Domininkas Kunčinas

Šį pavasarį Berlyno eksperimentinės muzikos leidykla „Re:Natura“ išleido Karolio Lasio albumą „Stigmergia“. Šio elektroakustinio garso eksperimento pristatymas pradėjo erdvinių koncertų ciklą „Sonarch“ Kauno paveikslų galerijoje. „Įdomu, kokias architektūrines gyvybės formas skatiname, kaip jos išgyvena gimimo, gyvenimo ir irimo etapus,“ – pasakoja albumo autorius: „Šios trys meditacijos sudarytos iš lauko įrašų, impulsinių reakcijų, grįžtamojo ryšio kilpų ir įvairių ikigarsinių dažnių. Tyrinėdamas organizmus, ieškau to, kas slypi už mūsų antropocentrinio pasaulio supratimo ribų – gyvenimo kronikos, viršijančios žmogaus mastą.“

Karolis Lasys yra architektas, muzikantas (jo alter-ego ONEGIN yra išleidęs albumą „Ma Petite Amie“ ir šiemet pasirodė Talino muzikos savaitėje, taip pat dalyvauja „tarp gyvybės ir mirties“ esančio elektro-punk dueto „Koža“ veikloje) ir garso menininkas, vaizdų kūrėjas ir socialinis komentatorius. Jo personažas ONEGIN įgarsina absurdo teatrą skvarbiais, klampiais, dekonstruotais ritmais, organiška perkusija ir emocingomis sintezatoriaus linijomis. Savo eklektiškus, eksperimentinius kūrinius ir audiovizualinius gyvus pasirodymus jis suvokia kaip mažus pasakojimus apie naktinius, neišsakytus šiuolaikinius ritualus, suteikdamas jiems garso takelį ir konkrečią formą, kuri klausytoją perkelia į apleistas bendros pasąmonės erdves. Be to, Karolis yra nepriklausomos muzikos platformos „BRKNCRCTS“ ir internetinio radijo „Broken Teeth Radio“ įkūrėjas.

Nors mokykloje Karolis atstovavo Lietuvai Argentinoje vykusioje tarptautinėje jaunių gamtos mokslų olimpiadoje, bet tikslieji mokslai jo netraukė. „Tiesiog lengvai įsisavindavau informaciją, o mano mąstymo metodai buvo tinkami šiems mokslams,“ – prisimena jis viename interviu. Perspektyvią IT karjerą jis iškeitė į saviraišką architektūroje ir muzikoje.

Savo menines pastangas K. Lasys įterpia į tarpdisciplininių menų sritį – jo šaltiniai ir kūrybos metodai skiriasi arba įsiterpia vienas į kitą, bet galutinis tikslas visada yra perteikti žinią visuomenei. Karolis į savo meną žiūri kaip į kritikos formą.

Pasak autoriaus, garso meno albumas „Stigmergia“ gimė iš 2021 metais Architektūros fondo kuruojamoje Eksperimentų platformoje atlikto projekto „FromADistantHere“: „Tai elektroakustinė ambient / drone / musique concrète 3 dalių kompozicija apie urbanistinio superorganizmo gimimą, gyvenimą ir mirtį sukurta iš stovinčių (ar stovėjusių, dabar jau nugriautų) pastatų aplinkos garsų ir aido charakteristikų. Albumas buvo sukurtas dekonstruojant erdvių (pastatų, miesto skverų, tiltų ir t.t.) fizines savybes į duomenis, kuriais remiantis galima atkurti erdvių garsines charakteristikas. Per šiuos modelius buvo leidžiami aplinkos garsai ir, po kelių ciklų, mano nuomone, buvo distiliuotas tam tikra abstrakti atmosfera ir erdvių kaita keliaujant per jų gyvavimo etapus.” 

Tarp pastatų, kurių garsovaizdžiai užfiksuoti, yra Algimanto Mačiulio ir Eugenijaus Algimanto Gūzo suprojektuotas ir dabar jau nugriautas „Tauro Ragas“ Vilniuje, buvęs viešbutis „Respublika“ ir šiuo metu rekonstruojamas restoranas „Trys mergelės“ Kaune. „Stigmergia“ yra savotiška šių erdvių paskutinio poilsio vieta, amžiams užšaldytos jų charakteristikos garse. Stigmergija, biologinis reiškinys, kai individai netiesiogiai koordinuoja savo veiksmus keisdami aplinką, yra pagrindinė sąvoka norint suprasti sudėtingų sistemų, tokių kaip miestai, dinamiką.

Mokyklą baigei Vilniuje, tačiau, pradėjęs studijuoti KTU, persikėlei į Kauną ir likai čia gyventi. Dažniausiai žmonės migruoja atvirkščia kryptimi, kas paskatino plaukti prieš srovę?

Atsakymas gan pragmatiškas. Dažniausiai iš vienos vietos į kitą keliamės dėl kažkokio didesnio tikslo, pvz., geresnės studijų kokybės ar darbo galimybių. Aš persikėliau iš dalies todėl, kad man buvo įdomu pabėgti iš Vilniaus, iš dalies – Kaune gyveno mano tuometinė partnerė. Gal nebuvo labai protinga savo edukaciją rinktis dėl asmeninių dalykų, bet tuo metu nemačiau didelio skirtumo tarp KTU ir VGTU studijų, tad ėmiau ir persikėliau. 

Apskritai, nenusivyliau, Kaunas tikrai atskleidė daug dalykų, kurių Vilniuje nebūčiau gavęs. Galbūt paviršutiniškai neatrodo, kad 100 kilometrų atstumas sukuria didelį kultūrinį skirtumą tarp miestų, bet po Vilnius-Kaunas skirtumų klausimo oda slepiasi du labai skirtingi ir intymiai susiję organizmai. 

Kas pirmiau atsirado tavo gyvenime: architektūra ar muzika? Kas tarp jų bendro? Kokie jų tarpusavio santykiai?

Geras klausimas. Negalėčiau brėžti linijos, kada atsirado vienas ar kitas. Muzika sukdavosi aplink mane visą laiką, būdamas paaugliu grojau gitara, prieš tai ėjau į muzikalkę ir grojau pianinu, bet tai buvo gan neasmeniškas santykis su muzika – grojau, nes muzikos link traukė išorinės jėgos, t.y. tėvai ir draugai. Aišku, negaliu teigti, kad man muzika nieko nereiškė, tačiau intymesnis santykis su garsu atsirado tik pradėjus studijuoti architektūrą. Tai paskatino šių disciplinų koncepcinis tapatumas – ir ten, ir ten kalbama apie erdvę, laiką, jusles ir žmogų šiame „erdvėlaikyje“, skiriasi tik perspektyvos ir įrankiai, kuriuos kūrėjai pasitelkia. 

Muzikoje organizuojame garsą ir juo transformuojame žmogaus pojūčius, architektūroje tą patį darome su erdve. Gal net būtų galima teigti, kad abiem atvejais iš tikrųjų dirbame tiesiogiai su erdve, ar ją kurdami: statydami pastatus, instaliacijas ir panašiai, ar naudodami garsą ir taip akcentuodami erdvės pojūtį ir fiziškumą. Muzikos ir architektūros sąsaja – gan platus klausimas. Sakoma, jog XVIII a. vokiečių literatūros klasikas Johanas Volfgangas Getė kalbėjo apie architektūrą kaip apie užšaldytą muziką, o apie muziką – kaip dinamišką architektūrą. Studijuodami ir kalbėdami apie architektūrą, mes naudojome tokias „muzikines“ sąvokas kaip ritmas, metras, judėjimas, akcentas ir t.t. – tai buvo aktualios ir visiems suprantamos priemonės apibūdinti tai, ką matome ir darome pasaulyje. 

Bendrai, ryšys tarp muzikos ir architektūros yra labai intymus ir stiprus, turbūt ne veltui kas antras architektas muzikuoja. 

Kuris Kauno pastatas tau geriausiai „skamba“?

Kaunas yra post-industrinės šizofrenijos miestas. Esame šiek tiek idėjiškai strigę tam tikroje nostalgijoje apie modernizmą, apie pramonę, apie autoritarizmą. Gražiausiai man Kaune skamba pastatai, nenešantys šios naštos, o bandantys parodyti kažkokias hauntologines galėjusių būti alternatyvų vizijas. Dėl to labai įdomiai skambėjo „Parakas“ – seni cariniai parako sandėliai pavirtę meno, muzikos ir spontaniškos kultūros inkubatoriumi. Aišku, jie skambėjo ne tik idėjiškai, fiziškai tai yra nuostabios patalpos su tokia įspūdinga akustika, kad norėčiau kada nors ten atvežti ir įgyvendinti operos performansą. Įdomų garsą turėjo ir Paveikslų galerijos / „Kultūros“ rūsiai – didelės tuščios patalpos tarsi laukiančios ateities, kuri niekada neateis. Gerą tembrą turi Kauno vaiduokliai – „Britanika“, „Respublika“, dauguma apleistos sovietinės architektūros. Jie ne tik atrodo, bet ir skamba kaip vaiduokliai, sugraužti aplinkos, išleidžiantys savo betoninio kūno syvus. 

Jeigu reikėtų išsirinkti vieną, gal visgi būčiau sentimentalus ir paimčiau Prisikėlimo bažnyčią. Ją švariai įrašyti buvo labai sunku, nes, pirma, reikėjo išvengti klausimų, ką čia veikiu, antra, sulaukti tinkamos progos, kai judėjimas viduje pasiektų akustinę harmoniją su gigantiškos erdvės sakralumu. Galų gale, pasidaviau, nes supratau, kad ji geriausiai ir skamba, kai joje yra tos gyvybės, kai ta gigantiška aidinti oro masė, buvusi bažnyčia – tapusi „Šilelių“ fabriku – vėl tapusi bažnyčia jungiasi su žmonių šurmuliu, ar anksčiau dirbusiu, ar dabar rymančiu. Ir, visgi, Kaunui ji tinka – pramonės maldos namai.

Kuruoti muziką ir groti pradėjai „Godo“ bare Kaune. Prisiminkime tuos laikus, kokia tuo metu buvo miesto garsinė kultūra ir kokia ji šiandien?

Tuo metu, bent mano akimis, Kaunas, kaip reliatyviai neseniai tapęs post-industriniu miestu, buvo išsiilgęs industrinės kultūros. Miesto paletėje dominavo šaižesni, aštresni, nebūtinai, bet dažnai sunkesni ir novatoriški garsai, labai gajus buvo post-punk’as, tiek estetikos prasme, tiek filosofiškai. Ypatingai didelį indėlį šiai kultūrai padarė „GHIA“ leiblas / bendruomenė / judėjimas, kurio namai tuo metu ir buvo „Godo“. 

Turiu pripažinti, šis judėjimas padarė didelę įtaką mano paties garsinei estetikai ir iki dabar prisimenu jį su tam tikru entuziazmu. Nusikeliant į dabartį, kaip dažnai būna, daug Kauno garsiniu gėrybių nusisavino Vilnius (tą pačią „GHIA“ taip pat iki jo pabaigos) ir šiuo metu įvardinti, kaip skamba Kaunas, būtų gan sudėtinga. Aiškėja, jog kauniečio ausis pradeda kiek pavargti nuo elektronikos: mieste, ypatingai tarp jaunimo, atsiranda naujai atrasta meilė indie ir rokui (ir, tuo pačiu, performatyvumui muzikoje). 

Prisimenu Mykolo Katkaus tekstą žurnale „Lietuvos Muzikos Link“ 2019 metais „Patogus grabas: Lietuvos roko muzika“ ir jo išvadą, kad Lietuvoje rokas levituoja tam tikroje būsenoje tarp gyvenimo ir mirties. M.Katkus teisingai įvardijo, tai – jaunimo scena ir tarp Z kartos atstovų buvo matomas tam tikras pakilimas, bet jei reiktų dėti viltis į kartą, kuri pagaliau atneš tą gyvą roko kultūrą į Lietuvą, tai tikrai bus dabartiniai 18-20-iniai. 

Jau dabar matome tokius judėjimus kaip „NEfonas“, su kuriais teko pabendradarbiauti. Jie nustebino ne tik savo jaunumu (dauguma, su kuriais teko bendrauti, I kurso studentai arba abiturientai), bet ir aukštu profesionalumo lygiu, muzikiniu išprusimu bei ypatingai stipria meile lietuviškam rokui. Neturiu omeny kažkokio iškreipto nacionalizmo, labiau noriu pasakyti, kad šios jaunos grupės ir promouteriai klausosi kitų lietuviškų grupių, dainuoja lietuviškai, bando ugdyti savo estetiką, o ne žiūri, kas vyksta Vakaruose. Tai yra unikalu. 

Kai aš pats dar brazdinau gitarą mokykloje, mes klausydavom „Arctic Monkeys“ ar „Car Seat Headrest“, o lietuviška muzika atrodė šiek tiek backwards (nebent klausydavai „Sa-sa“ ar „Faršo“ užsidaręs virtuvėje, bet niekam to nesakydavai (juokiasi). Mes norėjom lygiuotis į Vakarus. Dabartinis jaunimas, atrodo, elgiasi priešingai. 

Taip pat negaliu nepaminėti „PDF’o“, kurie įpučia daug gyvybės hyper-pop scenai Kaune. Kauno menininkų namai nuosekliai populiarina eksperimentinę muziką savo kuruojamu „Niche“ ciklu ir pavieniais koncertais. Aišku, „Lizdas“ jau 10+ metų yra Kauno elektronikos tvirtovė ir vis dar stipriai palaiko tą frontą, net ir „Lizdo“ paletėje girdisi daugiau eksperimentų ir žaidimų su alternatyviais skambesiais. Tikrai daugiau negu sau leidžia Vilniaus klubai. 

Bet sugrįžtant prie klausimo, koks dabar yra Kauno skambesys... jaučiu, miestas yra kažkokio virsmo taške ir reikia daugiau laiko, kad galėtume užčiuopti, kur tas virsmas nuvirs. 

Balandžio pabaigoje Berlyno eksperimentinės muzikos leiblas „Re:Natura“ išleido tavo albumą „Stigmergia“. Jame panaudoti jau nugriautų pastatų: alaus baro „Tauro Ragas“ Vilniuje ir buvusio viešbučio „Respublika“ bei šiuo metu rekonstruojamo restorano „Trys mergelės“ Kaune aplinkos garsai. Kodėl pasirinkai būtent šiuos pastatus?

Pastatų būta ir daugiau. Tiesą pasakius, kai 2021-aisiais rinkau tuos garsus gal ne visai kreipiau dėmesį į dokumentavimo nuoseklumą, kas buvo jaunatviško nepatyrimo klaida. Prisimenu kelis pastatus, kuriuose naktį slankiojau su diktofonu, tarp jų – ir išvardintus, bet daug surinktų semplų yra iš ne visai aiškių šaltinių. Bet tai, ką atrinkau, visgi susigrupavo į tam tikras temas: gimstantys (statomi), gyvenantys (naudojami), mirštantys (apleisti ar griaunami) pastatai. 

Taip suskirsčiau savo įrašus nes, kaip albumas sufleruoja, manau, kad gyvybė reprodukuoja gyvybę visom prasmėm, pamatinių egzistavimo principų prasme irgi – labiau norėjosi užčiuopti ne tai, kaip skamba specifiniai pastatai, bet šių pamatinių principų garsyną. Aišku, neneigsiu, buvo tam tikras noras užfiksuoti ikonas ar kontroversijas bei paradoksus – kažką, kas yra vertinga, kas turi kultūrinio svorio, tačiau nėra traktuojami kaip tokie. Norėjau sukelti diskusiją apie tai, kaip vertiname erdvę ne tik tarp architektų, kurie linkę matyti miestus per savo iškreiptą profesinę prizmę, bet ir tarp kitų disciplinų atstovų bei paprasčiausiame žmogiškame lygmenyje tarp miesto vartotojų. 

Gal, pavyzdžiui, merdėjantys Sporto rūmai Vilniuje su savo ikoniška brutalistiška „banga“ Neries pakrantėje yra tik intelektualinės savimasturbacijos padarinys dabartinėje miesto panoramoje, gal kožnas vilnietis labiau visgi norėtų, tarkim, hipermaksimos. Aišku, ironizuoju, tačiau vertės klausimas yra svarbus, turim klausti ir daryti išvadas, o ne leisti miestui vystytis pagal dogmatišką galios pozicijoje esančiojo požiūrį.

Įrašai buvo sukurti dekonstruojant erdvių fizines savybes į duomenis, kuriais remiantis atkuriamos erdvių garsinės charakteristikos. Papasakok plačiau apie šią technologiją.

„Impulse response analysis“ (liet. impulsinio atsako analizė) yra šio proceso branduolys. Supaprastinant, kiekviena fizikinė sistema, ar tai būtų pastatas, muzikinis instrumentas, švytuoklė ir panašiai, gaudamas tam tikra sužadintoją (t. y. impulsą) į jį sureaguoja ir pateikia tam tikrą atsaką. Dar paprasčiau sakant, dursi katinui šakele (impulsas), greičiausiai būsi apšnypštas ir apdraskytas (atsakas). Jei turi priemonę įrašyti šį atsaką, gali modeliuoti, kaip ta sistema veikia. Taip veikia, pavyzdžiui, virtualaus aido modeliavimo algoritmai, dažnai gitaristų naudojami cab/amp/distortion modeliavimo pedalai ar pluginai ir net tokie dalykai kaip statinių laikančiųjų konstrukcijų būklės vertinimo programos. Bendrai, tai yra labai galingas įrankis suprasti sistemas, kurias iš išorės matome tik kaip „juodąsias dėžes“. 

Surinkus šiuos atsakus ir praleidus pro konvoliucijos algoritmus, gauni tam tikrą sistemos modelį arba emuliaciją – taip gavau galimybę pritaikyti pastatų garsines charakteristikas garsams, kurie niekada juose neegzistavo. Dėdamas šias emuliacijas vieną ant kitos, leisdamas atsirasti rezonansams bei juos moduliuodamas ir miksuodamas su surinktais field recordingais, išgavau šiuos kūrinius. Pasikasus giliau, būtų galima iš surinktos informacijos atkurti bent apytikslį patalpos dydį, formą, medžiagiškumą, bet tai buvo virš mano kompetencijų. 

Stigmergijos principas remiasi tuo, kad individualaus veiksmo aplinkoje paliktas pėdsakas stimuliuoja to paties arba kito agento tolesnį veiksmą. Kaip gimė ši projekto koncepcija? Ar šį principią naudojai ir kurdamas šiuos elektroakustinius ambient / drone / musique concrète garsovaizdžius apie urbanistinio superorganizmo gimimą, gyvenimą ir mirtį? 

Su šiuo principu mane supažindino „Re:netura“ įkūrėjas Hendrikas Klatte ir tai konceptualiai labai gerai apjungė albumą. Kaip jau anksčiau minėjau, tikiu, kad gyvybė reprodukuoja gyvybę ir jos veikimo principus. Taip, pavieniams agentams net nesuprantant, sukuriamos ypatingo kompleksiškumo sistemos, kurias pačias būtų galima įvardinti kaip gyvybę. Mes esam tokia sistema. Nors įsivaizduojame save kaip individus (t. y. nedalomus), iš tikrųjų esame mikroorganizmų, susijungusių simbiotiniais ryšiais, samplaika. Kiekviena mūsų kūno ląstelė yra atskiras gyvas organizmas. Logiška manyti, kad tai vyksta ne tik mikro, bet ir makro lygyje ir mes patys esame kažkokio globalaus superorganizmo „ląstelės“. Tai nėra nauja idėja, atmintyje labiausiai įsirėžęs Stanislavo Lemo „Soliaris“, kur kosminė gyvybės forma, t. y. pati Soliario planeta, tiriama žmonių, kurių racionalumas yra pernelyg primityvus, kad suprastų jos veikimo principus ir mąstymo procesus. 

Stigmergija yra vienas principų, leidžiančių peršokti nuo individualaus iki globalaus racionalumo lygio. Tai yra sisteminis fenomenas, sąlygojantis sudėtingų reiškinių sistemose atsiradimą net jei aktoriai sistemoje yra paprasti. Dar vienas to pavyzdys yra Johno Hortono Conway sukurtas žaidimas „Game of Life“. Kurdamas albumą bandžiau prisiliesti prie šio fenomeno, bandydamas distiliuoti kaip gyvena urbanistinė erdvė, bet neturėjau tam frazės. Hendrikas man ją parodė.

Ne tik įamžinai tam tikrų pastatų charakteristikas garse, sukūrei jiems savotiškus audiomonumentus, tačiau dalyvauji ir realios architektūros procesuose. Prisidėjai prie projekto „Tabula Urbis“, laimėjusio erdvės prie Kauno pilies užstatymo konkursą. Kiek muzikos yra šiame projekte? Kas tau asmeniškai svarbiausia kuriant realius architektūrinius projektus?

Johnas Cage’as yra pasakęs, visas garsas yra muzika. Garsas tampa muzika, kai bandome suprasti jo logiką. Nors gal tai labiau Edgaro Varèse požiūris. Muzika yra visur, tik ji patampa muzika, kai mes ją atrandame (ar pasirenkame išgirsti). Tad muzikos šiame projekte yra, bandėme užčiuopti lengvumą, šviesą, erdvės masės pojūtį konkurso sąlygų apribotame tūryje, kuriame tai padaryti yra sudėtinga. Tarsi Michaelo Nymano „1-100” erdvėje, su visomis šio kūrinio audio iliuzijomis. Aišku, kurdamas apie tai negalvoji, bet negali atmesti kažkokių koncepcijų, jau užsifiksavusių tavo galvoje. Ar tai atėję iš architektūros, ar iš vizualiųjų menų, ar iš muzikos – viskas tampa tinkama koncepcija kuriant. Kūrėjo darbas yra juos įgyvendinti. 

Gal tai ir yra svarbiausia kuriant bendrai – išgryninti koncepciją, pažiūrėti į ją kritiškai, išanalizuoti, performuoti pagal analizės išvadas ir bandyti perteikti kokybiškai. Viskas, ką kuriame, yra tiek pat fiziniai objektai kiek ir simboliai, abi šios pusės yra svarbios galutiniame kūrinyje. Techniškai gerai įgyvendintas pastatas be koncepcijos yra tik dėžė kūnams padėti, koncepcija suklijuota iš gerų norų, seilių ir popieriaus yra tik kūrybinis onanizmas. Kad kūrinys stovėtų ir, ypatingai svarbu kuriant architektūrą, būtų funkcionalus bei žmonių gyvenimą gerinantis veiksnys, turi apsvarstyti abi puses ir jas paremti vienodai stipriai.

2017 m. Karolis Lasys apsilankė A. Puškino spektaklyje „Onegin“ tuometiniame Rusų dramos teatre Vilniuje. Spektaklis vyko rusų kalba, titrų nebuvo, todėl Karolis beveik nieko nesuprato, dalį turinio jam išvertė greta sėdėjusi moteris. Nuo to laiko Karolis kartais virsta Oneginu – kokiomis aplinkybėmis tai nutinka ir kokie jūsų tarpusavio santykiai ?

Aš esu superego, ONEGIN yra id. Kas medijuoja šį santykį kaip ego vis dar nesugalvojau, bet tai yra tam tikra simbiozė. Karolis, kaip žmogus, sugeba išlaikyti tam tikrą optimistišką racionalumą tik ONEGIN pesimistiško, pasąmoningo absurdizmo ir intensyvaus kūniško  šėlsmo dėka. Konceptualiai bent taip matau šį santykį. Jeigu kartais savaitgalį neparėkaučiau į mikrofoną apie gyvenimo paradoksus grojant šaižiai muzikai, manau, ateitų momentas, kai pradėčiau panašėti į veikėją, kurio vardą daviau savo alter ego. 

Nihilizmas yra sunki liga nuo kurios nepasveikstama, tačiau menas turi tam tikrą gydomąją pusę. Tai – mikrovisata, kurioje galime išreikšti tai, kas verda po oda ir kam dažnai neturime žodžių. Per meną sukuriame būdus tai priimti konstruktyviai ar paleisti. Greičiausiai toks yra mūsų santykis, dėl jo abu esame sveikesni.

ONEGIN tyrinėja muzikos, socialinio diskurso ir ritualizmo ribas. Pasak jo, kaip ir prieš tūkstančius metų atliekame tuos pačius ritualus, tik dievus pakeitė naujos ideologijos ir technologijos. Jis pats savęs klausia, ar žmonijos egzistencija kada nors turėjo kokią nors prasmę? Tai yra modernaus žmogaus esminis egzistencinis klausimas – kodėl mes čia esame? 

Anksčiau turėjome religiją, įvairias tikėjimo ar filosofines tradicijas, kurios duodavo mums atsakymus. Nuo apšvietos link industrializacijos, modernizmo, post-modernizmo ir dabartinio hiper-modernizmo mes judam kitokia trajektorija – asmens kaip esminio socialinio vieneto, pasmerkto absoliučiai laisvei. Tai yra kardinalus filosofinis pokytis, kurį bando perprasti didžioji dalis Vakarų filosofų, nuo egzistencializmo įtakotojo Fridrycho Nyčės iki socio-politiškai skeptiško Michaelo Sandelo, bet paprasto atsakymo nėra. 

Nebandau pateikti kažkokio atsakymo pats, stebiu žmones ir jų elgesį: kas pasikeitė nuo pagoniškų coming-of-age ritualų laikų, kas liko taip pat ir bandau apie tai reflektuoti. Gal kažkur pakeliui rasiu kažką, už ko galėsiu užsikabinti, pats bandydamas atsakyti savus filosofinius klausimus. Vienintelis būdas yra stebėti ir tyrinėti. 

Pritariu tavo anksčiau išsakytai minčiai, jog nėra meno be politikos. Mano galva, menininkai turėtų būti vieni pagrindinių realybės katalizatorių. Koks, tavo nuomone, meno ir politikos santykis Lietuvoje? Susidaro įspūdis, kad dauguma menininkų vengia įsileisti politiką, kad ji neišteptų jų sterilaus estetinio pasaulio?

Yra toks momentas. Politika – slidus dalykas ir, manau, tarp kūrėjų yra tam tikra baimė, kad atvira politika gali vesti auditorijos nusigręžimo link ir, atitinkamai, darbo biržos link. Bet yra ir kita monetos pusė. Manau, daugėja menininkų, atvirai deklaruojančių tam tikras politines pažiūras ir formuojančių kritinį diskursą. Visgi mūsų kūnai, protai ir pasąmonė yra politiškai angažuoti. Esame veikiami valstybės, rinkos ir identitetą formuojančių aparatų kiekvieną mūsų gyvenimo sekundę. Neatsižvelgti į tai mene yra tarsi neigti save, o mes, kaip žmonės, manau, natūraliai linkstame autentiškumo link, ignoruoti save irgi gali reikšti nusigręžimą nuo savo auditorijos. Nors kalbu apie auditoriją, manau, tai irgi yra interneto laikų meno aspektas kurį reikėtų labai kritiškai (ir politiškai) peržvelgti, menas nėra apie kapitalo (socialinio ar fizinio) kaupimą, o apie žinutę. Jeigu dažniau prisimintume, Lietuvoje turėtume daug sveikesnę meno sferą. Visgi šuo vizgina uodegą, o ne atvirkščiai. Manau, jei užmirštume kapitalizmo pažadus, menas įgautų daug didesnį socialinį svorį ir naujus būdus iš jo išgyventi, tik tam reikia drąsos. 

Daugiau nei metai vedi laidų seriją Palestinos bendruomenės radijuje „Radio Alhara“. Apie ką kalbi šiose laidose ir kodėl manai, kad svarbiau palaikyti tai, kas vyksta už 4500 km, o ne, tarkim, Kauno savivaldybėje?

„MJU Residency“ yra laida apie muziką iš Rytų Europos – tai yra jos pamatas. Kiekviena serija yra tam tikra šio pamato interpretacija, pateikta per pakviesto svečio (ar svečių) prizmę. Tai galima taip pat vadinti tam tikru tyrimu – kaip žmonės iš Rytų Europos supranta savo aplinką. „Radio Alhara“ ši laida atsirado siekiant suformuoti tam tikrą bendrumą ir empatiją tarp Palestinos, Lietuvos ir istoriškai panašius kolonializmo kontekstus turėjusių geografinių platumų, ieškant sankirtos taškų mūsų garsinėse kultūrose. Kai konceptualizavau šią laidą galvojau apie daug radijų, tarp jų ir vietinių „Radio Vilnius“, „Palanga Street Radio“, gal net LRT siūlyti kažkokia forma, bet pasirinkau „Alharą“ nes mačiau vertę solidarume su Palestina ir progą konstruoti naujus tiltus su mažiau pažintomis Lietuvai vietomis. 

„Alhara“ hostina labai didelį spektrą laidų iš viso pasaulio, nuo Afrikos iki Pietų Amerikos, pavyzdžiui, būnant Ganoje teko susipažinti su keliais žmonėmis vedančiais laidą „Radio Alhara“ ir savo vietiniame „Oroko radio“. 

Dėl svarbos, manau, kad palaikydamas tai, palaikau ir Kauną, ir Vilnių, ir bendrai Lietuvą ar buvusias post-sovietines šalis (bent taip kažkaip konceptualizuoju Rytų Europą) suteikdamas progą į save pažiūrėti kritiškai naudojantis meno prizme bei užmegzti naujus kontaktus su, kaip jau minėjau, tokiomis vietomis, kurios mums socio-kultūriškai panašios. Mes patyrėme dvi rusų okupacijas, trėmimus, du Pasaulinius karus, Palestina tai patiria dabar iš dabartinio Izraelio režimo (ir, teigčiau, šalių, palaikančių dabartinį Izraelio politinį būvį). Ta pati okupacija, tik mes jos taip nevadiname. Suprasti bendrumus ir jungtis visada yra vertinga abiems pusėms.

Tavo kūryba fokusuojasi į modernybę ir jos įtampas – kaip tai, kas asmeniška, žmogiška jungiasi su tuo, kas yra globalu, mechaniška. Viena pagrindinių įtampų šiuo metu yra dirbtinis intelektas (DI). Ką manai apie šią technologiją ir, galbūt, jos panaudojimą savo kūryboje?

Man atrodo, Herbertas Maršalas McLuhanas yra rašęs, kad visos technologijos atlieka iš principo tą pačią užduotį. Skirtumas yra tik kaip jos tai atlieka. Gali vinį įkalti plaktuku, gali įkalti padedamas super-intelektą turinčio generatyvinio modelio egzoskelete už 100000000000000 pinigų, rezultatas bus tas pats – įkalta vinis. Mano „vinis“ yra muzika ir aš esu radęs būdą, kaip šią „vinį“ kalti man patinka. Pats kūrybos procesas su fiziniais instrumentais ir „Ableton“ man kelia džiaugsmą, todėl DI man kaip ir nereikia. Gali būti ir tokių kūrėjų, kuriems kurti su DI yra megamax faina, jeigu taip, tegul jie tai ir naudoja. Svarbiausia, kokį jausmą jiems sukelia jų muziką ir procesas, kaip ji yra daroma. Bendrai, kaip ir daugumą šiuolaikinių technologinių proveržių, svarbiausia įvertinti, ką vienas ar kitas naujas įrankis gali atnešti naudingo. 

Manau, priešingai negu DI hype ciklas bando mums įteigti, DI nėra kažkas, kas išspręs visas mūsų problemas. Realybėje DI labiausiai padės sisteminti informaciją į lengviau suprantamas formas. Tai atsiskleidžia žiūrint į DI iš technologinės pusės: neuroninių tinklų veikimo centre yra „konceptų“ vektorius, pagal kurį šie tinklai kategorizuoja informacija. Remiantis tuo jie gali sintetinti atsakymus pagal tai, kaip kažkoks vienas ar kitas „konceptas“ yra arti vienas kito vektorių erdvėje. DI nepadeda mums sukurti nieko naujo, tik pergromuliuoja, kas jau yra. Muzikoje tai gali būti veiksminga jei, pavyzdžiui, rašai gabalą stilistiškai panašų į '80-tuosius ir nori suprasti, kas tuometinę muziką padarė tokia, kokia ji buvo. DI gali tau duoti įrankius ar nuorodas, bet kurti turėsi pats, nes jei leisi DI „kurti“ – negausi nieko naujo, tik kažką, kas jau buvo padaryta. 

Tavo galutinis kūrybos tikslas yra perteikti kritinę žinią visuomenei. Kokia būtų tavo žinia visuomenei šiandien?

Pirmiausia – kritiškai vertinti save ir pasaulį, žiūrėti kas vyksta aplinkui. Antra – nepasiduoti absurdui, nenuleisti rankų ir nepanirti į nihilizmą. Paskutinis paskatinimas – kalbėti apie tai, kas slegia. Žmonės nėra negalvojanti minia. Dabartis mus verčia jaustis individais, atskirtais nuo minios, bet kai esame minioje, kalbamės apie tai, kas mums nepatinka dabartyje ir esame aktyvūs – turim galią keisti savo aplinką. 

Galutinis priedas prie atsakymo yra džiaugtis savo žmogiškumu: kartais daryti kvailus dalykus, mėgautis kitų žmonių kompanija, atsipalaiduoti, kurti meną, patirti meną, ateiti į reivą pašokti, įsisukti į nakties ritualus ir pasikalbėti su savo iracionalumu. Visgi sveika yra pažinti save visapusiškai, ne tik kaip racionalią būtybę.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką 2025 m.“ finansuoja Medijų rėmimo fondas.