Mykolas KATKUS | Patogus grabas: Lietuvos roko muzika


That is not dead which can eternal lie.
And with strange aeons even death may die.

H. P. Lovecraft, „Necronomicon“


Kai muzikos žurnalo redaktorius paprašo roko muzikos grupės vokalisto[1] parašyti dabartinės roko muzikos apžvalgą ir pasiūlo jai pavadinimą – „Roko mirtis“, – tai daug ką pasako. Juoba kad Lietuvos roko muzikos scena šiuo metu išgyvena neabejotinai didžiausią pakilimą nuo pat legendinio „Roko maršo“ – populiaraus festivalio-mitingo, padėjusio sugriauti Sovietų Sąjungą 1987–1989 m.

Tiesa ta, kad rokas Lietuvoje niekada nebuvo pernelyg gyvybingas, tačiau – kaip ir epigrafe cituojamose metalistų itin mėgstamo siaubo rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto eilutėse – jis niekada nebuvo ir visai miręs. Greičiau jau mėginantis pergyventi pačią mirtį. O istorija nuo jos ir prasideda.

Sudegintas judėjimas

„Lietuvoje rokas buvo nužudytas lopšyje – po Romo Kalantos susideginimo 1972 m. ir jaunimo sukilimo sutriuškinimo Kaune buvo išvaikytos ir visos talentingos ano meto roko grupės“, – rašė garsus lietuvių filosofas (ir roko muzikos mėgėjas) Leonidas Donskis. Romas Kalanta – hipių judėjimui priklausęs kaunietis – susidegino protestuodamas prieš sovietinį režimą ir atkreipė KGB dėmesį į visas tuometes kontrkultūras. Latvijoje, Estijoje ir Rusijoje roko muzikantai nebuvo persekiojami, turėjo kur reikštis, ir ten susiformavo ištisa Vakarais sekusių ar juos savitai interpretavusių atlikėjų banga. Tuo tarpu Lietuvoje jos vietą užėmė aranžuotus užsienio atlikėjų arba vietos profesionalių kompozitorių kūrinius groję VIA – Filharmonijos aprobuoti vokaliniai instrumentiniai ansambliai. VIA pagal paskyrimą aptarnaudavo restoranus, kultūros namų sales ir visuomeninius renginius, muziką jiems parinkdavo meno vadovai, savo ruožtu, viską derinę su ideologinėmis struktūromis. Nenuostabu, kad pagrindinis šių muzikantų įkvėpimo šaltinis buvo popmuzika arba iki sacharino redukuoti roko standartai; tuo tarpu repeticijų salių ir palaikymo neturintis roko judėjimas, dažnai persekiojamas cenzorių, išliko tik pogrindyje. Daugiau gyvybės buvo dainuojamosios poezijos judėjime, kurio lyderis buvo aktorius Vytautas Kernagis, arba džiaze, kuriame GTČ trio buvo intelektualios pramoginės muzikos šerdis.

1985-aisiais, Gorbačiovo „perestroikos“ metu, Sovietų Sąjunga atsivėrė vakarietiškai kultūrai, tuo pat metu paskatindama ir vidines permainas. Masiškai pradėjo kurtis (dažnai – tiesiog legalizuotis) studentų roko muzikos grupės. Art rokeriai „Antis“ su politines deklaracijas skaldančiu charizmatiškuoju Algirdu Kaušpėdu, sunkiojo roko grupės „SBS“, „Tigro metai“, „Katedra“ ir „Volis“, pankai „Už Tėvynę“, romantiškų vaikinų grupė „Foje“ su romantiškuoju Andriumi Mamontovu bei „pasunkintą“ funk roką groję šiauliečiai „Bix“ buvo garsiausi, tačiau ne vieninteliai vardai.

Rokas plačiajai visuomenei tuo metu buvo iš esmės negirdėtas garsų rinkinys, ir jis smogė kartu su kalbomis apie ekonomiką, nepriklausomybę, nuslėptą istoriją. Dvasingumo poreikis Lietuvai siekiant nepriklausomybės apskritai tuo metu buvo didžiulis – euforiškos minios klausydavosi ne tik „Anties“ ironiškų dainų apie funkcionierius, bet ir Bernardo Brazdžionio poezijos, garsiai skaitomų filosofinių tekstų bei ilgų kalbų apie istoriją. Roko atgimimo piku tapo festivalis „Roko maršas“ – jo antroje iteracijoje kartu su „Bix“ ir „Anties“ muzikantais važinėjo tuomet populiarus politikas ir filosofas Arvydas Juozaitis, skaitęs paskaitas apie aplinkosaugą, – buvo vos ne „Live Aid“. Svarbia tos kultūros dalimi tapo 1990 m. pasirodęs filmas „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, kuris simboliškai nukelia į 1972-uosius – kai per Liuksemburgo radiją roko klausęsi vaikai yra išskaidomi milicijos, o pats judėjimas miršta.

Entuziastų dešimtmetis

„Roko maršas“ ir kartu sekęs roko kultūros atgimimas ilgai netruko. Po 1990 m. nepriklausomybės atkūrimo visuomenei mitingai ir maršai greitai atsibodo – masyvūs ekonomikos pokyčiai palietė visus, ne muzika buvo galvoje. Iš visų „Roko maršo“ herojų tik „Foje“ savo politinę šlovę konvertavo į ilgalaikį populiarumą. „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas pasuko į politiką, „Katedra“ iširo, „Bix“ liko vis mažėjančiam roko muzikantų ratui grojančia grupe. Vis geriau savo auditoriją suvokiančios radijo stotys transliavo vis mažiau roko muzikos, o auganti perkamoji galia buvo išleidžiama kitiems dalykams.

Nors Lietuvoje pradėjo veikti radijas, o kabelinė televizija rodė „MTV“, Lietuvos visiškai nepalietė tarptautinę roko sceną sukrėtusios grunge, post grunge ir pankroko revoliucijos. Ryškiausios naujos 1991–1996 m. eros roko grupės buvo post punk įkvėpta studentų grupė „Šiaurės kryptis“, gotai „Siela“ ir „Mano Juodoji Sesuo“, psichodeliniai Algio Greitai eksperimentai bei regioniniai roko didvyriai – Ukmergės „Afiša“ ir Alytaus „Airija“. Visų šių grupių šaknys buvo 8-ojo dešimtmečio pradžioje.

Sinchronizuoti Lietuvą su Vakarų muzikos kultūra pasišovė „Bomba“ – ambicinga muzikos leidybos kompanija. Dešimtmetį Lietuvoje vyravusi muzikos leidybos bendrovė atsirado iš muzikos idealisto ir promouterio Dovydo Bluvšteino leidybinės bendrovės „Zona“. Greitai praaugę įkūrėją, energingi „Bombos“ vadybininkai pradėjo ieškoti naujos ir modernios roko ir popmuzikos, leisti ją populiarinusius laikraščius, atidarinėti parduotuves, kurti muzikines laidas. Jie iš emės patys kūrė visą muzikai reikalingą infrastruktūrą. Kalbant apie roką – neabejotinai didžiausi „Bombos“ atradimai buvo dvi Vilniaus rusakalbių jaunuolių grupės, pirmąsyk (vėluodamos galbūt vos metais) atliepusios muzikines to meto madas – „Lemon Joy“ ir „Biplan“, tuo metu entuziastingai tituluoti lietuviškaisiais „Suede“ ir „Blur“. Pagaliau užgimusioje pankroko alternatyvoje žibėjo „Dr. Green“ ir „Lipnūs Macharadžos pirštai“.

Tačiau, nepaisant kelių išimčių – pavyzdžiui, „Biplan“ debiutinis albumas „Braškės“ buvo labai populiarus, gitarinio repo grupės „ŽAS“ albumai taip pat buvo perkami, – rokas neapsimokėjo. Festivalių beveik nebuvo, roko scenos dažnai – improvizuotos ir nepelningos, kasečių ir kompaktinių diskų pardavimai stipriai nusileido elektroninės popmuzikos pardavimams, o didžiausia rinkos dalį užėmė vestuvinės muzikos kasečių leidyba. Vadybininkų entuziazmas ir noras mėgdžioti JK muzikos rinką po truputį išsikvėpė, o po 1999 m. Rusijos krizės nebeliko ir pinigų.

Paskutinis „Bombos“ mėginimas reklamuoti ir leisti popmuziką buvo modernaus roko grupė „SH“. Nepaisant tiems laikams įspūdingos kokybės įrašų, galingos reklamos kampanijos ir kritikų pripažinimo, grupės įrašų niekas nepirko ir visiems tapo akivaizdu, kad iš gitarų verslo nebepadarysi.

Kelionės po dykumą

Po Rusijos krizės Lietuvos žiniasklaidoje ir muzikos versle naivių romantikų ir idealistų vietą užėmė pinigus skaičiuojantys cinikai. Lietuvišką muziką transliuojančios muzikos stotys „Lietus“ ir „Pūkas“ išvalė savo tinklelius nuo formato neatitinkančios roko muzikos, televizijos taip pat nebepasiduodavo grupių prašymams leisti pagroti gyvai ir pageidavo sintezatorių. Net „Bombos“ propaguotai profesionaliajai popmuzikai vietos likdavo vis mažiau – jos vietą užėmė rusiškos restoraninės popmuzikos kūrėjai. Spaudos žurnalistai taip pat nustojo rašyti apie kelių draugų mėgstamas grupes ir vietoje to apdainavo populiariuosius popatlikėjus. Naują sceną pradėjo kurti televizijos kanalai, kurių TV koncertai ir realybės šou naujoms grupėms tapo vieninteliu būdu prisistatyti.

Roko grupės atsidūrė tokioje padėtyje, kai turėjo arba prisitaikyti prie laikmečio, arba užsidaryti pogrindyje. „Bix“, „Skylė“ ir „Siela“ pradingo pogrindyje, kartu su visomis naujomis roko grupėmis. „Biplan“ savo originalų skambesį sušvelnino iki vestuvių, o „ŽAS“ pradėjo rašyti restoraninio popso skanduotes. „Foje“ veidas Andrius Mamontovas išgyveno įgijęs nacionalinį statusą. Naujos grupės ilgus metus praleisdavo nišinėse scenose – nedideliuose dainuojamosios poezijos ar metalo renginiuose. Išpopuliarėti naujoms roko grupėms pasidarė beveik neįmanoma – radijas negrojo, televizija jų nerodė, internete muzikos klausoma buvo nedaug, vadybininkai nesidomėjo. Naujų roko muzikantų vietą užėmė įvairūs, kasmet iš naujo sukuriami, realybės šou dalyviai, iš kurių vienas visuomet turėjo būti rokeris (kitas – reperis). Nu metal, naujojo tūkstantmečio pradžios Niujorko garažinio roko muzikos atgimimas, net emo Lietuvos net nepasiekė – nė viena radijo stotis negrojo nieko, kur gitara skambėjo kitaip nei aštuoniasdešimtaisiais. Panašiai kaip ir 8-ajame dešimtmetyje, rokas buvo išstumtas ir iš kontrkultūros – stilingas jaunimas klausėsi Lietuvoje tradiciškai stiprios elektroninės muzikos.

Tačiau ir šioje dykumoje atsirasdavo maištininkų – Ukmergės pankas Psichas ir sentimentalaus pankroko grupė „Requiem“ užpildydavo roko kvotą renginiuose, tačiau nepasidavė vestuvinės muzikos bangai. Bene vienintelė ryški lietuviška alternatyvaus metalo grupė „IR“ (vėliau „The Perfect Pill“) rodėsi menkai žiūrimame Baltijos „MTV“ kanale, o ryškiausias dešimtmečio roko debiutas buvo 2006 m. „Gravel“ sukurtas cirkas tradiciškai popsinėje „Eurovizijos“ atrankoje. Brolių Gallagherių muzikos ir elgesio įkvėpta brolių Sinickių grupė buvo bene vienintelė politiškai nekorektiška atgaiva surežisuotos restoraninės muzikos kultūroje.

Atgimimas

Muzikos skonis formuojasi jaunystėje ir atspindi kartos muzikinį skonį. Lietuviškieji baby boomeriai (gimę 1940–1960) vietoje Lennono ir Dylano klausėsi Povilaičio ir „Nerijos“; modernios muzikos trumpam įkvėpusi X karta (1960–1980) buvo netrukus nusodinta į popso brūzgynus. Šios kartos turėjo didelę sovietinę patirtį, augo sudėtingame informaciniame lauke ir labai skyrėsi nuo savo bendraamžių užsienyje. Lietuviška tūkstantmečio karta (1980–2000) augo jau panašesnės informacijos erdvėje, o jauniausioji – Z karta – jau nelabai skiriasi nuo savo bendraamžių Europoje ir yra globalios monokultūros dalis. Todėl dabartinis roko judėjimas yra visų pirma kartų kaitos pasekmė.

2009 m. finansų krizė Lietuvą palietė nepaprastai stipriai – pirmąjį metų ketvirtį visa šalies ekonomika smuko ketvirtadaliu. Mažėjo atlyginimai, daugelis neteko darbo, prasidėjo milžiniška emigracijos banga. Tačiau kaip tik tais metais miestų – pirmiausia Vilniaus – centre kūrėsi pigiai, tačiau stilingai įrengti barai, kuriuose ėmė rinktis visai jauna auditorija. „Gringo“, „Pianoman“ ir nesuskaičiuojami jų pasekėjai pilstė alų, kepė gatvės maistą ir grojo roko muziką, o ten lankėsi jauni programuotojai, startuperiai, vadybininkai ir reklamos sektoriaus darbuotojai. Nauja karta subrendo, ir netrukus būtent jie sudarys didžiąją dalį festivalių lankytojų, dėl jų bus atidaromi muzikiniai klubai, apie juos galvodami kurs muzikantai.

Pati svarbiausia muzikinė era neprasidėjo tuščioje vietoje, tačiau, visai kaip ir prieš tai „Bomba“, jos krikštatėviai buvo labiau idėjiniai žmonės nei verslininkai. Nemokamas žurnalas „Pravda“ aplink save subūrė geriausiai rašančius Vilniaus stileivas ir diktavo madas – dar gerokai prieš atsirandant feisbukui ir instagramui. Kaip tik „Pravda“ aprašė ir kuravo modernią muziką, o jos „Naujokų“ apdovanojimai sukūrė kontrkultūrinę atsvarą radijo stočių ir televizijų formuotai popmuzikos hierarchijai.

Kitas svarbus faktorius – valstybinio radijo trečiosios programos, skirtos alternatyviai muzikai, atsiradimas. „Opus 3“ (dabar – „LRT Opus“) auditorija niekada nebuvo labai didelė, tačiau nuo tada alternatyviąją ir roko muziką mėgstantys žmonės turėjo atskaitos tašką, grojaraštį, o muzikantai – vietą, kuri gros kitaip nei reikalauja formatas skambančius kūrinius.

Šios naujos muzikinės eros vėliavnešiais tapo „Freaks on Floor“. Tvirtai sukaltas modernaus post grunge ir garažinio roko duetas pagavios muzikos ir išmanios savireklamos dėka greitai tapo atpažįstamiausia Lietuvos roko grupe ir pirmąsyk per trisdešimt metų iš šios vietos išstūmė veteranus „Bix“ ir Andrių Mamontovą.

„Freaks on Floor“ pramintu keliu netrukus žengė ir tikslų britišką roką grojantys šiauliečiai „Colours of Bubbles“, o jauniosios kartos vaizduotę labiausiai „pagavo“ grupė „ba.“. Kurtą Cobainą channelinančio frontmeno Beno Aleksandravičiaus muzikinės įtakos svyruoja nuo modernios elektronikos iki 8-ojo dešimtmečio post punk, tačiau tai kur kas mažiau svarbu negu jo atlikimas – kiekvienas grupės koncertas sprogsta energija. Psichodelinės muzikos revivalistai „Garbanotas“ ir prie roko scenos neabejotinai priskirtina tamsios post punk elektronikos grupė „Solo Ansamblis“ yra kiti per pastaruosius kelerius metus išpopuliarėję vardai.

Klubo „Tamsta“ rengiamas konkursas „Garažas“ jau kelerius metus iš eilės „išperi“ naują populiarių jaunimo grupių bangą – ten savo karjerą pradėjo dabar populiariausios alternatyvios muzikos grupės „ba.“ ir „Solo Ansamblis“, o jų pėdomis sekė „Pilnatys“, „Timid Kooky“, „Abii“, „Abudu“, „Jauti“, „Flash Voyage“.

Skirtingai nei ankstesni projektai, šios grupės nemiršta – jos randa savo klausytojus, kurie užpildo Vilniaus ir Kauno klubus, kiemus bei nedidelius alternatyvius festivalius. Kaip tik muzikos infrastruktūroje ir slypi esminis skirtumas nuo praeities – 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių – roko pikų. Yra radijas, blogeriai, influenceriai ir muzikos žiniasklaida; klubai, miestų šventės, festivaliai (net didieji randa vietos rokui). Vėl atkuriami vietiniai roko centrai Klaipėdoje, Alytuje, Ukmergėje – scena nebėra priklausoma vien tik nuo Vilniaus. Naujieji roko herojai geba nuolat sukviesti entuziazmu trykštančias tūkstantines auditorijas, nors dar nėra pribrendę iki stadionų ar arenų. Tačiau vilties jiems turėtų teikti tai, kad bilietus į koncertų turus arenose sėkmingai išparduoda vyresnieji kolegos. Andrius Mamontovas bei meinstryminį stadioninį 80’s roką mėgstantis TV laidų vedėjas Marijus Mikutavičius tai daro kas du metus. Ir, galų gale, „Devilstone“ – iš metalo į platesnį roką mutavęs festivalis – tapo scenos peržiūros ir naujosios konjuktūros nustatymo vieta.

Vilniaus garsas

Lietuviškoji elektronikos scena yra išdidi Europos provincija: ji turi šlovingą istoriją (tarptautiniu mastu minėti Vilniaus „Gravity“ ir Kauno „Exit“ klubai), saują pasaulio scenoje žinomų DJ ir prodiuserių, muzikos festivaliuose koncertuojančius „Ten Walls“ ir Manfredą. Pernai scena „išperėjo“ ir pirmą ereliuką – Europos EDM superžvaigždutę Dynoro. Lig šiol paskutinė užsienyje šiek tiek pastebėta lietuviška roko grupė buvo „Bix“ – 10-ojo dešimtmečio pradžioje; nuo tada šalies muzika yra iš esmės skirta vietos vartojimui. Net tarptautinėje eksperimentinio juodojo metalo scenoje Lietuva pasižymi labiau nei roke.

Istorija paaiškina pati save: pakilimai ir nuosmukiai, mažai vietų groti, nedidelis susidomėjimas, nėra pinigų... Rokas yra ne įrašų, bet performanso muzika – jai reikia ne tik repeticijų, bet ir nuolatinių koncertų, kurie tobulintų muzikantų scenos ir instrumentinio atlikimo įgūdžius. Nedidelė rinka susijusi ir su nedidelėmis ambicijomis. Kam užsiimti eksperimentais ir nervinti publiką, jei galima nukopijuoti ir tapti vieninteliais Lietuvoje „Arctic Monkeys“ ar „The Killers“? Visai nenuostabu, kad mados, meno, teatro ir poezijos scenos mieliau bendradarbiauja ne su rokeriais, bet su elektroninės muzikos prodiuseriais.

Tarptautiniai promouteriai, dirbantys mažose rinkose, – kaip geografiškai artimoje Estijoje ar Islandijoje – ieško ne dar-vienos-grupės-kuri-skamba-kaip-arctic-monkeys, bet keistumų, kitokių sąskambių. Eksportuojamos ne grupės, bet scenos – kelios panašios, viena kitai darančios įtaką – ir už ausų tempiančios komandos. Ar Vilnius tokią sceną turi? Tikrai ne.

Kita vertus, prie jos Lietuvos rokas per pastaruosius metus priartėjo bene arčiausiai ir yra net dvi tendencijos, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį. Pirma – tai neproporcingai didelė vietos muzikantų meilė post punk. Neproporcingai daug grupių tyrinėja muzikinį „The Cure“ ir „Joy Division“ muzikinį palikimą, įkorporuodami jį ir į elektroniką, ir į popmuziką ir metalą. Ši meilė visai kontekstuali: „ba.“ ir dar kelios grupės puikiai „įsipaišo“ greta „Shame“ ir „Idles“, britų punk / post punk atgimimo (minus politinis aktyvizmas), tuo tarpu „Solo Ansamblis“ yra tarptautinės darkwave scenos dalis. Populiariomis grupėmis seka debiutantai, o žanriniai aspektai iš dalies pasąmoningai inkorporuojami ir į kitų stilių muziką.

Kita kryptis susijusi su įtakingiausia grupe tapusiu brolių Joneikių kvartetu „Garbanotas“. „Local Natives“, „Tame Impala“ ir, svarbiausia, „Led Zeppelin“ prisiklausiusių Vilniaus priemiesčio muzikantų debiutas Lietuvoje prilygo bombos sprogimui. Pasak vietos legendų, debiutinis brolių koncertas sumušė rekordus net Klaipėdoje, kuri įprastai negarsėja dideliu palankumu roko muzikantams. Svajingas dreampoppy Šaruko Joneikio balsas skamba virš kietai suręstų roko riffų ir skleidžia meilę psichodelinei 7-ojo dešimtmečio kultūrai ir muzikai. Nors pati grupė ir neskelbia didesnių manifestų, o jos įvaizdis išlieka pabrėžtinai kuklus, „Garbanotas“ palietė jaunesnės Y kartos širdis ir dažnai yra pristatoma kaip tipiškiausia naujo roko grupė.

„Garbanotas“ po savo debiuto iš esmės sukūrė tokios muzikos klausytojų nišą; bene pirmąsyk Lietuvos roko istorijoje viena grupe seka tiek daug kitų – „Abudu“, „Flash Voyage“ ir net „Pilnatys“ yra neabejotinai paveiktos „Garbanoto“ muzikos ir ieško savosios auditorijos tarp šios grupės fanų. Ypatingo žavesio šiai scenai suteikia ir tai, kad hipišką psichodeliką ir gitarinį popsą kaip tik grojo dauguma po Romo Kalantos susideginimo išvaikytų grupių. Taigi ratas beveik apsisuko?

Autopsijos užrašai

Roką Lietuvoje nužudė sovietai, po Romo Kalantos susideginimo; velionis rodė tam tikrus gyvybės ženklus ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, bet neilgai – išsiskirsčius „Foje“ muzikantai išsivaikščiojo po įvairaus dydžio rūsius. Tūkstantmečio pabaigoje įrašų studija „Bomba“ mėgino sukurti naują, modernią popmuzikos ir roko sceną, bet 1999 m. Rusijos krizė ilgam užgesino bet kokį entuziazmą. Aštuonerius metus trukusi sausra pradėjo nykti dešimtmečio pabaigoje; o per dešimtį metų „LRT Opus“, jutubo, feisbuko ir instagramo pagalba nauja karta suformavo nedidelę, tačiau pakankamai aktyvią roko muzikos sceną. 

Rokas Lietuvoje pirmąsyk po trisdešimties metų turi ir klausytojų, ir infrastruktūrą, ir talentingų grupių. Nors tai stipriai nišinis žanras, kurio populiarumas iš esmės išlieka tarp radijo stočių „LRT Opus“, „Start FM“, „Classic Rock FM“ ir spotify playlist klausytojų, tačiau grupės pripažįstamos  apdovanojimuose ir atlieka vaidmenį kūrybinėse industrijose. Roko scena yra svarbi alternatyvios jaunimo kultūros dalis, nepretenduojanti į masinės auditorijos skonį. Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje gitarinis maištas glūdi „pakraščiuose“ (o galbūt yra netgi miręs?); dabar paaugliai daugiau maištauja su pigiais „Fruity Loops“ hetų samplais ir autotiuno dėžele, tačiau judesio esama kone daugiausia per visą istoriją. Jei tai grabas – jis pakankamai patogus. Ir kai vėl ateis eilinis gitarinės muzikos Jėzus – Kurto Cobaino, „Bitlų“ ketveriukės ar Johnny’io Lydono veidu, – amžinai gulintis monstras prisikels.


[1] Mykolas Katkus yra grupės „The Station“ vokalistas.

0