Kalbino Vitalijus Gailius

Muzikoje, bei daugelyje kitų sričių, egzistuoja pirmeiviai – žmonės, pasižymėję drąsa imtis kažko naujo, o ne žengti jau pramintais takais. Donatas Bielkauskas (anksčiau žinomas sceniniu vardu Donis) – vienas tų pirmeivių. Jo kelias nuo pat jaunų dienų glaudžiai siejosi su liaudies muzika, kurios linija ataidėjo iš šeimos, o vėliau transformavosi į Liaudies muzikos studijas Klaipėdos universitete.

Folkloro gijos, regis, visuomet lydėjo šį kūrėją. Tačiau esmingiausias dalykas tai, kad folkloras Donato kūryboje netapo įcementuotu, sustabarėjusiu praeities formų imitavimu ar atkartojimu. Jis sukūrė visiškai unikalią lietuviško folkloro interpretacinę liniją, pasižyminčią tik jam vienam būdinga skambesio estetika, kurioje liaudies muzikos artefaktai virto subtiliu neo/postfokloriniu kūnu, perskrostu ambient/industrial scenos gijų.

Pirmieji D. Bielkausko žingsniai Lietuvos muzikos dirvoje buvo žengti prieš trisdešimt metų, užgimus amber ambient duetui „Wejdas“. Šiame kolektyve Donatas kūrė kartu su bičiuliu Dariumi Gerulaičiu. Vėliau sekė sėkmingai iki šiol besitęsianti solo karjera, davusi ne vieną įstabų albumą, tarp kurių, kad ir kaip trivialiai skambėtų, kultinius „Švilpius“ ir „Bite Lingo“. Kūrybinė Donato energija taip pat skleidėsi grupių „Eirime“, „Ha Lela“, „Notanga“, „Gyvata“ ir t.t. darbuose, o pastarąjį dešimtmetį jis aktyviai kuria muziką teatrui.

Mintis pakalbinti D. Bielkauską brendo seniai, bet tarsi organiškai tam tikrą laiką susitikti nepavykdavo. Matyt, reikėjo pribręsti. Ir štai, regis, atėjo branda. Pasirodžius naujam Donato darbui „Indigo“, kuris, beje, yra garso takelis spektakliui „Indigo. Das Schliemann Projekt“, galiausiai prisėdome su arbatos puodeliais ir saulėtą kovo penktadienio rytą pasišnekučiavome. Praėjus kiek ilgiau nei savaitei po mūsų pokalbio Donatas gavo Auksinį scenos kryžių už garso ir judesio spektaklio „Out of the Box“ garso koncepciją. Džiugu, kad apdovanojimai randa tuos, kurie jų verti.

---

Mums susitikus, kalba organiškai pasisuko muzikos apžvalgininkų lauko link. Užsiminei, jog regi apžvalgininkų/kritikų trūkumą. Kaip manai, kas tai lemia?

Galėčiau išskirti dvi priežastis. Pirmoji, kurią pastebiu ne tik muzikoje, bet daugelyje kitų sričių − grupavimasis į draugų būrius, todėl rašyti tikrą kritiką žmonėms iš savo artimos aplinkos ne visuomet drįstama. Antroji, kiek paradoksali – tai muzikos gausa ir interneto sudarytos sąlygos muzikos sklaidai. Milžiniškame, lengvai prieinamame kiekyje turinio tiesiog paskęstame. Muzikos yra tiek daug, kad kažką išskirti, apie kažką rašyti darosi labai sudėtinga.

Šioje situacijoje laimi tie, kurie apie save garsiau kalba ir sugeba nepaskęsti masėje turinio.

Taip, laimi glaudžiai dirbantys su vadyba, savęs reklamavimu. Bet dažnam kūrėjui, ypač pogrindinėje muzikoje, tai nėra lengva, ne kiekvienas gali sau leisti turėti vadybą, todėl toliau sukamasi „pasidaryk pats“ principo rate, ir kiek jau pats kūrėjas turi vadybinių gebėjimų tiek ir tos sėkmės susikuria.

Ar pats taip pat dirbi be vadybos?

Ilgą laiką verčiausi be vadybos, bet pastaruosius kelerius metu situacija keičiasi ir imu matyti to rezultatą – plečiasi mano kūrybos arealas ir galimybės parduoti savo muziką. Tapau labiau matomas rinkoje. Kadangi taip pat dirbu su užsakomąja muzika, glaudesnis darbas su vadyba sąlygoja dažnesnius užsakymus.

Ar yra ambicijų eiti už Lietuvos ribų? Mano įsitikinimu, paties kūryba yra unikali ir galėtų sudominti užsienio klausytojus.

Tikslo – eiti už Lietuvos ribų – neturiu, nors kūrybinio kelio pradžioje to buvo. Atgavus nepriklausomybę, pradėjome nuo nulio, kūrėme savitus, likusiam pasauliui negirdėtus stilius. Su projektu „Wejdas“, atsižvelgdami į atliekamą muziką bei regioną, save pozicionavome kaip amber ambient atlikėjus. Tokio žanro turbūt daugiau niekas negrojo ir negroja. Ir būtent tuo metu ėjimas už Lietuvos ribų buvo kur kas ryškesnis. Mūsų leidinius leido JAV, Portugalijos, Italijos, Vokietijos, Prancūzijos ir t.t. leidybinės kompanijos.  

Tai matyt sutapo su Vakaruose ypač išaugusiu susidomėjimu šalimis, išsivadavusiomis iš Sovietų Sąjungos.   

Taip, mes Vakarams buvome labai įdomūs. Pirmąjį „Wejdas“ albumą CD forma išleido žymus JAV metalo leiblas „Red Stream“. Jiems tai buvo labai įdomu, negirdėta. Anuomet mes labai primityviomis priemonėmis darėm tokią muziką, kurios patys nebuvome girdėję. Ji buvo tarsi be jokių konkrečių įtakų, labai gaivališka, paprasta, jaunatviškai nuoširdi. Matyt, tuo ji pritraukdavo užsienio publiką. Ilgainiui kūryba susisiejo su vietos rinka. Be to, atsirado darbai, šeimos, buitis, ir ambicijos atslūgo. Bet ateina tas laikas, kada vaikai užauga, ir vėl galima galvoti apie ambicijas.

Paties sūnus jau užaugęs ir pats kuria muziką.

Šiuo metu jis mokosi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Jo kelias prasidėjo nuo gitaros, bet jau antri metai studijuoja muzikos technologijas. Atrodo, kad eina panašia linkme kaip aš, bet ar jis toliau išlaikys šią kryptį, nežinau.  

Nesistengi pakreipti sūnaus šia linkme?

Jo pasirinkimas groti man buvo netikėtumas. Kažkuriuo metu staiga suvokiau, kad mano sūnus pats kuria muziką. Aš nieko jo nemokiau ir nebandžiau specialiai kreipti muzikos link. Jis nuo mažų dienų augo man ant kelių ir matydavo kaip sėdžiu prie kompiuterio, darbuojuosi su muzikos programomis, matyt, taip ir išsivystė polinkis į muziką. Šiuo metu jam devyniolika. Jam puikiai sekasi kurti muziką. Mane žavi jaunimas, jis imlus ir turi galimybes, kurių mes neturėjome.

Ir tos galimybės tapo kur kas lengviau ir pigiau prieinamos.

Taip, bet paradoksas, kad technologijų prieinamumas vargu ar skatina kūrybiškumą. Mes pradžioje dirbome labai primityviomis priemonėmis. Įrašų studijos buvo sunkiai įperkamas dalykas. Išgauti tokią įrašo kokybę kaip šiandien buvo neįmanoma, tačiau tokiame kontekste nuolat ieškodavome kūrybingų išeičių, kad su turimomis priemonėmis pasiektumėme mus tenkinantį rezultatą. Dabar, kartais atrodo, kad fantazijos, išmonės imama stokoti, nors galimybių įgyvendinti kilusias idėjas tikrai daug.

Taip pat esu pastebėjęs, kad didelė dalis (sakydamas „didelė“ kliaujuosi subjektyviu vertinimu) kūrėjų eina intuicijos keliu, t.y. jie neturi akademinės kompozicijos išsilavinimo, todėl muzikos kūryba jiems tampa tarsi lego, kurį dėlioji, ieškai, atrandi. Tuo tarpu akademinį išsilavinimą turintys gali plačiau varijuoti tiek žiniomis, tiek intuicija, taip praplėsdami kūrybiškumo galimybes. Bet šie du pasauliai – intuityvusis ir akademinis – įdomūs tuo, kad kartais susipina. Vilniuje vykstantys į akademinį lauką orientuoti festivaliai į savo programas įtraukia ir neakademinius kūrėjus.

Kiek paties kūryboje yra akademiškumo, o kiek intuicijos?

Didesnė mano muzikos dalis yra improvizacija – tai laisvo tekėjimo kūryba, kai pradžioje ne visada aišku, kuo ji virs finalinėje stadijoje. Tai tarsi žaidimas garsais, kas artima mano prigimčiai. Tačiau yra albumų ar atskirų kūrinių, kurie iš anksto turi tam tikrą apibrėžtumą, aiškią struktūrą ar koncepciją.

Turbūt neatsitiktinai save esi pavadinęs garsų amatininku.

Tai kilo iš dilemos, kas aš esu. Turiu draugų profesionalių kompozitorių, su srities diplomais, taip pat yra daug draugų, kurie yra tiesiog muzikos kūrėjai. Kažkada pagalvojau, kad esu kažkur per vidurį, taip ir toptelėjo autoironiškas apibūdinimas – garsų amatininkas. Man visi garsai yra muzika ir mielai su jais darbuotojuosi. Geras amatininkas, dirbantis savo darbą su meile – visais laikais buvo vertinamas.

Ši istorija kiek primena Joną Meką, kuris savęs nelaikė nei režisieriumi, nei operatoriumi, o sakėsi esąs filmininkas.

Manyčiau, kad pasirinkimas būti filmininku taip pat atėjo iš tam tikrų patirčių. J. Mekas ėjo savo unikalia kryptimi, pramynė visiškai naujus kelius. Jis tuo ir įdomus, nes yra visiškai kitoks nei visi kiti.

Grįžtant prie improvizacijos. Tavo karjera neatsiejama nuo folkloro, kurį daugelis sieja su autentiškumu, tradicija, pastovumu. Tai tarsi suponuotų, kad folklore nėra vietos improvizacijai, eksperimentams, ieškojimams.

Visada pabrėžiu, kad folklorą regiu, ar bent jau norėčiau regėti, kaip kintantį ir gebantį prisitaikyti prie šiandienos. Etninė muzika, kurią turime išsaugotą archyvuose, knygose ar kitose leidiniuose, yra fiksuota ir didžiąja dalimi atėjusi iš konkretaus laikotarpio, gyvenimo būdo, kurio šiandien nebėra. Bet kokį folklorą, kurį mes šiuo metu galime identifikuoti kaip autentišką, vertinčiau kaip rekonstrukcinį. Atliekamas autentiškas folkloras nėra adaptuotas šiandienos žmogui. Anuomet muzika, dainos ir visi ritualiniai dalykai lydėjo gyvenimo būdą, buitį, sezoniškumą, metų tėkmę. Tai buvo perduodama vienas kitam, pridedant ir dalelę savęs. Viskas buvo glaudžiai susiję, tai buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Tuo tarpu šiandien tas prasmingumas tarsi yra prarastas, nes nebėra žmonių, kurie gyventų taip kaip gyveno žmonės, anuomet kūrę folklorą.

Mano manymu, folkloras kūrybiniu atžvilgiu privalo nuolat keistis, keliauti. Manau, kad svarbu  folklorą plėtoti remiantis būtent šiuo principu. Žinoma, reikalinga, kad išliektų autentiški variantai, entuziastai, kurie palaiko rekonstrukcinę liniją. Bet užkonservuoti folklorą ir neleisti jam judėti į priekį būtų blogai. Ilgainiui tai vestų į baigtinį folkloro deaktualizavimą.

Pakankamai neseniai plačiai nuskambėjo „Šventinio Bankucheno“ albumas „Nykstan​č​ių liaudies dainų rinkinys“, kuriame Lukas Šidlauskas folkloro melodijas susiejo su nūdieną atspindinčiais tekstais. Ar tai galėtume laikyti tuo folkloro keliavimu, ar vis dėlto tai daugiau žaismingas šaržas?

Galima tai vertinti įvairiai. Žvelgdamas iš šiandienos pozicijų, „Šventinio Bankucheno“ albumą vis dėlto vertinčiau teigiamai, bet su sąlyga, jog tai nėra ir negali būti vienintelis kelias. Aš noriu matyti kuo daugiau skirtingų folkloro gyvenimo atšakų. Jei yra „Šventinis Bankuchenas“, kuris geba pažvelgti savitu kampu į folklorą ir padaryti iš to gerą bei kokybišką produktą su humoro gaidele, tai lygiai taip pat norisi, kad rastųsi kuo daugiau kuriančių visai kitomis kryptimis, pvz. metalo, elektroninės, akademinės ir t.t. muzikos srityse. Kad visuose jose etninis paveldas keliautų savitomis kryptimis. Tai padėtų etninei muzikai neišnykti.

Neišnykimas man ypač svarbus. Regiu nemažai konservatyvaus požiūrio, ypač iš vyresnės kartos folkloro puoselėtojų, kurie atsargiai, netgi įtariai žiūri į neofolką ar kitokią progresyvesnę kryptį. Norisi oponuoti tokiam požiūriui ir laukti vis naujų kūrėjų, dirbančių su etnine muzika.

O ar galėtum įvardinti, kas pastaruoju metu Tau pačiam įsiminė iš į folklorą orientuotų albumų ar grupių? 

Galėčiau įvardinti „Merope“, Jausmę Eleną Stonkutę, taip pat Girmantės Vaitkutės ir Andrejaus Polevikovo trio albumą „Upės“. Man labai patiko jų džiazinė prieiga prie etninės muzikos, nors dažniausiai etninės muzikos ir džiazo simbiozę vertinu atsargiai. Trapi, graži, nuoširdi prieiga prie etnikos, kurioje išlieka pakankamai ryškūs autentiški dalykai, bet kartu girdimas, jaučiamas labai ryškus pačių kūrėjų sluoksnis. Būtent tokia prieiga, kai paimdamas autentišką medžiagą iš jos nepadarai bet ko, o leidi jai gyvuoti tam tikrame muzikiniame sluoksnyje, mane ypač žavi. Labai svarbu išlaikyti etnikos pirmapradiškumą ir pridėti prie jos naujus sluoksnius taip, kad jie tarpusavyje nesipjautų. Darna ypač svarbu.

Užsiminei apie karjeros pradžią. Grojai folk metalo grupėje „Ha Lela“. Kaip ir daugelis Tavo kartos kūrėjų, kažkiek prisilietei prie metalo, bet vis tiek esi labai glaudžiai susijęs su folklorine muzika. Kas pastūmėjo prie eksperimentų, kuriuose susipynė folkloras, ambientas, industrinė muzika?

Su „Wejdu“ veiklą pradėjom 1994 m. Tais metais pasirodė pirmoji demo juosta. Taigi, šįmet mano karjerai sukanka trisdešimt metų. Nuoširdžiai nežinau, kodėl mes pradėjome groti tokią muziką. Tiesiog intuityviai ėmėme eksperimentuoti, ieškoti garsų. Tai buvo metų ar pusantrų laikotarpis, kai tiesiog susijungdavome turimus prietaisus ir pagal turimas galimybes eksperimentuodavome. Iš šių eksperimentų ir gimė mūsų muzika.

10-ajame dešimtmetyje buvo keista situacija. Mes iš esmės neturėjom auditorijos ir taip išėjo, kad mus priglaudė metalo muzikos scena. Grodavome kaip intro grupė metalo koncertuose. Sugrodavome savo ambientą, ritualinę muziką, o jau po mūsų į sceną lipdavo metalo kolektyvai. Iš metalinės scenos Lietuvoje išsirutuliojo labai daug dalykų. Ten buvę žmonės pasuko į elektroniką, gotiką, neofolką ar net grynąjį folklorą. Lietuvoje metalo scena suvaidino labai reikšmingą vaidmenį dėl savo atvirumo priimti kitokią muziką ir gebėjimo pažvelgti toliau į kitus stilius, o ne tik metalą. Žinoma, ilgainiui, atėjo žinojimas, kad tokia muzika, kurią mes grojame, egzistuoja pasaulyje: yra fanzinai, įrašų kompanijos, vyksta įrašų mainai, kt.

Bet ar, pvz., „Dead Can Dance“ jau buvo tuo metu atėję iki Tavęs?

Buvo. „Dead Can Dance“ pas mane atkeliavo pirmajame studijų kurse, kada mokiausi Klaipėdoje. Labai pataikei su „Dead Can Dance“. Tai viena esminių ir kertinių grupių mano gyvenime. Šiuo metu jos tiek daug neklausau, nors seniau ji nuolat sukdavosi mano ausyse. Ši grupė padarė didelę įtaką mano neofolkiškam skambesiui. Labai džiaugiuosi, kad pavyko man juos 2005 m. gyvai pamatyti Rygoje. Koncertas paliko labai didelį įspūdį.

Žvelgdamas į Tavo diskografiją, prisimenu albumus „Vacuum“ ir „Alexandrea“. Man jie atrodo labiausiai kitokie. „Vacuum“ bene tamsiausias paties darbas, o „Alexandrea“ neįprastas savo graikiškomis įtakomis. Kokia šių albumų atsiradimo istorija?

Buvo laikotarpis, kada pogrindžio leidykla „Autarkeia“ su savo vedliu Lashisha (turimas omeny Paulius Katkevičius, leidyklos „Autarkeia“ įkūrėjas, renginių organizatorius, vienas svarbiausių industrinės muzikos propaguotojų Lietuvoje, – V. G.) labai aktyviai organizavo albumų leidybą, rengė festivalius. Tuo metu dažnai su juo kalbėdavomės apie muziką, naktinėdavom pas jį po koncertų, klausydami muzikos iki paryčių. „Vacuum“ dienos šviesą išvydo būtent Lashishos dėka. Kartą grįžus po vieno iš koncertų kalba užsimezgė apie muzikos suvokimą, apie tai kaip įsivaizduojam patį šviesiausią ar patį tamsiausią ambientą. Užsiminus apie tamsiausią ambientą supratau, kad tokį įrašą jau turiu. Jis jau buvo sukurtas, tik gulėjo archyve, kaip, beje, keletas kitų mano darbų, kurie išvydo dienos šviesą prieš tai ne vienerius metus pragulėję stalčiuje ir tik draugų paragintas išdrįsau paleisti tuo įrašus į gyvenimą.

Kaip gimė pati „Vacuum“ medžiaga? Tiksliai atsakyti negalėčiau. Vėlgi tai buvo ieškojimai. Viena iš įkvėpusių patirčių buvo pas draugus, kai gulėjome ant žemės, klausėmės muzikos ir pajaučiau labai stiprų jos poveikį, realiai kūnas atsiskyrė nuo minčių. Nebejaučiau kūno, tiesiog gulėjau ant žemės su ausinėmis, visas persmelktas muzikos. Su „Vacuum“ siekiau atrasti tokį skambesį, kuris padėtų sukurti tokią būseną. Šio albumo turinys leidžia laisvai būti jame ir jį laisvai interpretuoti. Klausant „Vacuum“ neįmanoma išskirti, nei koks instrumentas groja, nei kokia girdimo garso kilmė. Gal tai kalnų viršūnėj nuo pasikeitusio slėgio užfonavęs mikrofonas, o gal ne? Visiškai neidentifikuojamas ir meditatyvus dalykas. Jis atspindi tą būseną, kuri tarsi yra buvimas niekur, apie nieką, su nieku.

O „Alexandrea“ atsirado bendradarbiaujant su graikų kalbos specialiste Alvyda Stepavičiūte, kalbant apie poeziją, jos keliones į Graikiją. Alvyda iš savo kelionių atvežė autentiškos graikiškos muzikos. Vėliau dar papildomai pats domėjausi to krašto muzika, nors fiziškai Graikijoje nesu buvęs. „Alexandrea“ gimė per poezijos pajautą, graikų kalbos skambesį, per archajiškas istorinių laikotarpių temas. Visą tai susijungė šiame albume. Nors graikišką skambesį kaipo tokį vargu ar galėtume šiame albume išskirti, nepaisant to, kad tuo metu tikrai buvau paveiktas graikiškos etninės muzikos.  Graikiškame folklore, ką tuo metu girdėjau, buvo labai greitos melodijos, o pas mane kai kurie motyvai buvo savaip interpretuoti, sulėtėję dešimteriopai ir virtę kitokiomis melodijomis. Daugelis dalykų kūryboje atsiranda iš bendravimo ar bendradarbiavimo, būtent tai duoda impulsą kažko imtis.

Beje, naujausias mano albumas „Indigo“ siejasi su „Alexandrea“ albumu. Net pats tuo nustebau, bet gyvenimas apsuko ratą ir grįžo prie šios istorijos. Spektaklio „Indigo. Das Schliemann Projekt“ tema susijusi su Heinrichu Schliemannu, kuris atkasė Troją, kas jau savotiška sąsaja su graikų kultūra. Tačiau kai ruošėme spektaklio medžiagą ir planavome spektaklį, aš kaip inspiracijos šaltinį kūrybinei komandai įteikiau albumą „Alexandrea“. Taip šis mano kūrinys tarsi tapo idėjiniu atspirties tašku spektaklio garso takeliui. Be to, pirmosiose „Indigo“ minutėse cituojamas vienas kūrinys iš „Alexandrea“ albumo, tik pridedant papildomų sluoksnių, kurie reikalingi dramaturgijai. Taigi „Alexandrea“ skambesys, idėja tarsi pereina ir į šią plokštelę.

Ar kurdamas garso takelį šiam spektakliui iškart žinojai, kad jį leisi kaip albumą?

Spektaklis labai stiprus. Ne veltui pelnė net tris Auksinius scenos kryžius – už kostiumus ir scenografiją, už choreografiją ir už šviesų dizainą. Spektaklio metu, dėl scenografijos ypatybių, muziką reikia leisti labai garsiai, tam, kad ji iškiltų aukščiau visų rodymo metu naudojamų prietaisų triukšmo. Klausant dideliu garsu, muzika skamba kitaip nei plokštelėje, todėl atrodė, kad žmonės šią muziką išgirsta ne visai taip, nepastebi tam tikrų skambesio pokyčių, nuotaikų, niuansų, kurie yra užkoduoti joje. Būtent tai paskatino imtis plokštelės leidybos. Įrašą taip pat esu įkėlęs į „Bandcamp“ puslapį. Apibendrinant, albumas vienaip skamba teatre, kitaip vinile ar skaitmenoje.

Teatras tapo integralia ir ryškia Tavo kūrybos dalimi. Kas atvedė į scenos meną? Gal noras išeiti iš komforto zonos?

Kelias į teatrą natūraliai susidėliojo. Man pačiam visą laiką buvo įdomu atrasti kūrybinių kelių, kurie nebūtinai yra prieš tai buvusios veiklos tęstinumas. Nežinau, ar tai buvo išėjimas iš komforto zonos, nes to ir taip netrūksta.

Muzikos kūryba spektakliams ar scenos menams bendrai – specifinis dalykas. Kartais tenka tapti kitų žmonių, pvz. režisieriaus, idėjos įgyvendintoju. Tokiais atvejais nesi visai lygiavertis partneris, bet kai gauni visišką kūrybinę laisvę, kylančią iš pasitikėjimo tavimi, tai leidžia iki galo atsiskleisti tavo kūrybiniam potencialui. Labai svarbu, kad visa prie spektaklio dirbanti komanda būtų komfortabilioje kūrybinėje laisvėje. Tai leidžia pasiekti geriausią rezultatą. „Indigo. Das Schliemann Projekt“ – vienas tų gerų kūrybos pavyzdžių. Dirbdamas prie jo, turėjau kūrybinę laisvę ir dariau viską taip kaip įsivaizduoju, kaip girdžiu, nebijodamas atskleisti tiek lyrinių aspektų, tiek pakankamai griežtų, industrinių ir ribinių garsinių sprendimų.

Kalbėdamas apie albumą „Vacuum“ minėjai, jog įrašas ilgai gulėjo stalčiuje. Ar šiuo metu daug kūrybos guli stalčiuje?

Esu nuolatinėje kelionėje, kur viskas įdomu ir viską norisi išbandyti. Todėl didesnė dalis kūrybinių  idėjų guli ne stalčiuose, o mano galvoje. Gal iš to ir toks platus mano veiklos spektras. Nuolat norisi eksperimentuoti. Pabandyti vieną, tuomet judėti prie kito. Pastarieji metai atsivėrė per muziką teatrams, sukūriau ne vieną garso ir vizualinę instaliaciją, net kelis stambius projektus su kolega  Kristijonu Lučinsku „Kaunas 2022“ programai netradicinėse erdvėse: ant žemkasės „Nemuno 7“ ir požeminėse „Kauno vandenų“ talpykose. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad, nepaisant tobulėjančių technologijų, motyvacija naujiems kūrybiniams ieškojimams kyla iš vidinio poreikio, iš nuolat kirbančios vaizduotės, iš noro atrasti tai, kas nepažinta. Esu dėkingas visiems žmonėms ir aplinkybėms, kurių dėka visos idėjos virsta realybe.