Kalbino Gaja Klišytė

Marija Clara – subtili soulo, džiazo, indie, RnB muzikos atlikėja ir kūrėja. Kurį laiką ieškojusi savito stiliaus, atlikėja šiandien drąsiai, pasitelkusi muzikinę ir tekstinę dainų medžiagą, per muziką komunikuoja jautrų, nuolatos besikeičiantį savo jausmų pasaulį, gyvenimo patirtį. Daugiasluoksniai, netikėtų stilistinių derinių kūriniai klausytoją maloniai nustebina savo muzikos elementų, formų, stilių kaita.

Balandžio 14 dieną muzikinėse platformose pasirodęs naujausias atlikėjos albumas „Nothing I Shall Want“ po savaitės buvo pristatytas Vilniuje. Įdomu tai, kad savo gimtojoje šalyje garsaus saksofonininko Petro Vyšniausko dukra savo kūryba pasidalino pirmą kartą, surengusi koncertą džiazo klube „Jazz Cellar“. 

Antrasis Marijos Claros EP „Nothing I Shall Want“ (projektas įrašytas Buenos Airėse, Argentinoje) buvo pristatytas kaip muzikinė gyvenimo miniatiūra, nutapyta indie soulo ritmu. Buvo malonu pakalbinti Mariją apie jos kūrybinę patirtį ir jai reikalingą vidinės laisvės pajutimą.

---

Jau ne vieną dešimtmetį gyveni svetur, daug koncertuoji įvairiose pasaulio šalyse. Kaip taip nutiko, kad tavo muziką lietuvių klausytojai gyvai galėjo išgirsti tik visai neseniai?

Taip nutiko tikriausiai dėl mano perfekcionizmo – visada turėjau išsikėlusi sau labai aukštą kartelę, įsivaizdavimą, kaip mano muzika turi skambėti. Nepaisant to, labai ilgai laukiau momento, kada būsiu pribrendusi pasirodyti namuose. Keletą metų gyvendama Argentinoje surengiau nemažai koncertų ir jaučiausi nevaržoma publikai rodyti net naujausius kūrinius, kuriais kitoje aplinkoje viešai pasidalinčiau gal ne taip greitai. Namuose – atvirkščiai: visada jaučiau, kad turiu atliepti klausytojų keliamus lūkesčius. Galbūt todėl, kad esu žinomos muzikantų šeimos dalis. Šio jausmo, matyt, buvau labai paveikta, todėl norėjau išauginti savo muzikos stilių, o prieš žengiant į sceną – atrasti save, kad galėčiau užtikrintai rodyti, kas esu aš, kokią muziką kuriu, kokia yra mano tapatybė. Laukiau šio momento.

Kaip jauteisi per koncertą ir po jo? Ar pačios sau išsikelti lūkesčiai pasiteisino?

Tikrai pasiteisino. Tai buvo vienas stipriausių mano koncertų: ir anksčiau esu koncertavusi Lietuvoje, net tame pačiame „Jazz Cellar“, kur ir šįkart pristačiau savo albumą. Bet anuomet visada atlikdavome klasikinio džiazo programą kartu su tėčiu ir broliu Dominyku – mūsų ansamblis vadinasi „Vyšnių trio“. Man jau pažįstami Lietuvos klausytojai, pažįstamas jausmas mūsų scenoje, bet vis tiek pristatyti savo albumą čia buvo nepakartojama patirtis. Man pačiai mano muzika yra tai, kas man labai intymu, jautru. Supratau, kad pirmą kartą žmonės čia susirinko ne dėl mano tėčio, o dėl manęs – jie atėjo paklausyti mano muzikos. Netrukus pasipylė daug kvietimų koncertuoti, tad nekantrauju grįžti, jau turiu ir suplanuotų koncertų.

Ar koncerte kūrinius atlikai ir lietuvių kalba?

Prieš koncertą pusę savo kūrinių išverčiau į lietuvių kalbą. Atlikdama kūrinius savo kalba, netikėtai atradau didelį malonumą, nes klausytojams išgirdus savą kalbą, užsimezgė glaudesnis tarpusavio ryšys.  Ši patirtis buvo labia paveiki, tad panorau į lietuvių kalbą išversti visas dainas. Žinoma, gyvenant užsienyje kurti muziką letuviškai yra šiek tiek problematiška, bet vis tik prie idėjos kurti gimtąja kalba liksiu ir kurdama kitą albumą.

Muziką pradėjai kurti būdama vos 11 metų. Ar kaip nors tavo tėčio (Petro Vyšniausko) muzikinė patirtis veikė ankstyvąjį tavo kūrybinį procesą? Kaip šiandien jautiesi koncertuodama vienoje scenoje kartu su šeima?

Pradėjau rašyti muziką, kai buvau dar jaunesnė, ją atradau labiau kaip hobį: supratau, kad man įdomu ne tik klausytis, bet ir mėginti sukurti savo muzikinį pasaulį. Nežinau, kiek tuo metu  įtakos darė mano tėtis, bet matyt tai, kad augau muzikantų šeimoje, turėjo reikšmės. Ankstyvąja savo kūryba nesidalinau – net nežinau, kiek praėjo metų, kol parodžiau ją savo šeimai. Labiausiai baiminausi tėčio reakcijos. Mano brolis taip pat yra džiazo muzikantas, tad nuo pat savo jaunų dienų žinojau, kad tuo pačiu keliu tikrai neisiu. Nuogąstavau, kas nutiks, jeigu mano muzikoje soulo ir R&B bus daugiau nei džiazo? Gal manęs nepriims? Gal nurašys kaip atlikėją, nes džiazas gal juk geriau? Pirmasis mano prodiusuotas kūrinys pasirodė sulaukus 22-jų. Nustebau, kad reakcija buvo palanki. Muzikos kūrimo procesas mane išlaisvino, tuomet scenoje atradau visai kitokį tėtį – supratau, kad pati sau buvau susikūrusį jo kaip griežtos asmenybės paveikslą. Atėjo suvokimas, kad mes esame labai panašūs – susikalbame muzikos kalba, kai kartu improvizuojame. Šis pojūtis mums abiems natūralus.

Studijavai ne tik anglų literatūrą šv. Andriaus universitete Škotijoje, bet ir muzikos atlikimą bei kompoziciją Lidso konservatorijoje. Kaip šios interesų sferos susipynė? Ar anglų literatūros studijos kaip nors paveikė tavo muzikinį kelią?

Anglų literatūros studijos buvo tarsi iškritimas iš muzikos pasaulio. Žinoma, visada buvau moksliukė, svajoklė, romantikė. Nepaisant to, kad muzika mane supo nuo pat mažens, studijų, susijusių su muzikos pasauliu, nesirinkau. Vis dėlto tuo gyvenimo etapu išsipildė kita mano svajonė – visada norėjau gyventi Didžiojoje Britanijoje, studijuoti prestižiniame universitete ir skaityti knygas – būti Hermiona (juokiasi). Tačiau muzika manęs nepaleido – nuolat buvau susijusi su muzikos bendruomenėmis universitete. Vis tik literatūros studijos tikrai paveikė mano  muziką – dabar kūrybos procese galiu prie kūrinio pasakojimo prieiti ir iš literatūrinės, teksto pusės.

Kaip gimsta tekstai tavo dainoms?

Man pačiai ši tema yra labai įdomi. Mane ypač domina muzikantų interviu, kuriuose kalbama, kaip jie kuria muziką arba tekstą savo dainoms. Išties esama labai skirtingų kelių, nes kiekvienas turi savo metodus. Aš visada norėjau turėti kokį nors konkretų kūrybos modelį: melodija, ritmas, po to dėlioju žodžius arba mąstau apie idėją O iš tiesų viskas vyksta tuo pačiu metu. Dažniausiai manyje kažkas dega: noriu kažką pasakyti, bet negaliu viso to išreikšti tik žodžiais; o tada viduje girdžiu melodiją ir harmoniją, kurios nutapo tą būseną. Viskas susilieja, vilnija kartu. Mano tekstai visada turi turėti reikšmę. Dainoje žodžiais bandau įprasminti tai, ko nepavyko padaryti muzika arba palikti potekstę žmonėms, kurią jie, klausydami mano kūrinio, galėtų iššifruoti.

Vadinasi, pirminės schemos nėra, bet emocijai pagavus, viskas mintyse ima plūsti kaip sinchroniškas susiliejimas?

Taip. Man pačiai būtų lengviau turėti kūrybos formulę, bet taip nėra. Esu dalyvavusi kūrybinėje stovykloje, kurioje muzikos kūrybos mokymus vedė džiazo atlikėja iš Amerikos Becca Stevens. Jos kūryboje muzika ir tekstai tarpusavyje yra labai susiję. Pykau ant savęs, kad negaliu kurti laisvai, kad turiu viską užrašinėti – ir tekstą, ir melodiją. Būtent šiuose kursuose pamėginau atrasti man tinkamą būdą, kuris pagelbėtų, kai kūrybinė mūza neaplanko. Gimė visai įdomių kūrinių. Kai nepavyksta kurti taip, kaip esu įpratusi, vienas mano mėgstamiausių pratimų yra darbas su tekstu – pavyzdžiui, Šekspyro, idant jis taptų muzikiniu kūriniu.

Ar yra tokių tekstų, prie kurių norisi sugrįžti?

Psalmės.

Jos pačios iš savęs yra dainingos, ar ne?

Taip, jos visada yra giedamos. Psalmėse yra labai gražių vaizdinių, subtilių palyginimų. Esu šiek tiek psalmių įpynusi į savo dabartinį albumą. Daina „Nothing I Shall Want“ yra paremta 23-ąja psalme „Dievas yra mano ganytojas, man nieko netrūksta“.

Kaip gyvenimas Argentinoje paveikė tavo muziką?

Suteikė daugiau laisvės kūrybai ir, žinoma, kitokį pojūtį scenoje. Koncertuoti Argentinos publikai visuomet yra didžiausias malonumas. Žymiausi muzikos atlikėjai teigia, kad geriausi koncertai būna Buenos Airėse, nes čia klausytojai organiškai priima tai, kas vyksta scenoje, ir nesvarbu, ar tai bus Marija iš Lietuvos, ar pasaulinė žvaigždė – jie tiesiog tavęs klauso, atlikėjui nereikia scenoje pralaužti ledų. Ten koncertuoti yra labai didelis malonumas, tad natūraliai išlaisvėjau, pradingo scenos baimės jausmas. Argentinos dvelksmo mano muzikoje yra daug, bet jis nėra labai akivaizdus, nes argentinietiško folkloro motyvų nenaudoju.

Kaip šiame krašte užgimė meilė RnB stiliaus muzikai?

Kai Lidso konservatorijoje tęsiau magistrantūros studijas, visa mano grupė buvo RnB muzikantai, kurie labai stengėsi, kad atrasčiau save kaip kūrėja. Vis tik aktyviau praktikuoti RnB pradėjau būtent Argentinoje. Daug kūriau R&B stiliumi, kol atradau savo braižą. Argentinoje gyvenantys muzikantai be jokios išankstinės nuomonės mane visaip skatino, kol išdrįsau pabandyti kurti pati. Džiaugiuosi, nes šio stiliaus spalvos tapo man artimos ir savitos. Jaučiuosi žymiai stipresnė ir labiau užtikrinta savimi.

Tos spalvos yra su indie, soulo, džiazo atspalviais. Klausantis tavo muzikos justi, kad kūriniuose nuolat keičiasi formos, nuotaikos. Tai sukelia netikėtumo įspūdį.

Kurdama aš tiesiog girdžiu visą įmanomą simfoninį orkestrą (juokiasi).  Jaučiu, kur ta daina mane nuves,  vėliau išgirstu ir visą aranžuotę, konkrečiu momentu – stiliaus pasikeitimą, ir tiesiog atsiduodu muzikos tėkmei. Anksčiau galvodavau, kad klausytojai gal manęs nesupras, gal per daug išlipu iš rėmų. Bet dabar tokių minčių nebeturiu, ir jeigu jaučiu, kad taip turi būti, taip ir darau. Gal mano kūrybos forma tiesiog yra sau leisti. Ankstesnė mano kūryba buvo įrėminta žanrų, galbūt tuomet irgi norėjau kurti kitaip, bet galvojau, kad reikia būtent taip. O dabar aš nebegalvoju: žinau, kad esu laisva, nes noriu būti tikra ir atvira prieš save ir prieš klausytojus.

Kokie įsimintiniausi įspūdžiai išliko iš albumo kūrimo proceso? Kaip vyko bendradarbiavimas su prodiuseriu Mateo Rodo?

Visada būna įdomu grįžti prie pirmosios jam siųstos dainos versijos. Kadangi dauguma aranžuočių yra kurtos mano pačios, įdomiausia stebėti, kaip jis dirba su styginių instrumentų aranžuotėmis. Buvo tiek nuostabių momentų, kai gavau rezultatą, kurio tikėjausi – Mateo atliepia tą melodiją, kurią girdėjau  mintyse. Man retai gyvenime taip būna. Nuoseklus kūrybinis darbas su Mateo man paliko labai didelį įspūdį dar ir todėl, kad tai pirmasis prodiuseris, kuris mano kūryboje nieko nenori keisti ar koreguoti. Pavyzdžiui, jis nekoreguoja mano vokalo, tačiau išryškina tam tikrus jo niuansus. Aš juo visiškai pasitikiu, nes mes mąstome panašiai. Didelis malonumas, kai žmogus tave priima tokį, koks esi, ir gerbia.

„Close My Eyes“ – ypatingas kūrinys, nes jame skamba tavo vyro tėčio balsas. Kaip sugalvojai jį įtraukti?

Kūrinys turi išties mistišką atsiradimo istoriją, nes jį parašiau Becca Stevens kursų metu. Tai buvo vienas iš pratimų, kuriame reikėjo sukurti istoriją laisvo rašymo metodu, ir tada istorijai ieškoti melodijos. Kūrinį sukūriau, bet jis nebuvo artimas mano sielai. Praėjus beveik metams, prie jo grįžau, nes tiesiog man reikėjo dar vieno kūrinio albumui. Mateo šis kūrinys labai patiko. Argentinoje pradėjau ruoštis įrašams, o tada visai netikėtai mirė mano vyro tėtis. Per pirmąsias tris, keturias dienas po jo mirties galvoje visą laiką sukosi ta daina, buvau keistoje būsenoje. Manęs paprašė padainuoti per jo laidotuves, bet darėsi baisu, nes galvoje sukosi tik ši daina. Iki tol man nieko nereiškusi, ji staiga tapo svarbi, nes buvo apie artimą žmogų, kuris lygiai po metų nuo jos sukūrimo, vasario pirmąją, mus paliko. Po kelių savaičių įrašiau šį kūrinį ir pridėjau jo balsą. Atlikti šią dainą man visuomet nėra lengva.

Šiuo metu gyveni Berlyne. Kokie darbai tavęs laukia artimiausioje ateityje?

Koncertų kol kas nebus, nes laukiuosi antro vaikučio, o jam gimus, susitelksiu į Lietuvą, norėčiau  daugiau koncertuoti savame krašte. Taip pat labai tikiuosi artimiausius įrašus parengti kartu su tėčiu.