Rūta Giniūnaitė

Muzikos vadybos agentūros „Žiauru“ pavadinimas melomanų lūpose skamba jau trečius metus. Po jos sparnu – komikas Evaldas Jasaitis, Free Finga, „Katarsis“ ir Angelou. Kai agentūros įkūrėja D. Motiejūnaitė suprato, kad be oficialaus prekės ženklo neapsieis, pavadinimas jau buvo aiškus. „Žiauru – plačiai paplitęs terminas mano kartoje, naudojamas apibūdinti labai geram dalykui. Dažnai sakome „žiauriai gerai, žiauriai smagu“. Man jis reprezentuoja jauną, kitokią, laisvų žmonių kartą, kuriai pati priklausau“, – sako Dominyka. Su ja kalbamės laikrodžiams mušant rugsėjį – laiku, kai vasaros koncertai pasibaigę, bet „Žiauru“ tempo nemažina. Europos turas, areninis koncertas ir nauji planai, kurie skamba taip pat drąsiai, kaip ir pats agentūros pavadinimas.

Dominyka, kuo šiuo metu gyveni?

Pasibaigė vasara ir turėčiau gyventi ramiau, bet darbų chaosas nesibaigia. Ką padarysi, tokį darbą pasirinkau. Laukia ir „Katarsio“ Europinis turas, Free Fingos arena, Evaldo Jasaičio turas, Angelou akustiniai koncertai ir seniai svajotos mano atostogos.

Pastebėjau, kad anksčiau po vasarų būdavau išsekusi, pikta, irzli. Visos emocijos svyruodavo nuo didžiausios euforijos iki giliausios duobės. Dabar esu rami, nors ir jaučiu susikaupusį nuovargį. Pagaliau nustačiau darbo ir poilsio taisykles bei pasakiau sau, kad privalau turėti laisvų vakarų. Negaliu visos savęs atiduoti darbui, kad ir kaip jį mylėčiau. Esu kūrybiškiausia tada, kai randu balansą tarp savo veiklų, poilsio ir darbo su atlikėjais. 

Lengvai pasakai „ne“ kitiems?

Mokausi to. Turiu kvailą įsitikinimą, kad jeigu pasakysiu „ne“, susipyksiu su kitais ir viskas sugrius. Bet kai sukaupiu savyje drąsos pasakyti, kad kažko nenoriu, žmonės tai... priima, o jeigu nepriima, tai jau nebe mano problema. Žinoma, stengiuosi išnaudoti visas galimybes, bet kuo artimesnis man žmogus, tuo sunkiau jam pasakyti „ne“. 

Pakalbėkime apie tavo pradžią muzikos vadybos kelyje. Jis prasidėjo nuo savanorystės „DAMN GOOD“ agentūroje, joje dirbai daugiau nei 4 metus. Ką tau davė patirtis tokioje komandoje?

Visus pamatus tam, kad galėčiau įkurti savo agentūrą. Jei man ten būtų nesisekę, tikrai nebūčiau toliau tęsusi šios veiklos. Kai prisijungiau prie „DAMN GOOD“, buvau labai jauna, nieko nežinojau apie muzikos industriją. Dažnai galvoju, kad vadybininkas yra ne profesija, o žmogaus savybė. Daugelis tikrai negalėtų to daryti, nes turi kitokį charakterį, vertybes, gyvenimo būdą. Dirbdama ten išmokau atsakomybės, atskaitomybės, pasitikėti kitais žmonėmis, suprasti, kad niekas niekada nedarys to paties dalyko vienodai. 

Ir tik dabar, kai turiu savo agentūrą ir vadovauju kitiems, galiu suprasti daugelį dalykų, kurie tada net neatėjo į galvą. 

Kada supratai, kad nori kurti savo agentūrą?

Tuo metu, kai išėjau iš darbo, rašiau bakalaurą – Vilniaus universitete mokiausi rinkodarą ir globalų verslą. Tikrai nesijaučiau savo vietoje, norėjau išreikšti save – tiek santykiuose, tiek studijose jaučiausi užspausta.

Nieko nesitikėdama 2023 m. sausį „Facebooke“ paskelbiau, kad išeinu iš agentūros ir ieškau naujų projektų – taip mano gyvenime atsirado Evaldas Jasaitis ir Free Finga. Galvojau: gerai, jei noriu organizuoti renginius ir tvarkyti finansus, privalau įkurti įmonę. Viskas įvyko labai natūraliai, pamažu. Taip ir gimė MB „Žiauru“.

Kodėl „Žiauru“?

Su drauge Ieva vis juokaudavome, kad jei kada nors kursiu įmonę, ji vadinsis MB „Žiauru“. Žiauru – plačiai paplitęs terminas mano kartoje, naudojamas apibūdinti labai geram dalykui. Dažnai sakome „žiauriai gerai, žiauriai smagu“. Man jis reprezentuoja jauną, kitokią, laisvų žmonių kartą, kuriai pati priklausau. 

Nebuvo sunku vienai žengti tokį žingsnį? Negirdėjai iš šono komentarų, kaip kad „tokia jauna, nieko ji nesupranta“?

Girdėjau ir daug, dabar jų pasitaiko rečiau. Mano tikslas kuriant agentūrą nebuvo nuversti kitus ar būti geriausia, bet, matyt, kai kurie pajautė konkurenciją, todėl atsirado daug pykčio, vengimo, nemalonaus bendravimo su manimi. Ne tik todėl, kad esu jauna, bet dar ir mergina.

Tikrai esu ne kartą apsiverkusi ir galvojusi, kad nieko nebenoriu. Tokios akimirkos, kai turiu paprašyti savo atlikėjo paskambinti technikams ir organizatoriams, nes manęs neklauso arba neatsiliepia, menkina savivertę – galios ir statuso kovos lietuviškos muzikos industrijoje tikrai egzistuoja. Čia vis dar reikia užsitarnauti autoritetą, kad tave gerbtų, o pagarba turėtų būti vienoda visiems. Bet nuo žmonių, su kuriais bendraudama jaučiuosi nesaugi, stengiuosi atsiriboti.

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad lietuviškos muzikos industrija vis dar stipriai vedina vyrų – nuo prodiuserių iki įmonių vadovų. Kaip tu jautiesi šiame kontekste? Ar jauti, kad turi kažkam save įrodyti?

Kai pradėjau savo agentūros veiklą, jaučiau. Dabar tos trinties mažiau, bet gal dėl to, kad pati viduje suprantu, jog einu gera linkme ir „Žiauru“ gerai sekasi. Man pavyko atstovėti už save, nebesijaučiu negerbiama. Sukramčiau visą liūdesį, pyktį ir nukreipiau tą energiją į darbus. 

Kaip ugdai pasitikėjimą savimi?

Niekada neieškojau žodžio kišenėje, nuo vaikystės buvau komunikabili, entuziastinga, organizuota, kartais ir pikta, griežta, nebijodavau pasakyti tiesos kitiems į akis. Neseniai atradau vaikystės knygutę su draugų užpildytomis anketomis. Vienos draugės paklausiau, ką mano apie mane, o ji parašė: „Pasipūtusi, bet gera draugė“ (juokiasi). Jeigu jai taip atrodė prieš penkiolika metų, matyt, visada gebėdavau už save pastovėti. 

Dabar padeda kikboksas, vokalo pamokos, psichoterapija, žmonės, su kuriais dirbu – mes vieni su kitais dalinamės teigiamu ir neigiamu feedbacku ir taip augame.

Pastebėjau, kad Instagrame vis pagiri save po didelio projekto. Mes labai retai mokam pasakyti sau gerus žodžius. Kur to išmokai?

Tai praktika, kurią bandau sau pritaikyti. Aš dažnai nemoku pasidžiaugti savimi, nes pergalvoju savo klaidas ir kiekvieną dieną labai daug iš savęs reikalauju. Kartais save labai skriaudžiu... Net ir tuos „Instagramo“ storius šimtą kartų pergalvoju: ar neatrodo nejaukiai, ar nesu išsišokėlė. Stengiuosi džiaugsmu pasidalinti, nes būna, kad nesustoju pagalvoti apie praėjusius etapus. Tokia praktika padeda nelikti tik viduje, auginti pasitikėjimą savimi ir kitais, laukti naujų darbų.

Ar jauti, kad turi būti visada prieinama artistams, su kuriais dirbi?

Taip, tai didelė mano problema. Jau galvoju, kad reiktų atskirti darbo ir asmeninius telefonus. Esu užsišaldžiusi visus socialinių tinklų pranešimus. Bėda ta, kad dabar messengeryje yra viskas: darbiniai, mano šeimos, draugų pokalbiai. Kai viskas taip persipynę ir vakare atsakinėju draugams, pamačiusi darbinę žinutę irgi noriu iškart atsakyti. Tada sakau sau, kad dabar yra vėlu ir neprivalau to daryti. Kvaila iliuzija, kad VISUOMET turiu būti pasiekiama ir greitai reaguoti; man dėl to labai sunku atostogauti. Bet kadangi dabar agentūroje esame tryse, aš žinau, kad per mano atostogas kolegės priims kasdienius sprendimus tarpusavyje.

Ar buvo sunku priimti naujus žmones į savo kurtą projektą?

Kaip ir sakiau, reikia priimti faktą, jog absoliučiai visi dirbame, gyvename, elgiamės skirtingai. Priimti juos buvo nesunku, bet perduoti atsakomybes ir darbus – labai sunku, nes mėgstu kontrolę, man patinka viską planuoti pačiai.

Kai pradėjau jausti perdegimą, irzlumą, supratau, kad vienintelis būdas agentūrai plėstis yra samdyti kitus žmones ir leisti jiems dirbti, klysti, mokytis iš tų klaidų. 

Būti teisingu vadovu ir geru žmogumi yra sunkus menas – kasdien to mokausi. Man mano komanda vis kartoja, kad turiu prisiminti esanti direktorė. Dėl to stengiuosi būti gera direktore ir perduoti atsakomybes kitiems (juokiasi). Tik taip augsiu aš ir kiti „Žiauru“ darbuotojai. 

Ko jauni atlikėjai labiausiai tikisi iš vadybininko – labiau strategijos, ar žmogiško palaikymo?

Abiejų. Kiekvienas vadybininkas turi savų klientų, bet visų šioje industrijoje skirtingi tikslai. Aš vadybininkės statusą suprantu ne tik kaip stratego, bet ir artimo atlikėjui žmogaus. Kūryba yra labai jautrus dalykas, negaliu į ją žiūrėti tik kaip į parduodamą prekę. Turiu ne tik paskambinti kitiems ar suorganizuoti koncertą, bet ir būti žmogumi, kuris siūlo idėjas, padeda kurti ir bando savo buvimu padėti kitam gerai jaustis. Žinoma, pas mus būna ir aršių diskusijų, ginčų, bet jaučiame didelį pasitikėjimą vieni kitais, neslepiame emocijų. Negalėčiau dirbti tokio jautraus ir sunkaus darbo, jei reiktų nuo savo artistų slėpti nuotaikas. 

Ką darai, kai tavo apskaičiuota, racionali strategija nesutampa su atlikėjo vizija? 

Kartais sakau, kad esu prasta verslininkė, bet sąžiningas žmogus. Visada stengiamės surasti kompromisą, sujungti logiką ir kūrybą. Kai kurie dalykai daromi dėl finansinės naudos, bet turime ir nemažai savo sielos projektų. Dažniausiai mūsų vizijos su artistais sutampa. 

Kadangi mėgsti kontrolę, ar nėra sunku dirbti su žmonėmis, kurie kartais taisyklių nesilaiko – t.y. menininkais?

Tokiame santykyje kaip tik atsiranda balansas, jis moko mane kantrybės, susikaupimo. Čia kaip ir su deadline‘ais: artistams ne visada juos pavyksta įgyvendinti dėl žmogiškų priežasčių ir tada ieškome naujo bendro taško. Turime konkrečius tikslus, bet visko gyvenime juk nesuplanuosi – kartais geriausios idėjos gimsta eigoje.

Šiek tiek apie šviesesnius dalykus – šių metų „Euroviziją“ kartu su vienais iš tavo atlikėjų „Katarsiu“. Papasakok apie savo patirtį konkurse – ką toks renginys tau, kaip vadybininkei, suteikė?

Išmokau, kad toliau reikia daryti savo dalykus. Kai nuvažiuoji į tokią vietą, kur dalyvauja beveik keturiasdešimt artistų su savo didžiulėmis komandomis, supranti, kiek daug vietos po saule, kiek daug skirtingos muzikos egzistuoja, kokio dydžio ši industrija ir kaip reikia eiti savo keliu ir nebandant aplenkti kitų.

O šiaip, „Eurovizijoje“ – vien juodas darbas: varginančios repeticijos, bendravimas su žurnalistais, gerbėjais, triukšmas. Beje, Šveicarijoje buvo labai brangu ir neskanu, o tai šiek tiek sugadino mūsų bendrą patirtį (juokiasi). 

Tokie renginiai padeda suprasti, kad jei tau nepatinka detalės, niekas nepasikeis, nes sprendimus priima dešimtys kitų žmonių. Tai padeda paleisti kontrolę, nes ten esi labiau asistentas ar moralinis ramstis nei vadybininkas.

Koks buvo jūsų tikslas keliaujant į „Euroviziją“? 

Norėjome parodyti kitokią, alternatyvią lietuvišką muziką ir „Katarsiui“ suteikti matomumo. Nešėme žinutę, kad esame jauni ir netgi su tokia neeurovizine muzika galime čia būti. „Katarsis“ neapsimetinėjo, ėjo į sceną be etikečių ir kaukių. Jie buvo natūralūs ir atnešė savo originalią muziką į popsinį projektą – tai turėtų tapti norma ir kitiems jauniems kūrėjams. Jie buvo labai laimingi ir dėkingi už tokią galimybę skleisti savo muziką plačiai auditorijai. 

Jauti, kad norėtum dirbti su užsienio projektais?

Būti užsienio atlikėjų vadybininke – turbūt ne, nes lietuviška muzika man artimiausia. Niekada nedirbčiau su muzikantu, kurio pati neklausau, nors labai smagu turėti įkvėpėjų tarptautinėje scenoje, stebėti jų karjeras. Dabar su „Katarsiu“ leisimės į Europinį turą ir tikiu, kad gausime daug gerų patirčių ir kontaktų – tai bus svarbus prisilietimas prie užsienio rinkos.

Be „Katarsio“ turo, tavęs dar laukia Free Fingos koncertas „Žalgirio arenoje“, E. Jasaičio turas, Angelou akustiniai koncertai. Kaip suvaldyti nerimą žinant, kad atsakomybių – šimtai?

Stengiuosi mokytis, kad gyvenime kartais gali būti TIESIOG gerai, nebūtinai tobulai. Su atlikėjais turėsime įvairių etapų, nesėkmių, todėl save įbauginti anksčiau laiko ar pergalvoti, kaip viskas pasiseks, nėra reikalo.

Pavyzdžiui, su Tomu (Narkevičiumi-Free Finga – R.G. past.) dažnai kalbame ir mokomės įsivaizduotus dalykus paleisti, jeigu jie neveikia ir imtis ko nors geresnio. Tomo koncertą arenoje organizuojame kartu su „Live Nation“ – nors žinojau, kad tikrai galime susitvarkyti ir be partnerių, supratau, kad savo energiją galiu išnaudoti tinkamiau, kūrybiškiau, susitelkti tiek vadybiniais klausimais. Komanda man duoda naujos erdvės kvėpuoti – ekranais, laidais, šviesomis man jau nereikia rūpintis. Dėl to dar labiau laukiu gruodžio 5 dienos, nes turėsiu laiko skirti detalėms, atributikai. Jaučiu kitokį nerimą, jis ateina dėl džiaugsmingo jaudulio, o ne baimės ar streso.

Kas dar būtų žiauru per ateinančius kelis metus?

Suorganizuoti festivalį. Tik nesugalvoju, koks turėtų būti jo konceptas, kad išsiskirtų iš kitų. Norisi renginio su tęstinumu. Dar noriu didelių koncertų, naujų savo atlikėjų albumų, dar daugiau artistų ir didesnės komandos. Norėčiau, kad išaugintume daugiau puikių jaunų kūrėjų. Noriu pasigaminti agentūros atributiką, greitai ją pristatysime.

Dar būtų žiauru išsilaikyti motociklo teises, daugiau keliauti, užsiimti nauja sporto šaka, labiau pasigilinti į savo drabužių stilių.

Ką norėtum pasakyti tiems jauniems savanoriams koncertuose, kurie svajoja būti vadybininkais, prodiuseriais, agentais?

Jaunimas dažnai idealizuoja šią sferą ir mano profesiją, nors iš tikrųjų ji yra žiauri blogąja prasme: statuso kovos, diskriminacija, stresas, nemiga. Reiktų prisiminti, kad kiekvienas darbas yra tik darbas: jis gali tau labai patikti, bet visur reikia taisyklių. Dažnas jaunuolis galvoja, kad vadybininko darbas yra ateiti į koncertą, kartu su atlikėjais leisti laiką užkulisiuose ir mėgautis procesu. Bet kartais savo herojais tenka nusivilti, o ir darbo koncerto metu daug ir jis visai neromantiškas. Trumpai tariant: durys atsiveria tik tada, kai sunkiai dirbi.

Vis dėlto, jei jauti, kad vadybininko kelias tau, linkiu nesustoti, nebijoti klysti ir mokytis – per pamokas ateina gražiausi dalykai.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.