų tekstai. Pavyzdžiui, Free Fingos tekstai iš savęs neša stiprią žinutę, o Jessicos – jausmą. Aš ir pats kartais norėčiau pasisakyti svarbiomis temomis, bet nesu tas, kuris rašytų tapetą ant „Facebook“ sienos; kūryba tampa būdu tas idėjas perteikti. 

Buvo projektų, kurių atsisakei, nes atlikėjo ego gali užgožti koncerto viziją ir jos įgyvendinimą?

Dėl šios priežasties ne, bet esu atsisakęs projektų, nes žinojau, kad užsakovas neįvertins įdėto darbo, nenorės sukurti įdomios patirties ar investuoti pakankamai pinigų. Bet niekada savo sprendimų nesigailėjau.

Fotografija į tavo gyvenimą atėjo anksčiau nei režisūra. Peržiūrėdama tavo portfolio matau dvi kryptis – sustyguotą portretinę fotografiją ir pasaulio dokumentavimą. Ko tu sieki nuotraukomis?

Prieš fotografiją dar buvo dailė – lankiau Justino Vienožinskio dailės mokyklą, ten labiausiai gilinausi į spalvas ir kompoziciją. Tik vėliau pradėjau fotografuoti ir dokumentuoti pasaulį. Pamenu, į „Videogagos“ puslapį keldavau savo fotodokumentiką. 

Jaučiu dokumentinį impulsą savyje. Fotoaparatas kasdieniame gyvenime ir kelionėse priverčia netingėti, tyrinėti, ieškoti įdomių veidų ir situacijų arba įžvelgti ypatingumą kasdienybėje. Tada jaučiuosi drąsus ir atsivėręs pasauliui.

Dabar bandau fotografija atliepti pasaulio aktualijas. Paradoksalu, kad gyvendami dirbtinio intelekto laikais vis labiau atsigręžiame į analoginius sprendimus autentiškumui kurti. 

Studijoje viską sustatau iki detalių, pozų, šviesos, žvilgsnio, nors kiekvienas mano fotografuojamas žmogus atneša savo spalvas į fotosesiją. Nenoriu ir negaliu atimti iš jo asmenybės – kartu su visa komanda bandome sukurti bendrą rezultatą. 

Šios dvi fotografijos kryptys patenkina skirtingus mano poreikius – režisavimo ir atradimo, intencijos ir abstraktumo. 

Kokie vardai padiktavo tavo vizualinę kūrybą – klipus, fotografiją, koncertus?

Jų nemažai, tačiau daugiausia įtakos man padarė Davidas Lynchas. Mokausi iš jo atmosferos kūrimo. Fotografijoje vertinu gatvės fotografus, fotožurnalistus, dokumentuojančius pasaulį, pavyzdžiui, Saulą Leiterį ar Garry Winograndą. Madoje labai žavi fotografas Paulas Kooikeris, kuris renkasi nekasdieniškus, keistus veidus ir pozas. 

Iš pažiūros atrodai ramus, taikus žmogus. Tačiau didelė tavo darbo dalis yra bendrauti su žmonėmis ir jiems vadovauti. Ar turėdamas tiek atsakomybės jauti stresą?

Ateinu nusiraminęs tiek, kiek jaučiuosi pasiruošęs ir atidirbęs. Pavyzdžiui, Jessicos Kalnų parko koncertų generalinė repeticija buvo labai sudėtinga. Tokiomis dienomis stengiuosi prisiminti visas banalias motyvacines frazes ir save raminti (juokiasi). Pagalvoju, kiek daug visa komanda stengėsi ir kokie visi talentingi, todėl negali būti blogai. Beje, man tikrai labai patinka bendrauti su žmonėmis turint bendrą kūrybinį tikslą – esu kažkur per vidurį tarp sugeriančio ir atiduodančio energiją. Bet žinau, kad mano stiprioji pusė yra įnešti į kambarį truputį ramybės, nors kartais tenka ją ir sudrumsti.

Ar tenka būna savotišku psichologu komandai koncerto dieną?

Būna ir taip. Labai daug idėjų iki koncerto gyvena tik mano galvoje ir ne visas jas man pavyksta lengvai paaiškinti kitiems. Stengiuosi dažnai nesimėtyti fraze „viskas bus gerai“, nes ji leidžia nesistengti, pradedi ja nebetikėti. Noriu, kad mano žodžiai turėtų svorį. Yra buvę ir tokių situacijų, kai visi ramūs, o aš nervinuosi, nes kažkas vyksta ne pagal viziją.

Vis dar ieškau balanso, kada reikia nustoti spausti komandą, nes pakeitimus galiu daryti iki paskutinės minutės. Tiesiog žinau, kad naujų idėjų tą dieną tikrai gims. Baisiausia man yra paleisti gerą idėją, bet kartais turiu sustabdyti minčių srautą, kad visi galėtume pasimėgauti tuo, ką kuriame.

Žinoma, konfliktų kyla, bet bandome viską išsakyti ir daugiau energijos skirti geram laiko planavimui, o ne pykčiams. 

Terapijoje ir pats mokausi, kur yra riba tarp persistengimo ir atsakomybės. Truputį liūdna, kad Lietuvoje mažai su kuo galiu pasikalbėti apie koncertų režisūrą. Tikrai ne viską žinau ir suprantu; koncerto metu tiek aš, tiek komanda mokomės.

Dabar lietuviški koncertai įspūdingesni už daugelio užsienio žvaigždžių. Ar jauti, kada ir kodėl įvyko tas lūžis, kai atlikėjai pradėjo stengtis ne tik dėl muzikos, bet ir koncerto estetikos?

Atlikėjai pradėjo gerai gyventi iš muzikos ir skirti biudžetą svajonėms įgyvendinti. Pasaulyje kuriamos muzikos yra labai daug, gal net per daug ir didelė dalis jos lieka nepastebėta. Kaip išsiskirti iš kitų? Muzika supanašėjo, todėl daug dėmesio atlikėjai pradėjo skirti savo įvaizdžiui, klipams, fotosesijoms, kitiems vaizdiniams elementams. Būtų nuostabu, jei pakaktų tik muzikos, bet taip jau seniai nebėra. Mes, klausytojai, irgi išlepome, norime vis daugiau. Tai leidžia kūrėjams stengtis ir tobulėti. 

Dabar jau tapo standartu surengti koncertą „Žalgirio arenoje“ ar Kalnų parke. Belieka tik rinktis priemones, kurios padės sukurti kažką unikalaus ir nuoširdaus. 

Negalvoji, kad kartais pats koncertas užgožia muzikos esmę?

Palaikau abi puses: tuos, kurie teigia, jog ant scenos reikia „nusirengti“ maksimaliai ir parodyti talentą; ir tuos, kurie iš koncerto nori gauti patirtį. Blogiausia, kai atlikėjas atsiduria kažkur per vidurį. Kai kuriems tikrai nereikia koncertuoti arenose ir geriau rinktis mažesnę erdvę, kurioje viziją bus galima įgyvendinti giliau.

Kokie koncertai pastaruoju metu tave patį labiausiai nustebino?

Nors pats mačiau tik koncerto įrašus, bet tikiu, kad Lady Gagos šou nuskintų visus apdovanojimus. Visada žavėjausi dabar jau kontraversiško atlikėjo Kanye Westo atmosferiškais, konceptualiais pasirodymais.

Praėjusiais metais labai įsiminė aplankyti „Radiohead“, Tyler, The Creator, Kendricko Lamaro, Little Simz, Post Malone koncertai, dabar turiu bilietus į Bad Bunny koncertą. 

Pastaruoju metu atrodo, kad koncertų mano gyvenime kiek per daug, norisi nuo viso to šurmulio pailsėti, todėl nesilankau renginiuose dažnai. Man labiau patinka rengti koncertus, o ne juose dalyvauti (juokiasi).  

Ar sėkmę dabar suvoki kitaip nei karjeros pradžioje?

Vieną pokytį tikrai matau – kai tik pradėjau, buvau orientuotas į rezultatą, o dabar lygiai tiek pat mėgaujuosi procesu, labiau vertinu, kokius sprendimus priimsiu tame kelyje.

Ko dar norėtum?

Norėčiau sukurti vaidybinį filmą, surengti fotografijos parodą, išleisti fotografijų albumą, surežisuoti koncertą užsienio atlikėjui. Vis galvoju, kaip pasiekti ne savo aplinkos žmones ir kiek daug galėčiau iš jų išmokti. 

Kurioje iš savo veiklų jauti didžiausią išliekamąją vertę?

Fotografijoje, nes tai dokumentika. Fotografija daug konkretesnė ir apčiuopiamesnė, į ją galima žiūrėti valandas, ji gali keliauti į kažkieno namus. Bet be galo vertinu, kai koncertų patirtys įsirėžia į sielą ir paliekai ten mažą žymę. Mane jaudina suvokimas, kad koncertas įvyksta vieną kartą ir daugiau nepasikartos, todėl noriu kurti unikalią patirtį žiūrovui ir atlikėjui. Labai svarbu, kad muzikos kūrėjas įsijaustų į procesą, todėl dažnai prašau iš jų nestandartinių atlikimo sprendimų, kitaip tariant, ieškau veiksmo intuityvaus dainai. Įdomioji koncerto režisūros dalis man yra sugalvoti kaip dainai, skambėjusiai jau milijoną kartų, nuskambėti dar kitaip.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.