Kalbino Faustina Dedūraitė

„Esu lėtiškai kurianti kompozitorė, turinti daug kitų gyvenimiškų distrakcijų“, – prisistato garso tyrėja ir kūrėja Karolina Kapustaitė. Jos išsakytas žodis lėtiškai bei neseniai išleistas trumpojo metro albumas „Analogue poetry“ atveria daug klodų – prasprogstančias kūrybines idėjas, intymius kompozicijos naratyvus, susigyvenimą su miniatiūrizmu bei alternatyvaus, siurrealistinio garso ir erdvės siekį.

Šio pokalbio trajektorija vingiuoja nuo paskaitų apie kontrapunktą ir Bachą šalia Romos Panteono iki svajonių išgirsti banginių dainas. Kartu tai galimybė susipažinti su dar viena įvairialype kūrėja šiuolaikinių kompozitorių terpėje.

---

Prisistatai kaip lėtiškai kurianti kompozitorė. Ką tau reiškia šis žodis?
Idealus kompozitoriaus įvaizdis apima tokius aspektus kaip nuosekli kūryba, muzikos klausymasis ir analizavimas. Aš esu labai toli nuo tokio įvaizdžio. Žodis lėtiškai kalba apie dažnu atveju manęs nevaržančius kūrybinius deadline’us ir įsitraukimą į gana tolimas kompozicijai sritis, kurioms skiriu nemažai energijos ir laiko. Kūrybai teikiu visus resursus tada, kai tai man tampa būtina. Taip prasiveržia produktyvūs, nors ir trumpi periodai – idėjos sutankėja ir realizuojasi.

Studijavai čia, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir Romoje, „Santa Cecilia“ konservatorijoje. Kuo tave domina garsas, kūryba?

Nuo mažens tėvai norėjo, kad aš, mano brolis ir sesė turėtume muzikinį išsilavinimą. Visi trys lankėme muzikos mokyklą, ten grojau fortepijonu. Pamenu, kaip namuose skambindama Claude‘o Debussy kūrinį stabtelėdavau ir klausydavausi akordų, jų rezonavimo, palaipsnio garsų išsisklaidymo. Tokie pasigrojimai, pasiklausymai privedė prie kūrybos – pradėdavau improvizuoti, įrašinėti. Per laiką garsas tapo labai sava, pažįstama terpe, kurioje jaučiausi gerai. Tačiau tuo pačiu ir žinojau, kiek daug dar apie jį nenutuokiu.

Studijas pradėjau labai atviru nusiteikimu – žinias, patirtis gėriau kaip kempinė. Kompozicijos paskaitos su Ryčiu Mažuliu ugdė struktūrinį mąstymą, muzikinių idėjų inkorporavimą į savaeigį vystimąsi. O studijos „Santa Cecilia“ konservatorijoje vėl atgręžė dėmesį į garsą. Su dėstytoju Rosario Mirigliano bei kolegomis kompozitoriais iš Italijos, Irano, Argentinos susirinkdavome savaitiniams 3-4 valandų susitikimams. Jų metu vykdavavo mūsų kūrybos ir įvairių muzikos kūrinių analizių aptarimai, gyvai keisdavomės idėjomis, impresijomis. Dažnai tai pratęsdavome ir už konservatorijos sienų – pamenu vidurnakčio paskaitą apie kontrapunktą ir Bachą šalia Romos Panteono bei daugelį neformalių diskusijų.

Ar galima teigti, kad tave taikliau apibūdintų ne kompozitorės, o garsų rinkėjos, tyrinėtojos, stebėtojos epitetai?

Labai įdomu tyrinėti garsą, jo vidų ir ten vykstančius nuolatinius kismus. Tačiau savo kūryboje neiškeliu garso į pirmąjį planą. Man svarbiausias įvairių muzikinių parametrų balansas: garso tembras, jo kismas per laiką, grojimo arba atlikimo technikų apgalvojimas, dinamikos, artikuliacijos niuansai, melodijos ir harmonijos elementai.

Tavo kuriamuose garso takeliuose galima aptikti įvairiausių garsų: naktinės faunos, povandeninio pasaulio, platumų, miškų. Ar būna tokių momentų, kurių negali užfiksuoti? Juk kameros juosta ne visada pajėgia įamžinti tam tikrą akimirksnį, spalvą. Kaip yra su garsu?

Didžioji dauguma mano įrašytų garsų yra iš rytų, pietryčių Lietuvos regionų, Neringos ir Italijos krašto. Dažniausiai su savimi turiu aparatūrą, tačiau būna, kad įrašymui trukdo foniniai triukšmai. Pavyzdžiui, atradau, kad gegužės pabaigoje naktį netylančios paukščių giesmės skiriasi nuo dieninių. Labai įdomu to klausytis varlių kurkimo fone bei drėgno oro apvalkale, tačiau kažkur netoliese ima ir pravažiuoja automobilis arba suloja šunys. Tai atropogeninės kilmės triukšmai, kurie sutrukdo švaraus įrašo išgavimą. Tokiais atvejais išjungiu aparatūrą ir būnu tiesiog klausytoja.

Ar yra garsų, kuriuos svajotum sugauti?

Svajoju įrašyti keleto banginių rūšių balsus, dar kitaip vadinamus dainomis. Klausytis jų plačiuosiuose vandenyse tiesiai iš garsus surenkančio hidrofono žinant, kad šioms dainoms veikiausiai daug daugiau metų nei man, kad jos vis evoliucionuoja, kinta.

Pereikime nuo garsų prie garso terapijos, kuri yra grindžiama muzikos akustinių savybių teigiamu poveikiu klausytojams. „Rasų radijuje“ kuravai laidą pavadinimu „Garso terapija“, Nidoje rengdavai gyvus seansus. Kas paskatino pradėti šias veiklas?

Po kompozicijos studijų pradėjau dirbti Nidos meno mokykloje, kurios tuometinė vadovė užsimindavo apie meno terapiją. Vedama šios idėjos vėliau įkūriau viešąją įstaigą „Sveikas garsas”, siekiančią teikti terapinio poveikio patirtis per meno ir gamtos sintezes, ir 2020 metų vasarą startavau su garso terapija Neringos miesto gyventojams ir svečiams. Dar po metų pradėjau transliacijas per radiją. Tai buvo tarsi minties galia – vis pasvajodavau apie savo podcast‘o kūrimą ir netikėtai sulaukiau „Rasų radijo“ kuratorės Gailės Griciūtės kvietimo rengti laidas. „Garso terapijos" transliacija radijuje buvo labai įdomi patirtis. Skirtingai nuo gyvų seansų, laidų metu aš visai nežinodavau, ką veikia žmonės, kai klauso. Deja, dažnai tokie nekomerciniai projektai negali garantuoti tęstinumo. Tačiau visos „Rasų radijo“ laidos yra internetinės, jas galima klausyti ir dabar, o galbūt ateityje jos tęsis toliau.

Meno terapija dažnai įvelkama į mistinį apvalkalą, siejama su dvasinėmis praktikomis, ezoterika ir panašiai. Kokie mitai yra apipynę garso terapiją? Juos paneigtum, o gal patvirtintum?

Viskas gali virsti ceremonija, ritualu, tačiau vargu, ar to reikėtų ieškoti garso terapijoje. Naujasis spiritualizmas, gajus siekis atsitraukti nuo tradicinių religijų, skatina dvasingumo ieškoti kitose nišose. Tai natūralu – kur yra paklausa, ten atsiranda ir pasiūla. Aš nuo to atitolstu ir šia prasme elgiuosi labai nemadingai. Į garso terapiją kviečiu su mintimi, kad tai galėtų būti įrankis, padedantis atsitraukti nuo kasdienio garsovaizdžio. Mano žvilgsnis į garso terapiją yra eksperimentiškas, empirinis – negaliu teigti, kad tai visiems suveiks ir tiks. Reguliarus lankymasis gali sąlygoti teigiamą pokytį gyvenime, paskatinti kitokį mąstymą, geresnę emocinę ir fizinę jauseną. Garso virpesiai nėra apčiuopiami, bet jų keliamos vibracijos pereina per mūsų minkštuosius audinius. Aukštieji dažniai labiau veikia galvą ir nervinius centrus, o viduriniai, žemesnieji – visą kūną, pasiekia gilesnius audinius.

Savo garso terapijos seansuose naudoji įvairiausius gamtos garsus, kuriuos papildai ir savo kūrybos intarpais. Ar žmogaus suformuotą garso terapijos poveikį galėtų atstoti išvyka į gamtą, natūros absorbavimas juslėmis?

Nemanau, kad garso terapija galėtų nurungti gamtos poveikį žmogui. Tačiau, jeigu nėra galimybės išvykti toliau nuo miesto, tai gali tapti puikia alternatyva. Ypač aktualu žiemą, kai prasideda tamsusis periodas, gamta užmiega. Tuomet sudėtingiau pasikrauti vaizdais, kvapais, pasiklausyti paukščių balsų. Tačiau net ir gyvuoju metų laiku garso terapijos patyrimas gali pasitarnauti – labai daug priklauso nuo žmogaus intencijos.

Be minėtų veiklų neseniai išleidai ir savo pirmąjį albumą „Analogue poetry“.

Kartais būdavau taip įnikusi į kitas gyvenimiškas distrakcijas, kad suabejodavau, ar bepavyks jį išleisti. Kurti albumą pradėjau dar 2020-aisiais. Prisipirkau sintezatorių ir ėmiau ieškoti sąskambių, nagrinėti, kaip veikia instrumentai. Kartais ieškomi garsai ir jų kuriami muzikiniai motyvai rasdavosi, o kartais ne. Dar ankstyvoje albumo kūrybos fazėje šią idėją palaikė garso režisierius, muzikos kūrėjas Laurynas Kamarauskas. Iš tiesų, kurį laiką kybojo mintis kurti bendrą albumą. Tačiau „Analogue poetry“ mano galvoje jau buvo susiformavęs. Supratau, kad dviese kurti nuo pradžių yra visai kitaip nei prie esamos medžiagos įlieti dar vieną autorystę. Nors autoryste pasidalinti šįkart iš dalies pavyko – Lauryno sprendimai kūrinių paruošimo leidybai procese yra didelė dalis girdimo rezultato.

Albume naudoji balsą, įvairius gamtos garsus, analoginio ir skaitmeninio sintezatorių garsyno samplaikas. Ar galėtum papasakoti apie albumo kūrimo procesą, detales, garsų šaltinius, skaitmeninės kūrybos procesus?

Albumo kūrybos pradžia buvo labai empiriška – per prisilietimą, garso klausymą, eksperimentavimą. Kūrinių karkasas susiformavo labai greitai, per kelias valandas. Tuomet supratau, kad galėtų gimti trumpojo metro albumas. Kai turi, ką pasakyti, gali tai padaryti lakoniškai, trumpai. Esu susigyvenusi su miniatiūrizmu.

Rašydama kompozicijas, atrakindavau nežinomuosius, sukurdavau tam tikras taisykles – kaip atskirą tuo metu laike ir erdvėje egzistuojantį pasaulį. Galbūt to ir nepavyko pasiekti, bet šiame albume ieškojau savitos garso estetikos. Man patinka siurrealistiniai garsai – neprimenantys realybėje atpažįstamų skambesių. Jie labiau įsivaizduojami nei egzistuojantys. Ieškojau švelnių tembrų, vengiau perspaudimo, šaižių, aštrių skambesių. Dirbant su albumu teko susidurti su problematiška realybe – alternatyvaus skambesio muzika dėl savo savitesnio, nekonvencinio skambesio dabartinėse muzikos klausymosi platformose galimai skambės prasčiau nei originalus galutinis rezultatas, skirtas leidybai.

Kas lemia muzikos skambesio pakitimus skirtingose klausymosi platformose?

Nemažai garso kokybės redukuojama dėl platformų, garso įrangos ir garso kolonėlių sąvybių. Taip iškyla problematika: kūrinio kokybę nulemia tai, kokios platformos prenumeruojamos bei kokia turima klausymosi įranga. 

O apie ką byloja albumo pavadinimas „Analogue poetry“?

Pavadinimas nusako dvylipumą – net ir analogiški, mechaniški dalykai savyje talpina poetiškus momentus. Pavyzdžiui, šviesos, per sekundės dalį įeinančios pro analoginio fotoaparato objektyvą, įspaudas juostelėje. Tokie tarsi savaime suprantami momentai man virsta poetiškais procesais.

Kalbant apie žodį ir garsą, dvi iš tavo albumo kompozicijų turi gana konkrečius pavadinimus:  tai – „pečiukas“ ir „sei a casa“ (liet. „esi namuose“). Ar šie pavadinimai yra konkrečios nuorodos į ugnį, namus ar ką kita?

Pirmiausia radosi „sei a casa“ – albume šis kūrinys yra trečiasis. Jis yra asmeniškiausias, memorialinis, primenantis mano konkrečią asmeninę patirtį. Jame skamba eilutė, atsiradusi bevaikštant Neringos krantine prie Baltijos jūros. Tai buvo viena iš tų apniukusių rugsėjo dienų, kai pakrantėje nėra nei vieno žmogaus, o jūroje srovena šiltos srovės. Jutiminės oro ir vandens temperatūros skirtumas, garsą sugeriantis smėlis, vėjo nebūtis beribėje erdvėje leido pasijausti kaip mažame kambarėlyje, nors tai buvo neaprėpiama teritorija. Susidarė begalybės kambario įvaizdis.

Kompozicija „pečiukas“ prasideda jį atidarant ir atveriant ten tarpstantį siurrealų, įsivaizduojamą pasaulį. Tai aliuzija į sekamos pasakos liniją apie jo viduje tūnančią gyvybę, šildančią gyvenimą. Pabaigoje pečiukas uždaromas, nors pasaka veikiausiai niekada nesibaigia. Tiek šios, tiek kitos albumo miniatiūros trumpam pakviečia, įsileidžia į tam tikrą erdvę, bet turi ir gana aiškias, atsitraukiančias pabaigas, neleidžiančias klausytojui užsibūti.

Kas tave įkvepia gyventi, džiaugtis gyvenimu ir kurti?

Po albumo leidybos tarsi atšokau nuo aktyvios kūrybos. Šiuo metu esu absorbavimo stadijoje, inspiracijos semiuosi iš kismo. Kalbant apie džiaugsmą – daugiausiai jo atneša retai matomi ar girdimi, gamtoje pastebėti maži vyksmai bei bendrystės kūrimas, su kitais pasidalintos patirtys.