Kalbino Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Išskirtinėmis programomis, kuriose daugiausiai dėmesio skiriama Abiejų Tautų Respublikos muzikos palikimui garsėjantis ansamblis „Canto Fiorito“ jau ne vieneri metai organizuoja Kretingos senosios muzikos festivalį, kurio širdis – unikalūs Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai, pranciškonų bažnyčios vargonai.

Ansamblio ir festivalio meno vadovas – išilginės fleitos ir korneto virtuozas Rodrigo Calveyra. Ansamblio „Canto Fiorito“ dainininkai – Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Saulė Šerytė (mecosopranas), Povilas Vanžodis (tenoras), Nerijus Masevičius (bosas-baritonas) – sudaro lietuvišką ansamblio pagrindą, o instrumentais groja senosios muzikos atlikėjai iš daugybės pasaulio šalių.

Iš Brazilijos Porto Alegre miesto kilęs Rodrigo Calveyra senąją muziką studijavo Buenos Airėse, „Schola Cantorum Basiliensis“ Bazelyje, Šveicarijoje, vėliau studijas tęsė Milane, „Civica Scoula di Musica“, ir  Vokietijos Trosingeno Aukštojoje muzikos mokykloje.

R. Calvyera‘ą galima išgirsti prestižiniuose Europos ir Pietų Amerikos senosios muzikos festivaliuose, svarbiausiose koncertų salėse, jis aktyviai dalyvauja senosios muzikos įrašuose. R. Calveyra koncertuoja kaip solistas, nuolat groja ansamblyje „Cappella Mediterranea“ (vadovas ir dirigentas Leonardo Garcia Alarcon) ir yra jo dirigento asistentas, yra Brazilijoje įsikūrusio senosios muzikos ansamblio „Instrumentarium“ meno vadovas. Nors įvairiose pasaulio šalyse turintis daugybę veiklos muzikantas nuolat keliauja, nemažą dalį laiko jis praleidžia Lietuvoje, kur vadovauja ansambliui „Canto Fiorito“ bei kasmet vasaros pabaigoje rengia Kretingos senosios muzikos festivalį.

Pokalbis su Rodrigo Calveyra sukosi apie senosios muzikos poveikį, galimybes ją studijuoti, instrumentų ypatybes, jau rugpjūčio 6-ąją prasidėsiantį Kretingos senosios muzikos festivalį ir jo ateitį. Bet labiausiai – apie kultūros paveldą ir istoriją, kurios nežinodami negalime suprasti dabarties.

---

Gimėte Pietų Europoje, studijavote Vakarų Europoje. Kaip tapote ansamblio Lietuvoje meno vadovu?

Studijuodamas Bazelyje susipažinau su jauna išilginės fleitos atlikėja iš Lietuvos Ieva Baublyte, tapome draugais. Po kurio laiko, vėl susitikus Bazelyje, ji pakvietė mane pagroti Lietuvoje. Mums patiko dirbti kartu su lietuvių muzikantais. 2013-aisiais vokalistės Renatos Dubinskaitės iniciatyva buvo įkurtas ansamblis „Canto Fiorito“. Pradėjome nuo atskirų projektų, o dabar jau intensyviai koncertuojame.

Esate ir Kretingos senosios muzikos festivalio meno vadovas. Vadovaujate jam nuo pirmojo festivalio?   

Organizuoti festivalį pradėjome jau būdami aktyvus ansamblis. Turėjau norą koncertuose panaudoti istorinius Lietuvos vargonus. Išsirinkome tris iš jų – vieni yra Vilniuje, antri Adakave, treti ir išskirtiniausi – Kretingoje. Šie vargonai yra reta brangenybė: jau pirmą kartą juos išgirdęs supratau, kad turime ką nors su jais daryti. Senas puikaus stovio instrumentas ir tobula mūsų instrumentams ir atliekamai muzikai pranciškonų bažnyčios akustika pasirodė patraukli kombinacija. Taip ir pradėjome organizuoti Kretingos senosios muzikos festivalį.

Ar Lietuva tapo jūsų namais?

Jau daugelį metų gyvenu Prancūzijoje, tačiau devynis-dešimt mėnesių per metus keliauju. Vis dėlto didžiąją laisvo laiko dalį praleidžiu čia, Lietuvoje. Koncertinis gyvenimas intensyvus – arba keliauju su koncertais, arba ruošiuosi koncertams – solo, su „Canto Fiorito“ ansambliu ar su kitais kolegomis. Projektai jau suplanuoti 2024, 2025, 2026 metams.

Jūsų biografijoje minima net keletas instrumentų – mokėtės groti išilgine fleita, obojumi, smuiku, fortepijonu. Vis tik esate pristatomas kaip išilginės fleitos ir virtuozas.

Daug instrumentų buvo jaunystėje. Su pianiste mama bandžiau groti fortepijonu, kitais instrumentais, tuomet atradau išilginę fleitą. Išilginė fleita ir kornetas yra mano instrumentai – vienas kitą papildančios saviraiškos priemonės. Tiek renesanso, baroko epochose, tiek dabar yra įprasta, kad kiekvienas muzikas, grojantis išilgine fleita, groja ir kitais mediniais pučiamaisiais – kornetu, fagotu, barokiniu obojumi. Aš kornetą pasirinkau dėl itin mėgstamo Italijos XVII a. repertuaro šiam instrumentui.

Galbūt nuskambės kvailai, tačiau smalsu, kodėl pasirinkote būtent senąją muziką? Juk (be abejo, ironizuoju) koncertines sales galima kuo puikiausiai pririnkti romantiniu repertuaru – Piotro Čaikovskio ar Frédérico Chopino muzika.

O jūs mėgstate ledus?

Labai!

O jums pakaktų, jeigu ledai būtų tik vaniliniai? Tas pats ir muzikoje – vieni mėgsta Čaikovskį, kiti Chopiną, treti Johanną Sebastianą Bachą, dar kiti – Antonio Vivaldį, Claudio Monteverdį ir Giovanni Pierluigi da Palestriną. Pasaulyje yra daugybė žmonių ir daugybė muzikos. Aš dievinu Bachą, visuomet labiau nei romantikais domėjausi renesanso ir baroko kompozitoriais. Ne tik dėl pačios muzikos, bet ir dėl interpretacijos galimybių. Ko gero, interpretacija čia ir yra įdomiausias dalykas! Klasicizmo ir romantizmo kompozitorių kūrinių notacija yra visiškai aiški, natos yra tiesiog perpildytos informacija – dinamika, artikuliacija, crescendo, decrescendo... Kompozitoriai paliko aiškius nurodymus kaip atlikti jų muziką. To negalime pasakyti apie viduramžių ar renesanso muziką, net ir apie Bacho, Monteverdžio, Palestrinos notaciją. Senosios muzikos notacijos būdas atlikėjui suteikia didelę interpretacijos laisvę, o muzikai – didesnę gyvastį. Publika labai mėgsta šią muziką. Čia, Europoje, vyksta vis daugiau senosios muzikos festivalių. Akivaizdu: Europos publika aiškiai pageidauja senosios muzikos – ne tik dėl pačios muzikos, bet ir dėl jos atlikimo dvasios.

Ar galima teigti, kad senoji muzika yra lengviau suprantama nei klasikinė ar romantinė?

Tikrai taip! Baroko muziką lengviau suprasti nei klasikinę ar romantinę. Ko gero labiausiai vertinamas ir mėgstamas barokinis kūrinys yra Vivaldžio „Metų laikai“ – labai reprezentatyvus šios epochos muzikos pavyzdys. Tačiau Lietuvoje mes neturime gilių senosios muzikos atlikimo tradicijų, todėl šiame kontekste net neaišku, kur baigiasi senoji muzika ir kur prasideda klasikinė. Aš kalbu ne tik apie laikotarpį, bet ir apie atlikimą. Labai svarbu, kad senoji muzika būtų atliekama tam laikotarpiui būdingais instrumentais ir tuo būdu, kuriuo buvo atliekama tuomet, kai buvo kuriama: istoriniu būdu. Omenyje turiu ne tik renesanso ar baroko, bet ir Wofgango Amadeus Mozarto ar Ludwigo van Beethoveno kūrybą. Be abejo, visų epochų muziką galima atlikti ir šiuolaikiniais instrumentais. Lietuvoje yra tik klasikinės-romantinės formos orkestrai, tačiau kitose Europos šalyse šalia tokių vis aktyviau randasi ir senovinių instrumentų ansambliai. Tad kalbame ne apie konkretaus laikotarpio muziką, o apie muzikos atlikimo klasifikavimą.  

Kokia, lyginant su kitomis Europos šalimis, senosios muzikos situacija Lietuvoje?

Deja, Lietuvoje situacija yra problematiška. Lietuva, ko gero, yra vienintelė Europos šalis, kurioje senoji muzika nėra dėstoma aukštosiose muzikos mokyklose. Mūsų artimiausi kaimynai latviai tokias studijų programas turi jau dvidešimt metų, estai dar seniau. Pirmą kartą Baltijos šalyse aš lankiausi 2011 metais, pagal studentų mainų programą. Tuo metu Trosingene studijavau kornetą ir atvykau į Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademiją, kur grojome Monteverdžio „Palaimintosios Mergelės Marijos mišparus“. Žinoma, Monteverdžio laikotarpio instrumentais. Tik keletas instrumentų buvo atsivežti iš Vokietijos, o istorinius styginius ir klavesiną turėjo pati muzikos akademija, jais grojo studentai. Neturėdama senosios muzikos studijų programos Lietuva atsiduria išskirtinėje situacijoje, kurios pagrindinė priežastis, manau, yra institucinis požiūris – čia yra daug puikių muzikantų, kurie po studijų užsienyje grįžta, koncertuoja, bando kažką keisti. Vis tik nemaža dalis negrįžta, nes nemato galimybių čia dirbti pagal savo išsilavinimą – juk dauguma mūsų eame laisvai samdomi muzikantai, tiesiogiai priklausantys nuo koncertų ir festivalių.

Pats senąją muziką studijavote Pietų Amerikoje ir Europoje. Kur Europoje geriausia studijuoti senąją muziką?

Bazelio aukštoji muzikos mokykla „Schola Cantorum Basiliensis“ yra viena geriausių vietų: senos tradicijos, puiki programa, kurioje išmokstami visi pagrindai – grigališkasis choralas, skaitmeninis bosas, instrumentų derinimai, atlikimas visais senoviniais instrumentais. Ten muzikos mokymasis vyksta labai panašiai kaip ir buvo mokomasi istoriniais laikais. Jeigu norite organizuoti koncertą su itin retais instrumentais, juos visus ten rasite. Bet yra kitų gerų vietų: Hagoje Olandijoje, Trosingene ir Brėmene Vokietijoje, Lione Prancūzijoje. Didžiojoje Britanijoje yra net dvi puikios studijų programos. Barselonoje, Milano „Civica Scuola di Musica“, Briuselyje galimybių taip pat yra. Iš tiesų visoje Europoje yra kur studijuoti, yra puikių pedagogų. Senosios muzikos išsilavinimą galima įgyti ir arčiau – Budapešte, Prahoje, Taline. O Vilniuje – ne.

Galbūt senosios muzikos studijos yra brangesnės nei įprastinės?

Studijų kaina priklauso nuo šalies, kurioje studijuoji. Nors iš tiesų senosios muzikos studijos yra ilgesnės nei studijų laikotarpis aukštojoje muzikos mokykloje, jos faktiškai niekuomet nesibaigia. Nepakanka išmokti groti instrumentu – beveik pusę studijų sudaro tyrinėjimai, kaip ši muzika buvo atliekama. Visą gyvenimą tyrinėji ir tik artėji prie tiesos. Žinoma, galima sakyti, kad tai tik spekuliacija – kad mes nežinome, kaip ji iš tiesų buvo atliekama... Tačiau su teisingesniais ar blogesniais instrumentais, su dešimtmečių žiniomis mes artėjame prie žinojimo.

Kitas dalykas yra instrumentų kainos. Senoviniai styginiai instrumentai yra labai brangūs, savo konstrukcija paprastesni pučiamieji daug pigesni. Šiuo atveju geras pavyzdys yra obojus: šiuolaikinis obojus turi sudėtingą mechanizmą ir gali groti visose tonacijose; barokinis, nesudėtingo mechanizmo obojus gali groti tik keliose tonacijose. Šiuolaikiniu obojumi grojančiam muzikantui pakaks turėti vieną instrumentą, o grojančiam barokiniu teks turėti keletą skirtingų derinimų ir stilių obojų. Aš, grojantis išilgine fleita ir kornetu, paprastai keliauju su penkiolika-dvidešimt skirtingų stilių ir derinimų instrumentų. Taip pat svarbu, kad mediniai pučiamieji grojant drėksta ir pamažu... miršta. Tad pusiau rimtai, pusiau juokais instrumentus galima skirstyti į sausuosius ir šlapiuosius. Medinis pučiamasis negali būti vėliau parduotas ta pačia kaina, tuo tarpu įsigyjant styginį (sausąjį) instrumentą investuojama, su metais jis bus tik geresnis.

Tad galimybių pagroti originaliu konktetaus laikotarpio mediniu pučiamuoju nėra?

Originalūs istoriniai instrumentai saugomi muziejuose, jie nebetinkami groti, tačiau daromos jų kopijos, mes galime juos studijuoti. Beje, aš esu tyrinėjęs iš dramblio kaulo pagaminą kornetą. O originaliais styginiais instrumentais – taip, groti galima. Dar kita situacija yra su vargonais, kurie laikui bėgant buvo adaptuoti, perdaryti, tapo beveik šiuolaikiniais instrumentais. Pasitaiko, kad muzikantai įsigyja senus, adaptuotus styginius, pučiamuosius instrumentus ir juos atstato, tačiau to neįmanoma padaryti su vargonais. Todėl Kretingos nemodifikuoti vargonai yra tokie vertingi.

Praeitais metais mes vykdėme didelį projektą, kurio metu aš aplankiau dešimt istorinių Lietuvos vargonų. Dauguma jų yra nebenaudotini, nes modifikuoti, su pakeistais oro patekimo būdais, tad sudėtinga jais muzikuoti. Palyginkime: Italijoje yra daug vargonų, kuriuos pagamino garsūs baroko meistrai, bet vėlesniais amžiais jie buvo perdaryti, tad senosios muzikos alikėjams dabar jie nebėra naudingi. Todėl mes labai vertiname Kretingos vargonus. Šiandien Europoje visur, kur yra tokie vargonai, vyksta koncertai ir senosios muzikos festivaliai. Visi jie yra sukataloguoti tarptautinėse Europos duomenų bazėse – juk vargonai yra ypatingas instrumentas! Todėl aš buvau taip nustebintas Kretingoje: šie vargonai buvo nežinomi plačiau. Gal Lietuvoje trūksta muzikų, gebančių atpažinti jų vertę? Maloniai nustebintas būna ir kiekvienas muzikantas, atvykęs koncertuoti į Kretingos senosios muzikos festivalį. Taip pat svarbu paminėti, kad šie vargonai yra ypatingos konstrukcijos – pagaminti ne pagal įprastos šiems kraštams Vakarų Vokietijos pavyzdį, o Vakarų Italijos. Tai nuostabaus, išskirtinio, galingo skambesio vargonai, puikiai tinkantys muzikai, kuri buvo atliekama Venecijoje, Šv. Morkaus bazilikoje.

Nuostabus palyginimas! Ar Lietuvoje iki XIX pabaigos vyko aktyvus muzikinis gyvenimas? Ar šie vargonai – tik išimtis?

Zigmantas Vaza, LDK Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, karūnuotas XVI a. pabaigoje, buvo didelis muzikos mylėtojas. Vienas pirmųjų jo darbų Krokuvos dvare buvo atleisti beveik visus ten dirbusius muzikantus ir pasamdyti labai gerus atlikėjus iš Italijos. Jo pavedimu buvo pasamdyta 60 muzikantų, kurie visiškai atnaujino karališkąją kapelą. Kapelmeisteriu tapo Annibale‘as Stabile‘as, Palestrinos mokinys. Dėl jo daugelis kitų Palestrinos mokinių atvyko į Lietuvą – tai buvo vienas svarbiausių muzikos kelių Europoje! LDK kanclerio Leono Sapiegos rūmuose kapelmeisteriu dirbo Giovanni Battista Cocciola. Su „Canto Fiorito“ studijavome jo muziką ir išleidome kompaktinį diską. Šis laikotarpis reikalauja didesnių ir gilesnių studijų. Be abejo, daug senųjų leidinių ir rankraščių gaidų buvo išvežta iš Lietuvos. Tikėtina, kad dabar jos yra Sankt Peterburge, tačiau laikui bėgant bus atrastos, tyrinėjamos ir naudojamos muzikos atlikimo tikslais. Šiais metais mes planuojame antrą ansamblio kompaktinį diską su Cocciolos ir Palestrinos muzika, taip rekonstruojant kelio Roma-Vilnius muziką.

Muzika Krokuvos ir Vilniaus dvaruose buvo skirtinga ar panaši?

Šiuose dvaruose buvo stipri itališka įtaka, kuri, beje, ryškėjo visoje Europoje. Italijoje buvo dvi mokyklos – Romos ir Venecijos. Venecijos mokykla buvo labiau polichorinė – tikriausiai žinote tuos nuostabius balkonus Šv. Morkaus bazilikoje? Ten, balkonuose ir apačioje prie altoriaus, giedojo keturi chorai, tad muzika buvo beveik homofoninė, vertikali. Romoje susiklostė skirtinga tradicija – polifoninė, atėjusi iš frankų-flamandų mokyklos, labai sofistikuota. Čia, Lietuvoje, mes turėjome Palestrinos mokinius, tad muzika taip pat buvo sofistikuota, tačiau su ryškia italų įtaka. Ar Krokuvoje ir Vilniuje skambėjo skirtinga muzika? Be abejo, skirtingi kompozitoriai kūrė skirtingą muziką, tačiau jautėsi Romos mokyklos įtaka.

Ar muziką Lietuvoje kūrė tik italai, ar buvo ir lietuvių kompozitorių?

Tikrai buvo ir lietuvių, tačiau mes jų nežinome, nes (dar) neturime natų. Vilniuje Sapiegos kapelmeisteriu dirbo Cocciola, bet kapeloje galėjo groti ir lietuviai. Tuo metu muzikantas buvo ir muzikos kūrėjas, todėl tuo laikotarpiu buvo tiek daug kompozitorių. Mes nežinome, kokia buvo to meto lietuvių kompozitorių muzika, tačiau jeigu jie atliko Cocciolos, Stabile‘o, Asprilio Pacelli, Lucos Marenzio, Tarquinio Merulos – Europoje ypač žinomų kompozitorių – muziką, jeigu jie kontaktavo su jais, galima manyti, kad lietuviai irgi buvo geri kompozitoriai. Vis dėlto svarbu suvokti, kad muzika, kuri buvo kuriama čia, Lietuvoje, yra lietuviška muzika. Nesvarbu, kad jos autoriai buvo italai. Jie gyveno čia, čia sėmėsi įkvėpimo, čia jų muzika buvo atliekama.

Tad mes turime turtingą istoriją ir sudėtingą šiandieninę situaciją?

Sudėtingą, tačiau potencialiai gerą. Mano gimtinėje Brazilijoje situacija yra tikrai sudėtinga: po daugelio veiklos metų mano ansamblis „Intstrumentarium” prarado rėmėjus, nes mes grojame europietišką muziką, o jie nori remti brazilišką... Negaliu ginčytis. O jūsų situacija yra kitokia – senaisiais amžiais čia vyko intensyvus muzikinis gyvenimas. Juk Lietuvoje puikių, žymių meistrų darytų vargonų yra ne tik miestuose, bet ir mažuose miesteliuose, tokiuose kaip Adakavas. Visa tai laukia tyrėjų atradimų ir muzikantų, bet pirmiausia – rimtų studijų programų. Apmaudu, tačiau pavieniai asmenys negali paveikti aukštojo mokslo institucijų: sukurti programų, kviesti pedagogų, nors buvo bandyta, ir ne kartą. Paskaitos, meistriškumo kursai yra nepakankama. Kaip minėjau, lietuviai, užsienyje baigę senosios muzikos studijas, čia negali išgyventi iš savo profesijos. Liūdna, bet logiška.

Tačiau senoji muzika Lietuvos publikai yra reikalinga?

Žinias reikia plėsti, nes apribodami jas mes degraduojame. Taip pat yra su muzika. Man svarbu groti įvairiems žmonėms; muzika neturėtų būti skirta mažai grupei žmonių, elitui. Ji turi būti prieinama visiems. Aš tikiu, kad menas ir išsilavinimas gali žmogų transformuoti. Todėl Kretingos senosios muzikos festivalio koncertai ir renginiai yra nemokami. Žinau, kad net simboliška bilietų kaina gali paveikti klausytojų apsisprendimą, tačiau pažiūrėkite – žmonės, kurie metai iš metų ateina į Kretingos festivalį, supranta, kad jiems reikia šios muzikos! Taip, kaip jos reikia publikai Vakarų Europoje – Vokietijoje, Šveicarijoje ir kitur. Senoji muzika publikos pageidavimu skambėjo šiuolaikinio meno festivalyje Kintuose. Paparčiuose, mažame miestelyje su vienuolynu, mes organizuojame muzikų rezidencijas, bendraujame su bendruomene, ansambliais, mokyklomis. Galbūt tik laiko klausimas, kada Lietuvoje senoji muzika bus vertinama taip pat, kaip ir kitur Europoje. Internete galima rasti informacijos, muzikos, bet viskas būtų kitaip, jeigu atsirastų ir daugiau muzikų, atsirastų galimybė senąją muziką studijuoti čia.

Menas, o ypač muzika, plečia mąstymą, suvokimo lauką, leidžia daryti kitokias išvadas; skirtingos nuomonės, diskusijos leidžia visuomenei augti. Labai svarbu suvokti ir vertinti savo kultūrinį paveldą, žinoti istoriją – kaip kitaip suprasi dabartį? Pažvelkite į savo unikalią istoriją: didžiuosius kunigaikščius, karalius, kompozitorius, kurie čia gyveno ir kūrė. Kai „Canto Fiorito“ buvo pakviestas į išskirtinį Stokholmo senosios muzikos festivalį paminėti Vazų dinastijos pradininko Gustavo Vazos 500 metų karūnavimo sukaktį, tapo aišku, kad Lietuvos senosios muzikos ir kultūros paveldo reikšmė suvokiama ir platesniu, tarptautiniu lygmeniu. Svarbu, kad tą suprastų ir Lietuvos žiniasklaida ir kultūros institucijos – kaip svarbu čia ugdyti senosios muzikos atlikėjus.

Beje, įdomu, kad Lietuvoje jau daug metų vyksta ir yra vertinami džiazo, kuris iš esmės nesusijęs su Lietuva, festivaliai. Man paaiškino, kad po sovietų okupacijos lietuviams reikėjo muzikos, leidžiančios jaustis laisviems, improvizuoti. Senoji muzika taip pat atliekama improvizuojant renesanso ar baroko maniera.

Pakalbėkime apie Kretingos senosios muzikos festivalį. Kuo išskirtinis šiųmetis festivalis?

Svarbu paminėti, kad festivalio mecenatas „Art Mentor Foundation Lucerne" žino apie aukštą mūsų festivalio koncertų lygį ir įvertina tai, kad koncertai yra nemokami. Remiami šio fondo mes galime drąsiai planuoti festivalių programas. Šių metų festivalio atidarymo koncerte ansamblis „Canto Fiorito“ atliks vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko programą iš Kastilijos ir Aragono karalysčių. Dviejuose koncertuose pasirodys ansamblis „I Gemelli“, jie pristatys prancūzų baroko kompozitoriaus Marco-Antoine’o Charpentier kūrinius, o kartu su „Canto Fiorito“ atliks vokalinę ir instrumentinę Venecijos muziką dešimčiai balsų – penkiems solistams ir penkiems pučiamiesiems instrumentams. Basso di violino (bosinio smuiko) rečitalį, kuriame skambės italų ir ispanų XVII a. muzika, surengs Balázsas Máté. Vargonų rečitalį su italų ankstyvojo ir vėlyvojo baroko muzika atliks legendinis vargonininkas Lorenzo Ghielmi. Šiais metais mes pirmą kartą organizuojame menininkų rezidenciją Kretingoje. Publikai iš praeitų metų festivalio pažįstamas ansamblis „Les Cornets Noirs” įgyvendins šią rezidenciją bei pasirodys dviejuose koncertuose su kornetų, smuikų ir barokinių trombonų sąstatu. Vienas ansamblio koncertas bus edukacinis, o kitas uždarys festivalį pristatydamas virtuozišką itališką muziką ir jos įtaką Europoje. Kaip ir kituose Kretingos senosios muzikos festivaliuose, šių metų koncertuose skambės religinė ir pasaulietinė muzika.

Kokie jūsų planai ateities Kretingos senosios muzikos festivaliams?

Man labai svarbus festivalio prieinamumas publikai. Organizuoti nemokamus koncertus jau yra pakankamas iššūkis, tačiau toks ir buvo užmanymas. Vis tik žmonės negali atvykti į koncertus ne vien dėl finansinių priežasčių, tad mes planuojame pradėti rengti koncertus Klaipėdos onkologinėje ligoninėje, vykti į kitas ligonines, mokyklas ir net kalėjimus. Manau, kad kaliniams labai svarbu parodyti įvairias reintegracijos į bendruomenę perspektyvas. Planuojame skleistis geografiškai: platindami koncertų ratą, pasirodysime Palangoje, Klaipėdoje, tačiau geografiniu festivalio centru liks Kretingos bažnyčia ir jos vargonai.

Senoji muzika yra apie ...?

Senoji muzika yra meno apraiška, o meno prasmė, mano nuomone, yra pakeisti individo pasaulio suvokimą. Kam tai darome? Geresniam savęs, kitų, tarpusavio santykių supratimui. Tuomet suvokiame, kad gyvenimas taikoje yra daug konstruktyvesnis nei kariaujant, kad mes egzistuojame taikai. Senoji muzika yra itin paveiki. Visuose koncertuose aš matau verkiančius žmones: mūsų atliekama muzika, muzikantai, instrumentai, vargonai juos giliai paliečia. Mūsų dažnai klausia, kodėl mes netransliuojame, neįrašome koncertų. Nes tai ne tas pats – tai lyg nuvykus į Luvrą telefonu pasidaryti Mona Lizos paveikslo nuotrauką ir ją rodyti. Muzika yra ten, koncertinėje erdvėje, ir ten yra tyla. Namuose, su visais įprastais triukšmais, jos klausytis yra visai kas kita. Mūsų festivalio koncertuose aš matau laimingus, sujaudintus, dėkingus žmones, net ir priverstus stovėti – mandagius, pagarbius, tylius. Suprantu kaip jiems tai svarbu.

---

Kretingos senosios muzikos festivalis vyks rugpjūčio 6-25 dienomis, Kretingos pranciškonų bažnyčioje. Visi festivalio renginiai nemokami. Festivalio programa: FESTIVALIS 2023 (cantofiorito.lt).