Toma Vidugirytė

Viltė Ambrazaitytė – muzikantė, natūraliai apjungianti folklorą, elektroniką ir šiuolaikinę alternatyviąją popmuziką. Ją puikiai žino „Žalvarinis“ grupės gerbėjai, nes turėtų atsiminti jos vokalą. Dabar ji daug keliauja ir koncertuoja su „Sutartronica“ projektu, bet vis dažniau kalba savu balsu – 2023 metais ji pristatė savo pirmąjį solo singlą, o 2025 metais išgirdome dar du.

Pakvietėme Viltę pasikalbėti apie jos kelią į muziką, įtakas ir solo kūrybos pradžią, taip pat pasikalbėjome ir apie kūrybinę erdvę „Garsų miškas“ ir tai, kodėl lietuviškumas šiandien tampa vis svarbesne Lietuvos scenos dalimi.

Norėjau pradėti nuo to, kaip tu pasukai muzikos keliu ir susidomėjai ja?

Viltė: Visai ilga ta kelionė, nes prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Visą laiką galvojau, kad muzika man bus tiesiog hobis. Labai ilgai pati tuo tikėjau ir stodama į Azijos studijas net nesvarsčiau rinktis su muzika susijusios specialybės, nors iš aplinkos paskatinimo buvo ir dažniausiai žmonėms buvo keista, kai pasakydavau, kad stoju ne į muziką. Jie galvodavo, kaip taip gali būti, bet, manau, dalykai, kurie yra iš tikrųjų tavo, vienaip ar kitaip vis tiek tave pasiekia ir galiausiai atsiduri ten, kur lemta būti. Taip ir buvo. Dirbau skirtingus darbus, bet vis sugrįždavau prie muzikos ir dabar ji užima beveik visą mano laiką.

O patraukė, turbūt, vienas esminis dalykas – jausmas. Kai būni muzikoje, supranti, kiek daug ten pilnatvės ir tiek daug visko randi, jog kiti dalykai tiesiog neprilygsta tam svoriui.

O kaip kelias pakrypo daugiau folkloro muzikos link? Juk bene visi tavo projektai yra su folkloro elementais.

Viltė: Mes su prodiuseriu ir būgnininku Adu Gecevičiumi, taip pat druskininkiečiu, daugiau nei prieš penkiolika metų Druskininkuose su grupe grojome simfoninį metalą. Dabar juokinga pagalvojus, bet tuo metu tai grupei gerai sekėsi – koncertavome Švedijoje, buvo ir susitikimas su Švedijos karališkąja šeima…

Tuo metu labai mėgau dainuoti lietuvių liaudies dainą „Saulelė raudona“, ir Adas pasiūlė ateiti į jo studiją ją įrašyti, nes turėjo minčių, kaip ji galėtų suskambėti. Taip mes su Adu ir pradėjome tas lietuvių liaudies dainas „knibinėti“. Aš esu tas žmogus, kuris knaisiojasi bibliotekose, senuose knygynuose ir ieško lietuvių liaudies dainų, kurios man pačiai labiausiai patinka. Tada nueinu pas Adą į studiją, įrašau, o jis apvelka tą dainą naujais rūbais.

Po truputį subrendo ir albumas, kurio iš pradžių net neplanavome, bet matėme, jog turime medžiagos ir būtų verta tai įprasminti išleidžiant elektroninės lietuvių liaudies muzikos albumą „Dėl žalio žolyno“. Paskui buvo ir grupė „Žalvarinis“. Su grupės įkūrėju Robertu Semeniuku turėjome gana ilgą partnerystę scenoje. Aš jau ilgai dainavau lietuvių liaudies dainas ir gal jis tiesiog pajautė, kad tuo metu man ten vieta. Buvo smagus laikas.

O dabar didelę laiko dalį užima ir projektas „Sutartronica“, kuris taip pat susijęs su mūsų folkloru – senosiomis sutartinėmis. Tai Viktoro Diawaros ir Lauritos Peleniūtės projektas, užgimęs per karantiną. Man labai patinka, kad Laurita stengiasi išlaikyti tikrąją sutartinę su trimis moteriškais balsais, o Viktoras turi visišką laisvę elektronikoje. Šiais metais mūsų senąsias sutartines pristatėme tarptautinėse pasaulio muzikos mugėse ir festivaliuose ne tik Europoje, bet ir Kanadoje. Be galo džiugu, kad tai, ką turime vieninteliai, taip įdomu pasauliui.

Pastaruoju metu vis daugiau atlikėjų kuria lietuvių kalba, o karantino metu ir pati auditorija labiau atsisuko į savo kūrėjus. Lietuvos scenoje dabar daug lietuvių kalbos, netrūksta folkloro elementų. Kaip manai, kas lemia, kad vis daugiau to įtraukiame ir nebesibaiminame lietuviškumo?

Viltė: Aš labai džiaugiuosi šiuo vyksmu. Man tai vienas gražiausių dalykų, galėjusių nutikti Lietuvos scenoje. Manau, kad jaunam žmogui, jaunam kūrėjui labai svarbios mūsų šaknys ir pradas. Jeigu norime įtraukti daugiau lietuvių liaudies elementų, tai aš už tai, kad tik kuo daugiau. Taip  padėsime mūsų istoriją perduoti kitoms kartoms.

Norisi skatinti jauną kūrėją, kad jis leistų sau tai daryti. Taisyklių čia nėra – kaip ir bet kuriame mene, niekas negali pasakyti, kaip turi būti. Reikia leisti sau eksperimentuoti, kurti ir stengtis, kad tos lietuvybės būtų kuo daugiau.

Manai, tai labiau trumpalaikė mada ar visgi ilgalaikis reiškinys, galintis tapti mūsų kūrėjų išskirtinumu?

Viltė: Sunku prognozuoti. Matosi, kad iš dalies tai ir mados dalykas, bet tai – gera mada. Dėl manęs ji galėtų trukti kuo ilgiau. Kai kuriems atlikėjams tai tiesiog yra jų esmė – jų identiteto dalis, per kurią jie neša tam tikrą žinutę. Tačiau bet kuriuo atveju, šie kūriniai yra klausomi ir jie jau lieka istorijoje. Net jei kažkas ir keisis, mes turėsime labai gražią jos dalį su visais šiais elementais.

Kokius dar žanrus išbandei ir kokius kitus, mažiau matomus projektus turėjai?

Viltė: Grupių buvo nemažai, bet gal smagiausia prisiminti laiką su projektu „Pilnatys“, kuriame skambėjo lengvas, psichodelinis rokas. Tai buvo maždaug 2014–2016, gal net 2017 metai – labai geras ir intensyvus laikotarpis. Taip pat teko prisidėti ir prie Eglės Ancevičiūtės kūrybinio projekto. Buvo labai įdomu, nes ji mane pakvietė groti klavišiniais. Tiesą sakant, visos mano dainos, kurias rašau, prasideda nuo klavišinių. Man šį instrumentą lengviausia valdyti, nors kažkada seniai baigiau smuiko specialybę. 

Kaip minėjai, mokeisi groti ir net baigei smuiko specialybę. Ar su smuiku dar teko pagroti, ar po mokslų jį padėjai į lentyną?

Viltė: Groti pradėjau labai maža – gal trejų metų, ir smuiku grojau apie vienuolika metų. Visgi kažkaip susiklostė, kad pabaigus muzikos mokyklą nuėjau kitais muzikiniais keliais.

Ar galvoji kada įtraukti smuiką į savo kūrybą ar net vėl paimti jį į rankas?

Viltė: Manau, kad įtrauksiu, bet aš tikrai nebūsiu ta, kuri groja. Turiu keletą dainų, „gulinčių stalčiuje“, dar nepabaigtų, ir aiškiai girdžiu, kad styginių reikės, bet juokiuosi, kad ten tikrai grosiu ne aš.

„Žalvarinis“ – labiau rokas, projektas su Adu Gecevičiumi – tarsi elektronika, taip pat su folkloriniais elementais. Visi tavo projektai gana netradiciniai, eksperimentiniai, net sakyčiau – atnešę kažką naujo į Lietuvos sceną. Kaip suprantu, eksperimentų nebijai? (Šypsosi)

Viltė: Ne. (Šypsosi.) Man didžiausias, turbūt, eksperimentas – darbas su Adu. Labai smagu, kad mūsų projektas toliau vystosi. Praėjo trylika metų nuo pirmos mūsų išleistos dainos, bet jos vis dar aktualios, o gal net dar aktualesnės nei tada.

Nors tuo metu aplink jau buvo elektronikos ir folkloro jungimo užuomazgų, pamenu, žmonės į mus žiūrėdavo ir, atrodo, galvodavo: „Na, jie čia kažką labai keisto daro.“ Be to, pats Adas yra unikalus kūrėjas. Tai, kad jis ir būgnininkas, priverčia ir mane nardyti jo muzikiniame ir ritminiame pasaulyje.

Tikrai būdavo, jog ateinu su labai paprasta, primityvia lietuvių liaudies daina, o jis pritaiko tokią ritmiką ir visiškai kitokį skambesį, kurių net negalėjai tikėtis ir kurie galvoje net neegzistavo. Tada man tenka iš naujo mokytis ją dainuoti – gerai atsiskaičiuoti, įsiklausyti, pagauti daugybę niuansų. Bet man tai labai patinka, nes tokiu būdu augi.

Tavo pagrindinis instrumentas yra vokalas. Ar buvo kokia nors vokalistė, kuri tau patiko ir kurią laikai pavyzdžiu?

Viltė: Esu užaugusi su klasikiniu roku, ir visą laiką tokios grupės kaip „Pink Floyd“ ar „The Doors“ buvo labai aukštai mano grojaraščiuose. Vyriškas vokalas mane visada labiau domino.

Aišku, buvo ir taip, kad mažos dainuodavome Britney (Spears – red. past.) dainas su pusseserėmis, pasiėmusios buteliukus į rankas ir panašiai. Juk taip užaugome… (Juokiasi)

Tikrai taip. Mūsų laikų dievaitės buvo ir Britney, ir Christina (Aguilera – red. past.), ir kitos… Dar net iškarpas albumuose rinkdavome apie savo mėgstamiausias... (Juokiasi)

Viltė: Taip, ir aš pradinėse klasėse rinkdavau albumus. Atsimenu, kaip rinkau „Skamp“ nuotraukas, dar vaikas būdama. Geras, reikės šitą Viktorui papasakoti, gal dar surasiu kur seną albumą. Kažkaip buvau visai pamiršusi. (Šypsosi.)

Sakai, jog klauseisi daugiau vyriškų vokalų. Galbūt kas nors iš jų buvo tau pavyzdys ar autoritetas?

Viltė: Ilgą laiką neturėjau vieno konkretaus mėgstamiausio atlikėjo ir niekada nebuvau vienos grupės klausytoja ar fanė. Mane labai žavi pačios dainos koncepcija, harmonija. Man visada labai svarbus melodinis naratyvas. Būna, kad gali vieną kūrinį klausyti iki nukritimo, bet supranti, jog tame albume daugiau niekas ir „nebeveža“. Kartais atrodo, jog mažiausios smulkmenos yra genialios ir būtent tai įtraukia.

Visgi vienas atlikėjas, kuriuo labai žaviuosi – „Madrugados“ vokalistas Sivert Høyem. Jo balso tembras ir apskritai grupės kūrinių skambesys man labai patinka.

Grįžkime prie tavo kūrybos – pristatei savo pirmuosius singlus kaip solo atlikėja. Pirmasis pasirodė 2023 m., vėliau sulaukėme ir daugiau. Pristatyti solo kūrybą – didelis žingsnis, turbūt reikėjo daug drąsos. Kaip kaupeisi ir ar labai baisu buvo?

Viltė: Taip, tai – ilgas procesas. Dažnai jis toks ilgas, kad net nesupranti, kada tą rezultatą išgirsi, pamatysi, išvysi ar pajausi. Visgi čia esminis dalykas yra susitarimas su savimi. Jeigu prieini tą susitarimą ir atvira širdimi sau pasakai: „taip, aš tai padarysiu, arba – ne, aš to nedarysiu ir to nebenoriu“, tada ir vyksta atitinkami procesai.

Tikiu, kad jei darai iš širdies, net aplinkiniai veiksniai vienaip ar kitaip padeda tam įvykti. Bet tas vidinis pasiryžimas ir susitarimas yra svarbiausia.

Baisu buvo labai, bet turėjau beprotiškai gerą palaikymą. Už tai labiausiai esu dėkinga labai geram draugui – grupės „Pilnatys“ įkūrėjui, vokalistui, gitaristui ir prodiuseriui Mariui Meilūnui. Jis buvo tas žmogus, kuris vis klausdavo, kada leisiu savo muziką. Juokaudavome, kad jis – švedų prodiuseris, o aš jam sakydavau: kai švedų prodiuseriai su manimi pradės dirbti, tada ir leisiu. Marius prieš kiek daugiau nei porą metų per mano gimtadienį palinkėjo, kad išleisčiau pirmą savo singlą. Taip ir įvyko.

Mes su Mariumi dirbome kartu – jis dalijosi savo patirtimi ir metodais. Ne viskas man tinka, nes kiekvienas kūrėjas yra skirtingas, bet jeigu ne Marius, turbūt tai nebūtų įvykę. Ar bent jau būtų tekę ilgiau palaukti. Jis buvo mano palaikymas ir rankos, kurios padėjo tam, kas buvo mano galvoje, tapti pilnai paruoštu, suaranžuotu įrašu. Jis prodiuzavo mano kūrinius – tiek „Ateisiu“, tiek „Pėdos nedings“, tiek kūrinyje „Mėlis“ skamba daug Mariaus muzikinių idėjų.

O kaip apibūdintum savo kūrinių stilių? Alt-pop?

Viltė: Taip, manau, kad tiksliausia tai būtų apibūdinti kaip „alternative pop“. Apie tai daug galvojau. Kai reikėjo registruoti pirmą kūrinį, galvojau: „Tai ką aš čia kuriu?“ Visada maniau, kad jei kursiu, tai kursiu kur kas sunkiau, lėčiau, gal net tamsiau, bet išėjo visai kitaip.

Kaip mano gera draugė ir kolegė Eglė Ancevičiūtė kažkada pasakė: „Dainų rašymas – tai ne pageidavimų koncertas“. Aš jai visiškai pritariu. Daina pati pasirenka, kokia ji turi būti.

Papasakok truputį apie dainas – kaip jos gimė ir kaip joms dabar sekasi?

Viltė: Su Mariumi pasidarėme kūrybines stovyklas mano labai mylimoje Dzūkijoje, kur turiu kūrybinių stovyklų erdvę „Garsų miškas“. Ten grupės ir atlikėjai atvyksta kurti, įrašinėti ir tiesiog leisti laiką. Prisimenu, su pirma grupe svajodavome, kaip būtų faina, jei galėtume su visa grupe išvažiuoti kažkur savaitei, užsidaryti ir ten kurti savo muziką. Taip gimė ši idėja ir man pavyko ją įgyvendinti.

Smagu, kad kolektyvams ši erdvė taip pat patinka – jie grįžta, kai kurie net kasmet ir ne po vieną kartą. Man pačiai savo erdvėje yra labai sunku atsipalaiduoti, nes matau daug kasdienės rutinos. Atvyksta žmonės, džiaugiasi, kiek čia turiu vietos kūrybai, o aš atsakau, kad man tai beveik neįmanoma – matau, jog daržas nenuravėtas, reikia žolę pjauti, šiltnamį tvarkyti… Darbų ten visada daug. Viename kampe pabaigi, žiūrėk – jau kitas prašosi tavo laiko.

Visgi su Mariumi kažkaip susitarėme ir viską aplink susidėliojau taip, kad galėčiau atsiriboti nuo rutinos ir įeiti į kūrybinę būseną. Man tai pavyko. Pradžioje buvo tikrai sunku – tarsi atrakini kažkokias labai gilias duris, kurių dažnai nesinori judinti, o ir nežinai, ką ten rasi. Tad pradžia buvo intensyvi ir varginanti, bet vėliau viskas tapo paprasčiau, nes atrandi įrankius, su kuriais gali dirbti.

Toks buvo tas gimimas. Dabar man labai gera žinoti, kad visos trys dainos užgimė „Garsų miške“, kur labai daug gamtos, miško, žalumos, vandens. Manau, tai atsispindėjo ir tekstuose, gal net šiek tiek ir muzikoje.

Dabar man nebereikia išvykti į kūrybinę stovyklą, kad galėčiau kurti. Kartais tiesiog einu gatve ir jau girdžiu ar sugalvoju idėją, arba perskaitau kelių žodžių frazę, kuri kažkaip įkvepia. Visgi esu gana lėta kūrėja. Muziką, vokalo linijas, melodijas galiu susidėti labai greitai, bet tekstas yra tai, apie ką turiu labai daug galvoti. Kartais ilgai ieškau vieno žodžio ar eilutės ir tada procesas užtrunka.

Pasirodžius kūriniams turbūt sulaukei ir atgalinio ryšio apie solo kūrybą. Koks jis buvo? Ar toks, kokio tikėjaisi?

Viltė: Tiesą sakant, nieko nesitikėjau. Supranti, kad tai darai pirmiausia dėl savęs – dėl vidinio išpildymo, dėl to, kad paleistum tai, ką ilgą laiką nešiojaisi savyje, bet kas dar nebuvo įgavę kūno. Pamenu, kad leidžiant pirmąjį kūrinį „Ateisiu“ buvo labai daug jaudulio. Tada galvojau: „O, dievai, dabar tai gali išgirsti visas pasaulis. Kas dabar bus?“ Ir tai jau nebebuvo tik mano ir Mariaus, kuris kartu jaudinosi ir stipriai prisidėjo prie dainos gimimo proceso.

Tiesą sakant, iki to momento net nesusimąsčiau, kad tai gali būti kažkam labai artima. O atgalinis ryšys, kurio sulaukiau, buvo neįtikėtinai šiltas. Niekada taip aiškiai nesupratau, kiek daug gali duoti kitam žmogui kurdamas. Tai supranti tik tada, kai tau tai pasako arba kai pamatai, kad koncerte tos akys, kurios į tave žiūri, tave visiškai supranta, ir, matyt, jų viduje vyksta panašūs procesai.

Daug atgalinio ryšio gavau su kiekvienu išleistu kūriniu, ir labai gera žinoti, kad kažkam patiko, kad negali sustoti klausytis, kad kažkas kitas šioje muzikoje randa tai, kas atliepia jo jausmus.

Norėčiau dar pakalbėti apie „Garsų mišką“ – atskirą tavo veiklą, kūrybinę erdvę kitiems. Kaip ji atsirado ir kaip ją vystai, kai tai taip pat reikalauja daug dėmesio ir laiko?

Viltė: Kaip jau užsiminiau, kažkur giliai visada glūdėjo mintis, kad būtų puiku turėti vietą, kur grupės galėtų pabėgti nuo rutinos ir tiesiog būti. Man atrodo, tai labai svarbi muzikinio proceso dalis. Vien tam, kad pailsėtum, reikia pakeisti aplinką.

Galimybė išvykti ir užsidaryti visai šalia miško, Dzūkijos nacionaliniame parke, man atrodo, ideali. Tu pabėgi iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar bet kurio kito didmiesčio, palieki kasdienes problemas, darbus, net internetą, ir gali šimtu procentų susikoncentruoti į kitus dalykus.

Ten atsiranda erdvės ir geriau pažinti vienas kitą, ir tiesiog pabūti su savimi, su kitu ar su muzika. Gamta turi labai daug magijos ir galios – atsiveria visai kiti kūrybiniai plotai. Tai ir atsitraukimas, ir erdvė savo mintims.

Kalbant apie darbus su erdve, stengiuosi nepersiplėšti ir nesiversti per galvą. Matau, kada galiu tam skirti daugiau laiko, kada mažiau. Labai džiugu, kad yra draugų, muzikantų, kurie sugrįžta kasmet ir nori ten būti.

Matau, kaip juos ta aplinka veikia – beveik stebuklingai. Manęs ji taip neveikia, nes man tai vis tiek yra ir buities, ir rutinos vieta. Jei norėčiau tokio greito poveikio, turbūt reikėtų išvažiuoti visai kitur. Visgi vien tai, kad ši erdvė padeda kitiems kūrėjams, įprasmina mano idėjas. Vėliau klausaisi ten įrašyto albumo ir girdi, kiek tos erdvės tame skambesyje yra. Labai džiaugiuosi, kad „Garsų miškas“ pasitarnauja kitiems.

O kokie planai erdvei ir tavo solo kūrybai? Naujas dainas? Galbūt koncertus, EP ar net visą albumą?

Viltė: Labiausiai norėčiau toliau vystyti savo kūrybą. Pradžioje svarsčiau apie EP, bet turiu nemažai dainų, kurios laukia apdirbimo, įrašų ir tolesnio kūrybinio proceso. Dalis jų jau atrodo beveik pabaigtos – turi tekstus, muziką, viską, tiesiog reikia prisėsti ir padaryti. Tad jau galvoju ir apie visą albumą. Deja, kol kas negaliu pasakyti, kada jis galėtų pasirodyti, bet gal 2026-aisias nustebinsiu pati save.

Apie savo solinį koncertą taip pat galvoju, bet viskas priklausys nuo to, kaip seksis suderinti visus kitus darbus, nes ne tik muzika yra mano gyvenime.

O „Garsų mišką“ norėčiau palikti tokį, koks jis yra – nedidelį, kažkur Dzūkijos nacionalinio parko vidury. Būtent tuo jis ir spinduliuoja – jaukumu, intymumu, tuo, kad nėra „nuvaikščiotas“. Norėčiau, kad taip ir liktų. Šiltuoju metų sezonu „Garsų miškas“ veikia, o žiemą ilsisi. Tuo metu daugiau dėmesio skiriu kitiems dalykams – nemaža mano gyvenimo dalis susijusi su pilietiškumu ir jo ugdymu. Jau ilgą laiką esu šaulė, tad ir ten veiklų netrūksta.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.