---

- Žadėjote tiek visko pripasakoti ir prirodyti, nekantrauju.

- Oi, tiek visko būta, bet kažkokias smulkmenas vis noriu prisiminti. Štai pradžiai: čia paskutinis tekstas iš interneto su aštuoniomis nuotraukomis. Čia knyga – „Žaliasis tiltas, grupė „Bitės“ ir senatvė“...

- Šitą skaičiau, per naktį prarijau.

- Visi taip sako, per naktį.

- Tai kad atsitraukti buvo neįmanoma.

- Bet visi sako, seni ir jauni, tais pačiais žodžiais. Tik kai kurie pridėdavo: atrodo, kad Jūratė prisėdo ir papasakojo viską per pora valandų. Bet aš gi ne rašytoja – čia buvo toks kaip dienoraštis. Po to išėjo komiksų knyga, beje, dabar ji bus leidžiama angliškai.

- Šitos irgi ieškojau, bet neradau.

- Nebėra jos, patys leidėjai nebeturi. O galbūt dar yra ji kur nors Kaune. Mat Kaunas nebūtų Kaunas – Vilniuje pardavinėjo po 15 eurų, o Kaune pasakė, kad „Pegaso“ knygynuose bus po 25. Dar sakė, jeigu liks neišparduotų, turbūt parveš atgal į Vilnių, į redakciją.

- Dabar pasigilinau – pirmosios vien merginų rokenrolo grupės fiksuojamos Amerikoje 1964 m. „Bičių“ pradžia fiksuojama – 1966 m. Čia tai bent greitai. Kai gaudėte žinias apie muziką ir pačią muziką, ar girdėjote, kad jau atsirado merginų roko grupių?

- Kaipgi būčiau negirdėjusi, man tada buvo ne 16 metų, kaip berniokams, kurie mėgindavo kažką su gitaromis. Gimiau 1936 metais, taigi man buvo jau 30 metų, kai susikūrė „Bitės“. Pragyvenusi ir karą, ir socializmo epochos pradžią – vis tiek viską girdėjau, „Amerikos balso“ ar Liuksemburgo radiją, viskas buvo žinoma.

Knygoje „Žaliasis tiltas...“, beje, kažkaip įsivėlė klaida, ją reikia taisyti. Kas mus bandė kviesti pagroti į Ameriką, į Niujorką? Tai labai svarbūs istoriniai dalykai: mano tėvas – Viktoras Dineika, artistas, Karolio Dineikos brolis. Jie abu buvo savanoriai, o Karolis Dineika dar ir partizanų vadas, dar 1918 m. Tąkart jis išsisuko, nes anais laikais jam buvo tik 18 metų. Bet po karo jam neleido gyventi nei Vilniuje, nei Kaune, todėl apsistojo Druskininkuose, kur įkūrė sveikatinimo kompleksą. Privalėjo gydyti Antaną Sniečkų it kt.

Ir čia dar mamos broliai karininkai – šitas pabėgo į Ameriką 1924 metais, kai karas prasidėjo, šitas nusišovė, kai vokiečiai jam liepė žydus šaudyti. Tai tiek istorinių įžangų, o kur pati klaida?

Kaip žinote, buvo keliautojas Matas Šalčius. Jo sūnus Almus Šalčius prasidėjus karui pabėgo į Ameriką. Vėliau ten įkūrė organizaciją „American-Lithuanian Foundation“, kuri kvietė koncertuoti lietuvius – Noreiką, Dvarionaitę, „Ąžuoliuką“. Ir kvietė ne lietuvių kolonijoms, o bendrai Amerikos publikai – niujorkiečiams parodyti, kas vyksta Lietuvoje. Gerose salėse, už bilietus! Ir jis turėjo teisę atvažiuoti į Lietuvą ieškoti, ką pasikviesti. Oficialūs keliai, aišku – pirmiausia turėjo važiuoti į Maskvą susitarti, kad jie leistų.

Taigi jis atėjo į naujai atidarytus (1964 m.) Profsąjungų kultūros rūmus ir mato – panelės groja. Ir ten buvo parašyta – ansamblio vadovė Dineikaitė. Žinot, kaip tada vadindavo – saviveiklinis merginų vokalinis-instrumentinis ansamblis. Niekas nesuprato, kad tai rokas, visi tie kultūros vadovai kagebistai komunistai... Panelės negirtuokliauja, nerūko, nesitranko, inteligentės, o kad skamba rokas, tai niekam neaišku. Tai jis ir sako: Dineikaite, gal jūs duktė to artisto? O jis buvo tėvo gerbėjas, nors asmeniškai nepažinojo. Oi, kaip įdomu! Bet tuo viskas ir pasibaigė. Praėjus 20 metų, tada jau grojau „Erfurto“ restorane, atsirado Amerikos lietuvių laikraštyje šita nuotrauka – Almus Šalčius kartu su Jonu Meku. Taigi jis Almus Šalčius. O knygoje jie parašė – Algimantas. Algimantas buvo kitas žmogus, jaunas su gitara grodavo, ir visai ne giminė.

Pas mane čia yra jo straipsniai iš Amerikos lietuvių spaudos. Viename straipsnyje juokinga, kad mes tapome „Širšėmis“. O ten pavadinimą atvertė iš anglakalbių laikraščių atgal į lietuvišką. Tuos laikraščius man „Erfurto“ restorane į sceną atnešdavo kauniečiai – Kaunas yra Kaunas, gaudavo iš kažkur. Ir Almus staiga man rašo...

- Mielos „Širšės“?

- Na, taip. Ir sako, koks stebuklas, apie jus jau rašo Vakaruose, JAV ir Vokietijoje – viskas, iškvietimą siunčiu! Ir tada KGB mane suvalgė. Kai į Palangą išvažiavau, šitas butas buvo išpurtytas, išnešė magnetofoną su juostomis, ką mes pačios sugebėjome įsirašyti. Bernai mokėdavo padaryti tuos įrašus kažkokius geresnius, o mes ten ką, panelytės. Nors ne visai, kartais mums padėdavo Zinutės Nutautaitės (iš Plokštelių studijos) vyras Algimantas, kuris buvo mūsų garso režisierius „Erfurte“. Ir jis buvo padaręs labai gerą įrašą: 9 ar 11 mano kūrybos dainų, ir 9 ar daugiau liaudies dainų aranžuočių. Gudraudavau: imu liaudies dainą ir darau roką, bet sakom – čia lietuvių liaudies daina! O jie viską išnešė, ištampė, nebeturiu gero įrašo!

Tiek skriaudos buvo padaryta. Padarė taip, kad nebegalėjau dirbti Vilniuje, kur dirbusi, o dar su mano vyru buvo bėdos, ligos, jaunas mirė. Du vaikai paaugliai tada mokėsi Čiurlionio mokykloje, tai kaip aš važiuosiu į kokias Bambiškes su tais vaikais? Ir ką aš padariau – vis tiek reikėjo būti kur nors oficialiai įdarbintai, būti „priregistruotai prie darbo“. Ir tada mano toje „darbo knygutėje“ buvo įrašyta: „Ramunės“ fabriko medžiagų permieruotoja. Tuo metu užauginau ir kitą grupę, apie kurią niekas nežino: panelių grupę, „Rizika“ vadinosi. Profsąjungų kultūros rūmų meno vadovas Ričardas Savickas ateidavo į restoraną ir sakydavo – vėl norėčiau panelių grupės „saviveiklai“. Sakau, negaliu, mes gi kiekvieną vakarą čia grojame. Paskui vėl ateina – manęs nebėra. Kur ta Dineikaitė? Bet vis tiek susirado mane – jau „Ramunės“ fabrike.

- Kurie čia jau metai?

- Čia jau nuo 1980-ųjų. Bet paskui niekas nesusekė, jokie KGB, kad čia ta pati Dineikaitė. Kai man buvo penkiasdešimt, aš dar grojau su jomis scenoje. O paskui jau tik važiuodavom kartu, rašiau joms orkestruotes. Buvau dar ir berniukų grupę „Mutacija“ įkūrusi.

Koncertavome visur, ir niekas nesuprato, kad čia ta pati Dineikaitė. Kažkada net Sibire grojom. Tada neleido tokio vardo „Rizika“ – nenorėjo rizikuoti...  Tai pavadino rusiškai – „Devčata“.

O dainavome dainą su Leonardo Gutausko žodžiais „Linas“. Kur iš esmės apie okupaciją kalbama, o niekas nesupranta.

- Tai KGB tą kartą Jus suvalgė už pačią muziką, už bandymą iškviesti jus į Ameriką, ar ir už tą, ir už tą?

- Dar buvo taip. Gal 1977 ar 1978 metais, tame „Erfurto“ restorane Lazdynuose – dar turėtų būti liudininkų, kurie matė, ką mes padarėm. Kadangi tada man buvo kokie 43 metai, tikrai turėtų būti ar mano metų, ar tuometinių dvidešimtmečių, kurie dar gyvi. Vieną vakarą prie vieno staliuko, per koncertinės programos pertrauką, žmonės tyliai uždainavo „Ant kalno mūrai“. Man iš karto mintis: taigi gatavas rokas! Kitą dieną panoms išrašiau akordus, pati buvau su gitara, būgnininkei pasakiau, ką daryti, visos mokam žodžius. Vakare užplėšėm. Publika rėkia ploja, puola prašyti bis, dar ir dar kartą. Saksofonistė ir ritmo gitaristė Česlava man sako (o scena prie lango, karšta vasara, atidarytas langas) – Jūrate, pažiūrėk, pilna žmonių ten apačioj. Juk šalia ir prekybos centras buvo. Ir visi dainuoja „Ant kalno mūrai“. Ek, padarėm!

Kitas rytas, kaip suprantu, buvo sekmadienis, nes galėdavome repetuoti tiktai sekmadieniais, iki pirmos valandos, kol dar valgytojų nėra. Ateinam repetuoti, ir ateina veikėjai iš to KGB įkurto Estradinių orkestrų ir ansamblių susivienijimo – kuriam privalėjo priklausyti restoranuose grojantys ansambliai ir pan. Tokie buvo ir viską reguliavo visose sovietinėse „respublikose“, ir pačioj Maskvoj – jie gi Viktoro Cojaus grupę suvalgė, Vladimirą Vysockį suvalgė (nors jis ne roką dainavo, bet vis tiek buvo antisovietinis), visus taip sutvarkydavo. Ir čia pradėjo jie kibti, pagaliau suprato, kad roką grojame, jau nebenuslėpsi. Nors mes nesidarkėme, nedarėme kažko tokio, buvo daug ramių mūsų dainų – tyli kiaulė gilią šaknį knisa.

Truputį dar noriu pakalbėti apie Leonardą Gutauską, neseniai mirusį. Jis parašė eilėraštį „Linas“. Tai – apie Lietuvą, apie okupaciją. „Linas norėjo žiedą sukrauti, sukrovė liūdesėlį. Bloga linui prie kelio“ ir t.t. Labai gudriai įdėjo tai į vaikišką knygutę. Praėjo cenzūrą – niekas nesuprato. Aš supratau. Jam paskambinau, sakau, noriu rašyti dainą pagal šitą eilėraštį. Na, gerai, kaip bus, taip bus...

O kas mums darbo – išspausdinta oficialiai, taigi cenzūrą jau praėjome.

Parašiau tą dainą pačioje pradžioje, 1966 ar 1967 m. Ir pasikviečiau jį, kai pirmą kartą tą dainą pristatėme. O tai vyko per tuos idiotiškus „rinkimus“ – Profsąjungų rūmuose būdavo maratonas saviveiklinių kolektyvų, chorai visokie.

- Saldainis ubagams tokios šventės proga.

- Taip, „liaudžiai“ palinksminti. Dar bufetas, limonadai, bulkutės. Ir kas norėjo, įeidavo vidury dainos, išeidavo vidury dainos, toks maratonas. Tai ir pasikviečiau Leonardą – sakau, pirmą kartą paleisim „Liną“. Tai buvo tarp kelių paskutinių mūsų programos dainų. Kol panelės gitaras nusineša, aš nulipau pas jį į publiką, sakau – na, kaip? Jis sako: o Jėzau, Marija! Jis išsigando...

- Muzika parodė, kas yra eilėraštyje?

- Taip, ir priedainis toks buvo: Bloga linui prie kelio, bloga linui prie kelio! Dar atsimenu, po vieno koncerto tokia močiutė man sako: vaikeli, manai, nesuprantu, apie kokį liną prie kelio čia dainuojate?

Oi, kaip negalima atidėlioti! Kažkaip nutrūko ryšiai per gyvenimą, čia jo šeima, čia mano vaikai, nebuvo laiko, nebebendravom. Taip norėjau dabar paskambinti po daugelio metų, paklausti, ar atsimena tą „o Jėzau, Marija“... Bet va – mirė. Taigi negalima atidėlioti tokių dalykų ir nepaskambinti.

Labai įdomus buvo tarpukario laikotarpis, kurį atsimenu. Matėme Smetoną. Lankiau Montessori darželį, vienintelį Lietuvoje – Žaliakalnyje. Trejų metų būnant reikėjo mokėti ir Himną, ir Tėve mūsų, ir Sveika, Marija. Ir katalikybė, ir patriotizmas, viskas kartu. Kaip gerai, jeigu ir namie, ir darželyje tas pats.

Buvo šventė, neatsimenu kokia – tik žinau, kad buvo vasara ir daug žalumos. Tai arba Žolinė, arba Vytauto parke Kaune. Mes su gėlėm, su vėliavėlėm. Nors neatsimenu konkrečios progos, puikiai atsimenu tą vasaros vaizdą, ir kaip prie Smetonos rankytę priglaudžiau. O tėvas pažinojo Smetoną, tėvas būdavo „Metropolyje“, jį kviesdavo kaip aktorių-tamadą prie stalo valstybiniams baliams. Kartu eidavo mama bajoraitė Sofija, iš Biržų bajorų giminės Kirkylų (ne Kìrkilas, o Kirkýla, jų šeima vienintelė Lietuvoje turėjo katalikišką bajorišką herbą), gerai pažinojo Smetoną irgi. Šitoks artisto šeimos gyvenimas, turėjome ir dvi tarnaites Teklę ir Pranę, žavingas seseris didelėmis akimis, viena prie vaikų – trys vaikai, trys dukros buvo, kita prie visko kitko.

Po šitokio gyvenimo staiga – bombos, karas, badas, Kaune pagal korteles dienai riekutė duonos ir sauja kietų žirnių. Ir suprantat – galbūt ir tas karas išugdė, paskui 50 metų idiotizmo – man suteikė ir daug stiprybės. Aš muzikantė, smuikininkė, baigusi „Čiurlionkę“ ir „Konservą“. Nuo pirmo kurso mane į Filharmonijos simfoninį orkestrą Balys Dvarionas pakvietė. Tada leido žydams išvykti į Izraelį, ir orkestre labai pritrūko muzikantų. Paėmė mus keturis studentus, mane iš pirmo kurso, gelbėti simfoninio.

Ir būtent tada per radiją pradėjau girdėti „The Beatles“ ir visa kita. Man buvo 30 metų. Kai 1964 m. pastatė Profsąjungų kultūros rūmus, mano draugę ten pakvietė vadovauti kanklių grojimo būreliui. Bet ji pasakė – norėčiau, kad čia būtų kaip „Džiaze vien merginos“. O tų rūmų meno vadovas (paskui sužinojau, kad kagebistas – visi ar bent dauguma tose pozicijose tokie buvo) sako: aš pažįstu vieną tokią, bet ji groja simfoniniame, taigi negalės. Na, o man to tik ir reikėjo, padaviau pareiškimą išeiti iš filharmonijos. Tada tai buvo mano svajonė, bet Filharmonijos direktorius Boleslovas Fedaravičius paskambino mano tėvui: ką daro jūsų dukra, tegu ateina atsiimti pareiškimo. O jis sako: jai 30 metų, tuoj vestuvės, tai ką aš galiu nurodinėt?

- O jas Jums imponavo iš kitų mūsų grupių? Arba kokį tarpusavio santykį jautėte?

- Noriu pasakyti apie tris grupes: „Gėlių vaikai“ buvo patriotai – jie kovojo dėl tų hipių idėjų, hipiškai maištavo, bet tai buvo tikrai patriotai. Kęstutis Antanėlis, kuris nukentėjo dėl to miuziklo „Jesus Christ Superstar“ pastatymo. Na, mūsų „Bites“ irgi priskiriu prie tų patriotų.

Mūsų šeima išvažiavo iš Kauno 1949 m., visi menininkai. Kaune man iki 13 metų niekas tos pionieriškos „silkės“ po kaklu nekabino. Vilniuje lankiau „Čiurlionkę“ ir „Salomeikę“. Buvau jau septintokė, o „Čiurlionkėje“ tada dar nebuvo bendrojo lavinimo klasių, turėjai eiti į „Salomeikę“. Tenai – kaip sakoma, vien „makulatūros“ vaikai, visų tokių partinių. Aš tiek verkiau – „Salomeikėj“ 1950 metais, kai tik suėjo 14 metų, vieną vakarą visą klasę suvarė į komjaunimą. Niekas neklausė, nori ar nenori. Verkiu, o tėvas sako – ko tu imi į galvą, į konservatoriją kitaip neįstosi. Įstojau į konservatoriją ir ten pasakiau, jau pirmame kurse – mane ima į filharmoniją. Tai komjaunimo sekretorius: Dinekaite, palaukit, ar jūs komjaunuolė? Aš komjaunuolė. Tai pereikite į filharmonijos komjaunimo organizaciją. „Perėjau“. Iš tikrųjų – tiesiog išstojau iš konservatorijos komjaunimo organizacijos, sakydama – dabar esu jau filharmonijoje. Ir tai tęsėsi iki man suėjo 24 metai – dažniausiai tai buvo komjaunuolių amžiaus riba. Kas mėnesį turėjome mokėti nario mokestį, ir sekretorius tos kiekvienos komjaunimo organizacijos centriniam komitetui turėjo parodyti – va tie ir tie sąraše, tie sumokėjo, o tie dar ne.

- Nebuvau dar girdėjęs, kad kas būtų taip sugudravęs. Kaip tas centrinis komitetas nesusekė, kas kurioj vietoj yra ar nėra, kas sumokėjo mokestį, kas ne? Dešinė ranka nežinojo, ką darė kairė?

- Taip, kur ta mirusi siela, kodėl nemoka nei konservatorijai, nei filharmonijai? Atrodytų, tokia sovietinė organizacija man taip galėjo per galvą duoti. O tiesiog vieniems sakiau, kad aš čia, kitiems, kad ten. Suprantate, man labai patiko kažkada profesoriaus Landsbergio pasakyta mintis – kad Sovietų Sąjunga buvo pakabinta ant daug tokių plonų siūliukų. Kai tik Lietuva prakirpo vieną siūliuką, viskas subyrėjo. Tokių pavyzdžių buvo visur.

Tą patį Kernagį atsimenu – aš gi slėpiau savo sofoje jo „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Jam dešimtį metų draudė šitą dainuoti – bet Palangoje vis tiek dainavo. Taip, KGB dešinė ranka nežinojo, ką darė kairė. Išleido net plokštelę su ta daina, nors per radiją nebuvo galima transliuoti. Tai jis man davė, kad paslėpčiau savo bute, galvojo, kad purtys jo butą, o išpurtė mano. Suprantate, tragedija – bet humoro dar daugiau. Ir to humoro mums užteko visą laiką.

- Juokas pro ašaras?

- Taip. O ašaros? Na, dar galiu parodyti pavyzdį. Va, nuo būgno raidės B I T Ė S nuluptos. Čia gi Profsąjungų rūmų grupė, negalima kažkokiu išgalvotu pavadinimu vadintis.

- Tai kaip tada jus vadino, oficialiai?

- Vokalinis-instrumentinis ansamblis, ir tiek. Ką jūs, kokios čia „Bitės“!? Išlaikiau dar tas raides, kurias prieš tai būgnininkė Aušra iškarpė ir klijavo. „Erfurto“ restorane ant būgno jų jau nebuvo.

Kokie vargšai buvome vaikai. Va, Čiurlionio mokykloje tarp mokinių groja Algis Gricius, Augustino Griciaus sūnus, kurie buvo išvežti į Sibirą. Groju aš su vaiku, groja profesorius Vytautas Landsbergis, tada devintokas – Čiurlionį groja. O koncertas – tai Stalino 70-mečiui... Taigi kam skirtas – ir kas tada mūsų, vaikų širdyse dėjosi? Jeigu atsisakysi groti – tėvus išveš! Tokia vaikystė.

Viskas šitaip. Tie, kuriems dabar 20 ar 30 metų, tikrai negali to įsivaizduoti ar pajusti. Kodėl tai yra taip baisu – visada sakiau: nėra nieko baisesnio už melą ir falšą. Net tas pats Hitleris, psichinis ligonis – bent jau sakė atvirai: Varšuvą nutrinsiu nuo žemės paviršiaus, žydus ir čigonus išnaikinsiu. O sovietinis režimas...

Būdama 13-os grojau vaikų orkestre Dainų šventėje – oi, „laisva respublika“, tautiniai drabužiai leidžiami, Dainų šventė, kaip gerai, akompanuojame chorui Vingio parke, vaikai patenkinti. O aš groju ir galvoju: kodėl gi negalima „Lietuva brangi“ giedoti, kodėl negalima „Ant kalno mūrai“, „Atskrend sakalėlis“? Visa vaikystė – dviguba: aš su „silke“ groju ir galvoju, kodėl negalima to niekam pasakyti? Suprantate, mes tokią peklą pragyvenome...

Tas pats mamos brolis, karininkas Antanas Kirkyla... Aš šito jau neprisimenu, bet prisiminė mano sesuo Erika. Jai buvo dešimt metų, man ketveri su puse – atėjo Kirkyla su žmona ir su trejų metukų mano pusbroliu pas mus, su lagaminais, ir skambino Smetonai – ar bėgsim į Ameriką. O gal vis dėlto pasilikti ir kovoti? Smetona sakė – bėkit geriau, ir iš ten kovosim. O tai sutrins mus. Tokia mažytė valstybė, ir kiek tų karininkų pas mus?

Kitą mamos brolį civilį vokiečiai paėmė darbams ir jis dingo. Trečias brolis, karininkas – vokiečiai jam liepė žydus šaudyti ir jis pats nusišovė, atėjęs pas mus. Man buvo penkeri metai, aš tai atsimenu – nuėjo į mamos kambarį, atsisėdo ant lovos, kurios galvūgalis ir kojūgalis iš ąžuolo medžio – kai šovė, kulka per galvą ir per tą lentą į sieną... Paskui daug metų ta lova pas mus buvo, mama nenorėjo parduoti, bet tėvelis sirgo tuberkulioze, nebuvo galima streptomicino gauti už prieinamą kainą, tai pardavė – nupirko su visa ta skyle. Suprantat – viskas beviltiška, ir mūsų karininkams žydus šaudyt...

- Noriu paklausti apie 1972 metus – nes išsiskiria ir liudininkų, ir istorikų nuomonės. Vieni sako, kad po Kalantos aukos visas roko judėjimas buvo brutaliai užgniaužtas. Kiti gi mano, kad gal čia nereikia taip sureikšminti – tiesiog žmonės baigė mokslus, įsidarbino, ta muzika jiems jau ne taip rūpėjo ar praktiškai buvo mažiau įmanoma. Kaip Jūs matote tą laiką?

- Oi, ką ir kalbėti. Būtent 1972 metais, po Kalantos, mes papuolėme į „Erfurtą“. Ir prasidėjo visa pekla. Buvo taip, kad kažkada ten grojo vyrai trumpai, tuoj prasigėrė. O tas restoranas buvo skirtas daugiausia užsieniečiams. Pas mus jau visi žinojo, kad mes rimtos tokios, pasiūlė tris dienas pagalvoti, ar eisim groti. Visos norėjo, o man reikėjo su vyru susitarti – sūnui ketveri metai, dukrai vienuolika mėnesių.  Jis iš ryto televizijoje groja, o vakarais – ar bus su vaikais? Leido. Jam buvo irgi įdomu.

Mes apie nieką negalvojom – tik eisim, jeigu priimsite. Ten gi aparatūra gera, o be to lankytojai užsieniečiai. Turėjome programą dviems valandoms, bet nežinojome, kad reikės groti keturias. Vis tiek sutikome – ir anksčiau grojome „chaltūras“, buvome visko pramokę iš Profsąjungų rūmų žydų ansamblių, kažką grojome ir kolūkiuose, ir vestuvėse. Bet mums iš karto pasakė – kadangi atsirado būtent tas Estradinių orkestrų ir ansamblių susivienijimas – „Erfurte“ roko negalima! Galima mano pora dainų – bet be roko. Tada sakau: mes negalime per kelias dienas sukurpti dar dvi valandas – šalia to, ką mes turime, ir dar be roko. Leiskite pasiruošti dar bent keletą mėnesių, kadangi turime tik keturias repeticijas per savaitę, tik sekmadieniais nuo devynių iki pirmos. Sako, gerai.

Tame susivienijime iš muzikantų buvo tik kompozitorius Rimvydas Racevičius. O kiti vis dėlto nesusigaudė, kas tas rokas. Tai aš greitai prikepiau medžiagos iš liaudies dainų. Dar kiti vis tiek sakydavo: kokį roką čia grojate. Aš: čia gi lietuvių liaudies daina, o kitaip groti mes nemokam. Aranžavau iš operų – pavyzdžiui, iš „Eugenijaus Onegino“ arijos padariau roką, sakiau: Čaikovskis taip parašė, ko jūs norit? Viskas ėjo vien tokiomis gudrybėmis. Nes roko kaip tokio kategoriškai nebuvo galima. Sakiau: kaipgi taip, restorane tai užsieniečių publika? Bet – kadangi čia „Erfurtas“ buvo, „draugystė“ su (Rytų) Vokietija, aš gavau šlagerių iš Vokietijos ir man juos leido dainuoti. Leido ir Adriano Celentano, kadangi italai čia taip pat užsukdavo ir prašydavo. Kažką vis dėlto buvome išsikovoję. Česlava dar angliškai šį tą galėjo, iš „Krikštatėvio“ ar pan., ji labai gerą balsą turėjo – aš tai kriokiau, o ji puikiai dainavo visas tas „Love Stories“ ir jai leido. Turėjau dar lenkų roko grupės „Czerwony Gitary“ dainų natų.

Nors daugiausiai visa tai buvo – ne rokas. Ir kad aš dainuočiau kokią nors savo pačios, ir aiškiai roko dainą – tai kategoriškai negalima.

- O žiūrėkit: galėjo atrodyti, kad čia buvo priešprieša: vienoje pusėje rokas, kaip maištas ir pogrindis, kitoje – oficialioji „estrada“, aprobuotų autorių kūryba. O pasirodo, viskas buvo lyg ir labiau susipynę. Kaip jūs prisimenate šių skirtingų „muzikų“ santykį?

- Matot, kaip buvo: muzikoje buvome idealistės ir oficialių užsakymų negrojome – manėme, kad tai „chaltūra“.

- Turiu omenyje kiek kitokius atvejus – kai kuris nors oficialiai aprobuotas kompozitorius paduodavo jums savo natas ir prašydavo, kad tas dainas dainuotumėte – kaip roko grupė, o ne pagal sovietinės estrados standartus „suapvalintu“ stiliumi. Ar nebūdavo taip?

- Galbūt ta muzika susipynė, nes to reikalavo kai kurios kitos įstaigos. Profsąjungų rūmai nieko nereikalavo, nes jie nieko nesuprato apie roką, nė karto apie roką man nieko nekomentavo. Arba apie roką jų nuomonė buvo tokia, kad tai – bernai su ilgais plaukais, girti ir chuliganaujantys. O jeigu mes ne girtos ir nerūkom, tai tas kažkas, ką mes darome, ne rokas. Bet buvo gerai laviruoti. Ir publikos įvairios būdavo: bobutės juk nori popso (kas tada „estrada“ buvo vadinama). Kolūkiuose tekdavo dainuoti popsą, bet jau pati kažką atrasdavau, pvz., Algimanto Raudonikio dainą. Arba Vygando Telksnio „Medus“. Turiu kažkur tą laišką – atšviestos gaidos voke, adresuotame Jūratei Dineikaitei. Nežinau, ar specialiai dėl mūsų sukūrė, bet atsiuntė mums tą medų. Raudonikį pažinojau – ypač „Erfurte“ prašydavo groti tango, tai turėjau kelis Raudonikio tango, taip pat Noviko vieną tango. Bet dažniausiai stengiausi daryti popuri iš visokių pasaulio šalių, tai įkišdavau ir Šabaniausko dainuojamą tą Peterburgskio „Paskutinį sekmadienį“.

Taigi išsisukinėdavome. O ką teoriškai pasakyti, kaip ta muzika pynėsi? Mes, kurie pajutome roką Bitlų dėka, aišku „apalpome“ – ir tada mums buvo baisus tas popsas, labai baisus. Buvome juo permaitinti, ir baisu dar dėl ko – dėl atsilikimo. Juk ką jauti muzikoje, ir tame pačiame roke – buvo įdomu ir improvizacija, ir harmonija kitokia, akordai kitokie, būgno ir bosinės gitaros reikšmė. Kodėl aš nemėgstu groti roko pianinu? Pianinas yra skirtas tango – kurį galiu groti nuo ryto iki vakaro, visus pašokdinti ir save pačią. O rokui būgnas ir bosas yra būtini.

- O nebuvo galima net sakyti „rokas“, reikėjo sakyti „bigbitas“?

- Aišku, negalima. Tai tylėjome. Kaip jie sakydavo, kad ir Profsąjungų rūmuose: kad čia pas jus girdisi kažkas, ką, a...?

Va, mūsų būgnininkė Aušra – niekad nesimokiusi muzikos. Tai mes pačios išmokom, kaip su tais būgnais elgtis, dar bernų paklausėm, kaip ką su pedalu daryti. Prieš tai ji manęs klausinėjo – sakau, aš pati nežinau, aš smuikininkė... tai juokėmės. Išmoko. Ir kai Profsąjungų rūmuose jau pradėjome koncertuoti 1966 m., mums sakė: kodėl ta jūsų būgnininkė taip garsiai groja? Sakiau: oje, nesakykit nieko – o tai ji pabėgs, ir ką aš tada darysiu, iš kur kitą gausiu? Suprantat, vienas melas, ištisas melas.

Viskas dviguba. Ir ne tik muzikantams. Tai buvo „natūralu“, visas gyvenimas buvo toks. Jeigu tu nenori į Sibirą, tai gatvėje kalbi vienaip, o namuose kitaip. Bernardas Brazdžionis parašė „Aš čia, gyva“ 1940 metais. Kitais metais – man penkeri metai dar nebuvo suėję, tėvas iš kažinkur ištraukė tą eilėraštį, mane išmokė, bet pasakė: jeigu deklamuosi kieme, mus į Sibirą išveš. Dar neturint penkerių metų, man viskas buvo aišku, nieko nebereikėjo aiškinti, kas yra okupacija. Ir tai, kad ką kalbame namie, to negalima kieme. Visas tas gyvenimas buvo dvigubas. Košmarai.

- O dabar žiūriu: čia komiksų knyga, čia kita knyga. Kokios dar laukia eilėje?

- Žinote, labai juokingai su mano knygomis. Kadangi aš nebematau, man problema su rašymu yra ta, kad kitą dieną negaliu perskaityti, ką vakar parašiau. Aną knygą rašiau flomasteriu raidėmis storumo kaip slyva, tai dar galėjau įskaityti, dabar ir tokių nebematau, baigta. Nors kažką dar matau – turiu tokį telefoną silpnaregiams, tai matau datą, ar kas skambina.

- Bet vis tiek dar kokios knygos ruošiamos, turbūt kas nors padeda?

- Turėtų būti dar viena – „Laiškai mano senatvei“. Kodėl? Galiu pasakyti, kodėl aš tokia. Gi jau artėja devyniasdešimt, o aš vis kvailioju.

- Tai devyniasdešimtmečiui ir bus išleista, ar kaip?

- Ne, dabar sustojo dėl kitų priežasčių. Ten buvo sumanyta apie 60 laiškų, kiekvienas laiškas vis kita tema. Aš pati rašau savo senatvei. Ir tai labai patogu – galiu bartis, bet kitokiu atveju kažkokie seni žmonės, zirzekliai, galėtų pajusti, kad aš juos baru, nors neturiu tam teisės – barti kitų žmonių. Kiekvienas gyvena kaip nori. Todėl aš bariu savo pačios senatvę – senatėle, ką tu kalbi, kokias nesąmones, ko tu zirzla tokia? Ir taip toliau. Taigi 60 laiškų, įvairiomis temomis. Ir kas jau paragavo to, sako, labai įdomu.

Tekstą kompiuteriu rinko tokios lituanistės merginos. Bet joms nutiko visokių asmeniškų bėdų – smarkios ligos, dukros, kitokios problemos, tai darbai sustojo.

- Jau bijojau, kad sakysite, kompiuteris užlūžo, failai dingo...

- Ne, yra. Bet per tuos dvejus metus aš dar labiau subrendau... Sakiau, išmeskite tuos, nes jau prirašiau naujų. Suprantate, galiu pasididžiuoti, kad Dievas man paliko „šriubus“, jie veikia. Ir aš labai gyvenu. Praeitą vasarą Birštone festivalyje scenoje kalbėjau, publika, jaunimas mane bomba pavadino. Ir padėkos raštą gavau. Labai įdomiai apie senatvę kalbėjau. Visi stebisi, bet aš noriu visiems paaiškinti, kodėl aš tokia. Aišku, į tai įeina ir praeitis. Ir karą pragyvenau, o šie laikai yra pasaka – kad tik bombos negriūtų. Visa kita – kas tai yra? Raukšlės, žili plaukai, akla (nes regėjimas jau „eina į nulį“)? Vakarais jau visai nedegu šviesos, nes vis bandau pratintis prie tamsos, išmokau nematydama kotletus kepti, blynus, kiaušinienę. Jeigu man „šriubai“ dar veiks, kodėl turiu eiti į slaugos namus?

O atmintis kol kas tikrai ypatinga. Suprantate, manyje tiek minčių, ir dabar vėl bandau rašyti. Bet nebegaliu pasitikrinti, taigi rašymas stabtelėjo. Na, žiūrėsim, kaip čia bus. Išlikę kompiuteriuose tie laiškai, bet labai daug parašiau naujų.

Suprantate, šitame amžiuje, jeigu tu protauji, tai taip pat jauti, kaip buvo vaikystėje, koks yra skirtumas – ar tau 2 metai, ar 3 – ar 3, ar 4 – ar 4, ar 5 – jau dideli laiptai. Vadinasi, visai kitoks požiūris į gyvenimą, ar į senatvę.

Dar noriu parodyti mažą dalykėlį. Mano dvi būgnininkės buvo išvežtos į Sibirą vaikystėje. Aušra Juknevičiūtė gimė 1945 m. Anykščiuose. 1949 m. jai buvo ketveri metai, išvežė Juknevičių šeimą, tarp jų – vyresnę seserį Ireną, ir mamą su tėvu. Kaip būdavo, kad per 15 minučių turi pasiimti, ką nori. Mama jai pasakė: pasiimk kokį žaislą, mes toli išvažiuojam. Jai ketveri metai! – ji pasiėmė pora eglutės žaisliukų ir šituos smetoniškus pašto ženkliukus į Sibirą. Išlaikė. Ačiū Dievui, 1953 m. mirė Stalinas, ir jie pateko beveik į pirmus grąžinimus, kaip ir Gricių šeima. Taigi penkerius ar šešerius metus šite ženkliukai buvo Sibire! Kai jai suėjo 20 metų, ji pateko į „Bites“ pas mane. Ir Aušra man juos padovanojo.

Turiu dar iš Montessori darželio, 1938 ar 1939 metais auklytės visiems dovanotą Vasario 16-osios smetonišką tautišką šilkinę vėliavėlę. Bet ji jau baigia sudilti, vietoj raudonos jau šviečia rožinė švelni spalva... Ir buvo į radiją atvykusi auklytė, prieš kokius penkiolika metų. Virtuvėje radijas transliavo – girdžiu, apie Montessori darželį kažkokia amerikietė atvažiavusi šneka. Ir pabaigoje ji sako tai radijo žurnalistei: dabar jau atsisveikinu, tuoj išskrendu į Ameriką. Ir žurnalistė: su mumis buvo Domicelė... ir pavardė. Pavardė man nieko nesakė, bet galvojau: Dieve, negi panelė Domutė – mūsų auklytė? Nes prieš tai ji kalbėjo: Žaliakalnyje dvejus metus prieš karą buvau auklė. Aš jai būčiau parodžiusi, kad tavo dovanotą juostelę turiu, kuria didžiuojuosi.

Žinote, kaip sakė Rokas Radzevičius, kada 2012 metais knaisiojosi, kokios grupės kada atsirado? Jeigu ateini pas Jūratę valandai pokalbio, tai po keturių valandų žmona paklaus, kur tu prapuolei? Tuo įsitikino ir „Legendų“ žurnalistė Gerda Prancūzevičienė.

- O dar kito dalyko paklausiu. Kaip buvo su ta roko ir fanko grupe „Bitės“? Ar jie nežinojo, kad jūs tokios buvote, kad taip pasivadino, ar buvo dar kitokios priežastys?

- Ne, jie tikrai nežinojo. Sūnus per radiją išgirdo, kad legendinės grupės „Bitės“ įkūrėja yra Dineikaitė. Bet nebuvo pasakyta, kad ta grupė buvo merginų, o laidos dalyviai kalbėdami aiškiai turėjo omenyje tą kitą grupę. Laidos vedėjas buvo Darius Užkuraitis – o jis, kaip toks analitikas, kalbėdamas per radiją, turėjo vis dėlto pasakyti, kad kažkada buvo merginų grupė „Bitės“ – kita, negu žinoma jau gerokai naujesniais laikais.

- Jam, matyt, tai buvo savaime aišku.

- Bet gal turėjo papildomai paaiškinti. O dar, man toks vyrų grupės pavadinimas kvepia kažkuo „nevyrišku“. Turėjo pasivadinti kaip nors kitaip, gal kokiais „Tranais“?..

Pernai dargi koncertavau europiečiams – klavišiniais grojau tą patį devynių tango popuri, didelėje scenoje, ir kalbėjau. Yra pas mus labdaros projektas „100 šypsenų daugiau“. Į jų renginį buvo atvažiavę iš visos Europos jauni, 30-40 metų amžiaus milijonieriai, daugiausia vyrukai. Kalbėjau jiems apie senatvę. Tada man viena draugė medikė sako: tu žinai, koks čia logotipas kabo? Taigi čia Europos milijonierių medikų asociacija. Jie siunčia pinigus ir į Lietuvą, vėžiu sergantiems vaikams. Taigi jie pakvietė mane koncertuoti ir kažkodėl paprašė tango. Tai buvo balandžio 22-ą, o 21-ą Kaune įvyko filmo „Yesterday“ premjera. Ten negalėjau nuvažiuoti, nes jeigu naktį iš Kauno būčiau grįžusi, kaip aš čia būčiau galėjusi koncertuoti.

Dar įdomu: tada nuo scenos nieko nemačiau, prožektoriai į akis. O prieina vyriškis, paima ranką ir pabučiuoja – na, galvoju, galantiškas kaip iš Smetonos laikų. Sakau: atsiprašau, o kas Jūs? Sako: Povilas Meškėla. Matydavau aš jį apie 1990-uosius su „Katedra“, kai jaunas buvo, o tada jau nepažinau.

Sakau, labai įdomus gyvenimas buvo. Dabar dargi šokau MAMA apdovanojimuose. Kaip ūžė salė!

Filmavausi daugelyje filmų – ir švedų, ir vokiečių, ir „Trys milijonai eurų“ vaidinau. Buvo pasikvietusi ir grupė „Solo ansamblis“ – aštuoniasdešimtmetei šokti su mini suknele, Dieve, kas darėsi su publika...

Suprantate, iš tėvo aš, aišku, daug paveldėjau, iš jo turiu charakterį. Niekad nestresavau, paskui iš jaunimo išmokau, kad „viskas dzin“. Taigi – jau aštuoniasdešimt septyneri, o tokiame amžiuje vis dar kvailioju!

- Bet tie Jūsų „šriubai“ tikrai platininiai. Nors Dievas duoda tokius geriausiesiems – noriu, kad kuo daugiau mūsų tokių nusipelnytų.