Austėja Šabonaitė

Prieš pradedant skaityti šį interviu, yra keli dalykai, kuriuos turėtumėte žinoti apie grupę „Eiktubaiktu”. 2023 m. jie muzikinių grupių konkurse „Garažas“ laimėjo pirmąją vietą.

Nuo to laiko grupė toliau produktyviai kuria: išleido tris minialbumus („Solitary“ (2024 m. vasaris), „Industria“ (2024 m. liepa) ir „For Fox's sake“ (2025 m. vasaris)), vieną vinilinę plokštelę ir surengė daugybę koncertų. Grupę sudaro keturi nariai – Gabija Minkevičiūtė (vokalas), Marius Survila (gitara), Ignas Bitinaitis (bosas) ir Mantas Navikas (būgnai). 

Interviu kalbinu tris iš keturių grupės narių, ir pokalbio metu tarp jų vyko visai nemažai diskusijų. Įdomu įsivaizduoti, kas vyksta, kai visi susirenka kartu ir prasideda kūrybinis procesas. Jei jums patinka stoner ir groove muzika, tuomet jums tikrai patiks pasiklausyti šios grupės albumų. Pristatau Jums „Eiktubaiktu“ – keturias asmenybes su skirtingais požiūriais, kurias vienija muzika.

Jūsų grupė susikūrė 2019 metais. Kaip tai įvyko? Kas paskatino jus susiburti?

Gabija: 2019 metais aš išsiskyriau su savo pirmąja gyvenimo meile, buvau bare ir jame pradėjau dainuoti. Taip sutapo, kad Mantas, būgnininkas, irgi buvo ten pat. Jis labai stipriai juokėsi iš manęs, tačiau pasakė, kad visai gerai dainuoju ir pasiūlė kartu paimprovizuoti. Ir mes susitikome. Iš pradžių buvo studija Jogailos gatvėje, o paskui persikraustėme čia. Tuo metu buvo kitokia grupės sudėtis, Igno nebuvo. Mes pradėjome groti ir kažkaip labai susigrojome – įsijungė skausmingas, emocionalus rokas. Paskui vienas mūsų grupiokas išėjo ir atėjo Ignas. Jis pagalvojo, kad reikia rimčiau tai daryti, užrašė mus į „Garažą“ ir mes tada jį laimėjome. (juokiasi) Šiaip labai juokinga – aš net neturėjau tikslių žodžių toms dainoms, kurias dainavau „Garaže“, išskyrus vienintelę dainą „Please“. Tiesiog turėjau temą, apie ką dainuoti, ir visiškai improvizavau.

Kaip atsirado grupės pavadinimas?

Ignas: Labai nenorėjau šito pavadinimo, bet jį sugalvojo Gabija su Mantu dėl to, kad Gabijos „Instagramas“ vadinosi „Eiktubaiktu“, ir Mantas pasiūlė taip pasivadinti. Ir aš buvau žiauriai prieš, bet... 

Marius: Bet prieš tai dar blogesnis pavadinimas buvo (juokiasi).

Gabija: Šiaip, iš tikrųjų, ta idėja gimė man išsitatuiravus tą pavadinimą. Tada tai dar net nebuvo grupės pavadinimas. Mes su „Good Brain Damage“ vokalistu ir bosistu užsibūdavome bare, ir jisai kažkada labai juokingai man pasakė: „Eik tu baik tu“. Ir aš pagalvojau: „Koks geras dalykas, kaip fainai skamba!“ – ir tiesiog išsitatuiravau. Tada mes su Mantu sugalvojome, kad reikėtų grupę pavadinti „Eiktubaiktu“. Na, su ta mintimi, kad: „Ai, na, bet ką mes čia darome“.

Kaip kilo mintis sukurti pirmąjį albumą? Kas pirmasis pasiūlė jį įrašyti?

Ignas: Mes neplanuotai jį įrašėme. Mus pakvietė nusifilmuoti „Vienutėje“ (gyvų muzikos pasirodymų įrašai studijoje, Lukiškių kalėjime, Vilniuje – red. past.).

Vėliau mums atsiuntė įrašą ir sako: „O, visai cool skamba.“ Tada pagalvojome, kad reikia išleisti albumą, ir išleidome. Antras albumas turėjo būti pirmasis, tačiau taip sukrito, kad jį išleidome pusę metų anksčiau.

Kurį savo albumą laikote artimiausiu? Kodėl?

Gabija: Man asmeniškai – „Industria“, dėl to, kad jame mes arčiausiai to tokio skausmingo stiliaus, kuriame mes tik pradėjome džeminti (kartu improvizuoti – aut. past.). Bent jau man dėl žodžių jis yra artimas, nes aš daug dainuoju apie vaikystę ir apie augimą.

Ignas: Man atrodo, „Industria“ labiausiai išdirbtas ir daugiausiai efektūros yra, man dėl to patinka, nes jis įrašytas kaip live'as. Jis geras, bet labiau kaip albumas skamba „Industria“. Tiek „Industria“, tiek kitą albumą įrašinėjome beveik vienu metu. Iš tikrųjų, juos visus tris sukūrėme vienu metu, tai man jie visi jaučiasi kaip vienas kito tęsinys, kaip vienas albumas.

Marius: Taip, ir man atrodo, visus tik per tris dienas įrašėme. Mes irgi dar tokiose ieškojimuose buvome, visi trys įrašyti skirtingose vietose, suvesti skirtingų garso režisierių.

Kaip buvo sukurti jūsų albumų viršeliai? Kas įkvėpė jiems idėjas?

Gabija: Viršelius „Industria“ ir „For Fox’s Sake“ sukūrė tas pats žmogus – Liudvikas Kesminas, labai nuostabus menininkas. Manau, jis ir toliau mums kurs, nes jo idėjos labai sutampa su mūsų muzikine žinute ir su muzikos vibe'u (nuotaika – aut. past.). 

Ignas: „Solitary“ viršelį sukūrė Augustė Dukštaitė. Pagrindinė visų albumų ir jų viršelių idėja kilo iš vietų, kuriose juos įrašėme. „Industria“ įrašėme industriniame angare, „For Fox’s Sake“ – „Lapių Records“, o „Vienutėje“ buvo įrašytas „Solitary“. Tiesiog pavadinome pagal tai, kur buvo įrašyti.

Gabija: O jau kai kūrėme vinilinės plokštelės viršelį, tai tiesiog viskas buvo sujungta.

Jau du jūsų albumai yra išleisti vasarį. Ar galima spėti, kad būsimas albumas irgi pasirodys vasarį?

Ignas: Čia sutapimas, bet galbūt, jeigu mes prisiversime per sausį prisėsti prie jo.

Marius: Mes pradėjome įrašinėti naują albumą, ir čia mūsų studijoje atsitiko didžiulė avarija – mus užpylė kanalizacija. Ir mėnesį, na, vidury įrašų, realiai mes negalėjome nieko daryti. 

Gabija: Paskui prasidėjo kiti dalykai, ir tiesiog mes nustojome tai daryti. Bet, na, šiek tiek prokrastinacija tokia. 

Albume „Industria“ ir „For Fox’s sake“ skamba ta pati daina „I Will Save Me“. Kas paskatino ją patobulinti ir įtraukti į naująjį albumą? Ar tai susiję su jūsų kritiškumu sau kaip kūrėjams?

Marius: Pabloginti, ar tai... Aš labai griežtas buvau, bet čia tas buvo, kad mes sumokėjome daug pinigų, įrašėme ir leidžiame viską, ką įrašėme. Nors man tai blogesnis tam tikras variantas buvo negu pirmas. 

Ignas: Nežinau, ar buvo blogesnis, bet tiesiog įrašėme ir galvojome, leisti dvi dainas ar tris. Nusprendėme: gerai, padarome.

Marius: Tiesiog yra labai daug kokybiškos muzikos pasaulyje, ir norisi daryti kokybišką muziką. Kartais, per dieną įrašant tris–keturias dainas, na, neišeina. Bet aš vis tiek esu patenkintas mūsų kūryba ir manau, kad Lietuvos atžvilgiu, tai skamba įdomiai ir savitai.

Ignas: Manau, kad, palyginus su gyvu atlikimu, mūsų įrašai skamba ganėtinai prastai. Ir čia reikia padirbėti labai, nes gyvai, aš manau, visai gerai ir tembriškai perteikiame emocijas. Įrašai neperteikia gylio, kurį mes turime gyvai, bet nesugebame jo įrašyti.

Gabija: O gyvai mes kažkaip visiškai skambame kitaip. Absoliučiai. Tai, kas yra energine prasme…

Marius: Na, sakau, čia per per skubėjimą. Būna, kad nežinai, kokia diena tau užeis groti su gitara. O kai groji žmonėms gyvai, nori nenori, viską atiduodi, ką turi. O studijoje tai nuo daug ko priklauso – net nuo oro, slėgio, ar grosis. Nuo savijautos, psichologinės būsenos.

Ignas: Bet čia ne tik sugrojimo dalykas. Čia yra ir kaip mes įrašinėjame. Čia labai daug faktorių, iš tikrųjų.

Marius: Kas dirba su mūsų įrašais, kaip apdirba garsą, kaip suvokia, kaip ką „iškelia“ – ar vokalą, ar muziką, ar būgnus. Daug labai kintamųjų įeina. Bet dabar mes jau turime savo garsistą, visur su juo važiuojame, ir labai pagerėjo garso kokybė koncertuose, nes garsistas grupėje yra kaip grupės narys, jis labai daug priduoda. Aš manau, kad į kitus įrašus irgi reikėtų mums pasiimti… (garsistą – aut. past.) 

Ar groti gyvai patinka labiau negu įrašinėti?

Gabija: Man taip, visiškai vienareikšmiškai.

Marius: Įrašinėti kaip darbas išeina.

Gabija: Na, daug užtrunka man asmeniškai. Tai užtrunka dėl to, kad stengiuosi atiduoti visą tą energiją ir balsą, tai negaliu rėkti visą valandą non stop neužkimusi. Tai tiesiog kainuoja.

Man tikrai patinka groti su visa ta energija koncerte labiau nei įrašinėti, nes žiūrovai labai daug priduoda. Irgi skirtingas dalykas – kur groji, kuriuose koncertuose, kurioje erdvėje groji, kokie žmonės ateina.

Tas pats teatruose būna, labai skirtingi žiūrovai. Būna blogų koncertų, būna žiauriai gerų. Kalbu apie emocinę būseną, nes įrašuose viską atliekame techniškai.

Marius: Kai įrašinėji, klausai to paties gabalo dvidešimt kartų ir įgroji, ir… Jei jis iki galo dar nesuskambėjęs, galvoji, koks turėtų būti. Ten pasaka be galo – kažkas kliūna, užsiklausai, nebesupranti, ar buvo gerai, ar geriau dabar. O kai gyvai groji, tai sugrojai ir viskas, praeitis. Sunku įrašinėti.

Dalyvavote Vokietijoje vykusiame „Herzberg Festival“. Ar yra koks festivalis užsienyje, kuriame norėtumėte pasirodyti? O gal yra šalių, kuriose norėtumėte surengti koncertą?

Ignas: Taip, beveik visos Europos šalys ir kalnai festivalių. Mes net kažkada išsirašėme, kuriuose norėtumėme groti, parašėme jiems laiškus. Labai norisi turuoti, neapsiriboti Lietuvoje. Ypač tekstus mes kuriame anglų kalba, tai reikėtų mažiau groti Lietuvoje, daugiau tarptautiškai ir išnaudoti tai. Tikrai yra daug festivalių, kur norėtumėme sudalyvauti. Aš labai norėčiau asmeniškai „Duna Jam“ festivalyje Sardinijoje, čia būtų geriausias dalykas ever.

Gabija: „Desertfest“ – labai fainas festivalis, stoner rokas. Nežinau, ar mes ten labai pritaptumėme, bet vis tiek.

Jūsų dainų tekstuose dažnai jaučiamos sunkesnės emocijos – pyktis, nusivylimas, depresija. Ar jums lengviau sunkias emocijas reikšti per kūrybą, ar gyvenime?

Ignas: Mes jas patiriame gyvenime ir reiškiame per muziką.

Gabija: Pačioje pradžioje, kai mes tiesiog susitikome ir pradėjome groti, buvo labai depresyvu. Paskui kažkaip išėjo į tą pyktį ir didelę ironiją. Aš esu bandžiusi kurti, pavyzdžiui, linksmus tekstus. Bet ten ironiška, vis tiek ironija dominuoja. Man atrodo, aš esu gyvenime tiesiog ironiškas žmogus. Reikšti savo emocijas gyvenime ir kitiems žmonėms nėra sudėtinga, bet man žymiai paprasčiau yra šnekėti per muziką, per tuos visus tekstus.

Esu rašiusi šešiolikos būdama labai prastas prozas, tragiškai blogas. Bet dabar nėra, kad patys nuostabiausi pasaulyje būtų, tiesiog tai yra kažkoks, man rodos, dienoraštis, kurį rašau, nebūtinai apie save. Kartais tai – įžvalgos apie kitus žmones. Tuo pačiu metu, kai dainuoju, daug persiduoda grupiokams – jie tą labai pajaučia ir susikuria atmosfera.

Marius: Bent man linksmos dainos atrodo tuščios, kažko trūksta. Muzika gali būti ne liūdna, bet kai labai linksma – kažko trūksta.

Ar jūsų dainų žodžiuose istorijos iš asmeninių patirčių ar aplinkos stebėjimo?

Marius: Iš asmeninių.

Gabija: Labai daug iš asmeninių. Aš iš pradžių rašiau tekstus apie save. Paskui buvau išsisėmusi labai stipriai. Tiesiog iš kažkokių perspektyvų kitų žmonių. Realiai, pagrindinis dalykas – tai, kas nutinka man gyvenime, kas, galbūt, nutinka daugeliui. Noriu apibendrinti, kad aš tai patyriau ir patiria tai kiti.

Turite dainą „Suoliukas“ lietuvių kalba. Ar galvojate kurti daugiau lietuviškai?

Gabija: Esu bandžiusi rašyti lietuvių kalba daug dainų. Man tiesiog labai nepatinka, kaip skamba bendrame kontekste. Daug gavau ir kritikos, kad nedainuoju lietuviškai būdama Lietuvoje su lietuvišku grupės pavadinimu.

Aš bandžiau tai daryti, bet man nepatinka, kaip aš dainuoju lietuviškai kartu su grupe.

Ignas: Aš manau, kad net nesvarbu, kokia kalba mes dainuotume. Pavyzdžiui, aš žodžių nelabai klausau ir man dainavimas yra kaip instrumentas, bet tekstus aš tik perskaitęs suprantu ir įsisavinu. Man niekada jokioje muzikoje nėra esmė tekstai, net nėra esmė žodžiai.

Gražu, kai perskaitai ir sužinai, bet man kažkaip muzika yra tembrai ir muzika.

Gabija: Tai va, čia mes skiriamės. Ignas labiau su tembrais dirbantis žmogus. Jis tik neseniai perskaitė mano tekstus, nes nelabai domisi tekstų rašymu. Man tai yra visai svarbu, tik man atrodo, kad truputėlį didesnis sunkumas rašyti tekstus kalba, kurią aš nuostabiai gerai suprantu, moku ir turiu neaprėpiamą žodyną.

Ir čia yra psichologinis dalykas, kad lietuviški tekstai, kuriuos aš kuriu, man bus nepakankamai geri. Labai paprastai aš galiu pasakyti tai, ką aš noriu pasakyti, angliškai. Man atrodo, kad kadangi turiu kažkokį kalbos bloką ten, man yra daugiau sunkumų, bet tada daugiau asociacijų gimsta. Nes dabar, kai bandau rašyti lietuviškus tekstus, tai man ten būna nesąmonė.

Jei kada nuspręstumėte savo stilių sujungti su kitu žanru, kokį žanrą pasirinktumėte ir kodėl? O gal turite grupę, su kuria norėtumėte sukurti bendrą kūrinį?

Marius: Klasiką. 

Gabija: Džiazą, jaučiu. Džiazroką norėčiau groti visai. Arba kokį afrikietišką stonerį, pavyzdžiui.

Marius: Aš su orkestru norėčiau, styginių orkestru. Mūsų gitaros, bosas, styginiai instrumentai.

Gabija: Šiaip su orkestru norėčiau irgi. Taip pat aš visai norėčiau su choru iš tikrųjų kažką padaryti, nes dabar klausausi labai daug choro, grigališkojo choralo – man tai nuostabu yra.

Ignas: O kaip mikrotoninė muzika? Iš tikrųjų, aš norėčiau išbandyti mikrotoninę muziką, kažką keisto, tokio šiek tiek gal rytietiško vibe'o, bet reikia tą padaryti. Dabar daugėja instrumentalistų ir muzikos, kuriamos su mikrotonika, ir visai cool. Mes irgi tą darome, nes daug pridedame visokių papildomų natų, ir tas duoda jausmą. Ir man atrodo, mes nesąmoningai prie to prieiname, bet aš norėčiau dar pabandyti sąmoningai prieiti, pasiimti tinkamus instrumentus ir…

Marius: Mikrotonika, poliritmika, įdomios signatūros tokios, ne tai, kad ten keturios ketvirtinės, bet ten gali būti įdomesni variantai visokie.

O gal turite grupę, su kuria norėtumėte sukurti bendrą kūrinį?

Ignas: Turime grupę, su kuria kursime, o su kuria norėtume sukurti… Gal čia konkretūs būtų asmenys, su kuriais būtų smagu kurti. Norėčiau su Mantu Varnu, su mūsų pirmuoju bosistu, kai buvo daug efektūros keistos. Ir būtų labai smagu, jeigu jis vėl pagrotų su efektūra, nes man labai patiko. Norėčiau daug keistų garsiukų mūsų muzikoje, ir nedaug žmonių yra, kurie tą moka padaryti.

Marius: Mes šiaip tokie uždari žmonės ganėtinai, tai nelabai kažkokių bendradarbiavimų ieškome, bet jie patys mus kažkaip atranda. Tai džiaugiamės, kad jie atranda mus.

Ar esate kritiški savo kūrybai?

Marius: Žiauriai.

Gabija: Mes esame žiauriai kritiški: atneša Marius kokį rifą – „popsas“. Na, gerai, tai kuriame kitą. 

Ignas: Bet mes turime dainų, pavyzdžiui, „Popso“ (dabartinis dainos pavadinimas „Alone“ – aut. past.), kurias išleidome, kurios „ant ribos“ buvo.

Na, gerai, bet… Gerai, aš nieko nebesakysiu (šypsosi).

Marius: Visi turime skirtingus skonius.

Gabija: Požiūrius, taip. Labai sunku susiderinti tiesiog.

Marius: Ir taip – esame kritiški, bet sugebame kooperuotis. 

O kaip sprendžiate, kada kūrinys yra išbaigtas?

Gabija: Niekada nėra išbaigtas. Absoliučiai. Viską keičiame, sutrumpiname. Mes įrašome kūrinį ir galime jį sutrumpinti po to, kai įrašėme.

Marius: Daug visokių variantų, daug efektūros, visokių galimybių. Nusiperki naują pedalą – pridedame bosų. Ir aš manau, kad visiems muzikantams tas yra: po kažkiek laiko jie savo muziką vėl kitaip girdi, vėl norėtų kažką pakeisti ir vėl viskas atrodo kitaip. Pavyzdžiui, kai mes grojame gyvai, tai kai kuriose vietose žinai maždaug, ką groti, bet nežinai kiekvienos minutės, kiekvieno laiko momento, kaip ten turi būti, ir gaunasi tokia improvizacija.

Ignas: Sutinku, man irgi muzika turi būti gyvas dalykas ir neturi būti rėmuose, ar kažkoks atkartojimas, ar kad įrašas yra tobuliausia versija, ir čia šitaip turėjo būti – ne, toli gražu. Kūrinys yra tik idėja, o visa kita yra, kaip tu perimi, koks jis tampa. Jis turi įvairiausių formų, gali būti akustinis, bet jis vis tiek bus tas pats kūrinys. Ir jis, kai skamba teisingai, skamba teisingai, ir nieko nereikia.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.