Kalbino Rūta Giniūnaitė

Karštą liepos popietę vėsinuosi tarp šaltų mūrinių kalėjimo sienų. Bet viskas yra kiek kitaip nei atrodo – su ketveriuke „jautì“ susitinkame jų studijoje Lukiškių kalėjime 2.0, talpinančiame šimtų menininkų bendruomenę.

Prieš daugiau nei pusmetį roko grupė išleido trečiąjį ir kol kas sunkiausią pilno metro albumą „Džiaugsmas", pažymėjusį pirmuosius metus pilnai gyvenant iš kūrybos. Jame daug drąsiai išpiltų tekstų, aštraus roko, paraginimų jauniems muzikantams ir padėkos savo fanams, sekantiems grupę nuo pirmųjų dainų 2016-taisiais.

Kaip patys sako, „Džiaugsmas“ žymi naują etapą tiek asmeniniame, tiek kūrybiniame, grupės gyvenime. Koks jis dabar?

---

Kaip „jautì“ leidžia vasarėlę?

Nojus: Koncertuoja. Mes kalbamės pirmadienį, liepos 17 dieną – šiandien grosime dvyliktokų išleistuvėse. Dar užsakinėjame vinilus, kaip tik ką tik atvažiavo gražūs ir nauji, raudoni. Dar „jautì“ svajoja apie įdomius reikalus, apie kuriuos galėsim pasakoti vėliau. Grupė yra visas mūsų gyvenimas. Žiauriai faina, nes beveik nėra nuo ko ilsėtis – vasara yra geriausias ir darbingiausias mūsų laikas. Turėjom dešimties dienų atostogas, bet pirštai jau norėjo groti. „jautì“ nėra tik darbas – tai ir draugystė.

Džiugas: Dar vaikštom į koncertus. Neseniai mačiau „Coldplay“ gyvai – jie gal ir tapę kliše, bet gyvas pasirodymas yra next level.

Pilypas: Jei žiemą jaučiam nerimą, nes užsidarę kuriam, organizuojam koncertus ir leidžiam muziką ir nematom savo darbo vaisių, tai vasarą juos raškom.

Visų jūsų pagrindiniu darbu tapo „jautì“. Ką tai pakeitė jūsų darbo disciplinoje, draugystėje?

Nojus: Būna, kad patingim, nes disciplinos reikia mokytis. Tikrai nėra taip, kad kasryt devintą valandą renkamės studijoje, bet daug repetuojame, nes koncertų daug.

Džiugas: Bet kai turime išleisti albumą, ariame. Kiekvienai „Džiaugsmo“ dainai dar filmavome po vaizdo klipą, kasdien turėdavome filmavimų, susitikimų, repeticijų. Rudenį buvau įsisukęs į tikro darbo rutiną – atsikeliu, nueinu į baseiną ir atvykstu į studiją. Ir taip kasdien.

Nojus: Dešimtą ryto jau švieži kruasanai ir kibinukai studijoje ir važiuojam.

Jau ketvirtus metus neturite vadybininkės. Apsunko ar palengvėjo gyvenimas?

Nojus: Hm, kartais trūksta patirties, svorio ir pagarbos. Kai turi rimtą vadybą, į grupę žiūrima rimčiau – dažnai matau, kaip yra elgiamasi su nepriklausomais, jaunais atlikėjais. Jie dažnai naivūs, tad juos lengva stumdyti.

Kur to svorio jums trūksta?

Nojus: Kad ir sąlygų, koncerto laikų derinimo procese. Kai didelės agentūros užpildo festivalius dešimtimis savo atlikėjų, mažesniems ne visada lieka vietos.

Džiugas: Dar nesame įsipaišę tarp vilkų, su kuriais galėtume megzti pažintis. Bet neturėdami vadybos, tobulėjame ne tik muzikoje, bet ir jos versle, mokomės naujų ir sunkių dalykų, kurie nėra savaime suprantami.

Džiugai, viename interviu sakei, kad negali patikėti, kad muzikos industrijoje yra tiek daug piktų dėdžių. Kur juos matai?

Džiugas: Kartais atrodo, kad pikti dėdės nori iš tavęs pasipelnyti. Ypač iš jaunų, visas galimybes bandančių priimti atlikėjų. Tai mane pykdo. Jei pasitaikė galimybė dirbti su žinomu žmogumi, tai dar nereiškia, kad viskas bus gerai. Reikia rinktis atidžiai.

Bet džiaugiuosi, kad yra AGATA, kuri rengia įvairias diskusijas, stovyklas, edukacines dirbtuves apie muzikos verslą, suteikia teisinę pagalbą.

Matas: Bet dažniausiai pikti dėdės reiškiasi viešoje erdvėje ir, man atrodo, neverta su jais ginčytis, žeminti tiek savęs, tiek kito. Kas iš to?

„Džiaugsmo“ albumas jau gyvena šeštą mėnesį. Per tą laikotarpį džiaugsmo daugiau ar mažiau?

Nojus: Manau, kad daugiau. Po albumo pristatymo koncerto „Litexpo“ tarsi nukrito akmuo, nes koncertas pavyko. Dabar atrodo, kad viskas gerai – va, važiuoji su garso inžinieriumi Tomu Verbaičiu po koncerto, o jis parodo labai juokingos muzikos. Pavyzdžiui, „Lapkričio 20-tosios orkestro“ dainą „Dr. Vaclovas Mėsa“...

Džiugas: Išleidom albumą su emocija, kad mums gera kurti, o dabar tuo albumu džiaugiamės koncertuose, važiuodami automobiliu ir gulėdami prie jūros. Nauja muzika pagaliau įsikūnija į žmones, apsigyvena jų lūpose.

Ar šis albumas jums yra visai naujas grupės etapas, ar kažkieno tąsa?

Pilypas: Naujas etapas. Jau „Apreiškimo“ albumas leido suprasti, kad nesame prie nieko prisirišę, galim groti bet ką, net jeigu tai skiriasi nuo ankstesnės kūrybos. „Džiaugsmas“ gimė iš visai kitų įkvėpimų, sąmoningai judėjome naujo skambesio link – hardcore punko, kuris gerai skamba ne tik ausinėse, bet ir koncertuose.

Džiugas: Bet nesame užsispyrę, kad po „Džiaugsmo“ judėsime ta pačia kryptimi. Mes iškepame albumą, su juo pagyvename ir kuriame toliau. Mes galime sugroti senas dainas, bet tikrai nebandysime to atkartoti. Tikroji mūsų auditorija palaiko mus nepaisant žanrų; pasitiki, kad sukursime ką nors nuoširdaus ir tikro. O tai svarbiau nei pati muzikos forma.

Nojus: Gal toliau bus repas?

Matas: Būna, kad išleidi visiškai kitokį įrašą, ir žmonėms reikia laiko su juo susigyventi. Pavyzdžiui, sukūrėm „Apreiškimą“ – žmonės klausė, kada muzika vėl bus kaip „Mulkyje“, tada leidom „Džiaugsmą“ – klausė, kada vėl bus kaip „Apreiškime“.

„Roko diskotekoje“ apdainuojat gan opią problemą koncertuose – priekabiavimą prie jaunų merginų. Kokių dar neteisybių pastebit koncertuose?

Džiugas: Yra atlikėjų, kurie niokoja kitų turtą. Atvažiuoja grupė, sugadina būgnus, kolonėles, gitaras – vien dėl to, kad pažaistų rokenrolą. Kalbu ne tik apie lietuviškas, bet ir užsienio grupes. Viena tokių buvo ir festivalyje „8 Festival”, vykusiame Lukiškių kalėjime 2.0.

Matas: Jei darai solinį koncertą, laužyk, ką tik nori. Bet jei atvažiuoji į svetimą aikštelę ir ją gadini, rodai nepagarbą organizatoriams ir grojantiems kolegoms.

Nojus: Dar vis matom girtų vyresnių žmonių, kurie šūkauja, prašo sugroti ne mūsų dainas ir bando užkurti vakarėlį, kur jo nereikia. Ir dar: nors tai ir nėra neteisybė, bet vis sulaukiam fanių prašymų pasirašyti ant jų krūtinių. Bet mes visi turime antrąsias puses, ir tai nėra malonu. Tada pasirašome ant kaklo (juokiasi).

Džiugas: Kartais galvoju, kad gal reiktų nebesusitikti su fanais po koncertų, pabūti kietais, tolimais, šaltais. Bet mes išvis ne kieti.

Dauguma „Džiaugsmo“ dainų – visai ne apie gerą emociją, pavyzdžiui „Pavėsy“. Atrodo, kad jums džiaugsmas yra sakyti tai, ką norėjosi seniai.

Pilypas: Taip. Žmonėms buvo šokas, kad šitas albumas toks tiesmukiškas. „Knygų mugėje“ žmonėms davėme paklausyti albumo dar iki jo išleidimo, jis daug kam pasirodė smeigiantis, išsiskiriantis savo tekstais. Visada sakydavome, kad norime išleisti sunkų, mažiau melodingą albumą. Skambesys pats padiktavo aštresnus žodžius.

Nojus: Ir gerai, smagu šokiruoti.

Džiugas: Darėm tai, ką norėjom, ir nepataikavom miniai. Kartais gera būti tam pavėsy, nes lauke labai kepina.

Naujame albume tik viena kolaboracija – su dj nevykėle. Ar nenorėjot savo džiaugsmu dalintis su kitais?

Pilypas: Be „Meilės“ EP, kolaboracijos mums nėra įprastos. Kurdami negalvojame, kad reiktų pakviesti svečių. Daina „Fake“ greita, su hyperpop elementais ir gitaromis, todėl pagalvojome, kad Ugnė (dj nevykėlė – R.G.) puikiai tiktų.

Matas: Stebėti Ugnę buvo labai įdomu. Davėme instrumentinę partiją, pasiūlėme jai likti vienai ir kurti, kas tik šauna į galvą. Grįžome po pusantros valandos. Ji buvo parašiusi tris skirtingas versijas, kurias sujungėme į vieną.

Ar yra dainų, nuo kurių jau esat atsiriboję?

Pilypas: Negalime groti tris valandas, todėl kaskart koncertuodami atsisakome daugelio senų dainų. Nuo jų atprantame, nes gyvename kitais reikalais. Bet vis pagalvojame: gal didesniuose koncertuose vis įdėti seną dainą ir prisiminti, kaip jautėmės tada, kai ją kūrėme?

Džiugas: Yra dainų, kurių aranžuotes reiktų keisti. Patobulėjo mūsų dainų ir melodijų rašymas. Esame geresni. Kai grojam senas dainas, kartais jaučiu, kad tuomet trūko patirties. Bet groti jas yra tas pats, kas draugui rodyti savo vaikystės albumą: gera ir miela, nors to jau ir nebėra.

Matas: Jon Bon Jovi kažkada yra pasakojęs apie savo dainų pasirinkimą koncertuose: trečdalis turi būti iš naujo albumo, trečdalis tų, kurias pats nori groti, ir likusi dalis tų, kurias pagroti būtina.

Atrodo, kad ankstesnėje savo kūryboje daug dėmesio skyrėte meilei. „Džiaugsmas“ paliečia kitas temas – pyktį vieni kitiems, nepagrįstą kritiką, mūsų kartos buvimą „fake“.

Nojus: Įsivaizduok, kažkada viename bute gyveno keturi bičai. Grįžti namo, bent du iš jų intensyviai sportuoja ir kitą rytą nepakyla iš lovos. Supranti, kad išsiskyrė. Apie tai mūsų gyvenimas tada ir buvo: mus pačius ir merginas. Nuo to laiko suaugom, pasikeitėm, galim kalbėti drąsiau, plačiau, pasakyti „ačiū“ fanams.

Pilypas: Kažkada sakiau ir vėl pasikartosiu, kad džiaugiamės galėdami kurti nebūtinai apie džiaugsmą.

Atlikėja Arlo Parks yra sakiusi, kad albumas yra nuostabi terpė išreikšti savo mintis, bet tuo pačiu ir proga būti nesuprastam. Kaip yra su „Džiaugsmu“?

Džiugas: Iš kai kurių fanų esu girdėjęs, kad nepatiko nei viena daina iš albumo. Bet tai yra visiškai normalu.

Pilypas: Būtume kvaili, jei galvotume kad tokių žmonių nebus – juk mūsų stilius dabar kardinaliai kitoks.

Ruduo atneš užsidarymą studijoje?

Pilypas: Dar nežinome. Paradoksas: klausytojai dar būna nespėję suvirškinti tavo kūrybos, o tu jau turi ką pasakyti vėl. Tai kaip rasti tą aukso viduriuką? Bet jei kursis, nestabdysime.

Džiugas: Penkerius metus leidome muziką nesustodami, todėl dabar norisi pailsėti ir nekepti albumų tik tam, kad reikia. Numesim savo apsukas.

Nojus: Planų yra ir 2025-tiesiems metams. Įdomu, lapkritį užgrauš sąžinė ir norėsim vėl įrašinėti?

Pilypas: Pasikalbėsim po pusmečio. Gal būsim apšepę, atradę meditaciją arba sugalvoję crazy idėjų.