Vitalijus Gailius

Ką 2025-ųjų metų antroje pusėje čia daro 2024 m. albumai? Mėgstu lėtą rašymą ir ilgą muzikos kontempliavimą. Juokauju. Nors, gerai pagalvojus, tiesos yra. Tiesiog, gyvenimą perkėlus iš Vilniaus į Ženevą, o įkandin to pasikeitęs darbo pobūdis bei intensyvumas diktuoja pokyčius, kurių fone albumų apžvelginėjimui lieka vis mažiau laiko ir, tiesą sakant, noro.

Be to, vis kyla vidiniai disputai, ar toks rašymas man į naudą? Neretai pagalvoju, kad kuomet jaučiu įsipareigojimą aprašyti albumą, įsijungia tam tikra skuba, muziką imu labiau vartoti, o ne ja mėgautis. Bet nepaisant visko, nenorėjau tiesiog išeiti nepabaigęs, ką buvau pradėjęs – apžvelgti 2024 m. leidinius.

Kaip jau supratote – tai paskutinė mano apžvalga. Didelio kryžiaus dėti nenoriu. Galbūt dar sugrįšiu prie šio formato, bet bent jau kol kas išeinu neterminuotų atostogų. Žinoma, turbūt visiškame vakuume, kas susiję su muzika, neliksiu. Laikas nuo laiko pasidalinsiu kažkokiomis mintimis ar rekomendacijomis savo socialinėse medijose, juolab, kad gyvendamas svetur seku vietinės scenos procesus, apie kuriuos vis kirba rankos parašinėti. 

Ačiū visiems kuriantiems muziką, ačiū visiems skaičiusiems ir dar skaitysiantiems šią paskutiniąją apžvalgą ir ačiū Lietuvos muzikos informacijos centrui! 

P.S. kadangi iš viso apžvelgiau dvi dešimtis albumų, tekstas išėjo baisiai ilgas. Taigi buvo priimtas sprendimas skelti apžvalgą į dvi dalis. Jūsų dėmesiui − pirmoji. Kita pasirodys netrukus, o po jos − tyla. Bent jau kuriam laikui. 

---

Plié − We Know Exactly What We're Doing 

„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ 

Drąsiai ir atsakingai galiu pareikšti, jog myliu „Plié“! Neabejotinai, viena unikaliausių mūsų scenos grupių. Tirštas, takus, klampus ir tradicinėms formoms nepavaldus muzikinis reiškinys, kiekvienąsyk panardinantis į kreivų veidrodžių karalystę primenantį garsinį sūkurį. 

Baleto žingsneliu žengiantis kolektyvas 2024 m. paėmė ir tvirtai pareiškė, kad jie tikrai žino ką daro. Antrasis grupės albumas tęsia sunkiai klasifikuojamus garsinius viražus, girdėtus „Never Took Place“ leidinyje. Kaip puikiai savo amatą įvaldę Michelin šefai, taip ir „Plié“, pasiraitę rankoves iš skirtingų noise, grime, rock, metal, jazz ir dar visa aibe kitų ingredientų sutveria tikrą meno kūrinį, alsuojantį unikaliu disonansais bei laužytomis struktūromis pasižyminčiu skambesiu bei siurrealistinėmis ir meta-modernistinėmis kategorijomis persmelkta atmosferine pelke, kurioje klimpsti, klimpsti ir kelio atgal ilgainiui nerandi.  

Tekstai, kurie parašyti angliškai, taipogi žavintys. Tai keliapakopiai, tiek fonetiškai, tiek semantiškai masinantys kūriniai. Juose daug sumišimo, ieškojimų, kurie primena beprotiškas Leopoldo Bloome‘o mentalines klajones kultiniame Jameso Joyce‘o „Ulise“. Tokie tekstai puikiai dera su muzika, kuri galėtų būtų įstabus garso takelis minėtai knygai. „Plié“ kuria visiškai kitokį pasaulį. Jis nėra malonus ir palaimingai fotelyje sėdint kontempliuojamas, jis verčia prarasti konfortabilumo jausmą, provokuoja ir atveria naujas perspektyvas. 

Arturas Bumšteinas − 2020​/​02​/​02

„Bandcamp“ 

Arturas sugrįžta į mano apžvalgas. Šįkart su kasete, kurią išleido Armanto Gečiausko, geriau žinomo Armos vardu, leiblas  „TapeKiosk“. Beje, „Bandcampe“ pastaruoju metu Arturas talpina daugybę įrašų iš savo archyvų. Patikrinkite, ten daug įdomybių. 

Bet grįžkime prie „2020/02/02“. Skambesio prasme – tai kiek ne visai tipiškas Arturui leidinys. Tai labiau ambient stilistikos kūrinys, nors Arturo diskografijoje dažniausiai girdime daugiabriauniškas kompozicijas, savyje talpinančias musique concrete, field recordings ir šiuolaikinės akademinės muzikos bruožus. Bet nepaisant to, čia girdime tai, kuo Artūras pasižymi – koliažinį ir gerokai netradicinį kompozicijų kūrimo metodą. „2020​/​02​/​02“ lipdomas iš samplintų sintezatorių garsų, kurie buvo rasti interneto platybėse, įpinant šiek tiek aplinkos šlamesių. Originaliai šis darbas buvo sukurtas „Kino pavasario“ užsakymu kaip garso takelis menininkų dueto „Pakui Hardware“ video instaliacijai, vėliau ši muzika buvo naudojama dueto „Eye Gymanstics“ albume „Nothing Supernatural“, apie kurį jau esu rašęs.

Taigi, albumas labai ambientiškas, garsai kinta gana švelniai, ramiai. Antroji kompozicijos dalis truputėlį atsiveria iš drone’iškos pusės. Arturo diskografijoje tai gana išskirtinis darbas, kurį labai malonu klausyti vakare, ramiai, prieš miegą. „2020​/​02​/​02“ savo poveikiu primena mano vieną mėgstamiausių Arturo leidinių „Sleep (An Attempt at Trying)”. Gražus, meditatyvus albumas iš Arturo kraitelės ir puikus gero ambiento pavyzdys.  

Dominykas Niaura – bievietystė

„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ / „Pakartot“

Kaip kadais kažkam apsireikšdavo Marija, pakeisdama gyvenimus, taip mano grojaraštyje apsireiškė Dominykas Niaura ir jo „bievietystė”. Tai jau ne pirmas Dominyko darbas, o aš tik dabar galiausiai skyriau deramai laiko jo kūrybos virškinimui. 

Net nežinau, į kokį stalčiuką reiktų patalpinti Dominyko muziką. Tai kažkas daugiau nei tik muzika ar garsas, tai – audio stebėsenos veiksmas, kuris atrakina platesnius tolius nei tik pats garsas. Tai kažkas tarp field recordingo, šiuolaikinės akademinės muzikos, ambient, trip-hopo ir poezijos ar trumposios prozos. Visas šis kokteilis aprėdytas ausis šildančiu lo-fi vualiu, kuriame skleidžiasi, regis, labai asmeniškos paties kūrėjo vizijos bei išgyvenimai.

Tačiau asmeniškumas čia nėra uždaras. Jame kiekvienas gali ieškoti prasmių. Kūrinyje „naktį guliu ir tau negero linkiu“ girdimas fortepijonas ir aplink jį zujantys žmonių garsai. Esu beveik tikras, jog kiekvienas mūsų esame išgyvenę situaciją, kai gražiausia muzika skendėjo kažkokiame pašaliniame triukšme (fiziniame ar metafiziniame), kuomet tikrai kažkam norėjome kažko negero ir bandėme žutbūt nužudyti šį jausmą, suprasdami, kad linkėti negero yra amoralu.

O kokio įstabumo baigiamasis „kodėl mes vieni kitus leidžiam eiti vienus“, dvelkiantis britroko nostalgiškumu ir vasariška melancholija. Beje, matyt pastebėjote, kad kūrinių pavadinimai labai vaizdingi ir išradingi, kas taipogi prideda papildomus balus labai geram „beveitystės” įvertinimui. 

Neabejotinai, vienas įdomiausių ir inovatyviausių 2024 m. darbų, tik deja, kiek nepelnytai neišgirstas. Norėtųsi, kad ši emocinga egzistencialistinė muzikinė poezija skambėtų dažniau bei garsiau. 

Brokenchord – Stone Island Tracks

„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ 

Šitas kolektyvas, evoliucionavęs iš Ernesto Kaušylo solo, vienas mano lietuviškos scenos džiaugsmų. Gyvi jų pasirodymai tiesiog nerealūs. Jų metu reverbų, delayjų, feedbackų bangos ir repetatyvios ritmikos viesulai tiesiog talžo ir leidžia pajusti visišką flow. 

2017 m. pasirodęs „Endless Transmission“ turėtų būti įtrauktas į XXI a. geriausių lietuviškų albumų sąrašą. Fantastiškai geras albumas, tad naujų garsų iš sulūžusio akordo stovyklos daugelis laukė su piestu stovinčiomis ausimis.

„Stone Island Tracks“ šovė visišką lo-fi grynuolį, besisukantį psichodelinio roko ir krautroko verpetuose. Albumas atrodo tarsi nerūpestinga, psichotiška kelionė po naktinį miestą. Viskas kažkaip plaukia, jungiasi, nutrūksta, vėl jungiasi, kinta spalvos, laiko suvokimas ir t.t., tarsi G. Noe filme „Enter the Void“. Na, o žinant Ernesto preciziškumą ir polinkį į labai detalų, gilų garsų tyrinėjimą, galima tik įsivaizduoti kiek pastangų buvo įdėta išgaunant konkretų gitaros garsą ir kitas detales.

„Brokenchord“ toliau neša savo nekanoniško kūrėjo aurą. Toliau stebina garsiniais ieškojimais, kurie netgi gali nukelti į tuos laukinius no-wave’o laikus Niujorke. Vis tik subjektyviai vertinant yra du niuansai, kurie man nedavė ramybės – trukmė. 27 min. trukmės albumas? Juokaujat, tokiai muzikai reikėtų bent jau valandėlės, kad pavyktų gerai išplaukti į mentalinius užkaborius ir atitrūkti nuo visko, kas mus supa aplink. 

O kitas – pradžioje minėtas lo-fi skambesys. Apie tai asmeniškai esame susirašinėję su Ernestu ir suprantu jo požiūrį, bet kad ir kiek beklausyčiau, norėtųsi girdėti kažką panašaus į „Endless Transmissions“ skambesį. Tai priduotų daugiau raiškumo, svorio, nes klausant albumo namie ar einant mieste sandėliukinis skambesys kiek pritemdo malonumą, tarsi apriboja garso stiprumą ir jėgą. Bet, atmetus subjektyvius pamąstymus – spaudžiame dešinę Ernestui ir laukiame, ką dar šis garsų gaudytojas pažers. 

Merope – Vėjula

„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ 

World music rėmuose „Merope“, manyčiau, yra ryškiausias Lietuvos muzikos eksporto pavyzdys. Netgi ir bendrai žiūrint į Lietuvos sceną, šis Indrės Jurgelevičiūtės ir Bert Cools (šiame albume nebeliko bansuri fleita grojusio grupės nario Jean-Christophe Bonnafous) kolektyvas nuo pat pradžių atrodė ne lokalus, bet globalus reiškinys, o „Vėjula“ tai užtvirtina tarsi kūju trinktelėdama. 

Klausiate kodėl? Pažiūrėkite į albume dalyvavusių muzikantų sąrašą: Shahzad Ismaily, Bill Frisell, Craig Taborn ir kt. Kuomet išvydau šiuos vardus „Vėjulos“ aprašyme, buvau šiek tiek šokiruotas. Tiesa, Shahzad jau yra grojęs ankstesniame grupės albume „Salos“. Nepaisant to, tiesiog negaliu nepasidžiaugti, kad Indrės ir Berto duetas sutraukė tokio kalibro žvaigždes. Čia panašiai būtų, jei kokie „Biplan“ pasikviestų Liamą Galaherį kartu pagroti. Matyt, neveltui šitas albumas atsidūrė „The Guardian“, „Pitchfork“ ir kitų respektabilių portalų akiratyje. Bet dabar prie turinio. 

„Merope“ tęsia tai, ką pradėjo su „Naktėmis“ ir darė „Salose“ – toliau tyrinėja folkloro ryšius su elektronine muzika. Savo pasakojime „Merope“ jungia labiau nišinius elektroninius žanrus, tokius kaip ambient, drone, glitch ar IDM. Folklorinės formos amorfiškai tįsta per loopų liūnus ir begales subtilių tembrų. 

Prisiekę „amaranthine“ ir „9 days“ eros „Meropes“ fanai, matyt, nusivils matydami ,kaip svarstyklių lekštė su folk maišeliu vis labiau kyla aukštyn, nes didesnį svorį „Merope“ ieškojimuose įgauna kur kas eksperimentinškesnės formos. O tai atveria naujus puslapius pasaulio muzikos istorijos knygoje. Nieko nuostabaus, kad ši plokštelė jau išparduota ir nugulė melomanų kolekcijose. Vienareikšmiškai to vertas darbas.

Despotin Fam – Geros naujienos

„Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ 

Man atrodo, kad „Despotin Fam“, nepaisant jų ilgametės veiklos, dabar išgyvena tikrą karjeros šuolį. Nuostabūs videoklipai, gausybė interviu, pasirodymas „M.A.M.A.“ apdovanojimuose ir t.t. Atrodo, kad grupei tikrai viskas einasi it per sviestą. 

„Geros naujienos“ – geras to įrodymas. Kai, regis, hip-hopo/repo scenoje imame regėti flagmanų „G&G Sindikatas“ saulėlydį, ėmė ir pakilo „Despotin Fam“ saulė, nušvietusi mūsų klonius bei atnešusi vieną solidžiausių repo albumų, kurį, pasirodo, pamėgti gali ir ne tokie repo profanai kaip šių eilučių autorius. 

Kas tos „Geros naujienos“? Geri ritmai ir puikūs tekstai. Kaip gera atsipūsti nuo visur besikerojančio trepo, kurio niekaip kitaip tik ironiškai negaliu suvokti. Tekstai klišiniai, apie kažkokius įsivaizduojamus gangsteriškus gyvenimo niuansus. O štai ateina Vaiperis, Liezhuvis ir Šmėkla su savo žodine ekvilibristika ir šliūkšteli gaivaus vandenuko į veidą. Jų tekstuose gula ne tik retesni žodžiai, tokie kaip „parafinas“, „pabūgti“ ir pan., bet, svarbiausia, juose esama turinio, kurį gali apmąstyti, narplioti socialinius reiškinius.

Keiksmažodžiai čia skamba skoningai, o ne tik kaip paaugliškas kietumo įrodymas. Na, o visa filologinė išvaizda įsukta į velnioniškai gerus instrumentalus, kurie varijuoja nuo to, ką galima būtų priskirti labiau mainstream hip-hop garsų, iki senosios mokyklos beatų. Reziumė, solidžiausias repo albumas 2024 m.! 

Našta – Likimo burtai

„Bandcamp“ 

2023 m. pasirodė projektas „Degutas“, kuriame nekonvencinės elektronikos fanams puikiai pažįstamas Povilas Vaitkevičius užkūrė netašyto raw black’o karuselę. O štai į tą pačią blackovą estetiką nusprendė panert ir jo kolega, taipogi kreivos elektronikos mėgėjams gerai pažįstamas Antonas Zolotenkovas. 

„Našta“ užgula totalia tamsa, kaip antrosios juodojo metalo kartos ištakų laikais, kuomet liepsnojo ne tik Skandinavijos jaunuolių širdys, bet ir ne kai kurie religiniai pastatai. Skambesys, viršelio estetika referuoja į tuos tamsius rūsių laikus. Ar turinio prasme čia turime kažką naujo? Vargu. Greičiausiai turime nostalgišką atsigręžimą į juodmetalio ištakas, kuomet esmė buvo ekspresija, o ne įrašo kokybė. Na o lyginant su kolegos „Degutu“ tai „Našta“ dar labiau raw. 

Brūžinamos gitaros klyksmas, intensyviai malami būgnai primena į dėl savo gretutinių veiklų į socialines paraštes nuėjusį „Burzum“ ar ankstyvuosius „Darkthrone“. Taigi, kaip jau buvo galima suprasti, turime reikalų su old school blacku. Gana įdomu matyti tokio skambesio leidinius post žanrais klestinčioje metalo scenoje. Tarsi taip bandoma kurti tam tikrą alternatyvą alternatyvai, bet grįžtant prie senųjų formų, o ne laužant esamas. „Likimo burtai” sukalti pagal geriausius žanro standartus ir naujovių ištroškusius nepagirdys, bet išsiilgusius purvino blackiuko tikrai pamalonins. 

Raphael Rogiń​ski – Žaltys

„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ 

Šitas leidinio kaltininkas nėra lietuvis. Raphaelis – lenkų gitaristas, kompozitorius ir garsų skleidėjas. Tačiau šis leidinys susijęs su lietuvišku folkloru, ką išduoda pavadinimas ir, lyg to būtų maža, albume galime išgirsti Indrę Jurgelevičiūtę iš „Merope“.

„Žaltys“ – labai unikalus leidinys. Suvalkų krašto vaikis Raphaelis jame pina gitarines pynes. Skirtingi fragmentai, motyvai sluoksniuojami, kuriant ypač atmosferišką garsyną, klaidžiojantį tarp folkloro ir abstrakčių eksperimentinių tekstūrų. Bet įdomu tai, kad tik du iš dvylikos kūrinių yra paimti iš tradicinės muzikos lobynų, o likusios kompozicijos yra grynai Raphaelio kūryba. Tačiau viskas susipina ypač glaudžiai ir tas, sakykime, tikrasis folkloro palikimas bemaž neatsiskiria nuo to, ką kuria pats Raphaelis, o įkvepia apmąstymams apie folkloro formavimąsi ir jo tąsą dabartyje. 

Greta keliasluoksnių gitaros viražų retsykiais girdime Indrės kankles ar fortepijoną, kuriuo skambina Raphaelio kolega Piotr Zabrodzki. Tačiau būtent gitara čia tampa tąja ašimi, aplink kurią sukasi perinterpretuotas folkloras, besiskleidžiantis per sąlyginai tirštą gitarinį garsyną. Mano ausims tai vienas įdomesnių gitarinių darbų bei tuo pačiu folk tematikos įrašų.

Jį būtų galima sugretinti su dueto „In a Cloud“ leidiniu, kurį esu aprašęs I-ojo ketvirčio apžvalgoje. Tai du gitariniai folk tematikos darbai, atveriantys naujas perspektyvas šio žanro lauke. Raphaelis neatsitiktinai patraukė „The Guardian“, „The Quietus“, „The Wire“ leidinių dėmesį.

Akedya – Akedya

„Spotify“ / „Apple Music“ / „Pakartot“

Rokas, melancholija – du žodžiai, kuriais galima mane greit sudominti. Taigi, nenuostabu, kad internete išvydęs „Akedya“ vardą ir šalia minimus būtent šuos du žodžius, bei tai, kad grupėje groja iš džiazo ir improvizacinės scenos pažįstama gitaristė Klaudija Indriliūnaitė (nesu tikras, ar ir šiuo metu ji groja grupėje), greit suklusau ir klausos aparatą ėmiau maitinti debiutiniu kolektyvo albumu. 

O dievulėliau! Fantastiškas albumas. Gražiai sukurta medžiaga, geras įrašo suvedimas ir išties patrauklus savo skambesiu turinys. Progresyvus postrokas – turbūt taip galėtume apibūdinti tai, ką atlieka „Akedya“. Už progresyvumo ir post įtakų dar tūno labai darniai įsiliejantis smuikas, fragmentiškai išnyrantis abstraktūs Klaudijos pažaidimai gitara, klasikinės muzikos bruožai bei nebanalūs tekstai. Beje, angliškai atliekami tekstai vokalisto lūpomis skamba labai sklandžiai ir bemaž sunkiai pasakysi, kad tai nėra gimtakalbis. 

Daug kur rašoma, kad tai radioheadiška muzika. Nedrįsčiau taip teigti. Vis tik „Akedya“ muzikoje girdėčiau daugiau to, ką galima rasti 70-ųjų eros art-roko grupių kūryboje, tačiau per šitiek dešimčių metų ir unikalių patirčių senasis palikimas „Akedya“ atveju įgyja savitą skambesį ir braižą. Žinoma, matyt paralelės su „Radiohead“ ar net „Black Country, New Road“ galimos, bet jos veikiau ne tiesioginės, bet tūnančios antrame ar trečiame plane. Džiugu, kad grupė tiesiog aklai neseka tuo, kas jau buvo kadais sugrota, bet ieško savitos prieigos prie medžiagos. Išties stiprus debiutas. Belieka tikėtis, kad grupė tęs veiklą ir į tokį aukštą lygį užsikeltą kertelę sugebės peršokti. 

McLoud – God is Overrated

„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Youtube“ / „Pakartot“

Kas seka mano apžvalgas, tikrai yra matę „McLoud’us“ mano rašiniuose. Neslėpsiu, mėgstu šią grupę. Man patinka jų pozicija muzikos scenoje – metalistai ne metalo publikai, o metalistų publikai – ne metalistai. Tas bevietiškumas ir provokatyvumas visad buvo svarbus patrauklumo dėmuo.

2024 m. „McLoud“ pareiškė, kad Dievas yra pervertintas. Nuosaikesnis teiginys, nei tasai apie Dievo mirtį, ištartas dar XIX a., bet puikiai atspindi „McLoud“ braižą – nuolat kvestionuoti mūsų sociopolitinę būtį ir su tuo susijus atributus, kaip kad religija. Šiame albume tai išlieka, tik tampa kiek struktūruočiau, brandžiau išreikšta nei ankstyvojoje grupės kūryboje, kurioje galima buvo matyti maištingos jaunatviškos ironijos, besitransformuojančios į dadaistiškus tekstus, kuriose vietos rasdavo eilutės apie mūsų organizmų peristaltikos ir lietaus ryšius.

Iš muzikinės pusės „God is Overrated“ skamba vis tik banalokai. Tiek klasikinių roko/metalo rifų vienoje vietoje senokai begirdėjau. Atrodo, buvo sudėti į vieną krūva thrash, groove, grunge ir visi kiti metalai bei rokai, ir su dirbtiniu intelektu išspausta geriausių rifų esencija. Panašiai death metalo žanre daro tokia kapela „Six Feed Under“. Žinoma featas su IYE ir trepo atspindžiai praskiedžia klasikinių rifų degutą šaukštu medaus, tačiau ir šis featas nėra kažkas wow, nes bendrų jų darbų jau girdėjome albume „Red Flags“. 

Šis klasikinių rifų koncentratas kabliuoja ir kviečia smagiai pasitaškyti, ypač koncertų metu, bet bendrame grupės kūrybos kelyje atrodo pamažu einama į normalumą, įprastumą, užuot tęsiant mažiau kanoniško skambesio paieškas. Bet galbūt tokia ir buvo grupės mintis, grįžti prie paprastumo ir skleisti žinią apie Dievo pervertinimą masėms.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.