Rūta Giniūnaitė

Neseniai Lietuvos muzikos informacijos centras pristatė vienuolikos dainų ir natų rinkinį vaikams „Proza pagal Rozą“, parašytą lietuvių poetų tekstais ir papildytą garso įrašais. Šiame leidinyje gerai mažiesiems pažįstami eilėraščių veikėjai virsta muzikiniais personažais, o klausymasis tampa žaidimu ir kokybišku bendru laiku vaikams ir suaugusiems. 

Projektą sukūrė džiazo atlikėjai, kompozitoriai ir pedagogai Andrej Polevikov ir Laura Budreckytė, kurie tiki, kad vaikams skirtas repertuaras gali būti ne tik linksmas ir primityvus, bet ir jautrus, muzikalus, supažindinantis su žanrų ir nuotaikų įvairove.

„Proza pagal Rozą“ kviečia į netikėtai spalvingą muzikinę kelionę, kurioje susitinka lietuvių poetų žodis, improvizacija ir gyvas atlikimas. Apie šio rinkinio gimimą ir kūrybos procesą pasakoja patys autoriai.

Kaip susipažinote ir nusprendėte kurti dainas mažiesiems klausytojams?

Andrej: Lietuva tokia maža, kad beveik visi muzikantai vieni kitus pažįsta. Jei esi ryškus, jaunas ir perspektyvus, tikrai būsi pastebėtas savo bendraminčių ir vyresnių muzikantų. Aš jau buvau baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o Laura dar studijavo. 

Pamažu pradėjome kartu groti džiazo koncertuose, tapome draugais ir atlikome daug skirtingų muzikinių programų. Laura dalyvavo ir mano pirmojo albumo „Ethnic Mood“ įrašuose, kuriuose nuskambėjo jos vokalas. 

Idėja kurti vaikams gimė pakankamai seniai, pirmuosius bandymus su Laura įrašėme gal dar 2016 metais – perdainavome Eltono Johno dainas iš animacinio filmo „Liūtas karalius“. Tada pats turėjau du mažus vaikus, todėl toks repertuaras buvo itin aktualus. 

Vėliau Laura irgi tapo mama ir vaikiškų dainelių aplink mus tik daugėjo, plėtėsi ir mūsų repertuaras. Patys buvome jauni tėvai ir savo muzikantų draugų rate atlikdavome vaikiškas daineles (juokiasi). Dar vienas postūmis buvo tada, kai Laura pradėjo dirbti vienoje mokykloje ir sulaukė prašymo sukurti kūrinius, skirtus vaikams, ir tuo pačiu parengti specialią muzikos programą. 

Kadangi patys esame muzikantai, norėjome, kad dainos skambėtų kokybiškai, vyrautų įdomi vokalinė linija. Nors vaikams dažnai norisi paprastų, nesudėtingų dainelių, mūsų muzikinė patirtis įnešė savotiškos spalvos ir profesionalumo.

Kaip pasirinkote tokį įdomų natų rinkinio pavadinimą?

Laura: man norėjosi pasakos ir kiek stebuklingos pagrindinės veikėjos, kuri galėtų apjungti skirtingus istorijų herojus. „Proza pagal Rozą“ žodžių dėlionė gimė Vilniaus senamiestyje, Teatro gatvėje, nuo kalno žvelgiant į rudenėjantį ir poetišką Vilnių.

Andrej: jį įkvėpė mūsų kartu su Laura parengta koncertinė muzikinė programa, kurioje pasakojama apie seną, jau uždarytą teatrą. Jame nebeaidi muzika, tačiau į jį vis dar ateina panelė Rozalija ir buvusių spektaklių personažai, dalindamiesi savo istorijomis. Todėl melodijose susipina nuotykiai, šlovės akimirkos ir netikėti gyvenimo iššūkiai.

Dainose – Violetos Palčinskaitės, Pauliaus Širvio, Ramutės Skučaitės, Juozo Erlicko ir Mariaus Marcinkevičiaus personažai – bulvė ir burokas, nykštukas, voveriukai, drakonas, musė, čiaudulys ir kiti nuotaikingi veikėjai. Kaip atsirinkote, kurie personažai atsidurs dainose?

Laura: lietuvių poetų lyrika man visada buvo svarbi, užaugau su kai kuriais iš šių eilėraščių, dabar su jais auga mano vaikai. Įdomu surasti tinkančias muzikines formas šmaikščiai sudėliotam lietuviškam žodžiui. Personažai atėjo palaipsniui, dalis įkvėpti bendro projekto su vieno darželio komanda, kitus išjautėme su Andrej. Taip pat klausėme draugų, kas juos ir jų vaikus kviečia šypsotis, žaisti, nurimti.

Ar pirmiausia girdėjote melodijas ir tada ieškojote tekstų, ar tekstas padiktavo muziką? 

Andrej: su Laura esame „kaimynai“ Lukiškių kalėjime 2.0 – mūsų studijos visai šalia. Ji ieškodavo tekstų lietuviškoje poezijoje ir kai juos atrinkdavo, pakviesdavo mane į studiją. Aš grodavau ir sakydavau Laurai: „Dainuok, ką ir kaip nori!“ ir ji per akimirką suprasdavo mano harmonines sekas ir stilistinius niuansus, ekspromtu kurdavo melodijas ir ritmą. 

Taip pradėjome intensyviai kurti – mus pagavo tikras azartas. Trumpai tariant, „Proza pagal Rozą“ kūrybos procesas buvo tikrai lengvas, greitas, be kančių ir be papildomų paieškų (juokiasi). Vis dėlto, paskutinių kelių dainų reikėjo rimtai paieškoti, aš ir pats prisėdau prie tekstų, vaikiškų rinkinių. Vartėme įvairias knygutes, ieškojome įdomesnių personažų – taip atsirado „Gyvatė“, „Cirkas, „Nykštukas“ ir „Musė“.

Kiekviena daina turi savo unikalią stilistiką – skamba regis, bliuzas, kantri, rokenrolas, kiti muzikiniai žanrai. Ar tokia žanrų įvairovė gimė natūraliai? 

Andrej: kurdami per daug apie tai negalvojome – regio, kantri ir kiti stiliai atsirado natūraliai. Palaipsniui pamatėme, kad iš tiesų keliaujame per įvairias muzikines kryptis ir taip supažindiname mažąjį klausytoją su garsų įvairove. Norėjome, kad skambėtų ne tik mūsų duetas su Laura, bet kad kūriniai atsiskleistų ir per gausesnį gyvų instrumentų skambesį. Esu labai dėkingas savo draugams muzikantams – Denis Murašov ir Augustui Baronui, kurie prisidėjo prie šio rinkinio įrašymo.

Ar įprastai vaikų girdimos primityvios, linksmos dainelės, kuriose forma dažnai svarbesnė už turinį, irgi gali būti naudingos? Kuo „Proza pagal Rozą“ dainos skiriasi nuo labiau komercinių projektų, kaip „Kakė Makė“ ir kitų?

Laura: „Proza pagal Rozą“ yra nišinis, mūsų su Andrej sukurtas autorinis darbas, kurį pristatome savo koncertuose, viską atlikdami gyvai ir pasitelkdami džiazo muzikinę kalbą.

Andrej: mano tėvystės ir edukacinė patirtis rodo, kad vaikai, ypač ankstyvame amžiuje, lengvai priima viską, net ir sudėtingą kūrybą. Viskas priklauso nuo to, kaip medžiaga pateikiama. Suteikti vaikui kokybišką ir įdomų turinį nėra paprasta: neužtenka jį tiesiog pasiūlyti, labai svarbu, kad vaikas būtų įtrauktas į prasmingą, lavinančią ir smagią veiklą kartu su tėvais. Jei pasodinsime vaiką vieną ir liepsime klausytis dainelių – jam bus neįdomu. 

Mes, tėvai, esame atsakingi už kokybiškai praleistą laiką kartu su savo mažaisiais. Kartais mes persistengiame galvodami, kad vaikams reikalingas tik lengvas ir paprastas turinys. Neretai dėl didelio užimtumo leidžiame vaikams vartoti tai, kas lengviausiai pasiekiama – „YouTube“ vaizdo įrašus, banalias daineles su spalvotais, bet primityviais vizualais. Vaikams patinka, nes vaizdai greitai keičiasi, o tėvai tuo metu gali ramiai dirbti. Tačiau norint sudominti menu, didžiausią darbą turi padaryti suaugusieji – atrinkti tai, kas vertinga, paaiškinti, būti šalia. 

„Proza pagal Rozą“ yra dainos ir vaikams, ir tėvams. Suaugusieji, klausydamiesi mūsų parašytų kūrinių, savo pavyzdžiu užkrės ir vaikus ir kartu smagiai bei prasmingai praleis laiką.

Kaip tokie dainų rinkiniai prisideda prie vaiko kūrybiškumo ir raidos?

Andrej: visos meninės patirtys, išgirstos melodijos ir žodžiai pasilieka vaiko smegenyse – jie juk viską sugeria į save! Supažindinkite vaikus su kokybišku menu ir pamatysite – ateis laikas, kai jie patys išsirinks knygas, filmus, muziką, nes jūs būsite padarę didelį darbą ir parodę skirtingą garsų ir vaizdų pasaulį.

Dažnai vaikiškose dainose – tik linksmas tonas, žaidimas. Ar šio rinkinio tekstuose ar melodijose rasime liūdesio, ilgesio, kitų, visiems mums natūralių emocijų? 

Laura: pasaulis yra įvairus, o žmogus yra visapusiškas. Dainos, atspindinčios šį žinojimą, varijuoja nuo ramios „Nykštuko“ lopšinės iki padūkusių „Voveriukų“. Kviečiame vaikus bei suaugusius pajausti jausmų įvairovę ir atkreipti dėmesį į tai, kurį kūrinį ir emocinį toną vienu ar kitu dienos metu, ar gyvenimo etapu mieliau pasirenkame.

Andrej: mūsų įrašai kviečia žaisti, pasitelkti vaizduotę, jausti visas emocijas. Beje, manau, kad „Proza pagal Rozą“ ypač naudingas muzikos mokytojams, kuriems nusibodo įprastos melodijos ir jie ieško naujų muzikos faktūrų, stilistikų ar akompanimento. 

Ar turite taisyklę, ko kurdami vaikiškas dainas niekada nedarytumėte, pavyzdžiui, dirbtinių mielų intonacijų?

Laura: man svarbu muziką rašyti taip, kad kūrinys turėtų poveikį, būtų artimas, kviestų kurti ryšį ir jausti. Jei to nėra, nėra ir chemijos tarp muzikos ir jos klausytojo, o visa kita – tik detalės.

Andrej: gal šabloniškai nuskambėsiu, bet viskas gimė iš meilės, natūraliai. Orientavomės į gerą groovą, kad muzika ir tekstai užkabintų tiek suaugusį, tiek vaiką, o Lauros dainų atlikimas skirtingomis intonacijomis ir nuotaikomis puikiai perteikė visus personažus ir jų vidinius pasaulius.

„Prozą pagal Rozą“ jau anksčiau atlikote gyvai. Kaip atrodo jūsų pasirodymai?

Laura: gana dinamiški, nes juos kuriame atsižvelgdami į savo auditoriją, konkretų momentą. Atlikdami džiazo muziką esame įgudę laviruoti niuansuose. Savo koncertuose naudojame mano sesės Indrės Budreckytės kurtas lėles, personažus, kurie atgyja suskambus fortepijonui.

Andrej: vadinčiau mūsų pasirodymus mini spektakliais; vaikai ir tėvai po jų išeina labai laimingi. Gal dar ne miuziklas, bet ateityje – kodėl gi ne? Tenka ir man aplink žmones su juokingais kostiumais ir kaukėmis palakstyti... Beje, manau, kad kitą rudenį su programa „Proza pagal Rozą“ vėl sugrįšime į sceną.

Andrej, pats esate ir pedagogas, o „Proza pagal Rozą“ – jau trečias jūsų rinkinys vaikams. Ko mokotės iš vaikų?

Andrej: pastaruoju metu tik iš jų ir mokausi, ypač iš savų. Jie ugdo mano kantrybę, kurios šiandien turiu jau gerokai daugiau. Džiaugiuosi, kad mokausi įsiklausyti, stengiuosi užduoti taiklius klausimus ir tinkamai į juos reaguoti. Vaikų auginimas ir ugdymas reikalauja ypatingo atidumo, nes jų nuoširdūs ir netikėti klausimai nusipelno apgalvotų bei atsakingų atsakymų.

---

Muzikos albumo galite klausytis Spotify, YouTube ir kitose platformose.
Natas fiziniu arba skaitmeniniu formatu bei atskirai pateikiamą instrumentinę fonogramą galima įsigyti musiclithuania.com parduotuvėje.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.