Airidas Labinas

Besniegė žiema. Ėjau Naugarduko ir Švitrigailos gatvių sankryža, žvelgdamas kaip korporacijų šviesos šoko ant šlapio asfalto ir užgožė nuobodylas žvaigždes danguje. Slinkau, maža ir tamsi figūra, pagal hiperkapitalizmo megastruktūras, kai staiga ausinėse užpjovė sintezatorius ir persmelkė iki pat sielos gelmių. Pasižiūrėjau, kas groja. Pijus Džiugas Meižis. Kūrinys „HAE“. Pagalvojau, ir ką – ne kiberpankinė distopija?

Pijus Džiugas Meižis – gerai žinomas vardas Lietuvos elektroninės muzikos scenoje ir menininkų bendruomenėje, tačiau pats kaip asmenybė yra šiek tiek nesugaunamas. Ne vien dėl to, jog iki šiol vengdavo duoti interviu, bet ir todėl, jog jo projektai yra išsikeroję per daug skirtingų bendrakūrėjų, žanrų ir muzikinių tapatybių. 

Po savo vardu jis išleido albumą „Geografinės būsenos“ (2020), EP „gegužės gūsiai“ (2021) ir „delsa“ (2021), kurie bus pažįstami atmosferinės elektronikos entuziastams. Žymiausi Pijaus projektai yra po Münpauzn slapyvardžiu, su poetu ir reperiu Žygimantu Kudirka-Mesijumi išleistas bendras singlas „Piurė Futurė“ (2014), albumai „#uzgrotu“ (2015) ir „Pomirtinis“ (2016). Šiemet Münpauzn išleido albumą „PUER Simpler“ (2025). O praeitais metais Pijus su smuikininke Rakele Chijenaite suformavo duetą IXOJI ir išleido albumą „Traxedia“ (2024). 

Pijų aplankiau jo vienuolio celę primenančioje studijoje, gan neseniai įsikūrusios kultūrinės erdvės „Retrito Smarsas“ patalpose. Neatsitiktinai sakau „vienuolio celę“ – Pijus atskleidė, jog pastate seniau buvo vienuolynas, tuberkuliozės ligoninė ir antikvariatas. Koridoriuose gali užuosti istorijos dūlėsį, bet Pijaus studija jauki ir šilta. Jis pakūrė pečių ir pradėjome pokalbį nuo muzikinių ištakų.

Paauglystėje Pijui brolis iš JAV veždavo įvairias elektronikos kasetes ir vesdavosi jį į dabar jau neegzistuojantį undergroundo klubą „Vault“, Subačiaus gatvėje. Ten, Pijaus teigimu, „grojo daug reivo, drum‘n‘bass‘o, breakcore‘o, techno, power electronics muzikos. Nepradėjau iškart po to kurti, tiesiog sugėriau tą kultūrą, žavėjausi reivų atmosfera, kuri net stipriau paveikdavo negu pati muzika. Šešiolikos bandžiau kurti pirmuosius breakcore‘o gabalus, bet greitai numesdavau. Breakcore‘o žanras man artimas dėl savo intensyvaus garsų laužymo ir ardymo, turi kažkokią pankišką ir maištingą, I don‘t give a f*** nuotaiką. Net jei ir dabar nekuriu klasikinio breakcore‘o, man įdiegė kaip vertybę nuolat plėsti ir laužyti ribas, ieškoti negirdėtų dalykų“.

Paklausiau, ar kūrėjas privalo tikėti, kad naujumas apskritai įmanomas, kai vis sklando kartėlio kupini balsai, kad kultūra mirusi, naujos raiškos formos neįmanomos, o jų siekiantys – naivūs?

„Neabejotinai yra naivumo, bet ir pats naujumas tėra tik vienas aspektas. Nebūtina vis išradinėti viską iš naujo – tai irgi greitai nublėsta. Svarbiau negu naujumas yra smalsumas ieškant kūryboje vietos, kur pasijaustum neužtikrintas, tačiau atviras prieš save patį. Tik taip atsiranda neįprasčiausios ir įdomiausios kūrinių struktūros ir skambesiai.“

Kiekvienas muzikinis Pijaus projektas ryškiai skiriasi skambesiu ir idėjomis. Bent iki šiol buvo galima gan aiškiai apčiuopti žanrus ir įtakas figūruojančias kiekviename projekte. Po soliniu vardu randame daugiausia atmosferinės elektronikos, kuriamos sintezatoriais, iš trapių garsų ir kilpavimo (angl. looping). 

Dueto IXOJI kūriniai – kinematografiška elektronikos ir smuiko dinamika. Münpauzn albumai su Mesijumi buvo akivaizdžiai tamsesnių beat‘ų įkvėpti ir, Pijaus teigimu, naudojant hiphopo „aukso amžiaus“ semplus. 

Tik dabar Münpauzn albume „PUER Simpler“ aptinkame poslinkį. Viena vertus, Pijaus solinės muzikos dramatiškumas įsilieja į energingą breakbeat‘ą kūrinyje labai tinkamai pavadintą Unpauzen. Pauzės nutraukimas – atrodo, kad Pijus būtent nebelaiko atskyręs savo muzikinių tėkmių ir leidžia joms susibėgti į vieną deltą. Kita vertus, šalia rimtumo naujame albume vis drąsiau skleidžiasi ir Pijaus humoras. Pavyzdžiui, kūrinyje „Telephonu“ kartojama frazė „paskambink man“ ištęsiama ir transformuojama, kol pradeda skambėti lyg prakošta pro seno mobilaus telefono garsiakalbį ar net keistą varinį instrumentą – taip tarsi pašiepiant žmogiško kontakto troškimą, kuris išdarkomas pačios technologijos, kadaise sukurtos šį troškimą patenkinti. 

Pijaus požiūriu: „tai, kad įmanoma įžvelgti tokią garso prasmę mane motyvuoja kurti ir ieškoti toliau, nes tai parodo kaip balsas gali keistis patirties ir suvokimo lygmeniu. Nors ir nekuriu humoristinės muzikos, pastebiu, jog mano muzikoje yra šmaikštumas, kuris dažniau skleidžiasi skambesio, o ne tik žodžių lygmeniu. Žodžiai yra tam, kad įvestų klausytoją į kontekstą ir galų gale jį nuramintų, kad čia tik daina, kurta žmogaus. Sukūrus saugios erdvės įspūdį galima išmušti klausytoją iš vėžių ir sukurti stipresnį sukeistinimo efektą“. 

Keistumo paieškos tema vis iškildavo mūsų pašnekesyje. Ne tik apie bandymus paveikti klausytoją, bet ir kaip pats esi paveikiamas kūrybos proceso. Pijus papasakojo apie bendrą darbą su Rakele Chijenaite prie albumo „Traxedia“ ir kas jį paskatino imtis šio projekto.

„Kai Rakelė pasiūlė kartu kurti albumą, mane sužavėjo smuiko garsas ir jo galimybės. Praleidus daug laiko dirbant su ausinėmis prie sintezatorių, ieškant subtilių ir švelnių garsų, staiga sodrus smuiko garsas tave persmelkia, paveikia intelektualiai ir jusliškai – atrodo, ribos tarp šių dviejų plotmių ištirpsta, o pats tarpsti garse. Dvilypumas atsispindi net albumo pavadinime „Traxedia“. Jei tari amerikanizuotai, girdi tą „tracks“ dėmenį ir supranti, kad tai yra juslinė kelionė per kūrinius. Jei tari tarsi graikiškai, x kaip ch, tada išryškėja antikinės tragedijos aspektas, numatomas kažkoks dramatiškas naratyvas. Na ir šiaip ironiškai maištinga pavadinti savo albumą „tragedija“. 

Albumą sukūrėme per gan trumpą laiką, bet labai kryptingai. Atidėjau visus kitus projektus į šalį ir susitelkiau tik į tą su kitu žmogumi – Rakele – kuriamą pasaulį, su pavadinimu, įvaizdžiais, istorija, įtakomis. Net pasirinkimas taip stilizuotai rašyti žodį „tragedija“ pirmiau buvo estetinis, o ne semantinis. Kūriniai radosi eksperimento būdu ir tik po to analitiškai prakošus, kas veikia ir kas ne, pamatai, kur galima judėti toliau. Tame susikurtame pasaulyje kiekviena dalis ir detalė formuoja tarpusavio sąsajas ir ryšius, ir kartu perkonfigūruoja visumą. O visuma tampa savarankiška likusio „realaus“ pasaulio atžvilgiu – ir, nepaisant to, toliau šį mūsų pasaulį veikia. Tau pačiam jį sukeistina juslių lygmeniu – praleidęs daug valandų su ausinėmis ir nusiėmęs pradėdavau kiekvieną garselį girdėti neįprastai. Tačiau tampa įdomu, nes sužinai, kad kasdieniai garsai turi begalę galimybių, kurias tada vėl bandai perteikti kūryboje. Visa kūryba tampa tokiu dabarties begalybės tyrinėjimu,“ – juokiasi Pijus. 

Dabarties begalybės tyrinėjimas. Skamba abstrakčiai, bet suprantu, ką Pijus turi galvoje. Kūryba dažnai prasideda nuo aptakios idėjos, kuri į visas puses tempiama begalės galimybių, kaip šią idėją galima plėtoti. Rašytojo baltas lapas, tapytojo drobė, kompozitoriaus tyla gali tiek įkvėpti, tiek įbauginti ar net paralyžiuoti. Bet atlikus tą pirmą ir grubų aktą, sukūrus kažką, kad ir kaip netašyto ir primityvaus, pati medžiaga pradeda iškelti labiau koncentruotas galimybes, kur viskas turėtų plėtotis toliau, į ką verta susitelkti, o ką palikti periferijoje. Tik tuomet kyla klausimas, kiek intuicija, o kiek metodai ir taisyklės parodo kūrėjui kelią vizijos išpildymo link? 

Pijaus požiūriu: „Taisykles – pavyzdžiui, techninius pagrindus – tu įsisavini tam, kad galėtum pamiršti. Intuicija turi didžiausią sprendžiamąją galią mano kūryboje, nes niekad nebuvau įsisąmoninęs konkretaus stiliaus ar žanro, kuris diktuotų kaip reikia daryti. Kita vertus, man niekad nebuvo aktualu pažadinti savyje tą intuiciją ir jos taip įsiklausyti – ji ir taip niekad nemiega. Priešingai, man svarbesnė problema yra kaip ją pažaboti ir suteikti konceptualius rėmus, kurie padėtų tai intuicijai reikštis. 

Vienas LMTA dėstytojas man sakydavo, kad „intuicija gerai, bet jeigu susigalvotum taisyklių rinkinį...“ Ir išties, kiek esu bandęs, taisyklės man išeidavo į naudą. Vadovavimasis vien intuicija gali tapti atsakomybės nusikratymu, vengimu suprasti, kas vyksta tavo kūrybos metu. Kai įsivardini, ko nori, o ne tik plauki pasroviui su intuicija, randi visai kitokio pobūdžio kūrybinę galią. Aišku, praktikoje sunkiausia ir yra susigalvoti tas taisykles, ironiškai, tam irgi reikia intuicijos, numatant, kurios padės tau pasiekti tikslą, o kurios – ne. Geriausios taisyklės aiškiai apibrėžia veikimo erdvę, kurioje gali atsipalaiduoti ir tyrinėti, nesijaudinant kiekvieną akimirką, kad nežinai, kas bus toliau.“ 

Nuo 2021 metų birželio iki 2024 metų sausio Pijus „Radio Vilnius“ eteryje vedė laidą „Nėra laiko“. Atsitiktinai pradėjau klausyti laidos įrašytos 2022 metų vasario 28 dieną – keturios dienos nuo rusų invazijos į Ukrainą pradžios. Mane nustebino ramus susitelkimas Pijaus balse, kuriuo jis kvietė klausytojus ne vengti sudėtingų pykčio, baimės ir liūdesio jausmų, ne „malšinti juos svaigalais ar užgožti nenutrūkstama informacijos lavina“, o pabūti su šiais jausmais, atkreipti į juos dėmesį ir taip sumenkinti jų paveikumą. Nustebino, nes tikriausiai daugumai žmonių reikėjo pusmečio, metų ar net kelių, kad šokas atslūgtų ir nebedarytų iš aklos panikos gimstančių sprendimų, kurie pakenkia labiau mums patiems negu padeda ukrainiečiams. 

Iš pradžių buvau susidaręs įspūdį, kad Pijus yra savo kūrybinei vienatvei įsipareigojęs archetipinis menininkas, kurio nejaudina chaotiški pasaulio srautai. Tačiau mano požiūris greitai pasikeitė. Pijus gerai suvokia savo vietą ir kiek ribotai vienas žmogus gali paveikti griūnantį pasaulį. Atrodė tinkama paklausti, ką reiškia ieškoti keistumo pasaulyje, kuris pats su kiekviena diena tampa vis keistesnis? 

Pijus pagalvojęs atsakė: „Viena vertus, keistumas gali būti maištas prieš nuobodulį, nors, ironiškai, suprantu, kad nuobodulys kyla dėl mano ribotų išteklių domėtis pasauliu. Per savo muzikinę kelionę, bandydamas suprasti save ir pasaulį per garsą, supratau, kad kiekviena keistenybė turi paslaptį, kuri gali paaiškinti didesnį vaizdą ir tavo vietą jame. Žinoma, tai nėra užtikrinta. Kita vertus, keistumas man yra sandūra su tuo, kas nepažįstama. Susidūrimo akimirką, be protokolo, tu sureaguoji tik tau unikaliu ir netikėtu būdu. O šiuolaikiniame pasaulyje keistumas gal net tampa maža nuodų doze, kuria pratini save prie nenuspėjamumo ir nestabilumo sąlygų. Nesuprantu, ką iš tikrųjų reiškia žodis „saviraiška“, bet kai nežinai, ką daryti, ir vis tiek kažką darai, tai tampa tuo, kas esi. Veiksmai, kas iš jų nuaidi ir grįžta pas tave – tai ir tampa tavo orientavimosi būdu pasaulyje.“

Natūraliai pokalbis pasisuko apie muzikos kūrimą šiais laikais. Pasidalinau su Pijumi savo įspūdžiu, nuo kurio pradėjau šį tekstą, apie kūrinį „HAE“ iš albumo „Geografinės būsenos“ (2020). Simboliškai ratas apsisuko ir grįžome prie ištakų, prie elektroninės muzikos viską ardančios nuostatos. Tik dabar ši maištinga nuostata įgijo melancholiškesnį atspalvį, vis šmėsteldama Pijaus muzikoje, ypač po savo vardu išleistuose albumuose. Ne kaip destruktyvus troškimas, bet kaip introspekcija į dviprasmę žmogaus būklę modernybėje. 

Pijus susidomėjęs klausėsi ir tarė: „Išties „Geografinėse būsenose“ bandžiau visus kūrinius susieti su vietomis Lietuvoje. „HAE“ susijęs su Kruonio Hidroakumuliacine elektrine – tai, ką patyrei toje sankryžoje pritaikoma ir elektrinei, milžiniškai struktūrai, kur irgi viskas šlapia ir iš betono. Kur gamtos stichija yra sukontroliuota į naudos matą. Ten stipriai pajunti kontrastą tarp progreso vertės ir kainos, kurią sumokame, kad tą progresą pasiektume. Kyla prieštaringi jausmai. Atrodo, pati architektūra galėtų būti draugiškesnė, ne tokia nužmoginanti, kad net nesvarbu ar išvis čia buvai. Kita vertus, per šią architektūrą, tą sankryžą, slogų orą gali apčiuopti, jog egzistuoja bendresnis sielvartas, kad kažką praradai. Kitu atveju gal niekad ir nesužinotum. 

Net jeigu jauti pasišlykštėjimą progresui ir šalia naudos atsiradusiam siaubui ir susvetimėjimui, atmetimas nėra atsakymas. Atsitraukus į mišką ar užsidarius vienatvėje, be ryšių su kitais žmonėmis apskritai nieko negali padaryti. Mes norime būti didesnio organizmo dalimi, jaustis, kad priklausome natūraliai, bet dažniau jaučiamės kaip nuolat skaičiuojančio mechanizmo vieniša detalė. Norime būti kaip ląstelės, o egzistuojame kaip pikseliai,“ – nusijuokia Pijus. 

„Visuomenė paveikta mechanizavimo ir skaitmenizavimo procesų dėl to man netampa netikra ar neautentiška, bet yra kažkoks sunkiai nusakomas troškimas rasti nesuvaldomą žmogiškumo išraišką. Gal ši įtampa tarp skaičiukų primestos kontrolės ir žmogiško chaoso nusako „Geografines būsenas“. Tai yra lydymosi taškas.“ 

---

Pijaus Džiugo Meižio ir jo bendrakūrėjų muziką galite įsigyti „Bandcamp“ platformoje:
https://pijusdziugas.bandcamp.com/
https://munpauzn.bandcamp.com/
https://ixoji.bandcamp.com/

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.